Ši frazė, ištarta Jėzaus paskutinės vakarienės metu, atskleidžia vieną esminių krikščioniškojo tikėjimo tiesų: Dievas Tėvas mums apreikštas per Sūnų. Kai mokinys Pilypas prašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir to mums pakaks“ (Jn 14, 8), Kristus atsako: „Kas matė mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Šiais žodžiais Jėzus pabrėžia savo asmens vienybę su Dievu Tėvu … [Skaityti toliau…]
Biblinėje kalboje frazė „ieškoti Dievo veido“ (hebr. pānîm) reiškia ne vien tikrąjį Dievo atvaizdą, bet ir artimą Jo buvimą, malonės bei meilės patyrimą. Šventajame Rašte šis motyvas atskleidžia gilų troškimą susitikti su Dievu, patirti Jo artumą. Psalmistas rašo: „Sako mano širdis: „Ieškokite jo veido.“ Tavo veidą, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8). Šie žodžiai puikiai … [Skaityti toliau…]
Krikščionybėje Paskutinio teismo diena – tai ne siaubo filmas su ugnimi ir sieros ežerais, o Dievo plano kulminacija. Jėzus Kristus, vadinamas Žmogaus Sūnumi, sugrįš, kaip aprašyta Mato evangelijoje (Mt 25, 31). Tada visi – gyvieji ir mirusieji – bus surinkti. Teismas vyks pagal darbus: kas rodė meilę, gailestingumą artimui, tie paklius į amžinąjį gyvenimą danguje, … [Skaityti toliau…]
„Arda Virafo kelionė“ (pahlavių kalba Ardā Wīrāz Nāmag) – tai senovinis zoroastrizmo tekstas, parašytas viduriniosios persų (pahlavių) kalba, datuojamas maždaug III–VII a. po Kr. Šis kūrinys priskiriamas viduramžių persų literatūrai ir yra vienas svarbiausių zoroastrizmo religinių tekstų, atspindinčių to meto tikėjimą, moralę ir kosmologiją. Tai nėra šiuolaikinio romano ar grožinės literatūros knyga, o veikiau religinis-didaktinis … [Skaityti toliau…]
Viduramžiais geometrija buvo laikoma ne tik matematikos šaka, bet ir dieviškosios tvarkos atspindžiu. Dievas, vadinamas „dangiškuoju geometru“ (Divinus Geometer), buvo vaizduojamas kaip kūrėjas, naudojantis geometrinius principus, tokius kaip proporcijos, simetrija ir harmonija, kurdamas pasaulį. Ši idėja atsispindėjo teologijoje, architektūroje, mene ir rankraščiuose, kur Dievas vaizduotas laikantis skriestuvą – įrankį, simbolizuojantį Jo tikslumą ir tobulumą. Žodis … [Skaityti toliau…]
Aistra – tarsi ugnis, kuri uždega širdį, skatina veikti, mylėti ar siekti aukštesnių tikslų. Tai būsena, jungianti žemiškus troškimus su dvasiniais ieškojimais, verčianti žmogų peržengti ribas. Žodis „aistra“ kilęs iš lotynų kalbos passio, reiškiančio „kentėjimą“, „patyrimą“ arba „intensyvią emociją“. Passio kildinamas iš veiksmažodžio pati („kentėti“ arba „patirti“). Iš pradžių lotynų kalboje šis terminas nebuvo vien … [Skaityti toliau…]
Sinoptinės evangelijos – tai trys Naujajame Testamente randamos pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą knygos (Mato, Morkaus ir Luko), kurios pasižymi panašiu struktūriniu, literatūriniu ir teologiniu naratyvu. Ši sąvoka kyla iš graikiško žodžio „synopsis“, reiškiančio „bendras vaizdas“ arba „bendras žvilgsnis“. Sinoptinės evangelijos nuo seniausių laikų tyrinėtojus domino tuo, kad jose aptinkama nemažai analogiškų epizodų, mokymų … [Skaityti toliau…]
Penkiaknygė, dar vadinama Pentateuchu arba Toros knygomis, yra fundamentali Senosios Sandoros struktūra, aprėpianti penkias pirmąsias Biblijos knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tradiciškai autoriaus vardas siejamas su Moze, laikomu apreiškimo tarpininku bei įstatymo davėju, tad žodžių junginys „Mozė“ neretai vartojamas kaip sinonimas visoms šioms penkioms knygoms. Nuo seniausių laikų krikščionybės ir judaizmo tradicijoje … [Skaityti toliau…]
Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]
Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]
Biblijos autorius yra pats Dievas, – viena kertinių krikščionių tikėjimo nuostatų, kurią ypač išsamiai aptaria Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Šiame dokumente (žr. DV, 11) pabrėžiama, jog visi Šventojo Rašto tekstai, nepaisant skirtingų epochų, literatūrinių žanrų ir autorių, kilę iš dieviškojo šaltinio ir yra perduoti Bažnyčiai kaip paties Dievo kalba. Tokia tiesa krikščioniškojoje … [Skaityti toliau…]
Liturgijoje, pasibaigus kiekvienam iš pirmųjų dviejų skaitinių, lektorius iškilmingai pareiškia: „Tai – Dievo žodis“. Šie žodžiai pabrėžia ypatingą Šventojo Rašto statusą, liudydami, kad tai, ką bendruomenė išgirdo, nėra paprastas istorinis dokumentas ar literatūrinis kūrinys. Bažnyčia čia drąsiai skelbia, jog kalbama apie patį gyvąjį Dievo žodį, skirtą konkrečiam laiko ir vietos kontekstui. Jis yra pritaikomas kiekvienam … [Skaityti toliau…]