Mansūros mūšis, žinomas kaip Battle of Mansurah anglų kalboje ir معركة المنصورة (Maʿrakat al-Manṣūra) arabų kalboje, įvyko 1221 m. rugpjūčio 26–30 d. netoli Mansūros miesto, Nilo deltoje, Egipte, per Penktąjį kryžiaus žygį. Šis susirėmimas tapo triuškinančiu kryžiuočių pralaimėjimu, užbaigusiu jų viltis užkariauti Egiptą ir atkovoti Jeruzalę, tuo pačiu įtvirtindamas Ajubidų dominavimą regione. Penktasis kryžiaus žygis … [Skaityti toliau…]
Senovės žydų (o vėliau ankstyvųjų krikščionių plačiai naudotas) religinis kūrinys, žinomas lietuvišku pavadinimu „Ezekielio apokrifas“ (originalus graikiškas pavadinimas – Apokryphon Iezekiel, lotyniškas – Apocryphon Ezechielis). Nors kūrinys tradiciškai priskiriamas Senojo Testamento pranašui Ezekieliui, tikrasis jo autorius yra nežinomas. Manoma, kad šis tekstas buvo parašytas laikotarpiu tarp I a. pr. m. e. pabaigos ir I a. … [Skaityti toliau…]
Senovės žydų apokrifinis (nekanoninis) religinis kūrinys, žinomas lietuvišku pavadinimu „Mozės ėmimas į dangų“ (kartais dar vadinamas „Mozės testamentas“, originalus lotyniškas pavadinimas – Assumptio Moysis). Tai pseudepigrafinis veikalas – nors tekstas parašytas pirmuoju asmeniu, tarsi paties Mozės vardu jam atsisveikinant su gyvenimu ir perduodant vadovavimą Jozuai (Nūno sūnui), iš tikrųjų jį parašė nežinomas žydų autorius (greičiausiai … [Skaityti toliau…]
Šis tekstas – tai apokrifinis Naujojo Testamento raštas, vadinamas „Šventojo apaštalo Tado aktai“ (angl. Acts of the Holy Apostle Thaddæus). Kūrinio autorius yra nežinomas (anoniminis), o jis priskiriamas ankstyvosios krikščionybės apokrifinei literatūrai. Į anglų kalbą šį tekstą išvertė Alexander Walker, jis publikuojamas garsiajame ankstyvosios krikščionybės tekstų rinkinyje „Priešnikėjiniai tėvai“ (Ante-Nicene Fathers, Vol. VIII, Apocrypha of … [Skaityti toliau…]
Pseudo‑Klemento laiškas Jokūbui (lot. Epistola ad Iacobum Fratrem Domini) yra įvadinis ir programinis vadinamųjų Klementinų korpuso tekstas, priskiriamas ne tikrajam Klemensui I, bet anoniminiam vėlyvojo antikinio laikotarpio autoriui. Žodis pseudo vartojamas todėl, kad kūrinys parašytas prisidengiant Klemenso vardu, siekiant suteikti jam apaštalinį autoritetą, nors pats autorius buvo kitas ir gyveno gerokai vėliau. Kūrinys greičiausiai sukurtas … [Skaityti toliau…]
Petro aktai su Simonu (Actus Petri cum Simone) – apokrifinis ankstyvosios krikščionybės tekstas, kuris, manoma, buvo sukurtas II–IV a. Kūrinys išliko lotyniškai Codex Vercellensis rankraštyje (IV a. pabaiga), tačiau tikėtina, kad originalus tekstas buvo sukurtas ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje. Pasakojimas seka apaštalo Petro gyvenimą po Kristaus prisikėlimo, jo mokymus ir susidūrimus su gnostiniu Simonu Magu, pabrėžiant … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios teologijoje ir liturgikoje „maldos įstatymas“ (lot. lex orandi) yra kertinis principas, apibrėžiantis tai, kaip Bažnyčia meldžiasi ir garbina Dievą. Jis yra glaudžiai susijęs su „tikėjimo įstatymu“ (lex credendi), kuris nurodo, ką Bažnyčia tiki, ir „gyvenimo įstatymu“ (lex vivendi), apibrėžiančiu, kaip Bažnyčia gyvena. Šių trijų principų tarpusavio ryšys išreiškiamas žymiąja formule: „Lex orandi, lex … [Skaityti toliau…]
„Mūsų Viešpaties testamentas“ (angl. Testament of our Lord, lot. Testamentum Domini) yra ankstyvosios krikščionybės apokrifinis veikalas, priskiriamas vadinamajai bažnytinių nurodymų (angl. Church Orders) literatūrai. Šis tekstas, kurį tradicija priskiria pačiam Jėzui Kristui (neva tai Jo žodžiai, pasakyti apaštalams po prisikėlimo), iš tiesų buvo sukurtas vėliau, greičiausiai IV amžiuje. „Testamentas“ reikšmingas tuo, kad jame pateikiama išsami … [Skaityti toliau…]
„Apaštališkieji kanonai“ (Šventųjų apaštalų bažnytiniai kanonai, angl. The Ecclesiastical Canons of the Same Holy Apostles) – tai 85 ankstyvosios krikščionybės bažnytinių taisyklių (kanonų) rinkinys, apibrėžiantis Bažnyčios valdymą, dvasininkų (vyskupų, presbiterių, diakonų) ir pasauliečių discipliną, moralės normas bei liturginę tvarką. Nors tradiciškai šis tekstas buvo priskiriamas patiems Jėzaus apaštalams, o jį neva surinko ir užrašė Klemensas … [Skaityti toliau…]
Anikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai vengiama dievybių ar šventų esybių vaizdavimo antropomorfiniais (žmogiškais) ar kitais materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai ar ikonos. Vietoj to dievybė dažnai simbolizuojama abstrakčiais ženklais, gamtos elementais ar visai nevaizduojama. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „eikōn“ (atvaizdas), reiškiantis „be atvaizdo“. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Nikėjos II susirinkimas, įvykęs 787 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, užbaigęs pirmąjį ikonoklazmo krizės etapą ir įtvirtinęs šventųjų ikonų garbinimo praktiką. Susirinkimas vyko 787 m. rugsėjo 24 d. – spalio 13 d. Nikėjoje, dabartinėje Turkijos teritorijoje (Iznik). Nikėja buvo simbolinė vieta, nes čia 325 m. vyko Pirmasis ekumeninis susirinkimas, tad pasirinkimas atspindėjo norą … [Skaityti toliau…]
Jėzuitų Konstitucijos (Constitutiones Societatis Iesu) yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Jėzaus Draugijos (jėzuitų ordino) gyvenimą, veiklą ir valdymą. Šios Konstitucijos, sudarytos XVI a., ne tik atspindi vienuolinio gyvenimo taisykles, bet ir išreiškia unikalų dvasingumą, pritaikytą apaštališkajai misijai. Jos tapo vienu įtakingiausių religinių dokumentų, formavusių ne tik jėzuitų, bet ir visos Katalikų Bažnyčios veiklą. Jėzuitų Konstitucijų autorius … [Skaityti toliau…]