Lorenzo Valla traktatas De voluptate sive De vero bono („Apie malonumą, arba Apie tikrąjį gėrį“) yra vienas ankstyviausių ir drąsiausių renesanso bandymų iš naujo permąstyti malonumo, dorybės ir tikrojo gėrio santykį. Kūrinys parašytas 1431 m., o vėliau kelis kartus taisytas, todėl jo tekstinė istorija sudėtinga, tačiau pagrindinė idėja išlieka ta pati: žmogaus gyvenimo tikslas negali … [Skaityti toliau…]
Kirenikai (gr. Κυρηναϊκοί) buvo viena ankstyviausių ir radikaliausių senovės Graikijos hedonizmo formų, išsiskyrusi tuo, kad malonumą laikė vieninteliu tikru gėriu. Mokyklą IV a. pr. m. e. Kirenėje įkūrė Aristipas, Sokrato mokinys, tačiau jo požiūris smarkiai skyrėsi nuo kitų sokratikų. Aristipas teigė, kad žmogus gali būti tikras tik dėl savo pojūčių, todėl vienintelė patikima vertybė yra … [Skaityti toliau…]
Ateities bendruomenės ir Naujosios Jeruzalės tekstų korpusas (angl. Rule of the Congregation ir New Jerusalem, hebrajų k. Serekh ha-‘Edah ir Yerushalayim ha-Ḥadašah) priklauso vėlyvajai Kumrano literatūros tradicijai, kuri susiformavo bendruomenėje II–I a. pr. Kr., o kai kurie fragmentai gali siekti ir I a. po Kr. pradžią. Šie dokumentai buvo rasti per Negyvosios jūros rankraščių atradimus … [Skaityti toliau…]
Karo ritinio korpusas (angl. War Scroll, hebrajų k. Milḥamat ha-Benei Or be-Benei Ḥošekh) yra vienas iš svarbiausių Kumrano apokaliptinių dokumentų rinkinių, susiformavusių bendruomenėje, kuri II–I a. pr. Kr. gyveno Judėjos dykumoje ir save suvokė kaip paskutiniųjų laikų Izraelio likutį. Šie tekstai buvo rasti per Negyvosios jūros rankraščių atradimus 1947–1956 m., daugiausia 1-ajame ir 4-ajame Kumrano … [Skaityti toliau…]
Halachiniai tekstai (angl. Halakhic Texts, hebrajų k. halakhot) yra teisinių nuostatų rinkiniai, kuriuose Kumrano bendruomenė aiškino ir taikė Toros įstatymus pagal savo religinę doktriną. Šie dokumentai atskleidžia, kaip bendruomenė suprato kasdienio gyvenimo reglamentavimą, kokius reikalavimus kėlė nariams ir kaip skyrėsi nuo kitų judaizmo srovių Antrosios šventyklos laikotarpiu. Halachiniai traktatai yra vieni iš svarbiausių šaltinių, leidžiančių … [Skaityti toliau…]
Damasko dokumentas (Damascus Document, hebrajų k. Serekh Dammeseq, mokslinėje literatūroje žymimas kaip CD) yra vienas pamatinių tekstų, leidžiančių suprasti senovės judaizmo religinę bei teisinę mintį Antrosios šventyklos laikotarpiu. Šio kūrinio atradimo istorija prasidėjo dar prieš aptinkant garsiuosius Kumrano rankraščius, kai 1896 metais Kembridžo universiteto mokslininkas Solomonas Šechteris Kairo genizoje, Ben Ezros sinagogoje, aptiko du viduramžių … [Skaityti toliau…]
Žemiau pateikiami tekstai priklauso apaštalo Baltramiejaus vardu siejamai Naujojo Testamento apokrifų tradicijai, kuri ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu atliko svarbų vaidmenį formuojant vaizduotėje gyvenantį pasaulį už kanoninių evangelijų ribų. Šie kūriniai nebuvo įtraukti į oficialų Biblijos kanoną, tačiau jų populiarumas rodo, kad pirmųjų amžių bendruomenės ieškojo išsamesnių pasakojimų apie Kristaus prisikėlimą, pomirtinį pasaulį ir dvasinių būtybių kilmę. … [Skaityti toliau…]
Pironas iš Elio (apie 360–270 m. pr. Kr.) yra vienas iš įtakingiausių senovės Graikijos filosofų, sukūręs kryptį, kuri vėliau buvo pavadinta pironizmu. Jis gyveno helenistiniu laikotarpiu, kai filosofinės mokyklos varžėsi dėl tiesos monopolio: stoikai teigė, kad pasaulis yra racionaliai tvarkingas, epikūriečiai – kad laimė pasiekiama malonumu ir ramybe, o akademikai – kad žinojimas galimas, bet … [Skaityti toliau…]
„Tattvopaplava-siṁha“ yra vienas neįprasčiausių ir drąsiausių senovės Indijos filosofinių traktatų, parašytas VIII–IX amžiuje mąstytojo Jayarāśi Bhaṭṭos. Tai kūrinys, kuris ne kuria naują sistemą, o metodiškai ardo visas tuo metu egzistavusias filosofines doktrinas. Traktato pavadinimas reiškia „Tiesos suardymo liūtas“, ir šis įvaizdis tiksliai atspindi autoriaus tikslą: parodyti, kad jokios filosofinės sistemos negali pagrįsti savo teiginių, nes … [Skaityti toliau…]
Gesaro eposas (tibetietiškai སྒེར་སར་རྒྱལ་པོ་, Gesar Gyalpo; mongoliškai Гэсэрийн тууж, Gesarin tuuj; kinų tradicijoje 格萨尔王传, Gésà’ěr wáng zhuàn) yra vienas didžiausių ir ilgiausių pasaulio epų, gyvuojantis daugiau nei tūkstantį metų. Tai nėra viena knyga ar kanoninis tekstas, o milžiniška žodinė tradicija, perduodama dainuojant, deklamuojant ir improvizuojant. Skirtingos tautos – tibetiečiai, mongolai, tu, balti tibetiečiai, buriatai – … [Skaityti toliau…]
Haibutsu Kishaku (廃仏毀釈) yra Japonijos istorijoje vartojamas terminas, reiškiantis „budizmo panaikinimą ir Šakjamunio sunaikinimą“. Tai nėra knyga, manifestas ar vienas konkretus dokumentas. Tai ideologinis šūkis ir politinis judėjimas, kuris įvairiais laikotarpiais skatino budizmo slopinimą, šventyklų griovimą ir vienuolių persekiojimą. Šis reiškinys ypač sustiprėjo XIX amžiaus pabaigoje, Meidži restauracijos metu, kai Japonija siekė modernizuotis ir sukurti … [Skaityti toliau…]
Pasakojimas apie krikščionis („Kirishitan Monogatari“, jap. 吉利支丹物語, taip pat žinomas kaip „Pasakojimas apie krikščionių sutriuškinimą“, 吉利支丹御対治物語 arba Kirishitanmonogatari) yra XVII amžiaus pradžios japonų pasakojamasis tekstas, vienas ankstyviausių vietinių šaltinių apie krikščionybės atsiradimą ir draudimą Japonijoje. Kūrinys parašytas netrukus po to, kai Tokugavų valdžia uždraudė krikščionybę ir pradėjo sistemingą jos sekėjų persekiojimą, todėl tekstas persmelktas aiškiai … [Skaityti toliau…]