Pironas iš Elio (apie 360–270 m. pr. Kr.) yra vienas iš įtakingiausių senovės Graikijos filosofų, sukūręs kryptį, kuri vėliau buvo pavadinta pironizmu. Jis gyveno helenistiniu laikotarpiu, kai filosofinės mokyklos varžėsi dėl tiesos monopolio: stoikai teigė, kad pasaulis yra racionaliai tvarkingas, epikūriečiai – kad laimė pasiekiama malonumu ir ramybe, o akademikai – kad žinojimas galimas, bet … [Skaityti toliau…]
„Tattvopaplava-siṁha“ yra vienas neįprasčiausių ir drąsiausių senovės Indijos filosofinių traktatų, parašytas VIII–IX amžiuje mąstytojo Jayarāśi Bhaṭṭos. Tai kūrinys, kuris ne kuria naują sistemą, o metodiškai ardo visas tuo metu egzistavusias filosofines doktrinas. Traktato pavadinimas reiškia „Tiesos suardymo liūtas“, ir šis įvaizdis tiksliai atspindi autoriaus tikslą: parodyti, kad jokios filosofinės sistemos negali pagrįsti savo teiginių, nes … [Skaityti toliau…]
Gesaro eposas (tibetietiškai སྒེར་སར་རྒྱལ་པོ་, Gesar Gyalpo; mongoliškai Гэсэрийн тууж, Gesarin tuuj; kinų tradicijoje 格萨尔王传, Gésà’ěr wáng zhuàn) yra vienas didžiausių ir ilgiausių pasaulio epų, gyvuojantis daugiau nei tūkstantį metų. Tai nėra viena knyga ar kanoninis tekstas, o milžiniška žodinė tradicija, perduodama dainuojant, deklamuojant ir improvizuojant. Skirtingos tautos – tibetiečiai, mongolai, tu, balti tibetiečiai, buriatai – … [Skaityti toliau…]
Haibutsu Kishaku (廃仏毀釈) yra Japonijos istorijoje vartojamas terminas, reiškiantis „budizmo panaikinimą ir Šakjamunio sunaikinimą“. Tai nėra knyga, manifestas ar vienas konkretus dokumentas. Tai ideologinis šūkis ir politinis judėjimas, kuris įvairiais laikotarpiais skatino budizmo slopinimą, šventyklų griovimą ir vienuolių persekiojimą. Šis reiškinys ypač sustiprėjo XIX amžiaus pabaigoje, Meidži restauracijos metu, kai Japonija siekė modernizuotis ir sukurti … [Skaityti toliau…]
Pasakojimas apie krikščionis („Kirishitan Monogatari“, jap. 吉利支丹物語, taip pat žinomas kaip „Pasakojimas apie krikščionių sutriuškinimą“, 吉利支丹御対治物語 arba Kirishitanmonogatari) yra XVII amžiaus pradžios japonų pasakojamasis tekstas, vienas ankstyviausių vietinių šaltinių apie krikščionybės atsiradimą ir draudimą Japonijoje. Kūrinys parašytas netrukus po to, kai Tokugavų valdžia uždraudė krikščionybę ir pradėjo sistemingą jos sekėjų persekiojimą, todėl tekstas persmelktas aiškiai … [Skaityti toliau…]
Tahāfut al‑Tahāfut (Nenuoseklumo nenuoseklumas arba Paneigimo paneigimas) yra vienas svarbiausių islamo filosofijos tekstų, parašytas Andalūzijos mąstytojo Ibn Rušdo, Vakaruose žinomo kaip Averojus. Šis veikalas sukurtas kaip tiesioginis atsakas Al‑Ghazalio knygai Tahāfut al‑Falāsifa (Filosofų nenuoseklumas), kurioje Al‑Ghazalis kritikavo islamo racionalistus ir jų metafizines doktrinas. Averojus siekė parodyti, kad Al‑Ghazalio argumentai yra vidujai prieštaringi, o filosofų sistema … [Skaityti toliau…]
Tahāfut al‑Falāsifa (angl. The Incoherence of the Philosophers, liet. Filosofų nenuoseklumas) yra vienas įtakingiausių islamo intelektinės istorijos veikalų, parašytas XI a. mąstytojo Abu Hamido al-Ghazalio. Tai savarankiška knyga, kurioje autorius sistemingai kritikuoja islamo racionalistų – ypač Avicenos ir al-Farabio – metafizines doktrinas. Šis veikalas žymi lūžį tarp filosofijos ir teologijos islamo pasaulyje, atskleisdamas, kaip teologinė … [Skaityti toliau…]
„Risālat al‑Ghufrān“ (arab. رسالة الغفران, liet. Atleidimo laiškas) yra Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057) kūrinys, vienas originaliausių viduramžių arabų literatūros tekstų. Jis parašytas XI a. pirmoje pusėje, vėlyvuoju autoriaus gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau buvo įsitvirtinęs kaip radikalus mąstytojas, skeptikas ir literatūrinės satyros meistras. „Risālat al‑Ghufrān“ išsiskiria tuo, kad pomirtinio pasaulio kelionę naudoja ne kaip religinę … [Skaityti toliau…]
„Luzūmiyyāt“ (arab. اللزوميات), pilnu pavadinimu „Luzūm mā lā yalzam“ („Įsipareigojimas tam, ko nereikia įsipareigoti“), yra vienas reikšmingiausių XI a. arabų literatūros kūrinių, sukurtas Sirijos poeto, mąstytojo ir skeptiko Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057). Šis rinkinys laikomas brandžiausiu jo filosofinės kūrybos etapu ir išsiskiria tiek forma, tiek turiniu. Jį sudaro beveik 1600 trumpų eilėraščių, parašytų sudėtinga, paties … [Skaityti toliau…]
„Makhariq al-Anbiya“ – taip pat žinomas kaip „Makāyid al-anbiyā’“, o lietuviškai verčiamas įvairiai: „Pranašų apgaulės“, „Pranašų triukai“, „Pranašų klastotės“, „Pranašų gudrybės“, taip pat sutinkamas angliškas pavadinimas „On the Tricks of the Prophets“ – yra vienas labiausiai liūdnai pagarsėjusių, radikaliausių ir prieštaringiausiai vertinamų tekstų islamo ir visos viduramžių filosofijos istorijoje. Jo autorius – garsus IX–X a. … [Skaityti toliau…]
Kitāb al‑Zumurrud (Smaragdo knyga) yra vienas paslaptingiausių ankstyvosios islamo intelektinės istorijos kūrinių. Šis tekstas neišliko, tačiau jo fragmentai žinomi iš vėlesnių musulmonų teologų, kurie citavo jį polemikos tikslais. Dėl šios priežasties Smaragdo knyga tapo savotišku intelektiniu šešėliu: jos turinys rekonstruojamas iš priešiškų šaltinių, o pats kūrinys egzistuoja tik kaip atgarsis. Tarptautinėje literatūroje jis minimas arabų … [Skaityti toliau…]
Kinų mitologijoje nėra griežtos ribos tarp dievų, dvasių ir žmonių. Čia dieviškumas – tai ne amžinas statusas, o pasiekiamas laipsnis. Daugelis dievų buvę žmonės, paaukštinti į dievybes už nuopelnus – karvedžiai, išminčiai ar net ištikimi valstiečiai. Ši tradicija sujungia taoistinius nemirtinguosius, budistinius bodhisatvas ir senuosius liaudies tikėjimus į vieną gyvą sistemą, kur dvasios dalyvauja žmonių … [Skaityti toliau…]