Dvylikos apaštalų evangelija (gr. Εὐαγγέλιον τῶν δώδεκα) pirmą kartą paminėta III a. pradžioje garsaus teologo Origeno. Savo „Homilijose apie Luko evangeliją“ jis išvardijo nepatikimus, eretiškus raštus, tarp kurių paminėjo ir šį pavadinimą. Origenas pabrėžė, kad nors daugelis bandė rašyti evangelijas, Bažnyčia pripažįsta tik keturias, o „Dvylikos evangelija“ yra viena iš tų, kurios liko už kanono ribų.
Šiuolaikiniai mokslininkai šį terminą vartoja dviem prasmėmis: kaip dingusią II a. žydų-krikščionių evangeliją ir kaip vėlyvesnį, viduramžių Sirijos apokrifą.
1. Senovinė versija: Žydų-krikščionių evangelija
Mokslininkai (pvz., W. Schneemelcheris) mano, kad Origeno minima evangelija greičiausiai yra tapati Ebionitų evangelija. Tai buvo tekstas, kuriuo naudojosi žydų-krikščionių grupės (ebionitai).
- Ypatybė: Ji buvo parašyta kaip bendras visų dvylikos apaštalų pasakojimas pirmuoju asmeniu (pvz., „Mes, dvylika apaštalų…“).
- Teologija: Ji pabrėžė Jėzaus žmogiškumą ir neigė nekaltąjį prasidėjimą, teigdama, kad Jėzus tapo Dievo Sūnumi tik krikšto momentu.
2. Viduramžių versija: Sirų Dvylikos apaštalų evangelija
Egzistuoja ir kitas tekstas tuo pačiu pavadinimu, parašytas Vakarų sirų kalba apie VIII a. vidurį. Rankraščiuose jis vadinamas ܐܘܢܓܠܝܘܢ ܕܬܪ̈ܥܣܪ ܫܠܝ̈ܚܐ (Ewangeliyon d‑treʿsar shliḥe, lot. Evangelium duodecim apostolorum), tačiau nors jis apsimeta esąs senas, tai visiškai kitas kūrinys, pasižymintis ryškiu apokaliptiniu turiniu.
- Turinis: Tekstas prasideda pasakojimu apie Jėzaus gimimą ir veiklą, tačiau didžioji dalis skirta apaštalų Petro, Jokūbo ir Jono regėjimams.
- Pranašystės: Šiame tekste angelai apreiškia apaštalams ateitį, įskaitant Jeruzalės sugriovimą, Konstantino Didžiojo iškilimą ir netgi užuominas apie islamo plitimą (vadinamuosius „Pietų karalius“).
- Tikslas: Ši versija buvo sukurta kaip politinė-religinė apokaliptika, padedanti krikščionims suprasti musulmonų užkariavimus per Dievo bausmės ir būsimo išlaisvinimo prizmę.
Pagrindiniai skirtumai ir šaltiniai
| Savybė | Origeno minima evangelija (II a.) | Sirų apokrifas (VIII a.) |
| Kalba | Graikų (galimai hebrajų kilmės) | Sirų |
| Žanras | Gyvenimo ir mokymo aprašymas | Apokaliptika (regėjimai) |
| Statusas | Dingusi (išlikusios tik citatos) | Išlikusi (Harvard Houghton Library, Syr. 93) |
| Pagrindinė tema | Apaštalų bendras liudijimas | Pasaulio pabaiga ir imperijų kaita |
Kodėl ji buvo atmesta?
Origenas ir vėliau šventasis Jeronimas šį tekstą atmetė, nes jis neatitiko apaštališkosios tradicijos grynumo. Bažnyčios vadovams užkliuvo tai, kad raštas bandė suteikti autoritetą „visai dvyliktuko grupei“, tačiau savo turiniu nukrypo nuo nusistovėjusio mokymo apie Jėzaus dieviškumą.
Viduramžių sirų versija niekada nepretendavo į Biblijos kanoną – ji buvo skaitoma kaip dvasinė literatūra, padedanti krikščionims išgyventi sunkius istorinius laikus po arabų užkariavimų.