Sāṃkhyakārikā – vienas svarbiausių ir įtakingiausių klasikinės Indijos filosofijos tekstų, priskiriamas mąstytojui Īśvarakṛṣṇai, gyvenusiam maždaug IV–V amžiuje. Tai glaustas, eiliuotas traktatas, sudarytas iš septyniasdešimt dviejų posmų (kai kuriuose rankraščiuose išlikusi ir septyniasdešimt trečioji, vėlyva baigiamoji eilutė). Kūrinys parašytas trumpomis, koncentruotomis eilutėmis, vadinamomis kārikomis, todėl savo forma primena filosofinį poemą: kiekviena eilutė yra savarankiškas teiginys, o kartu jos sudaro vientisą metafizinę sistemą. Dėl šio glaustumo ir tikslumo Sāṃkhyakārikā laikoma autoritetingiausia sāṃkhjos mokyklos santrauka.
Pats pavadinimas turi kelias vartosenos formas. Mokslinėje literatūroje nusistovėjusi transliteracija Sāṃkhyakārikā, atitinkanti sanskrito rašybą (सांख्यकारिका). Lietuviškai dažniausiai vartojama forma Sankhja karika arba Sankhja-karika, o angliškai – Samkhya Karika. Žodis sāṃkhya reiškia „išskaičiavimą“ arba „analitinį išdėstymą“, nurodantį į 25 tikrovės elementų sistemą, o kārikā – „eiliuotą teiginį“ ar „posmą“. Tai leidžia suprasti, kad kūrinys nėra pasakojimas, o griežta filosofinė struktūra, kurioje kiekviena eilutė turi apibrėžtą vietą ir funkciją.
Nors sāṃkhja dažnai laikoma filosofine sistema, ji turi ir aiškų religinį bei dvasinį matmenį. Senovės Indijoje sāṃkhja buvo viena iš ortodoksinių daršanų – mokyklų, pripažįstančių Vedų autoritetą. Jos tikslas nėra vien teorinis: ši sistema siekia paaiškinti kančios kilmę ir parodyti kelią į išsilaisvinimą. Todėl Sāṃkhyakārikā glaudžiai susijusi su religine pasaulėžiūra, nors pati vengia ritualų ir teologinių spekuliacijų. Ji remiasi įsitikinimu, kad žmogaus kančia kyla iš nežinojimo, o išsivadavimas pasiekiamas per aiškų tikrovės pažinimą. Šiame požiūryje atsiskleidžia Indijos religinei tradicijai būdingas siekis peržengti gimimų ir mirčių ratą, tačiau priemonės čia intelektualinės, o ne ritualinės.
Īśvarakṛṣṇa šiame traktate pateikia radikaliai dualistinę pasaulio sampratą. Tikrovę sudaro du amžini pradai: Prakṛti, pirminė materija, iš kurios kyla visi reiškiniai, ir Puruṣa, grynoji sąmonė, kuri niekada neveikia, tik stebi. Kančia atsiranda tada, kai sąmonė tapatinasi su materijos virsmais ir pamiršta savo tikrąją prigimtį. Išsivadavimas pasiekiamas ne ritualais ar tikėjimu, o aiškiu pažinimu – žmogus turi suprasti, kas yra jo paties sąmonė, o kas yra tik gamtos veikla. Todėl šiame tekste daug dėmesio skiriama pažinimo teorijai, priežastingumo sampratai, tikrovės elementų klasifikacijai ir sąmonės bei materijos skirties analizei. Sāṃkhya teigia, kad išsilaisvinimas įvyksta tada, kai Puruṣa suvokia savo atskirtį nuo Prakṛti ir tampa grynu stebėtoju, nebeįsitraukiančiu į gamtos žaismą.
Šis kūrinys yra vienas iš kertinių Indijos filosofijos tekstų, o jo įtaka juntama iki šių dienų. Jis atskleidžia, kaip senovės mąstytojai bandė suprasti kančios prigimtį, tikrovės sandarą ir žmogaus vietą kosmose.
Sāṃkhyakārikā
Šiame puslapyje pateikiamas visas Sāṃkhyakārikā tekstas – klasikinis IV a. Indijos filosofijos veikalas, priskiriamas Īśvarakṛṣṇai ir laikomas svarbiausiu sāmkhjos mokyklos šaltiniu. Tradiciškai šis traktatas susideda iš 72 kārikų (eilučių), tačiau kai kuriuose Nepalo ir Kašmyro rankraščiuose randama ir papildoma 73‑ioji kārikā. Ji nėra laikoma autoriaus tekstu, bet veikia kaip vėlyvas baigiamasis prierašas, kuriame raštininkas apibūdina patį traktatą. Kiekviena eilutė šiame leidinyje žymima numeriu // ISk_xx //. Tai tarptautinis, akademinėje indologijoje nusistovėjęs žymėjimas, reiškiantis Īśvarakṛṣṇa, Sāṃkhyakārikā ir nurodantis konkrečios kārikos numerį.
// ISk_1 // Dėl trilypės kančios smūgio kyla troškimas pažinti jos pašalinimo priežastį. Jei sakoma, kad [šis troškimas] beprasmis, nes egzistuoja regimos [priemonės], – tai netiesa, nes jos negarantuoja absoliutaus ir galutinio [kančios] išnykimo.
// ISk_2 // Apreikštosios [Vedų tradicijos priemonės] yra lygiai tokios pat, kaip ir regimosios, nes jos netyros, pavaldžios nykimui ir nelygybei. Tai, kas joms priešinga, yra pranašiau – tai kyla iš pasireiškusio [pasaulio], nepasireiškusio [Prakritės] ir Žinovo [Purušos] atskiriamojo pažinimo.
// ISk_3 // Šakninė Prakritė (pirmapradė gamta) nėra modifikacija. Septyni [principai], pradedant Didžiuoju (Mahat / intelektu), yra ir prigimtys, ir modifikacijos. O šešiolika [elementų] tėra tik modifikacijos. Puruša (Dvasia) nėra nei prigimtis, nei modifikacija.
// ISk_4 // Tiesioginis suvokimas, loginė išvada ir patikimas liudijimas – kadangi šie trys apima visus [kitus] pažinimo šaltinius (pramāṇa). Pripažįstami trys pažinimo šaltinių tipai, nes tai, kas pažįstama, įrodoma per šiuos pažinimo šaltinius.
// ISk_5 // Kiekvieno objekto[jutiminis] nustatymas yra tiesioginis suvokimas. Teigiama, kad loginė išvada yra trejopa; ji paremta ženklo (liṅga) ir to, kas pažymėta, ryšiu. O patikimas liudijimas – tai teisingas [autoritetų] apreiškimas.
// ISk_6 // Neregimųjų (viršjuslinių) dalykų pažinimas kyla iš loginės išvados, pagrįstos bendruoju stebėjimu. O tas nematomas dalykas, kurio neįrodo net ir ši [išvada], įrodomas per patikimą apreiškimą.
// ISk_7 // [Objekto nesuvokimas kyla dėl:] per didelio atstumo, pernelyg didelio artumo, jutimo organų pažeidimo, proto nedėmesingumo, subtilumo, kliūčių, kito [objekto] nustelbimo ir susiliejimo su panašiais[objektais].
// ISk_8 // Jos [Prakritės] nesuvokimas kyla dėl jos subtilumo, o ne dėl jos nebuvimo. Ji suvokiama per jos padarinius. O tie padariniai – Didysis principas (Mahat) ir kiti – yra ir besiskiriantys nuo Prakritės, ir panašūs į ją.
// ISk_9 // Padarinys[priežastyje] egzistuoja iš anksto, nes: neegzistuojančio neįmanoma sukurti; naudojama[atitinkama] materiali priežastis; ne viskas kyla iš visko; pajėgus[veikėjas] sukuria tik tai, kam turi galią; ir dėl to, kad padarinys yra tos pačios prigimties kaip ir priežastis.
// ISk_10 // Pasireiškęs [pasaulis] turi priežastį, yra nelaikinas, nevisaapimantis, aktyvus, daugialypis, priklausomas, tarnaujantis kaip ženklas, sudarytas iš dalių ir pavaldus. Nepasireiškusi [Prakritė] yra priešinga [šioms savybėms].
// ISk_11 // Pasireiškęs[pasaulis] susideda iš trijų gunų, yra neatskiriamas [nuo jų], yra[pažinimo] objektas, bendras, nesąmoningas ir produktyvus (gimdantis). Tokia pat yra ir Pagrindinė [Prakritė]. Puruša (Dvasia) yra[iš dalies] priešingas joms, bet [iš dalies] ir panašus.
// ISk_12 // Gunos pasižymi malonumo, nemalonumo ir nusivylimo prigimtimi; jų paskirtis – apšviesti, skatinti veikti ir varžyti. Jų veikimas pasireiškia tarpusavio nustelbimu, rėmimusi viena kita, vienos kitos gimdymu ir susijungimu.
// ISk_13 // Satva (Šviesumo guna) laikoma lengva ir šviesia; radžas (Aistros guna) – skatinančia ir judria; tamas (Tamsos guna) – sunkia ir slepiančia. Jų [bendras] veikimas siekia[Purušos] tikslo, panašiai kaip lempa[kuri šviečia bendradarbiaujant aliejui, dagčiai ir ugniai].
// ISk_14 //[Pasireiškusio pasaulio] neatskiriamumas ir kitos savybės įrodomos per trijų gunų buvimą ir jų priešingybės nebuvimą. Kadangi padarinys turi priežasties savybių, įrodomas ir Nepasireiškusios [Prakritės] egzistavimas.
// ISk_15 // [Nepasireiškusi Prakritė egzistuoja] dėl: atskirų objektų ribotumo, [jų esmės] homogeniškumo (vienodumo), veikimo per [priežasties] galią, priežasties ir padarinio atsiskyrimo, ir viso pasaulio nedalomumo [sugrįžimo atgal į vienybę metu].
// ISk_16 // Taigi Nepasireiškusi [Prakritė] yra priežastis. Ji veikia per trijų gunų susijungimą ir transformaciją, kaip vanduo, kuris [keičia savybes] priklausomai nuo to, su kokia guna [indų ar augalų prigimtimi] susijungia.
// ISk_17 // Puruša egzistuoja, nes: viskas, kas sudėtina, egzistuoja dėl kito; jam būdinga priešingybė trims gunoms ir kitoms[jų savybėms]; reikalingas valdantysis principas (kontrolierius); turi būti[kažkas, kas] patiria (mėgaujasi); ir dėl polinkio į galutinį išsilaisvinimą (kaivalya).
// ISk_18 // Purušų daugybiškumas įrodomas: dėl to, kad gimimas, mirtis ir [suvokimo] organai yra paskirstyti kiekvienam atskirai; dėl to, kad veiksmai nevyksta vienu metu; ir dėl skirtingos trijų gunų proporcijos [kiekviename individe].
// ISk_19 // Dėl šios priešingybės [Prakritei] įrodoma, kad Puruša yra Liudytojas, izoliuotas [laisvas], neutralus stebėtojas ir neveikėjas.
// ISk_20 // Todėl dėl jų susijungimo nesąmoningas [intelektas] atrodo tarsi būtų sąmoningas, o veiksmus atliekant gunoms, neutralusis [Puruša] atrodo tarsi būtų veikėjas.
// ISk_21 // Jųdviejų susijungimas yra tam, kad Puruša pamatytų [Prakritę], o Pagrindinė [Prakritė] užtikrintų išsilaisvinimą. Šis ryšys panašus į raišo ir aklo žmogaus sąjungą; iš jo kyla pasaulio kūrimas.
// ISk_22 // Iš Prakritės kyla Didysis [principas – intelektas], iš jo – Egoizmas (Ahaṅkāra), iš jo – šešiolikos [elementų] grupė. O iš penkių šios šešiolikos [elementų grupės] narių kyla penki rupūs (materialūs) elementai.
// ISk_23 // Intelektas (Buddhi) yra nustatytojas (sprendėjas). Dorybė (dharma), žinojimas, bešališkumas (neprisirišimas) ir galia – tokia yra jo satvinė forma; o tai, kas tamastinga, yra šiam priešinga.
// ISk_24 // Egoizmas (Ahaṅkāra) yra savęs tapatinimas (pasididžiavimas). Iš jo kyla dvejopas kūrinys: vienuolikos jutimų organų grupė ir penkių subtiliųjų elementų (tanmātra) grupė.
// ISk_25 // Iš modifikuoto [satvinio] egoizmo kyla vienuolikos satvinių [organų] grupė; iš elementų pradžios (bhūtādi) – tamsioji subtiliųjų elementų grupė; abu jie [aktyvuojami] aistringojo (taijasa / rajas) [egoizmo].
// ISk_26 // Suvokimo organai vadinami ausimi, oda, akimi, liežuviu ir nosimi. Kalbą, rankas, pėdas, šalinimo organus ir dauginimosi organus vadina veiksmo organais.
// ISk_27 // Šiame [procese] Protas (manas) turi abiejų[suvokimo ir veiksmo] savybių. Jis svarsto (analizuoja) ir laikomas organu dėl[bendro] giminingumo. Jų įvairovė ir išorinė formų skirtybė kyla dėl specifinių gunų transformacijų.
// ISk_28 // Penkių[suvokimo organų] funkcija formų ir kitų [objektų atžvilgiu] laikoma tik fiksavimu (pastebėjimu). Tuo tarpu penkių [veiksmo organų funkcija] yra kalbėjimas, ėmimas, vaikščiojimas, šalinimas ir pasimėgavimas.
// ISk_29 // Trijų [vidinių instrumentų: intelekto, egoizmo ir proto] funkcija yra jų pačių specifinės savybės; tai yra jų išskirtinis veikimas. Bendra visų organų funkcija yra penkios gyvybinės srovės, pradedant nuo kvėpavimo (prāṇa).
// ISk_30 // Matomų[objektų atžvilgiu] visų keturių [vidinio instrumento ir vieno pojūčio organo] veikimas nurodomas esantis vienalaikis ir laipsniškas. Neregimų[objektų atžvilgiu] trijų [vidinių instrumentų] veikimas grindžiamas ankstesniu suvokimu.
// ISk_31 // Jie [organai] atlieka savo atitinkamas funkcijas, skatinami abipusio ketinimo (palinkimo). Vienintelė priežastis yra Purušos tikslas; joks [kitas] veikėjas neverčia organų veikti.
// ISk_32 // Instrumentas (karaṇa) yra trylikariopas, jis suima, išlaiko ir apšviečia. Jo veikimo objektas dešimteriopas – tai, kas suimama, išlaikoma ir apšviečiama.
// ISk_33 // Vidinis instrumentas yra trejopas; išorinis – dešimteriopas, veikiantis kaip objektų tiekėjas tiems trims. Išoriniai instrumentai veikia dabarties laiku, o vidiniai – per tris laikus [praeitį, dabartį, ateitį].
// ISk_34 // Penki suvokimo organai nukreipti tiek į specifinius [rupius], tiek į nespecifinius [subtilius] objektus. Kalbos [organas] susijęs [tik] su garsu; o likę[keturi veiksmo organai] susiję su visais penkiais [objektais].
// ISk_35 // Kadangi intelektas (buddhi) kartu su [kitais] vidiniais instrumentais aprėpia kiekvieną objektą, todėl šis trejopas instrumentas yra sargas prie vartų, o visi kiti [organai] yra[tik] vartai.
// ISk_36 // Šie [instrumentai], pasižymintys skirtingomis gunų savybėmis ir besiskiriantys vienas nuo kito, lyg lempa apšviečia visą Purušos tikslą ir pateikia jį intelektui (buddhi).
// ISk_37 // Kadangi būtent intelektas (buddhi) paruošia visą patyrimą[mėgavimąsi] Purušai, tai jis pats [galiausiai] atskleidžia subtilų skirtumą tarp Pagrindinės [Prakritės] ir Purušos.
// ISk_38 // Subtilieji elementai (tanmātra) yra „nespecifiniai“. Iš šių penkių kyla penki rupūs elementai (bhūta). Jie vadinami „specifiniais“; jie yra raminantys (malonūs), bauginantys (nemalonūs) ir bukinantys.
// ISk_39 // „Specifiniai“ [kūnai] yra trejopi: subtilieji, kilusieji iš motinos ir tėvo, bei negyvoji materija (rupūs elementai). Iš jų subtilieji yra nuolatiniai, o gimusieji iš tėvų – laikini (praeinantys).
// ISk_40 // Subtilusis kūnas (liṅga), anksčiausiai sukurtas, nevaržomas, nuolatinis, susidedantis iš elementų nuo Didžiojo principo (Mahat) iki subtiliųjų elementų, persmelktas dispozicijų (bhāva), migruoja [iš gyvenimo į gyvenimą], nepatirdamas[mėgavimosi pats savaime].
// ISk_41 // Kaip paveikslas negali išlikti be pagrindo, kaip šešėlis neegzistuoja be stulpo ar kito daikto, taip ir subtilusis kūnas (liṅga) negali išlikti be paramos – be nespecifinių[subtiliųjų] elementų.
// ISk_42 // Dėl Purušos tikslo šis subtilusis kūnas, susietas priežasties ir padarinio ryšiu ir dėl visapusiškos Prakritės galios, atlieka savo vaidmenį tarsi aktorius [keičiantis kaukes].
// ISk_43 // Dispozicijos (bhāva) – tokios kaip dorybė (dharma) ir kitos – skirstomos į įgimtas, prigimtines ir įgytas. Matoma, kad jos priklauso nuo [psichinio] instrumento (karaṇa), o[fizinio kūno būklės, pvz.,] embrionas ir t. t., priklauso nuo [rupių] padarinių.
// ISk_44 // Dėl dorybės kylama aukštyn, dėl nedorybės krentama žemyn. Iš žinojimo kyla išsilaisvinimas, o iš jo priešingybės[nežinojimo] atsiranda pančiai.
// ISk_45 // Iš neprisirišimo[įvyksta] susiliejimas su Prakrite; iš aistringo prisirišimo – migracija (sansara). Dėl galios dingsta kliūtys; iš jos priešingybės – atvirkščiai.
// ISk_46 // Šis intelektualus (kognityvinis) kūrinys vadinamas klaida, neįgalumu, pasitenkinimu ir tobulumu (sėkme). Dėl nelygios gunų sąveikos išskiriama penkiasdešimt jo atmainų.
// ISk_47 // Yra penkios klaidos atmainos ir dvidešimt aštuonios neįgalumo [rūšys], atsirandančios dėl organų defektų. Pasitenkinimas yra devyniopas, o tobulumas – aštuoniopas.
// ISk_48 // Tamsos (tamas / neišmanymo) rūšių yra aštuonios, taip pat ir kliedesio (moha). Didysis kliedesys (mahāmoha) yra dešimteriopas; tamsa (tāmisra) – aštuoniolikos rūšių, kaip ir akloji tamsa (andhatāmisra).
// ISk_49 // Neįgalumas paaiškinamas vienuolikos organų pažeidimais kartu su intelekto pažeidimais. Septyniolika intelekto pažeidimų kyla dėl pasitenkinimo ir tobulumo priešingybių.
// ISk_50 // Vidinio pasitenkinimo yra keturios [rūšys], susijusios su gamta, priemonėmis, laiku ir likimu. Išoriniai, kylantys iš atsitraukimo nuo [penkių juslių] objektų, yra penki; [iš viso] sakoma esant devynios pasitenkinimo [rūšys].
// ISk_51 // Samprotavimas, [žodinis] mokymas, studijavimas, trilypės kančios pašalinimas, draugų įgijimas ir dosnumas – tai aštuoni tobulumai (sėkmės formos). Trys ankstesnieji [klaida, neįgalumas, pasitenkinimas] yra kliūtys tobulumui.
// ISk_52 // Be dispozicijų (bhāva) nebūtų subtiliojo kūno (liṅga); be subtiliojo kūno neatsirastų dispozicijos. Todėl kūrinija yra dvejopa: vadinamoji subtiliuoju kūnu ir vadinamoji dispozicijomis.
// ISk_53 // Dieviškasis kūrinys yra aštuonių rūšių; gyvūnijos kūrinija – penkeriopa. Žmogiškoji karta tėra viena; tokia, trumpai tariant, yra materialioji kūrinija.
// ISk_54 // Aukštesniuose lygmenyse vyrauja satva, o pačiuose žemiausiuose[kūrinijos lygiuose] vyrauja tamas. Viduryje dominuoja radžas – [tai apima viską] nuo Brahmos iki žolės stiebelio.
// ISk_55 // Čia sąmoningas Puruša patiria kančią, kylančią iš senatvės ir mirties, kol[neišsisklaido] subtilusis kūnas. Taigi, trumpai tariant, [visa tai] yra kančia.
// ISk_56 // Taip šią [kūriniją], pradedant Didžiuoju principu ir baigiant specifiniais rupiais elementais, sukuria Prakritė, siekdama kiekvieno Purušos išsilaisvinimo. Ji veikia kito labui, tarsi veiktų dėl savęs.
// ISk_57 // Kaip neprotingas pienas [savaime] teka dėl veršiuko maitinimo, taip ir Pagrindinė [Prakritė] veikia dėl Purušos išsilaisvinimo.
// ISk_58 // Kaip žmonės pasaulyje imasi veiklos tam, kad numalšintų [kokį nors] troškimą, lygiai taip Nepasireiškusi [Prakritė] veikia dėl Purušos išsilaisvinimo.
// ISk_59 // Kaip šokėja, pasirodžiusi scenoje žiūrovams, baigia savo šokį, taip ir Prakritė, atskleidusi save Purušai, pasitraukia.
// ISk_60 // Daugialypiais būdais ji, kupina gunų [savybių], teikia naudą Purušai, kuris pats jokių gunų neturi ir jai jokios naudos neteikia; ji atlieka šį tikslą neturėdama jokio savo asmeninio intereso.
// ISk_61 // Mano manymu, nėra nieko subtilesnio (drovesnio) už Prakritę. Pagalvojusi: „Aš buvau pamatyta“, ji daugiau nebesirodo Purušos akims.
// ISk_62 // Todėl joks [Puruša] iš tiesų nėra nei supančiotas, nei išsilaisvinantis, nei migruojantis (sansaroje). Migruoja, yra pančiojama ir išsilaisvina tik pati Prakritė, turinti daugybę[kūniškų] pavidalų.
// ISk_63 // Šitaip Prakritė pančioja pati save per septynias formas, bet vienos formos [žinojimo] dėka išlaisvina save Purušos labui.
// ISk_64 // Šitaip iš tiesų (tattvų) praktikos kyla tobulas, klaidos nesuteptas, tyras žinojimas: „Aš nesu [veikėjas], [niekas] nepriklauso man, aš nesu[Ego]“.
// ISk_65 // Pasitelkęs šį [žinojimą], Puruša, būdamas ramus [savęs suvokime], lyg žiūrovas stebi Prakritę, kuri dėl [Purušos] tikslo įvykdymo nutraukė savo produktyvumą ir atsikratė septynių[kliudančių] formų.
// ISk_66 // Sattvos tyrumas, pasitenkinimas ir galių (aiśvarya) įgijimas yra trys Prakritės savybės. Kai jos išnyksta, liṅga-kūnas (subtilusis kūnas) nustoja veikti, kaip ir bet kuris kitas reiškinys, netekęs savo priežasties.
// ISk_67 // Pasiekus tikrąjį žinojimą ir dorybėms bei kitiems dalykams netekus priežastinio [veiksmingumo], jis išlaiko fizinį kūną tik dėl išlikusių įspaudų (saṃskāra), lygiai kaip [kurį laiką dar] sukasi puodžiaus ratas.
// ISk_68 // Kai įvyksta kūno atsiskyrimas (mirtis) ir Pagrindinė [Prakritė] nustoja veikti, nes jos tikslas įvykdytas, [Puruša] pasiekia absoliutų ir galutinį išsilaisvinimą (kaivalya).
// ISk_69 // Šis slaptas žinojimas apie Purušos tikslą buvo atskleistas didžiojo Išminčiaus [Kapilos]. Jame apmąstoma visų būtybių egzistencija, atsiradimas ir išnykimas.
// ISk_70 // Šį iškiliausią, apvalantį [mokymą] Išminčius [Kapila] iš atjautos perdavė Asuriui. Asuris – Pančašikhai, kurio dėka ši doktrina (tantra) buvo plačiai išplatinta.
// ISk_71 // Perduotas per mokinių liniją, šis mokymas buvo Išvarakrišnos, turinčio taurų (arijišką) protą, teisingai suvokus doktriną, sutrumpintas Āryā metru parašytomis [eilėmis].
// ISk_72 // Temos, [aptartos] šiose septyniasdešimtyje eilių, yra tos pačios, kaip ir visame Ṣaṣṭitantra („Šešiasdešimties temų“) traktate, tik be iliustruojančių pasakojimų ir be kitų[mokyklų] pažiūrų paneigimų.
// ISk_73 // Todėl šis traktatas, nors ir glaustas, nepraranda jokios [esminės] prasmės; jis yra tarsi didžiulės doktrinos atspindys veidrodyje.