Senovės žydų (o vėliau ankstyvųjų krikščionių plačiai naudotas) religinis kūrinys, žinomas lietuvišku pavadinimu „Ezekielio apokrifas“ (originalus graikiškas pavadinimas – Apokryphon Iezekiel, lotyniškas – Apocryphon Ezechielis). Nors kūrinys tradiciškai priskiriamas Senojo Testamento pranašui Ezekieliui, tikrasis jo autorius yra nežinomas. Manoma, kad šis tekstas buvo parašytas laikotarpiu tarp I a. pr. m. e. pabaigos ir I a. po m. e., kadangi jo citatos randamos jau I a. pabaigos – II a. ankstyvosios krikščionybės tekstuose (pvz., Klemenso Romiečio pirmajame laiške korintiečiams, Justino Kankinio ir Klemenso Aleksandriečio raštuose). Kūrinys niekada nebuvo įtrauktas nei į oficialų judaizmo (Tanachą), nei į krikščioniškąjį Biblijos kanoną, todėl yra laikomas apokrifiniu (nekanoniniu). Pilnas tekstas iki mūsų dienų neišliko – turime tik pavienius fragmentus, išsaugotus Bažnyčios tėvų raštuose (graikų ir lotynų kalbomis) ir Chester Beatty XII papiruse. Garsiausia šio apokrifo dalis yra parabolė apie akląjį ir raišąjį, iliustruojanti neatšaukiamą sielos ir kūno vienybę bei bendrą atsakomybę Paskutiniajame teisme.
Ezekielio apokrifas (Fragmentai)
1 Fragmentas
Epifanijus, Panarion, 64.70.5–17
5 „Nes mirusieji prisikels ir esantys kapuose pabus“, – sako pranašas. O kad nenutylėčiau ir to, ką pranašas Ezekielis pasakė savo paties apokrife apie prisikėlimą, pateiksiu tai čia. Mįslingai pasakodamas jis kalba apie teisingą teismą, kuriame kartu dalyvauja siela ir kūnas:
6 „Vienas karalius savo karalystėje visus žmones buvo pašaukęs į kariuomenę, jis neturėjo nė vieno civilio (ne kario), išskyrus tik du: vieną raišą ir vieną aklą. Ir kiekvienas iš jų sėdėjo bei gyveno atskirai. 7 Keldamas savo sūnaus vestuves, karalius sukvietė visus savo karalystės žmones, bet paniekino anuos du civilius – raišąjį ir akląjį. Šie supyko širdyje ir sumanė surengti karaliui klastą. 8 Karalius turėjo sodą. Iš tolo aklasis šaukė raišajam, sakydamas: „Koks gi mūsų duonos kąsnis, palyginti su tomis miniomis, pakviestomis į puotą? Eikš, atkeršykime jam už tai, kaip jis su mumis pasielgė.“ 9 Kitas paklausė: „Kokiu būdu?“ Jis atsakė: „Eikime į jo sodą ir sunaikinkime viską, kas ten yra.“ Šis atsakė: „Kaip aš galiu, būdamas raišas ir negalėdamas paeiti?“ O aklasis tarė: „O ką aš pats galiu padaryti, nematydamas, kur einu? Bet sugalvokime gudrybę.“ 10 Nurovęs šalia esančią žolę ir nupynęs virvę, (raišasis) numetė ją aklajam ir pasakė: „Laikyk ir eik palei virvę pas mane.“ Kai šis padarė, kaip buvo liepta, ir prisiartino, jis tarė: „Eikš, būk man kojomis ir nešk mane, o aš būsiu tavo akys, iš viršaus rodydamas tau kelią į dešinę ir į kairę.“ 11 Tai padarę, jie nusileido į sodą. Nesvarbu, padarė jie ten žalos, ar nepadarė – sode liko pėdsakai. 12 Puotaujantieji, grįždami iš vestuvių, nusileido į sodą ir labai nustebo, radę jame pėdsakus. Jie pranešė tai karaliui, sakydami: „Visi tavo karalystėje yra kariai ir nėra nė vieno civilio. Iš kur tuomet sode civilių pėdsakai?“ 13 Jis nustebo.[Epifanijaus intarpas: Nors apokrifo palyginimas apie žmogų kalba mįslingai, Dievui niekas nėra paslėpta]. Pasakojimas tęsia, kad karalius išsikvietė raišąjį ir akląjį. Jis paklausė aklojo: „Ar tai tu nusileidai į sodą?“ Šis atsakė: „Vargas man, valdove; pats matai mano negalią, žinai, kad aš nematau, kur einu.“ 14 Tada jis priėjo prie raišojo ir paklausė jo: „Ar tu nusileidai į mano sodą?“ Šis atsakydamas tarė: „O valdove, nejaugi nori apkartinti mano sielą dėl mano negalios?“ Taigi, teismas sustojo. 15 Ką tuomet daro teisingas teisėjas? Supratęs, kokiu būdu juodu susivienijo, jis pasodina raišąjį ant aklojo ir juos abu nuplaka, ir jie nebegali neigti. 16 Jie pradeda kaltinti vienas kitą. Raišasis sako aklajam: „Argi ne tu mane nešei ir nunešei?“ O aklasis raišajam: „Argi ne tu buvai mano akys?“ 17 Taip ir kūnas su siela, ir siela su kūnu yra sujungiami bendram darbui įrodyti, ir įvyksta tobulas teismas abiem – tiek kūnui, tiek sielai – už padarytus darbus, nesvarbu, gerus ar blogus.“
2 Fragmentas
Klemensas Romietis (1 Klem 8, 4)
4 „Atgailaukite, Izraelio namai, dėl savo nedorybių. Pasakykite mano tautos vaikams: Jei jūsų nuodėmės siektų nuo žemės iki dangaus, ir jei jos būtų raudonesnės už purpurą ir juodesnės už ašutinę (maišą), bet jūs atsigręšite į mane iš visos širdies ir tarsite: „Tėve!“, Aš išklausysiu jūsų kaip šventos tautos.“
Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus, 1.10.91.2
2 Nes Jis per Ezekielį sako: „Jei atsigręšite iš visos širdies ir tarsite: ‘Tėve’, išklausysiu jūsų kaip šventos tautos.“
Klemensas Aleksandrietis, Quis dives salvetur, 39.4
4 Todėl Jis ir šaukia: „Gailestingumo noriu, o ne aukos; aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet jo atgailos. Net jei jūsų nuodėmės būtų kaip raudona vilna, išbalinsiu kaip sniegą, net jei juodesnės už tamsą, išplovęs padarysiu kaip baltą vilną.“
Klemensas Aleksandrietis, Stromata, 7.16.94.2
2 „Ji pagimdė ir nepagimdė“, – sako Raštas…
3 Fragmentas
Epifanijus, Panarion, 30.30.3
3 Ir vėl kitoje vietoje sako: „Ir telyčia pagimdys, ir jie sakys: ji nepagimdė.“
Petro ir Simono darbai (Actus Petri cum Simone), 24
… ir vėl sako: „Pagimdė ir nepagimdė.“
Tertulianas, De Carne Christi, 23
7 Todėl mes pripažįstame Mergelės Marijos pradėjimą ir gimdymą kaip prieštaringą ženklą, 8 apie kurį anie akademikai sako: „Pagimdė ir nepagimdė, mergelė ir ne mergelė.“ 28 Skaitome gi pas Ezekielį apie tą karvę (telyčią), 29 kuri pagimdė ir nepagimdė.
Grigalius Nysietis, Prieš žydus, 3
16 Ir vėl: „Štai telyčia pagimdė ir nepagimdė.“ Tai reiškia Mergelę.
4 Fragmentas
Justinas Kankinys, Dialogas su Trifu, 47.5
5 Nes Dievo gerumas, meilė žmonėms ir Jo neaprėpiamas turtas tą, kuris atgailauja dėl nuodėmių, kaip pranešama per Ezekielį, laiko teisiu ir be nuodėmės; o tą, kuris nusigręžia nuo pamaldumo ar teisingo elgesio į neteisybę ir bedievybę, laiko nusidėjėliu, neteisiu ir bedieviu. Todėl ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus sakė: „Kokiame stovyje [ką bedarančius] jus užklupsiu, tokiame ir teisiu.“
Klemensas Aleksandrietis, Quis dives salvetur, 40.2
2 „Ką bedarantį jus rasiu, – sako Jis, – pagal tai ir teisiu.“
5 Fragmentas
Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus, 1.9.84.2–3
2 Štai Jis per Ezekielį kreipiasi į vyresniuosius ir, pateikdamas jiems išganingą protingo rūpesčio pavyzdį, sako: „Raišą aprišiu, kenčiantį (sergantį) išgydysiu, paklydusį sugrąžinsiu ir ganysiu juos Aš ant savo šventojo kalno.“ Tai gerojo Ganytojo pažadai. „Ganyk mus, mažutėlius, kaip avis.“ 3 Taip, Valdove, pripildyk mus savo ganyklos, savo teisumo. Taip, Auklėtojau, ganyk mus ant savo šventojo kalno – Bažnyčioje, iškeltoje, esančioje virš debesų, liečiančioje dangų. „Ir Aš būsiu jų piemuo, – sako Jis, – ir būsiu arti jų kaip tunika prie jų kūno.“
Papirusas Chester Beatty XII
Pastaba: tekstas labai fragmentiškas, laužtiniuose skliaustuose – mokslininkų atkurti trūkstami žodžiai.
1 fragmentas (recto / priekinė pusė):
[…] [egip]tiečiais džiūg[ausiu… ir Aš]
[būsiu] juose. Jei jie saky[s: „Tėve“, bus išklausyti]
ir jie bus [su manimi…]
[ant gyvy]bės žemės. O Jeruzal[eme, pasakiau Viešpačiui:]
[Viešpatie,] nebausk manęs sa[vo įniršyje ir]
ne[auklėk] manęs sa[vo rūstybėje… Ištirtas]
esu iki pat savo inkst[ų… ir]
[ištirpęs] esu iki savo vidurių…[Duok]
[man savo] gailestingumą kasdienai, [kaip pasigailėjai]
mūsų tėvo Abraomo, ir [Izaoko, ir]
Jokūbo. Bet Tave, Viešpat[į…]
mūsų [Dievą] pažinome ir […]
[…] gimė ir […]
[… at]sisėdusios […]
[…] mes pasibjaurėjome […]
[…] vardas […]
[…] […]
[…] plati […]
1 fragmentas (verso / atvirkštinė pusė):
[Paklydusio] nesugrąžin[ote ir…]
[sergančio] neišgy[dėte…]
[ir leidžiate] mano tautai klaidžioti [toli…]
[nuo] geros [ganyklos] ir eit[i į…][erškėčius] ir usnis vietoj [žolės…]
[ir nesilaikė]te mano įsa[kymo…]
[Bet kiekvienas piemuo] iš jūsų atvė[rė burną…]
[ir daugelis] tapo jiems maistu […]
[Bet] štai, Aš teisi[u aviną…]
[su avinu] ir veršį su veršiu [… ir…][raišą] aprišiu ir sergan[tį…]
[išgy]dysiu, ir paklydus[į sugrąžinsiu…]
[ir] pats juos ganys[iu… ir duosiu ramybę (atilsį)…]
ant savo šventojo kalno [… ir…][būsiu jiems] piemuo i[r būsiu arti…]
[jų, kaip] tunika prie[jų kūno… ir…]
[jie šauk]sis manęs[ir sakysiu: „Štai Aš čia…“]
[Jei jie eis,] nep[aslys…][sako Viešpats] […]
2 fragmentas (recto):
[…] ugnies […]
[…] sutepdami […]
[…] priėjo (kopė) […]
[… sen]elius silpstančius […]
[… į] aukštumas ir […]
[…] dėl to, kad neturi vedlių […]
[…] yra tie, kurių balso […]
[…] pažvelgiau (praregėjau) aukštyn ir […]
[…] kabančio […]
[…] žemyn skrendant […]
[…] jį ir pasak[iau] […]
2 fragmentas (verso):
[…] kaip […]
[…] buvau […]
[… y]ra vergaujančia[m …]
[…] tyra širdis ir […]
[…] ant Viešpaties Dievo […]
[…] ir sugniuždytus […]
[…] jus ir pastatys […]
[…] su visu […]
[… a]pleistą po […]
[…] džiaugsis (bus nudžiugintas) […]
[…] […]
[…] […]
3 fragmentas (recto):
[…] dabar jūs […] nuo […]
[… var]ginančių ir […]
3 fragmentas (verso):
[…] šalies […] uždengia […]
[…] tampa […]