Nenuoseklumo nenuoseklumas (Tahāfut al‑Tahāfut)

Tahāfut al‑Tahāfut (Nenuoseklumo nenuoseklumas arba Paneigimo paneigimas) yra vienas svarbiausių islamo filosofijos tekstų, parašytas Andalūzijos mąstytojo Ibn Rušdo, Vakaruose žinomo kaip Averojus. Šis veikalas sukurtas kaip tiesioginis atsakas Al‑Ghazalio knygai Tahāfut al‑Falāsifa (Filosofų nenuoseklumas), kurioje Al‑Ghazalis kritikavo islamo racionalistus ir jų metafizines doktrinas. Averojus siekė parodyti, kad Al‑Ghazalio argumentai yra vidujai prieštaringi, o filosofų sistema … [Skaityti toliau…]

Filosofų nenuoseklumas (Tahāfut al‑Falāsifa)

Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]

Atleidimo laiškas (Risālat al‑Ghufrān)

„Risālat al‑Ghufrān“ (arab. رسالة الغفران, liet. Atleidimo laiškas) yra Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057) kūrinys, vienas originaliausių viduramžių arabų literatūros tekstų. Jis parašytas XI a. pirmoje pusėje, vėlyvuoju autoriaus gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau buvo įsitvirtinęs kaip radikalus mąstytojas, skeptikas ir literatūrinės satyros meistras. „Risālat al‑Ghufrān“ išsiskiria tuo, kad pomirtinio pasaulio kelionę naudoja ne kaip religinę … [Skaityti toliau…]

Įsipareigojimas tam, ko nereikia įsipareigoti (Luzūmiyyāt)

„Luzūmiyyāt“ (arab. اللزوميات), pilnu pavadinimu „Luzūm mā lā yalzam“ („Įsipareigojimas tam, ko nereikia įsipareigoti“), yra vienas reikšmingiausių XI a. arabų literatūros kūrinių, sukurtas Sirijos poeto, mąstytojo ir skeptiko Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057). Šis rinkinys laikomas brandžiausiu jo filosofinės kūrybos etapu ir išsiskiria tiek forma, tiek turiniu. Jį sudaro beveik 1600 trumpų eilėraščių, parašytų sudėtinga, paties … [Skaityti toliau…]

Pranašų apgaulės (Makhariq al-Anbiya)

„Makhariq al-Anbiya“ – taip pat žinomas kaip „Makāyid al-anbiyā’“, o lietuviškai verčiamas įvairiai: „Pranašų apgaulės“, „Pranašų triukai“, „Pranašų klastotės“, „Pranašų gudrybės“, taip pat sutinkamas angliškas pavadinimas „On the Tricks of the Prophets“ – yra vienas labiausiai liūdnai pagarsėjusių, radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų tekstų islamo ir visos viduramžių filosofijos istorijoje. Jo autorius – garsus IX–X a. … [Skaityti toliau…]

Smaragdo knyga

Kitāb al‑Zumurrud (Smaragdo knyga) yra vienas paslaptingiausių ankstyvosios islamo intelektinės istorijos kūrinių. Šis tekstas neišliko, tačiau jo fragmentai žinomi iš vėlesnių musulmonų teologų, kurie citavo jį polemikos tikslais. Dėl šios priežasties Smaragdo knyga tapo savotišku intelektiniu šešėliu: jos turinys rekonstruojamas iš priešiškų šaltinių, o pats kūrinys egzistuoja tik kaip atgarsis. Tarptautinėje literatūroje jis minimas arabų … [Skaityti toliau…]

Kinų dievai

Kinų mitologijoje nėra griežtos ribos tarp dievų, dvasių ir žmonių. Čia dieviškumas – tai ne amžinas statusas, o pasiekiamas laipsnis. Daugelis dievų buvę žmonės, paaukštinti į dievybes už nuopelnus – karvedžiai, išminčiai ar net ištikimi valstiečiai. Ši tradicija sujungia taoistinius nemirtinguosius, budistinius bodhisatvas ir senuosius liaudies tikėjimus į vieną gyvą sistemą, kur dvasios dalyvauja žmonių … [Skaityti toliau…]

Chuang Tzu (Zhuangzi)

„Zhuangzi“ arba „Chuang Tzu“ (莊子, liet. Džuangzi) – vienas kertinių daoizmo tekstų, parašytas IV–III a. pr. m. e. laikotarpiu ir tradiciškai priskiriamas mąstytojui Zhuang Zhou (庄周). Vakarų pasaulyje bei senesnėje literatūroje šis kūrinys taip pat gerai žinomas kaip „Chuang Tzu“ – tai senoji Wade-Giles lotynizacijos sistema, kuri dominavo klasikinėje sinologijoje. Šiuolaikinis tarptautinis standartas yra „Zhuangzi“ … [Skaityti toliau…]

Sāṃkhyakārikā

Sāṃkhyakārikā – vienas svarbiausių ir įtakingiausių klasikinės Indijos filosofijos tekstų, priskiriamas mąstytojui Īśvarakṛṣṇai, gyvenusiam maždaug IV–V amžiuje. Tai glaustas, eiliuotas traktatas, sudarytas iš septyniasdešimt dviejų posmų (kai kuriuose rankraščiuose išlikusi ir septyniasdešimt trečioji, vėlyva baigiamoji eilutė). Kūrinys parašytas trumpomis, koncentruotomis eilutėmis, vadinamomis kārikomis, todėl savo forma primena filosofinį poemą: kiekviena eilutė yra savarankiškas teiginys, o … [Skaityti toliau…]

Manu įstatymai

Manusmṛti (sanskrito k. मनुस्मृति), dar žinomas kaip Mānava-Dharmaśāstra (मानवधर्मशास्त्र), yra vienas pamatinių hinduizmo tekstų, tūkstantmečius formavęs Indijos socialinę bei teisinę sanklodą. Vakarų literatūroje šis veikalas dažniausiai įvardijamas kaip The Laws of Manu (lietuviškai – Manu įstatymai), o akademiniame kontekste dažnai sutinkamos formos Manusmriti, Manusmṛti arba Manusmritis. Tai nėra tiesiog sausas teisinių nuostatų rinkinys – tai … [Skaityti toliau…]

Heraklio 12 žygdarbių

Heraklis, graikų mitologijos didvyris, žinomas romėnams kaip Herkulis, yra ne tik raumenų kalnas, bet ir simbolis žmogaus, kovojančio su likimu, dievų rūstybe ir savo paties silpnybėmis. Jo 12 žygdarbių, paskirtų karaliaus Euristejo, turėjo būti neįveikiami, tačiau Heraklis, ginkluotas stiprybe, išradingumu ir užsispyrimu, juos atliko, tapdamas legenda. Heraklis, Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, nuo gimimo buvo … [Skaityti toliau…]

Slaptieji Jėzuitų draugijos nurodymai

Jėzaus Draugijos slapti nurodymai (Monita privata Societatis Iesu) yra vienas žymiausių XVII amžiaus antijėzuitiškų tekstų, kuris nuo pat pasirodymo 1612 metais buvo laikomas slaptu Jėzuitų ordino vadovu. Šis dokumentas teigia atskleidžiantis tariamas vidines instrukcijas, kaip ordinas turėtų elgtis su valdovais, didikais, našlėmis, jaunimu, kitais vienuoliais ir visuomene. Nors tekstas buvo pristatomas kaip autentiškas, jau XVII … [Skaityti toliau…]