Šis tekstas – tai apokrifinis Naujojo Testamento raštas, vadinamas „Šventojo apaštalo Tado aktai“ (angl. Acts of the Holy Apostle Thaddæus). Kūrinio autorius yra nežinomas (anoniminis), o jis priskiriamas ankstyvosios krikščionybės apokrifinei literatūrai. Į anglų kalbą šį tekstą išvertė Alexander Walker, jis publikuojamas garsiajame ankstyvosios krikščionybės tekstų rinkinyje „Priešnikėjiniai tėvai“ (Ante-Nicene Fathers, Vol. VIII, Apocrypha of the New Testament).
Kūrinyje pasakojama apie apaštalo Tado (taip pat vadinamo Lebėjumi) gyvenimą bei misiją. Tekste atpasakojama garsi senovinė Edesos (dabartinė Urfa, Turkija) legenda apie karaliaus Abgaro ir Jėzaus Kristaus susirašinėjimą. Karalius Abgaras, išgirdęs apie Jėzaus daromus stebuklus, parašo Jam laišką prašydamas atvykti ir išgydyti jį nuo nepagydomos ligos bei siūlydamas prieglobstį nuo persekiojimų. Jėzus jam atsako, kad atsiųs savo mokinį, tačiau kartu perduoda stebuklingą audeklą (vadinamą Mandilijonu), į kurį nusivalius veidą, audinyje įsispaudžia Kristaus atvaizdas.
Po Kristaus žengimo į dangų Tadas atvyksta į Edesą, išgydo ir pakrikštija Abgarą, įkuria ten bažnyčią. Vėliau apaštalas tęsia savo misiją Mesopotamijoje bei Finikijoje ir galiausiai baigia savo žemiškąjį kelią Beryte (dabartiniame Beirute). Šią Abgaro legendą mini ir garsus IV a. Bažnyčios istorikas Eusebijas Cezarietis, teigęs, kad skaitė originalius laiškus Edesos archyvuose.
Šventojo apaštalo Tado, vieno iš dvylikos, aktai [1]
Lebėjus, kuris taip pat yra Tadas, buvo iš Edesos miesto – o tai yra Osroenos metropolija, armėnų-sirų krašto gilumoje – pagal tautybę hebrajas, išsilavinęs ir labai gerai išmanęs dieviškuosius raštus. Jono Krikštytojo dienomis jis atvyko į Jeruzalę pagarbinti; ir išgirdęs jo pamokslavimą bei pamatęs jo angelišką gyvenimą, buvo pakrikštytas, ir jam buvo duotas Tado vardas. Pamatęs Kristaus pasirodymą, Jo mokymą ir nuostabius darbus, jis nusekė paskui Jį ir tapo Jo mokiniu; o Jis išsirinko jį vienu iš dvylikos – dešimtuoju apaštalu pagal evangelistus Matą ir Morkų.
Tais laikais Edesos miestą valdė valdytojas, vardu Abgaras. Pasklidus garsui apie Kristų, apie stebuklus, kuriuos Jis darė, ir apie Jo mokymą, Abgaras, tai išgirdęs, buvo apstulbintas ir troško pamatyti Kristų, tačiau negalėjo palikti savo miesto ir valdų. Maždaug Kančios ir žydų sąmokslų dienomis, Abgaras, susirgęs nepagydoma liga, per pasiuntinį Ananiją[2] nusiuntė Kristui tokio turinio laišką: „Jėzui[3], vadinamam Kristumi, Abgaras, edesiečių krašto valdytojas, nevertas vergas. Pasiekė mane gandai apie daugybę tavo daromų stebuklų – kad tu išgydai aklus, raišus, paralyžiuotus ir pagydai visus apsėstuosius; todėl aš maldauk tavo gerumo atvykti ir pas mus, ir išsigelbėti nuo nedorų žydų, kurie iš pavydo rengia prieš tave sąmokslą. Mano miestas nedidelis, bet pakankamai didelis abiem.“ Abgaras nurodė Ananijai atidžiai įsižiūrėti į Kristų – kokios Jis išvaizdos, kokio ūgio, kokie Jo plaukai ir apskritai viską.
Ananija, nuvykęs ir atidavęs laišką, atidžiai stebėjo Kristų, bet niekaip negalėjo įsiminti Jo bruožų. O Jis, žinodamas širdis, suprato tai ir paprašė nusiprausti; Jam buvo duotas rankšluostis[4], ir nusiprausęs Jis nusišluostė juo veidą. Jo atvaizdui įsispaudus į audinį, Jis atidavė jį Ananijai, sakydamas: „Atiduok šitą ir perduok šią žinią tam, kuris tave atsiuntė: Ramybė tau ir tavo miestui! Nes dėl to aš atėjau – kad kentėčiau už pasaulį, prisikelčiau ir prikelčiau protėvius. O kai būsiu paimtas į dangų, atsiųsiu tau savo mokinį Tadą, kuris apšvies tave ir atves į visą tiesą – tiek tave, tiek tavo miestą.“
Priėmęs Ananiją, puolęs kniūbsčia ir pagarbinęs atvaizdą, Abgaras pasveiko nuo savo ligos dar prieš atvykstant Tadui.
Po kančios, prisikėlimo ir žengimo į dangų Tadas nukeliavo pas Abgarą; ir radęs jį sveiką, papasakojo jam apie Kristaus įsikūnijimą ir pakrikštijo jį kartu su visais jo namiškiais. Pamokęs dideles minias tiek hebrajų, tiek graikų, sirų ir armėnų, jis pakrikštijo juos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, patepęs juos šventaisiais aliejais; jis suteikė jiems tyros mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventojo kūno ir kraujo paslapties (Eucharistijos) dalį ir perdavė jiems saugoti bei vykdyti Mozės įstatymą, ir atidžiai klausyti to, ką apaštalai kalbėjo Jeruzalėje. Nes metai iš metų jie rinkdavosi į Paschą, ir jis vėl suteikdavo jiems Šventąją Dvasią.
Tadas kartu su Abgaru griovė stabų šventyklas ir statė bažnyčias; įšventino į vyskupus vieną iš savo mokinių, taip pat presbiterius ir diakonus, perdavė jiems psalmių giedojimo ir šventosios liturgijos taisykles. Palikęs juos, jis iškeliavo į Amiso miestą, didžiąją Mesechaldėjų ir sirų metropoliją, tai yra, į Mesopotamijos Siriją prie Tigro upės. Šabo dieną kartu su savo mokiniais įėjus į žydų sinagogą, po Įstatymo skaitymo vyriausiasis kunigas tarė Tadui ir jo mokiniams: „Vyrai, iš kur jūs? Ir kodėl jūs čia?“
Tadas atsakė: „Be abejo, esate girdėję, kas nutiko Jeruzalėje su Jėzumi Kristumi, o mes esame Jo mokiniai ir liudytojai nuostabių dalykų, kuriuos Jis darė ir mokė, ir kaip iš neapykantos aukštieji kunigai perdavė Jį Pilotui, Judėjos prokuratoriui. Pilotas, apklausęs Jį ir neradęs jokio nusižengimo[5], norėjo Jį paleisti; bet jie šaukė: ‘Jei paleisi jį, nesi Cezario draugas, nes jis skelbiasi karaliumi.’ Pabūgęs jis nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo; patys žiūrėkite.’ Aukštieji kunigai atsakydami tarė: ‘Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų.’ Tada Pilotas atidavė Jį jiems. Jie paėmė Jį, kartu su kareiviais spjaudė ant Jo, labai iš Jo tyčiojosi, nukryžiavo Jį, paguldė į kapą ir gerai jį užtvirtino, dar ir sargybinius prie Jo pastatę. O trečią dieną prieš aušrą Jis prisikėlė, palikęs savo įkapes kape. Pirmiausia Jis pasirodė savo motinai ir kitoms moterims, po to iš mano bičiulių mokinių – pirma Petrui ir Jonui, o vėliau mums, dvylikai, kurie kartu su Juo valgėme ir gėrėme daugelį dienų po Jo prisikėlimo. Ir Jis siuntė mus savo vardu skelbti atgailos ir nuodėmių atleidimo visoms tautoms, kad tie, kurie bus pakrikštyti ir kuriems bus paskelbta dangaus karalystė, šio amžiaus pabaigoje prisikeltų negendantys; Jis suteikė mums galią išvarinėti demonus, gydyti kiekvieną ligą bei negalią ir prikelti mirusius.“
Tai išgirdusios minios sunešė savo ligonius ir apsėstuosius demonų. Tadas, išėjęs kartu su savo mokiniais, dėjo rankas ant kiekvieno iš jų ir visus išgydė, šaukdamasis Kristaus vardo. Apsėstieji buvo išgydyti Tadui dar nespėjus prie jų prisiartinti – dvasios išeidavo iš jų. Daug dienų žmonės būrėsi iš įvairių vietų ir stebėjo, ką Tadas darė. Girdėdami jo mokymą, daugelis įtikėjo ir buvo pakrikštyti, išpažindami savo nuodėmes.
Išbuvęs su jais penkerius metus, jis pastatė bažnyčią; paskyręs vyskupu vieną iš savo mokinių, taip pat presbiterius bei diakonus ir pasimeldęs už juos, jis išvyko, keliaudamas po Sirijos miestus, mokydamas ir gydydamas visus ligonius; taip savo mokymu jis atvedė daug miestų ir kraštų prie Kristaus. Taip mokydamas ir skelbdamas Evangeliją kartu su mokiniais bei gydydamas ligonius, jis atvyko į Berytą – Finikijos miestą prie jūros[6]; ir ten, daugelį pamokęs ir apšvietęs, užmigo mirties miegu rugpjūčio dvidešimt pirmąją[7] dieną. Susirinkę mokiniai jį palaidojo su didele pagarba; ir daug ligonių buvo išgydyta, ir jie teikė šlovę Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius. Amen.
Išnašos:
[1] Įdomu tai, kad Vienos rankraštyje pavadinime rašoma: „vieno iš septyniasdešimties“, o ne „vieno iš dvylikos“. Tokia pat painiava egzistuoja ir Eusebijaus bei Jeronimo raštuose.
[2] Pažodžiui: greitakojo bėgiko (angl. the swift runner).
[3] Palyginkite šį laišką su tuo, kuris randamas Eusebijaus „Bažnyčios istorijoje“ (Hist. Eccl., i. 13), kur pateikiamas ir atsakymas. Eusebijas teigė, kad matė originalius dokumentus.
[4] Pažodžiui: perlenktas keturgubai.
[5] Arba: kaltės.
[6] Kitas [Vienos] rankraštis čia prideda: Ir įėjęs į jį, jis skelbė Kristų, sakydamas jiems visiems su ašaromis: „Jūs, vyrai, turintys ausis klausyti, išgirskite iš manęs gyvenimo žodį; klausykitės atidžiai ir supraskite. Atmeskite savo daugybę nuomonių ir tikėkite, bei ateikite prie vieno gyvojo ir tikrojo Dievo, hebrajų Dievo. Nes tik Jis yra tikrasis Dievas ir visos kūrinijos Kūrėjas, tiriantis žmonijos širdis ir žinantis viską apie kiekvieną dar prieš jam gimstant, nes Jis yra jų visų Kūrėjas. Tik Jam vienam, nukreipę akis į dangų, pulkite veidu žemėn vakarą ir rytą, ir vidudienį, ir tik Jam aukokite šlovės auką bei visada dėkokite, susilaikydami nuo to, ko patys nekenčiate; nes Dievas yra gailestingas ir geranoriškas, ir kiekvienam atlygina pagal jo darbus.“[7] Paryžiaus rankraštyje rašoma: 20-ąją.