„Zhuangzi“ arba „Chuang Tzu“ (莊子, liet. Džuangzi) – vienas kertinių daoizmo tekstų, parašytas IV–III a. pr. m. e. laikotarpiu ir tradiciškai priskiriamas mąstytojui Zhuang Zhou (庄周). Vakarų pasaulyje bei senesnėje literatūroje šis kūrinys taip pat gerai žinomas kaip „Chuang Tzu“ – tai senoji Wade-Giles lotynizacijos sistema, kuri dominavo klasikinėje sinologijoje. Šiuolaikinis tarptautinis standartas yra „Zhuangzi“ … [Skaityti toliau…]
Sāṃkhyakārikā – vienas svarbiausių ir įtakingiausių klasikinės Indijos filosofijos tekstų, priskiriamas mąstytojui Īśvarakṛṣṇai, gyvenusiam maždaug IV–V amžiuje. Tai glaustas, eiliuotas traktatas, sudarytas iš septyniasdešimt dviejų posmų (kai kuriuose rankraščiuose išlikusi ir septyniasdešimt trečioji, vėlyva baigiamoji eilutė). Kūrinys parašytas trumpomis, koncentruotomis eilutėmis, vadinamomis kārikomis, todėl savo forma primena filosofinį poemą: kiekviena eilutė yra savarankiškas teiginys, o … [Skaityti toliau…]
Manusmṛti (sanskrito k. मनुस्मृति), dar žinomas kaip Mānava-Dharmaśāstra (मानवधर्मशास्त्र), yra vienas pamatinių hinduizmo tekstų, tūkstantmečius formavęs Indijos socialinę bei teisinę sanklodą. Vakarų literatūroje šis veikalas dažniausiai įvardijamas kaip The Laws of Manu (lietuviškai – Manu įstatymai), o akademiniame kontekste dažnai sutinkamos formos Manusmriti, Manusmṛti arba Manusmritis. Tai nėra tiesiog sausas teisinių nuostatų rinkinys – tai … [Skaityti toliau…]
Heraklis, graikų mitologijos didvyris, žinomas romėnams kaip Herkulis, yra ne tik raumenų kalnas, bet ir simbolis žmogaus, kovojančio su likimu, dievų rūstybe ir savo paties silpnybėmis. Jo 12 žygdarbių, paskirtų karaliaus Euristejo, turėjo būti neįveikiami, tačiau Heraklis, ginkluotas stiprybe, išradingumu ir užsispyrimu, juos atliko, tapdamas legenda. Heraklis, Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus, nuo gimimo buvo … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Draugijos slapti nurodymai (Monita privata Societatis Iesu) yra vienas žymiausių XVII amžiaus antijėzuitiškų tekstų, kuris nuo pat pasirodymo 1612 metais buvo laikomas slaptu Jėzuitų ordino vadovu. Šis dokumentas teigia atskleidžiantis tariamas vidines instrukcijas, kaip ordinas turėtų elgtis su valdovais, didikais, našlėmis, jaunimu, kitais vienuoliais ir visuomene. Nors tekstas buvo pristatomas kaip autentiškas, jau XVII … [Skaityti toliau…]
1756 m. pasirodęs Voltero veikalas „Esė apie tautų papročius ir dvasią“ (Essai sur les mœurs et l’esprit des nations) tapo tikra intelektualine revoliucija. Tai buvo ambicingas bandymas parašyti pasaulinę istoriją, apimančią Europą, Rytų civilizacijas bei atsisakančią religinio determinizmo. Šis kūrinys gimė iš autoriaus noro pateikti alternatyvą tuometiniams istoriografams, kurie pasaulio įvykius aiškino išskirtinai per dieviškosios … [Skaityti toliau…]
Žmogus – mašina (L’Homme Machine / Man a Machine) yra prancūzų gydytojo ir materialisto Julieno Offray de La Mettrie veikalas, pirmą kartą išleistas 1748 metais Leideno mieste. Tai vienas radikaliausių Apšvietos epochos tekstų, kuriame žmogaus prigimtis aiškinama remiantis griežtu materializmu ir mechanistiniu požiūriu. La Mettrie teigia, kad žmogaus siela nėra atskira substancija, o tik sudėtinga … [Skaityti toliau…]
Šiuolaikinėje visuomenėje religinės bendruomenės veikia ne tik kaip dvasinio gyvenimo centrai, bet ir kaip nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios įvairiomis socialinėmis bei kultūrinėmis veiklomis. Dėl to kyla klausimų, kokios mokestinės prievolės joms taikomos, ar jos moka tokius pačius mokesčius kaip verslo įmonės, ar gali naudotis tam tikromis lengvatomis. Įvairiose šalyse susiformavusios skirtingos praktikos, tačiau remiantis Lietuvos ir … [Skaityti toliau…]
Šis klausimas iškyla daugeliui tikinčiųjų ir domisi ne tik katalikai, bet ir kitų konfesijų krikščionys ar dvasinių ieškojimų keliu einantys žmonės. Nors nėra griežto visiems vienodo grafiko, pagal kurį privalu lankytis bažnyčioje, tradicinės Katalikų Bažnyčios mokymas ir praktika siūlo kelias gaires, padedančias palaikyti gyvą tikėjimo ryšį. 1. Sekmadienio Mišios – privalomasis tikinčiųjų susitikimas Katalikų Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Terminas „penitentas“ (lot. paenitens) Katalikų Bažnyčios kontekste nusako žmogų, kuris nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes ir kreipiasi į Dievą, ieškodamas dvasinio išganymo. Nors žodis „penitentas“ dažniausiai vartojamas apibūdinti asmenį, ateinantį atlikti išpažinties sakramento, platesne prasme jis taikomas visiems tikintiesiems, nuoširdžiai siekiantiems apvalyti savo sąžinę, pataisyti gyvenimo kryptį bei patirti dvasinį atnaujinimą. Trumpa sąvokos kilmė Penitentas … [Skaityti toliau…]
Išpažinties antspaudas – tai Katalikų Bažnyčios teologijoje bei teisėje esminis konfidencialumo principas, užtikrinantis absoliučią nuodėmių išpažinimo paslaptį. Šis principas reikalauja, kad kunigas arba bet kuris kitas asmuo, išgirdęs išpažinties turinį, niekada neatskleistų jokių detalių apie tai, kas jiems buvo pasakyta išpažinties sakramento metu. Teisinis pagrindas Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisę (ypač Kanoną Nr. 983 ir … [Skaityti toliau…]
Vienas iš reikšmingiausių aspektų Katalikų Bažnyčios mokyme yra išpažinties slaptumas. Šis principas, dar vadinamas „išpažinties antspaudu“ (lot. sigillum confessionis), reiškia, kad kunigas, išklausantis penitento (išpažintį atliekančio asmens), negali jokiomis aplinkybėmis atskleisti jokios išpažinties informacijos. Netgi teismai ar kitos teisinės institucijos negali įpareigoti kunigo atskleisti išgirstų nuodėmių. Tačiau visuomet kyla klausimas: ar gali būti kokių nors … [Skaityti toliau…]