Kerintas buvo gnostikas ir ankstyvasis krikščionių mokytojas, veikęs Mažojoje Azijoje apie 100 m. po Kr. Jis laikomas vienu pirmųjų doketizmo (idėjos, kad Kristus tik „atrodė“ žmogumi) ir separatizmo pradininkų. Nors pati Kerinto evangelija (taip pat: Evangelija pagal Kerintą, angl. Gospel of Cerinthus) kaip fizinis tekstas neišliko, jos egzistavimą patvirtina Irenėjus, Epifanijus ir Eusebijus.
Manoma, kad šis tekstas galėjo būti smarkiai pakeista Evangelijos pagal Matą versija arba specialiai sukurta evangelija, siekiant pagrįsti unikalią Kerinto kristologiją. Pasak tradicijos, Kerintas buvo toks pavojingas, kad apaštalas Jonas, pamatęs jį pirtyje, šaukė: „Bėkime iš čia, kad pirtis nesugriūtų, nes viduje yra Kerintas, tiesos priešas!“.
Nors neturime teksto eilučių, iš poleminių raštų žinome, ką Kerinto evangelija bandė įrodyti:
- Jėzus buvo tik žmogus: Kerintas mokė, kad Jėzus gimė natūraliai iš Juozapo ir Marijos, tačiau buvo teisingesnis ir išmintingesnis už kitus žmones.
- Kristaus nusileidimas: Dieviškasis „Kristus“ (dvasinė būtybė) nusileido ant žmogaus Jėzaus balandžio pavidalu tik krikšto metu Jordano upėje. Tik tada Jėzus įgavo galią skelbti „nepažįstamą Tėvą“ ir daryti stebuklus.
- Pasitraukimas prieš kančią: Prieš pat suėmimą ir nukryžiavimą dieviškasis Kristus paliko žmogų Jėzų. Tad ant kryžiaus kentėjo ir mirė tik žmogus Jėzus, o dvasinis Kristus liko nepaliestas ir nekentintis.
Kerinto evangelija buvo nepriimtina besiformuojančiai Bažnyčiai dėl kelių esminių priežasčių:
- Dualizmas: Ji skyrė Dievą Kūrėją (Demiurgą) nuo Aukščiausiojo Dievo, teigdama, kad pasaulį sukūrė žemesnė jėga, kuri nepažinojo tikrojo Dievo.
- Chiliazmas (Tūkstantmetė karalystė): Kerintas tikėjo, kad po prisikėlimo žemėje bus įkurta tūkstantmetė Kristaus karalystė, kupina juslinių malonumų ir puotų. Tai atrodė pernelyg „žemiška“ dvasinei Bažnyčios krypčiai.
- Krikšto mistika: Jo mokymas kėlė sumaištį dėl to, kas iš tiesų įvyko ant kryžiaus – jei Kristus nekentėjo, vadinasi, išganymas per kraują praranda prasmę.
Istoriniai liudijimai (Šaltiniai)
Kadangi teksto URL neegzistuoja, svarbiausia informacija remiasi šiais autoriais:
| Autorius | Kūrinys | Ką praneša? |
| Irenėjus | Adversus Haereses (I, 26) | Aprašo Kerinto mokymą ir jo naudojamą „savo evangeliją“. |
| Epifanijus | Panarion (28) | Detalizuoja Kerinto klaidų sąrašą ir ryšį su ebionitais. |
| Eusebijus | Bažnyčios istorija (III, 28) | Cituoja Gajų, kuris teigė, kad Kerintas suklastojo savo evangelijas, prisidengdamas apaštalo vardu. |
Kerinto evangelija mums primena, kad pati didžiausia krikščionybės paslaptis – Jėzaus dieviškumo ir žmogiškumo santykis – buvo diskutuojama nuo pat pirmųjų dešimtmečių. Kerintas bandė loginiais būdais paaiškinti, kaip Dievas galėjo tapti žmogumi, tačiau jo sprendimas „padalinti“ Jėzų į dvi dalis buvo atmestas kaip skaldantis Bažnyčios vienybę.