Ali Khamenei (pers. علی خامنهای) buvo Irano politinis ir religinis veikėjas, gimęs 1939 metų liepos 17 dieną Mashada ir žuvęs 2026 metais per JAV ir Izraelio surengtą oro ataką Teherane. Jis daugiau kaip keturis dešimtmečius ėjo aukščiausiojo lyderio pareigas ir buvo vienas įtakingiausių šiitų dvasininkų bei politinių figūrų regione. Jo veikla apėmė religinį autoritetą, valstybės … [Skaityti toliau…]
Teodidaktizmas (gr. Θεοδιδακτισμός, Theodidaktismós; angl. Theodidacticism) – retai vartojama, bet prasminga sąvoka, nusakanti tiesioginį Dievo mokymą, kai žmogus tampa ne šiaip klausytoju, o gavėju. Tokie atvejai Biblijoje dažnai žymimi žodžiais: „Taip kalba Viešpats“ – ir tai reiškia, kad tai ne žmogaus išmintis, o paties Dievo perduota žinia. Teodidaktizmas apima ne visą teologiją ar švietimą, o … [Skaityti toliau…]
Vjasa – vienas paslaptingiausių ir kartu įtakingiausių vardų Indijos dvasinėje istorijoje. Jis minimas kaip išminčius, regėtojas, mokytojas ir epinių tekstų perdavėjas, kurio veikla siejama su senosios pasaulio tvarkos pabaiga ir naujos eros pradžia. Tradicija jį mato ne kaip poetą ar rašytoją įprasta prasme, o kaip žmogų, kuris per vizijas ir gilų susikaupimą suvokė įvykius, idėjas … [Skaityti toliau…]
Simonas Magas (Simon Magus) minimas tiek Naujajame Testamente, tiek II–III a. krikščionių rašytojų veikaluose, kur vaizduojamas kaip burtininkas, magijos praktikas ir pirmasis erezijos kūrėjas, bandęs pasisavinti apaštalų galią. Jo vardas tapo simboliu reiškinio, vadinamo simonija – šventų dalykų pirkimo ir pardavimo nuodėmės. Nors istorinių faktų apie jį nedaug, Simonas Magas užima svarbią vietą ankstyvosios Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Teodorikas iš Verduno (Theodericus Virdunensis) – XII amžiaus teologas ir moralistas, kurio vardas šiandien beveik išnykęs iš bendrosios kultūrinės atminties. Jo kūryba išliko tik rankraščių tradicijoje, dažniausiai be aiškios autorystės, o pats autorius minimas retuose viduramžių kataloguose ir vėlyvuose filologiniuose tyrimuose. Nepaisant to, Teodoriko tekstai atspindi vieną iš svarbių XII amžiaus intelektinės kultūros sluoksnių – … [Skaityti toliau…]
Nebatas Senajame Testamente pasirodo kaip žmogus, kurio vardas išliko ne dėl jo paties veiksmų, bet dėl sūnaus Jeroboamo vaidmens Izraelio istorijoje. Originalo kalba jo vardas rašomas נְבָט (Nevat), o graikiškoje Septuagintoje – Ναβάτ (Nabát). Nors Biblija nepateikia išsamių duomenų apie jo gyvenimą, Nebato vardas tapo neatskiriama Jeroboamo tapatybės dalimi, lydinčia jį beveik kiekvienoje biblinėje vietoje, … [Skaityti toliau…]
Jeroboamas, Nebato sūnus, Senajame Testamente iškyla kaip žmogus, kurio sprendimai nulėmė visos Izraelio tautos istorijos kryptį. Originalo kalba jo vardas rašomas יָרָבְעָם (Yarov‘am), o graikiškoje Septuagintoje – Ἰεροβοάμ (Hieroboám). Jo vardas žymi ne tik politinį perversmą, bet ir religinį lūžį, kurio pasekmės jautėsi dar ilgai po jo mirties. Būtent Jeroboamas tapo pirmuoju Šiaurinės karalystės valdovu … [Skaityti toliau…]
Petras Damianas (Petrus Damianus) gimė apie 1007 metus Ravenoje, Italijoje, pačiame tamsiausiame viduramžių lūžio taške. Jo gyvenimo pradžia nebuvo panaši į būsimo dvasinio lyderio – jis buvo jauniausias gausios, bet nuskurdusios šeimos vaikas, anksti tapęs našlaičiu. Pasakojama, kad brolis juo beveik nesirūpino, tačiau kitas vyresnis brolis, vardu Damianas, pastebėjo berniuko talentą ir išsiuntė jį mokytis. … [Skaityti toliau…]
XVI amžiaus Italija buvo vienas sudėtingiausių Europos kultūrinių ir religinių kraštovaizdžių. Renesanso humanizmas, popiežių politinė galia, Reformacijos idėjų sklaida ir kontrreformacijos atsakas susipynė į įtemptą ir dažnai pavojingą intelektualinę aplinką. Šiame kontekste iškyla Pietro Carnesecchi (Petras Karnesekis) – italų humanistas, dvasininkas ir popiežių kurijos veikėjas, kurio gyvenimas ir mirtis tapo simboliu, kaip greitai renesansinis atvirumas … [Skaityti toliau…]
XVI amžiaus pradžia buvo vienas dramatiškiausių Europos istorijos laikotarpių, kai senosios viduramžių struktūros susidūrė su Reformacijos iššūkiais, o religiniai kariniai ordinai prarado savo ankstesnę politinę reikšmę. Šiame kontekste iškyla Albrechtas von Brandenburg-Ansbach (Albrechtas Brandenburgietis), paskutinis Teutonų ordino didysis magistras Prūsijoje, kurio sprendimas 1525 m. Krokuvoje atsisakyti dvasinių įžadų ir sekuliarizuoti ordino žemes tapo vienu ryškiausių … [Skaityti toliau…]
Serbų ortodoksų tradicijoje vardas Gavrilo kilęs iš hebrajiško Gabrielius, reiškiančio „Dievo stiprybė” arba „Dievo žmogus”, o skaičius V rodo, kad jis buvo penktasis patriarchas tuo vardu – ankstesni Gavrilo vadovavo viduramžiais, kai Serbijos Bažnyčia kovėsi su osmanų jungo. Lietuviškuose tekstuose jis dažniausiai vadinamas Gavrilu V arba patriarchu Gavrilu Dožičiumi, kartais su variacija Gavrila Dožić, atkartojant … [Skaityti toliau…]
Etiopų ortodoksų tradicijoje titulas Abuna reiškia „mūsų tėvas”, o vardas Theophilos kilęs iš graikų kalbos, kur theos – Dievas, philos – mylintis, tad visas vardas skelbia „Dievo mylėtojas”. Lietuviškuose tekstuose jis dažniausiai vadinamas Abuna Teofilu arba Abunė Teofilu, kartais su variacija Tevofilas, atkartojančia amharų tarimą Tewophilos – taip etiopai pritaikė graikišką vardą prie savo kalbos … [Skaityti toliau…]