Pseudo‑Klemento laiškas Jokūbui (lot. Epistola ad Iacobum Fratrem Domini) yra įvadinis ir programinis vadinamųjų Klementinų korpuso tekstas, priskiriamas ne tikrajam Klemensui I, bet anoniminiam vėlyvojo antikinio laikotarpio autoriui. Žodis pseudo vartojamas todėl, kad kūrinys parašytas prisidengiant Klemenso vardu, siekiant suteikti jam apaštalinį autoritetą, nors pats autorius buvo kitas ir gyveno gerokai vėliau. Kūrinys greičiausiai sukurtas III–IV amžiuje Sirijos ar Palestinos krikščionių aplinkoje, kur klestėjo judėjimui artima, stipriai žydišką krikščionybės formą pabrėžianti tradicija. Laiškas pateikiamas kaip popiežiaus Klemenso kreipimasis į Jokūbą, Viešpaties brolį ir Jeruzalės bendruomenės vadovą, taip sukuriant autoriteto ir tęstinumo įspūdį.
Tekste aiškinama, kad Klemensas perduoda Jokūbui apaštalo Petro mokymą ir patikėtą misiją, pabrėždamas doktrininio tikrumo, moralinės drausmės ir bendruomenės vienybės svarbą. Laiškas pristato Petro mokymo perdavimą kaip slaptą ir itin saugotiną, skirtą tik patikimiems mokiniams, taip įtvirtindamas Klementinams būdingą hierarchinį ir griežtai kontroliuojamą tradicijos perdavimo modelį. Jame taip pat akcentuojama būtinybė saugotis klaidatikystės ir iškraipytų mokymų, kas atspindi to meto teologines kovas ir siekį legitimuoti savąją krikščionybės interpretaciją.
Šis laiškas nėra laikomas kanoniniu ir niekada nebuvo įtrauktas į Bažnyčios pripažintų Šventojo Rašto knygų sąrašą. Katalikų ir kitų tradicinių krikščioniškų konfesijų požiūriu jis priskiriamas apokrifinei, pseudepigrafinei literatūrai, t. y. kūriniams, parašytiems prisidengiant apaštalų ar ankstyvųjų vadovų vardais. Nors tekstas istoriškai vertingas kaip liudijimas apie ankstyvosios krikščionybės teologines kryptis ir bendruomenių savivoką, Bažnyčia jo nelaiko nei autentišku Klemenso raštu, nei turinčiu doktrininį autoritetą.
Pseudo‑Klemento laiškas Jokūbui
Klemensas I
Laiškas Jokūbui, Viešpaties Broliui
I amžius
PRASIDEDA KLEMENSO LAIŠKAS JOKŪBUI, VIEŠPATIES BROLIUI.
Klemensas valdovui Jokūbui, vyskupų vyskupui, valdančiam šventąją hebrajų bažnyčią Jeruzalėje, o taip pat ir visas bažnyčias, kurios visur Dievo apvaizda yra įkurtos, kartu su presbiteriais, diakonais ir visais kitais broliais, ramybė tebūna tau visada.
Pranešu tau, valdove, kad Simonas Petras, kuris dėl tikrojo tikėjimo nuopelnų ir dėl nepažeisto skelbimo išlaikymo buvo nustatytas būti bažnyčios pamatu, dėl ko ir Viešpaties lūpomis buvo pavadintas Petru (Uola), kuris buvo Viešpaties išrinkimo pirmiena, pirmasis iš apaštalų, kuriam pirmajam Dievas Tėvas apreiškė Sūnų, kuriam ir Kristus deramai suteikė palaiminimą, kuris buvo ir pašauktas, ir išrinktas, ir tapo Viešpaties stalo draugu bei palydovu, kaip geras ir labiausiai išbandytas mokinys, kuriam buvo įsakyta apšviesti tamsesnę vakarų pasaulio sritį kaip visų galingiausiam, ir kuris sugebėjo tobulai įvykdyti šį įsakymą – bet kiek ilgai dar tęsiu šią kalbą, vengdamas pranešti tai, kas liūdna, bet ką vis dėlto būtina, nors ir vėluojant, ištarti. Štai pagaliau pats Petras, kuris dėl didžiulės meilės, kurią jautė visiems žmonėms, viešai su visu pasitikėjimu, net ir tironui besipriešinant, nepalovė skelbti gėrio visam pasauliui ir atnešė visų amžių Karalių per visą žemės rutulį iki pat šio Romos miesto pažinimo, kad ir jis būtų išgelbėtas, štai, sakau, jis, savanoriškai kentėdamas dėl pamaldumo, baigė šį dabartinį gyvenimą.
Tomis dienomis, kai jis nujautė, jog jo gyvenimo pabaiga artinasi, būdamas brolių susirinkime, paėmęs mano ranką, staiga atsistojo ir visos bažnyčios ausims ištarė šiuos žodžius: „Klausykite manęs, broliai ir mano tarnystės draugai, nes, kaip esu pamokytas To, kuris mane siuntė, Viešpaties ir Mokytojo Jėzaus Kristaus, mano mirties diena jau čia pat.
Šį Klemensą jums skiriu vyskupu, kuriam vieninteliam perduodu savo skelbimo ir doktrinos sostą, kuris man nuo pradžios iki pabaigos buvo palydovas visame kame, ir per tai pažino viso mano skelbimo tiesą, kuris visuose mano išbandymuose buvo mano draugas, ištikimai ištverdamas, kurį labiau nei kitus patyriau esantį Dievą garbinantį, žmones mylintį, skaistų, atsidavusį mokymosi studijoms, blaivų, malonų, teisingą, kantrų, mokantį pakelti net ir kai kurių iš tų, kurie yra mokomi Dievo žodžio, įžeidimus. Todėl jam perduodu iš Viešpaties man perduotą galią surišti ir atrišti, kad viskas, ką jis nuspręs žemėje, būtų nuspręsta ir danguje. Nes jis suriš tai, ką reikia surišti, ir atriš tai, ką dera atrišti, kaip tas, kuris iki galo aiškiai pažino bažnyčios taisyklę. Taigi jo klausykite žinodami, kad kas nuliūdina tiesos mokytoją, tas nusideda Kristui ir supykdo visų Tėvą Dievą, dėl ko neteks ir gyvenimo. O jis pats, kuris vadovauja kitiems, turi elgtis kaip gydytojas ir nebūti valdomas laukinio žvėries įniršio.“
Jam tai sakant, aš, puldamas jam po kojų, prašiau teisindamasis ir atsisakydamas sosto garbės bei valdžios. Bet jis atsakydamas tarė: „Dėl to manęs neprašyk, nes tai man yra nustatyta įvykdyti, ir tuo labiau, kuo tu teisinaisi, nes šis sostas nereikalauja to, kuris jo trokšta ir įžūliai siekia, bet to, kuris papuoštas dorybėmis ir išmokytas žodžiuose. Jei būtų buvęs kitas geresnis, jei koks kitas padėjėjas būtų taip uoliai man padėjęs, jei kas būtų taip pilnai suvokęs mano doktrinos prasmę ir taip pilnai iš manęs išmokęs bažnytinių tvarkų, turėdamas kitą tokį, aš tavęs neverčiau priimti šio gero darbo prieš tavo valią. Taigi perteklinis dalykas yra ieškoti kito, kai tave, kaip pirmieną tų iš pagonių, kurie per mane yra išgelbėti, ir ypač šio miesto, tave pirmąjį paaukojau Dievui. Bet pažvelk ir į kitą dalyką: jei bijai prisiimti nuodėmės pavojų, bėgdamas nuo bažnyčios vairo, būk tikras, kad labiau nusidedi, kai Dievo tautą, atsidūrusią tarsi bangose ir pavojuje, nors ir gali jai padėti, tu apleidi, atsižvelgdamas tik į save, o ne aprūpindamas tai, kas naudinga visiems bendrai. Bet būk tikras, kad tau būtina prisiimti kiekvieną pavojų, nes ir aš nenustosiu melstis už visų išganymą. Taigi, kuo greičiau man paklusi, tuo greičiau palengvinsi mano darbo ir mano liūdesio naštą. Aš taip pat žinau, o Klemensai, kad aš tau užtrauksiu nuovargį ir vargus, taip pat neišsilavinusios ir nepaklusnios minios pavojus ir patyčias, kuriuos tu, žinau, pastoviai ir drąsiai pakelsi, žvelgdamas į tą viltį, kuri tau pas Dievą ruošia kantrybės vainiką. Bet taip pat trokštu, kad tu su manimi teisingai apsvarstytum, kada Kristui labiausiai reikia tavo darbo. Dabar, kai priešas kelia karą prieš Jo sužadėtinę, ar ateityje, kai Kristus po pergalės triumfuos ir Jo darbo daugiau nebereikės? Kas, net ir turėdamas mažai proto, nesuprastų, kad būtent šis laikas yra tas, kuriame Kristus reikalauja tavo darbo? Todėl visu protu esamoje būtinybėje atiduok savo darbą, ir suteik pagalbą mūšiuose geriausiajam Karaliui, kuris po pergalės atlygins didingais atlygiais. Taigi noriai priimk vyskupystės pareigas, ypač todėl, kad bažnytinės tvarkos iš manęs tikrai išmokai, kad tų išganymas, kurie per mus rado prieglobstį pas Dievą, jokiu būdu nesusvyruotų. Vis dėlto maniau esant būtina trumpai tave visų akivaizdoje pamokyti apie pačią šio valdymo tvarką.
Tu pats turi gyventi be priekaišto ir visomis išgalėmis stengtis, kad atstumtum visus šio gyvenimo užsiėmimus, kad nebūtum laiduotoju, netaptum ginčų advokatu ir apskritai nebūtum rastas įsipainiojęs į jokį pasaulietinio verslo užsiėmimą. Nes Kristus šiandien tave nori paskirti ne pasaulietinių reikalų teisėju ar tyrėju, idant, nebūdamas uždusintas dabartinių žmonių rūpesčių, galėtum atsiduoti Dievo žodžiui ir pagal tiesos taisyklę atskirti gerus nuo blogų. Nes šiuos darbus, kurie, kaip anksčiau išdėstėme, tau mažiau tinka, tegul vieni kitiems atlieka besimokantieji, tai yra pasauliečiai, ir tegul niekas tavęs neatitraukia nuo tų studijų, per kurias visiems duodamas išganymas. Nes kaip tau yra bedievybės nusikaltimas, apleidus Dievo žodžio studijas, prisiimti pasaulietinius rūpesčius, taip ir kiekvienam iš pasauliečių yra nuodėmė, jei jie vienas kitam, net ir tuose dalykuose, kurie priklauso bendro gyvenimo reikmėms, ištikimai nepadės. Tačiau visi bendrai tegul stengiasi padaryti tave saugų nuo šių rūpesčių, kad galėtum laisvai atsiduoti tam, kam privalai. Bet jei atsitiktų taip, kad pasauliečiai patys to nesuprastų, jie turi būti pamokyti per diakonus, kad tau paliktų tik bažnyčios rūpesčius, idant sugebėtum ja, kaip dera, rūpintis ir gausiau bei uoliau tarnauti tiesos žodžiui. Nes jei būsi užsiėmęs pasaulietiniais rūpesčiais, ir pats save apgausi, ir tuos, kurie tavęs klauso. Tuomet negalėsi to, kas priklauso išganymui, pilniau atskirti kiekvienam atskirai, ir dėl to atsitiks taip, kad ir tu pats būsi nušalintas, kaip tas, kuris nemokė to, kas priklauso žmonių išganymui, ir mokiniai dėl nežinojimo pražus. Todėl tu atsidėk tik šiam vienam dalykui, kad laiku ir be paliovos mokytum Dievo žodžio, per kurį jie galėtų pasiekti išganymą. O jie tegul su tokia didžiule pagarba priima tavo žodžius, kad žinotų, jog tu esi tiesos pasiuntinys ir šauklys, ir ką tik suriši žemėje, bus surišta ir danguje, o ką atriši, ten taip pat bus atrišta. Kadangi iš tiesų ir tu, kaip sakiau, suriši tai, ką reikia, ir atriši tai, ką dera; ir tau, kuris vadovauji, tebūna šie ir panašūs pamokymai.
O presbiteriams tebūna šie dalykai: Pirmiausia, kad siekdami skaistumo, jie jaunuolius sujungtų santuoka, idant santuokos įstatymu užkirstų kelią verdančio amžiaus karščiui, bet net ir vyresnio amžiaus žmonėse tegul neapleidžia tokio rūpesčio, nes daugelyje geismas išlieka gyvas net ir pasenus kūnui. Todėl, kad ištvirkavimo dėmė, gavusi progą, kaip baisiausias nuodas neįšliaužtų į jus, būtina saugotis ir užkirsti tam kelią, kad jumyse neužkaistų koks slaptas svetimavimo gaisras. Ir kas tarp visų nuodėmių yra sunkiau už svetimavimą? Mat bausmėse jis užima antrąją vietą, kadangi pirmąją turi tie, kurie nuklysta nuo Dievo, net jei jie būtų gyvenę blaiviai. Todėl jūs, o presbiteriai, ugdykite bažnyčią ir papuoškite Kristaus sužadėtinę skaistumui, o sužadėtine aš vadinu visą bažnyčios bendruomenę. Jei ji bus rasta skaisti savo Sužadėtinio, ji bus Jo pagerbta didžiulėmis dovanomis ir apdovanojimais, o jūs, kaip sužadėtinės tarnai ir Sužadėtinio draugai, džiaugsitės didžiuliu džiaugsmu ir linksmybe. Bet jei ši sužadėtinė bus rasta suteršta nuodėmėmis, ji pati bus atmesta kaip neverta karališkojo guolio, o jūs gausite bausmes, jei atsitiktinai per jūsų aplaidumą ar tingumą įsėlino žiaurus nuodėmės užkratas. Todėl visų pirma rūpinkitės blaivumu ir skaistumu.
Nes ištvirkavimas pas Dievą laikomas labai sunkiu nusikaltimu, kurio rūšių iš tiesų yra daug, kaip jums ir pats Klemensas rūpestingai išaiškins. Tačiau pirmoji svetimavimo rūšis yra ta, kai vyras nepasitenkina vien tik savo paties žmona, o moteris išsaugo save ne vien tik savo vyrui.
Jei taigi kas nors bus skaistus, jis gali tapti ir humaniškas, ir gailestingas, per ką ir jis pats sulauks amžinojo Dievo gailestingumo. Iš tiesų, kaip svetimavimo nuodas yra pražūtingesnis už visas blogybes, taip broliška meilė ir caritas (artimo meilė) pasiekia viso gėrio viršūnę. Todėl mylėkite visus savo brolius ir su pamaldumu bei gailestingumu žvelkite į visus, našlaičiams tapkite tėvais, našlėms skirkite vyrų rūpestį su visu skaistumu, suteikdami joms tai, kas būtina, o jaunesniąsias našles sujunkite santuoka. Tiems, kurie nemoka amatų, ieškokite kokių nors sąžiningų progų, kad jie galėtų užsidirbti būtiną maistą. O amatininkams parūpinkite darbo, silpniesiems parodykite gailestingumą. Tačiau aš žinau, kad jūs visa tai padarysite, jei labiau už viską ir pirmiausia įtvirtinsite savo širdyse meilę. Kuriai meilei ir gauti, ir turėti didžiausias paskatinimas bus, jei dažnai tarpusavyje ruošite bendrą maistą ir stalą, ir kiekvienas pagal išgales dažniau valgys savo duoną ir druską su savo broliais. Nes per tai ypač įgyjama meilė, ir viso gėrio priežastis slypi tokioje bendrystėje. O kur yra taika ir gerumas, ten ir išganymas, todėl darykite bendrą savo maistą su tais, kurie pagal Dievą yra broliai, nes per šias laikinąsias taikos pareigas ir meilės vaisius jūs nusipelnysite amžinųjų džiaugsmų. Bet daug uoliau atgaivinkite alkstančius, duokite gerti trokštantiems, aprenkite nuogus, aplankykite sergančius ir, kiek įmanoma, padėkite tiems, kurie yra kalėjime, pakankamai greitai priimkite į savo namus keliautojus, ir kad dabar nevardinčiau visko atskirai, kiekvieną gėrį pati savaime meilė išmokys jus daryti, jei ji bus jumyse, kaip ir priešingai – tuos, kurie svetimi išganymui, neapykanta išmoko daryti kiekvieną blogį.
Jei kurie nors iš brolių turi reikalų tarpusavyje, tegul jie nebūna teisiami pasaulietinių teisėjų, bet tegul viskas, kas tai bebūtų, būna išspręsta prie bažnyčios presbiterių.
Bet labiausiai bėkite nuo godumo, kuris dėl esamo pelno progos atskiria žmones nuo amžinųjų gėrybių. Svarsčius, saikus ir svarstykles kiekvienoje vietoje laikykite kuo teisingiausius, tai, kas patikėta, ištikimai grąžinkite.
Visa tai, ir jeigu yra dar kas panašaus į tai, jūs taip pat uoliai ir rūpestingai įvykdysite, jei be paliovos savo širdyje apsvarstysite būsimą Dievo teismą. Kas gi galės nusidėti, jei visada prieš savo akis turės Dievo teismą? Kuris tikrai įvyks pasaulio pabaigoje, kad galiausiai tie, kurie šiame gyvenime darė gera, pasiektų jiems atidėtas gėrybes, o nusidėjėliai pasiektų paruoštas bausmes, dėl kurių mes jokiu būdu negalime abejoti, kad taip bus. Kadangi apie visa tai mums iš anksto išpranašavo tikrasis Pranašas, jog taip tikrai įvyks.
Todėl ir jūs, kurie esate tikrojo Pranašo mokiniai, visų pirma atmeskite iš savo širdžių nesantaikas ir sielų nesutarimus, iš kurių kyla kiekvienas blogas darbas, ir visu protu išsaugokite gerumą bei paprastumą. Bet jei atsitiktų taip, kad į kieno nors širdį slaptai įsibrautų pavydas ar neištikimybė iš tų dalykų, kuriuos minėjome anksčiau, tegul tas, kuris rūpinasi savo siela, nesigėdija to išpažinti tam, kuris vadovauja, kad šis jį išgydytų Dievo žodžiu ir išganingu patarimu, jog su sveiku tikėjimu ir gerais darbais jis galėtų išvengti amžinosios ugnies bausmių ir pasiekti amžinojo gyvenimo atlygius.
Bažnyčios diakonai tegul būna tarsi vyskupo akys, vaikščiojantys aplinkui ir su pagarba stebintys visus bažnyčios veiksmus, ir atidžiau tyrinėjantys, ar nepastebės, jog kažkas artėja prie prarajos ir yra arti nuodėmės, kad jie galėtų apie tai pranešti vyskupui ir kad šis galėtų įspėti tą, kuris ruošiasi nuslysti į prarają, idant jis būtų atšauktas ir neįkristų į nuodėmę. Taip pat nerūpestingesnius ir tuos, kurie rečiau ateina klausytis Dievo žodžio ir ne uoliai susirenka į vyskupo mokymą, jie patys tegul įspėja ir ragina. Nes jei jie bus uolūs klausytojai, jie ne tik iš sveiko įspėjimo gaus amžinojo gyvenimo pelną, bet ir tie liūdesiai ar sielvartai, kylantys iš dabartinio gyvenimo nepriteklių ar laikų nelaimių, ir ką tik savo kalbomis jie nešiojasi širdyje tartum įstrigusias strėles – visa tai bus atstumta ir išvalyta tiesos skelbimu bei amžinojo gyvenimo doktrina ir mokymu. Priešingu atveju, jei jie ilgą laiką atitrauks savo klausą nuo Dievo žodžio ir pasiliks ydų garbinime, be abejo, jie apaugs erškėčiais ir usnimis. Ir kam gi kitam, jei ne ugniai, bus paruošta tokia žemė? Taigi dėl šitų dalykų, kaip sakėme, tegul rūpinasi diakonai. Taip pat tegul jie uoliai ieško tų, kurie serga pagal kūną, ir praneša apie juos žmonėms, jei šie atsitiktinai to nežino, kad ir jie juos aplankytų ir, pritarus tam, kuris vadovauja, suteiktų jiems tai, kas būtina. Tačiau net jei tai padarytų ir slapta, jie nenusidės. Taip pat tegul jie praneša vyskupui apie keliautojus, kuriuos reikia atgaivinti, ir tegul diakonai rūpinasi kitais panašiais dalykais, priklausančiais bažnyčios garbinimui ir jos disciplinai.
Tie, kurie katekizuoja, tai yra tie, kurie žodžiu moko pradedančiuosius, pirmiausia turi būti patys apmokyti. Nes kalbama apie žmonių sielas, ir tas, kuris moko ir instruktuoja nemokšas sielas, turi būti toks, kad galėtų pats prisitaikyti prie besimokančiųjų būdo ir nukreipti žodžio tvarką pagal klausytojo imlumą. Todėl jis pats pirmiausia turi būti išsilavinęs ir išmokytas, be priekaišto, brandus, turintis Dievo baimės, kaip jūs patys išbandėte, kad toks bus šis Klemensas po manęs. Bet būtų per daug, jei aš dabar pradėčiau kalbėti apie kiekvieną dalyką, kurį kiekvienas turėtų turėti, vis dėlto tai, ko labiau už viską iš jūsų visų trokštu, kad būtų bendrai išsaugota – tai išlaikyti vienybę, per kurią vienintelę galite įplaukti į ramybės uostą ir įžengti į aukščiausiojo Karaliaus miestą, kuris vadinamas taika.
Mat visa bažnyčios būklė yra panaši į didelį laivą, kuris per banguotą jūrą iš įvairių vietų ir kraštų neša vyrus, trokštančius paskubėti į vieną galingos karalystės miestą. Taigi, šio laivo savininku tebūnie Pats Visagalis Dievas, o vairininku – Kristus. Tada vyskupas tegul atlieka priekinio laivo stebėtojo pareigas, presbiteriai tegul užima jūreivių vietą, diakonai – prievaizdų, tie, kurie katekizuoja, tebūnie prilyginti laivavedžiams, o visa brolijos daugybė tebūnie panaši į keleivius. Pats jūra tebūnie laikomas šis pasaulis, o vėjų ir sūkurių įvairovė tebūnie lyginama su įvairiomis pagundomis, persekiojimai, sielvartai ar pavojai tebūnie prilyginti bangoms, o žemiškieji vėjai, kurie pučia iš kalnų srautų ar slėnių, tebūnie aiškinami kaip netikrų pranašų, suvedžiotojų ir iškreiptos doktrinos žodžiai. Iškyšuliai ir nelygios, uolingos vietos – tai tie pasaulio valdžioje esantys teisėjai, kurie grasina pavojais ir mirtimi, o dviejų jūrų susikirtimo vietos, kurias plaka dvigubos apgaulingos bangų srovės, tebūnie prilygintos dvejojantiems protu ir svyruojantiems dėl pažadų tikrumo, ir tiems, kurie nepagrįstu argumentavimu kvestionuoja mūsų tikėjimą, o veidmainiai ir apgavikai tebūnie laikomi panašiais į piratus. O sraunus verpetas ir tartaro charibdė bei į uolas atsitrenkę laivų dužimai ir mirtini paskendimai – kas kita tai turėtų būti laikoma, jei ne nuodėmėmis? Todėl belieka, kad šis laivas klestinčiu kursu galėtų saugiai įplaukti į trokštamo miesto uostą, taip išlieti maldą Dievui, idant plaukiantieji nusipelnytų būti išklausyti. O Dievo išklausytas žmogus galiausiai nusipelnys tada, jei pačios maldos bus remiamos gerais papročiais ir gerais darbais. Bet visų pirma keleiviai, tai yra pasauliečiai, su ramybe ir tyla tegul kiekvienas sėdi savo vietose, kad kartais dėl neramumo ir netvarkingo, beprasmio bėgiojimo, jei jie pradėtų klaidžioti visur, nei trukdytų jūreiviams jų pareigose, nei dėl jų neramumo laivas nebūtų pasviręs į vieną pusę ir nenuskęstų. Laivavedžiai teprimena apie užmokestį, o diakonai tegul neapleidžia nieko, kas priklauso rūpestingumui ir drausmei, presbiteriai, kaip jūreiviai, tegul uoliai pritaiko kiekvieną dalyką laivo įrangai ir paruošia tai, ko reikės atitinkamu laiku. Vyskupas, kaip laivo priekio stebėtojas, tegul budriai ir uoliai saugo vairininko Kristaus žodžius. Išganytoją Viešpatį, savo bažnyčios vairininką, tegul visi myli, ir tegul visa bažnyčia tiki bei paklūsta tik Jo vieno įsakymams ir paliepimams. Dievui taip pat visi tegul nepaliaujamai meldžiasi dėl palankių vėjų, kad plaukiantieji įveiktų kiekvieną vargą ir kiekvieną pavojų, tarsi plaukdami šio pasaulio giluma ir žmonių gyvenimo jūra, kurioje teks ir alksti, ir trokšti, ir nuogumą kęsti, ir kūno ligas bei negalavimus ištverti, o be to ir dėl žmonių pinklių bei klastų dažnai vargti, nes jie kartais žino esantys išblaškomi, bet kartais vėl surenkami, teks ir vėmimą, ir sumušimus kęsti, kai iš nuodėmių sumišimo ir nusikaltimų atmetimo reikės atsikratyti tarsi blogai viduriuose susikaupusios tulžies, ir išmesti iš širdies visą viduje besislepiančią nuodėmės kartybę, jei tik kokia iš neteisingų troškimų, tarsi iš kenksmingo maisto, būtų susikaupusi, kurią vis dėlto išvėmęs ir atmetęs, žmogus išsilaisvins nuo didžiulės ligos negalavimo, jei tik po vėmimo jis priims tai, kas priklauso sveikatai.
Vis dėlto visi žinokite, kad vyskupas dirba daugiau už jus visus, nes kiekvienas iš jūsų neša savo paties naštą, o jis – ir savo, ir kiekvieno atskirai.
Todėl, o Klemensai, žinodamas, kad tu vadovauji visiems, padėk kiekvienam atskirai, kiek tik gali, ir palengvink kiekvienam naštą, nes tu neši ir kiekvieno naštą bei rūpestį. Taigi ir aš dabar, užkraudamas tau šį valdymą, žinau, kad daugiau gaunu malonės, nei suteikiu. Bet būk pasitikintis ir drąsiai tai pakelk, būdamas tikras, kad gausi atlygį už savo darbą, kai šį laivą saugiai atvesi į ramybės uostą, kur priimsi atlygius ir dovanas už visų išganymą, jei čia būsi budėjęs dėl visų saugumo. Taigi, jei daugelis iš brolių dėl teisingumo griežtumo ims tavęs nekęsti, nuo to tu nenukentėsi, bet iš tokių neapykantų tau bus pelnyta Dievo meilė. Todėl labiau stenkis ir venk, kad nebūtum giriamas nedorėlių ir kad nebūtum mylimas pikčiausiai besielgiančių, bet verčiau dėl teisingumo taikymo ir pačios teisingiausios drausmės taisyklės nusipelnyk būti pagirtam Kristaus.
Kai jis tai ir dar labai daug panašių dalykų pasakė, vėl atsigręžęs į žmones tarė: „Bet ir jūs, brangiausi broliai ir mano tarnystės draugai, šiam, kuris jums vadovauja, kad mokytų tiesos, visame kame pakluskit žinodami, kad jei kas jį nuliūdins, tas nepriima Kristaus, kuris jam patikėjo sostą, o kas nepriims Kristaus, nebus laikomas priėmusiu ir Dievo Tėvo. Todėl ir jis pats nebus priimtas į dangaus karalystę. Dėl to pakankamai stenkitės visada susirinkti į kiekvieną sueigą ir susirinkimą, kad Kristaus teisėjo nebūtumėte pasmerkti kaip nerūpestingi ir tingūs. O visada susirinkdami pas Klemensą, visi stenkitės jam pritarti ir su didžiausiu uolumu atiduoti jam savo palankumą, žinodami, kad būtent dėl kiekvieno iš jūsų priešas jį vieną labiau puola ir jame sukelia didesnius karus. Taigi jūs turite su didžiausiu uolumu stengtis, kad, susaistyti su juo visais meilės saitais, prisirištumėte prie jo pilniausiu prieraišumu. Bet ir patys būkite vieningi ir išlikite visiškoje santarvėje, idant lengviau galėtumėte jam visi lygiai paklusti su sutarimu ir vieningumu. Dėl ko ir jūs galėsite pasiekti išganymą, ir jis, jums jam paklūstant, galės lengviau nešti jam uždėtos garbės svorį.
Kai ką privalote suprasti ir patys iš savęs, jei yra tokių dalykų, kurių jis dėl blogų žmonių pinklių negali aiškiau ir atviriau pasakyti. Pavyzdžiui, jei jis kam nors dėl jo poelgių tampa priešu, nelaukite, kol jis jums pasakys: ‘Nebūkite su juo draugais’, bet turite išmintingai stebėti ir paklusti jo valiai be jokio specialaus nurodymo, ir nusigręžti nuo to, nuo kurio jaučiate jį nusigręžus, taip pat nekalbėti su tais, su kuriais jis pats nekalba, kad kiekvienas kaltasis, trokšdamas turėti jūsų visų draugystę, greičiau paskubėtų susitaikyti su tuo, kuris visiems vadovauja, ir per tai sugrįžtų į išganymą, kai pradės paklusti vadovaujančiojo patarimams. Bet jei kas nors bus draugas tiems, su kuriais jis nekalba, tai ir jis pats bus vienas iš tų, kurie nori sunaikinti Dievo bažnyčią, ir nors kūnu atrodys esantis su jumis, protu ir siela jis bus prieš jus, ir toks priešas yra daug blogesnis už tuos, kurie yra lauke ir yra akivaizdūs priešai. Nes šis, prisidengęs draugystės išvaizda, daro priešiškus darbus, bažnyčią išblaško ir niokoja.“
Ir kai jis tai pasakė, visų akivaizdoje uždėjo man rankas ir, esantį nuvargintą didžiulės pagarbos bei sumišimo, privertė mane sėstis į jo sostą. Kai aš atsisėdau, jis vėl man taip prabilo:
„Maldauju tavęs, Klemensai, visų čia esančių akivaizdoje, kad po to, kai aš, kaip yra natūrali skola, baigsiu šį dabartinį gyvenimą, Jokūbui, Viešpaties broliui, trumpai aprašęs tiek tai, kas priklauso tavo tikėjimo pradžiai, tiek ir tai, kokių pažiūrų buvai prieš tikėjimą, bet taip pat ir tai, kaip man nuo pradžios iki pabaigos buvai kelionės ir darbų palydovas, ir ką tu, kaip uolus klausytojas, per kiekvieną miestą man diskutuojant priėmei, ir kokia mano pamoksluose buvo žodžių ar darbų tvarka, bei kokia pabaiga mane ištiko šiame mieste – kaip sakiau, viską, kiek įmanoma trumpai apėmęs, nepatingėk nusiųsti jam. Neišsigąsk, kad galbūt jis bus smarkiai nuliūdintas mano mirties, nes jis neabejos, jog aš tai patyriau dėl pamaldumo. Tačiau jam bus didelė paguoda, jei jis sužinos, kad po manęs mano sostą perėmė ne koks nors nepatyręs, ar neišmokytas, ir nežinantis dieviško žodžio tarnystės, neišmanantis bažnytinės tvarkos disciplinos ar doktrinos taisyklės asmuo. Nes jis žino, kad jei neišmokytas asmuo prisiimtų šio mokytojo pareigas, be jokios abejonės, mokiniai ir klausytojai, apgaubti nežinojimo tamsos, nugrimztų į pražūtį.“
Todėl ir aš, mano valdove Jokūbai, priėmęs iš jo šiuos nurodymus, turėjau būtinybę įvykdyti, ką jis įsakė, nurodydamas tau tiek apie patį įvykį, tiek ir trumpai apimdamas tuos dalykus, kuriuos jis, keliaudamas per kiekvieną miestą, skelbdamas žodžiu ištarė arba galingai darbais atliko, nors apie tai daugelį dalykų tau jau ir anksčiau jo nurodymu išsamiau aprašęs išsiunčiau su tuo pavadinimu, kurį jis pats įsakė pridėti.
Tačiau ir dabar Viešpačiui padedant jau pradėsiu aiškinti tai, ką jis įsakė.
„Atgailaukite, – sakė jis, – ir atlikite tikrą atgailą. Taigi visus žmones, kurie vadinami krikščionio vardu, Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, vieną Dievą ir Viešpatį, tikrai tikėti ir išpažinti, ir Jį visa širdimi, visu protu ir visa galybe mylėti, o savo artimus kaip pačius save, ir būti imliems mokymuisi iki tobulo mokslo, idant tai įvykdytų, labai reikia. Nes tikėjimas ir meilė yra viso gėrio pamatas. O be tikėjimo įtikti Dievui niekas negalės.“
Taigi Kristui prisikėlus ir įžengus į dangų, atsiuntus Šventąją Dvasią ir suteikus apaštalams kalbų pažinimą, jiems dar esant kartu, jie sukūrė simbolį (Tikybo išpažinimą), kurio dabar laikosi ištikimoji bažnyčia, kiekvienam išreiškiant tai, ką suprato, idant atsiskirdami vienas nuo kito, jie šią taisyklę skelbtų visose tautose. Taigi atkartodami viso katalikiško tikėjimo santrauką, kurioje ir tikėjimo pilnatvė parodoma, ir vieno Visagalio Dievo, tai yra Šventosios Trejybės lygybė paskelbiama, ir Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinys, kuris dėl žmonių giminės išganymo nužengęs iš Tėvo iš dangaus teikėsi gimti iš mergelės, bei kokia tvarka ar kada kentėjo, kaip palaidotas prisikėlė ir pačiame kūne įžengė į dangų bei atsisėdo Tėvo dešinėje ir ateis kaip teisėjas, ir kaip iš naujo gimusiems šventu krikštu suteikė nuodėmių atleidimą, ir kad bus žmonių giminės prisikėlimas tame pačiame kūne amžinajam gyvenimui – viso to jie mokė. Nes „simbolis“ graikiškai – lotyniškai vadinasi „collatio“ (sunešimas), nes tai minėti šventieji apaštalai tarpusavyje per Šventąją Dvasią išganingai, kaip pasakyta, sukūrė. Jis taip pat vadinamas ženklu, nes per jį tas, kuris teisingai įtikės, atpažįstamas. Todėl visiems, tikintiems tuo, kas yra anksčiau minėtame simbolyje, gerais darbais paruošiamas sielų išganymas ir amžinasis gyvenimas. Todėl tai, kas pačioje to paties simbolio pradžioje yra iškeliama: „Tikiu Dievą Tėvą visagalį“, pačiame priekyje parodomas aiškus tikėjimo liudijimas ir pamatas, nes išgelbėtas galės būti tas, kuris teisingai įtikės. Nes ateinančiam prie Dievo būtina tikėti, kadangi širdimi tikima nuteisinimui, o lūpomis išpažįstama išganymui. Todėl pranašas sako: „Tikėjau, todėl kalbėjau.“ Ir anas žodis: „Teisusis gyvens iš tikėjimo.“ Ir: „Jei netikėsite, nesuprasite.“ Taigi žmogaus reikalų sferoje joks darbas nepradedamas, nebent tikima, kad visas triūsas atves į rezultatą, dėl ko reikia tikėti į Dievą, iš kurio suteikiamas ir dabartinis, ir būsimasis gyvenimas.
O „Dievas“ – tai amžinosios substancijos arba dieviškosios baimės pavadinimas, taigi Dievas yra be pradžios, be pabaigos, paprastas, bekūnis ir nesuvokiamas. Bet kai girdi „Tėvas“, pripažink, kad Jis turi tikrai pagimdytą Sūnų, kaip sakoma, kad savininkas yra tas, kuris kažką valdo, ir viešpats, kuris turi tą, kuriam viešpatauja. Taigi „Dievas Tėvas“ yra slėpiningo sakramento pavadinimas, kurio Sūnus – Žodis ir veidrodis, ir atspaudas, ir gyvas gyvojo Tėvo paveikslas, visame kame jam lygus. Ir teneklausinėja, kaip Jis pagimdė Sūnų, nes to ir angelai nežino, pranašams tai nepažinta. Todėl pasakyta: „Kas gi nusakos Jo giminę?“ Šią slaptą kilmę kartu su pačiu Sūnumi žino tik Jis vienas, kuris pagimdė. Mes neturime Dievo tyrinėti, bet turime Juo tikėti – mes, kurie patys savyje nežinome, kaip mąstome, kaip išmintis, talentas, intelektas, patarimas ar mūsų protas pagimdo žodį. Bet pakanka žinoti, kad šviesa pagimdė spindesį, kaip sako pranašas: „Šventųjų spindesyje iš įsčių prieš aušrinę Tave pagimdžiau.“ Ir: „Šis yra mūsų Dievas, ir joks kitas nebus prilygintas Jam.“ Ir vėliau: „Jis pasirodė žemėje ir gyveno tarp žmonių.“ Taigi, kiekvienas privalo mylėti Dievą iš visos širdies ir iš visos sielos, kaip iš anksto nustatyta, ir iš visos stiprybės, ir savo artimą kaip patį save, kaip Viešpats atsakė vienam iš Rašto aiškintojų sakydamas: „Pirmiausias iš visų įsakymų yra: Klausyk, Izraeli, tavo Viešpats Dievas yra vienas Dievas, ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, iš visos savo širdies, ir iš visos savo sielos, ir iš viso savo proto, ir iš visos savo galybės; tai yra pirmasis įsakymas. O antrasis panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip patį save. Kito įsakymo, didesnio už šiuos, nėra.“ Tai yra daugiau už visas deginamąsias atnašas ir aukas, dėl to ir Senajame Testamente parašyta: „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk kitam.“
Ir Viešpats sako: „Viską, ką norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems taip pat darykite.“ Per abu šiuos įsakymus: per vieną numalšinamas piktumas, o per kitą platinamas gerumas, kad niekas nedarytų blogo, bet suteiktų gėrį. Pirmiausia, kad saugotųsi pakenkti, antra, kad darytų gera. Nes jei brolio, kurį matai, nemyli, kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai? Taigi, taip Jis moko mus praktikuoti savo rūpestį, kad neprarastume rūpesčio jumis, ir taip mus mylėti, kad nebūtų apleista artimo meilė,
nes Dievo meilė lyginama su mirtimi, Išminčiai sakant: „Meilė yra galinga kaip mirtis.“ Todėl, kad kaip mirtis prievarta atskiria sielą nuo kūno, taip Dievo meilė prievarta atskiria žmogų nuo pasaulietiškos ir kūniškos meilės. Nes tas, pasak Viešpaties, „kuris myli mane, laikysis mano įsakymų.“ Mat tas, kuris paniekina Dievo įsakymus, nemyli Dievo, dėl to ir parašyta: „Nemanykite, kad pasiliksite mano meilėje, jei nesilaikysite mano įsakymų.“ Nes negalime mylėti karaliaus, jei nekenčiame jo įstatymų. Neišgalės iš visos širdies mylėti Dievą ir tas, kuris, kaip žinoma, žlunga artimo meilėje, nes per artimo meilę ateinama prie Kristaus meilės, kadangi, kaip jau buvo užsiminta, šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai. Todėl imlūs mokymui, tie, kurie nėra tobulai išmokyti, atlikti šiems dalykams privalo būti visi, kad ir patys būtų išmokyti, ir kitus galėtų išmintingai instruktuoti bei tobulai mokyti, anot pranašo Danielio, kuris sako: „O tauta, kuri pažįsta savo Dievą, bus stipri ir veiks, ir mokytieji tautoje pamokys daugelį.“ Visi gi, kaip jau buvo pasakyta, kurie nėra išmokyti, privalo būti imlūs mokymui.
Bet jis mokė, kad kunigams būtina būti labiau išmokytiems už kitus žmones, nes „jei aklas aklą veda, abu į duobę įkrenta“, o kunigus, mokydamas įsakymais kaip žemės druską ir pasaulio šviesą darbų spindesyje šlovinti Dievą Tėvą, apie kuriuos ir Viešpats sako: „Palaiminti esate, kai jus keikia ir persekioja, ir meluodami kalba apie jus visokį blogį dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų atlygis danguje yra gausus. Taip juk persekiojo ir pranašus, kurie buvo prieš jus. Jūs esate žemės druska. Bet jei druska išsigaruos, kuo gi bus sūdoma? Ji niekam daugiau nebetinka, kaip tik išmesti laukan ir žmonių sutrypti. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Taip pat niekas neuždega žiburio ir nededa jo po gaubtu, bet ant žibintuvo, kad šviestų visiems namuose esantiems. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje.“
Štai likusio teksto vertimas:
Tačiau į atskirus miestus, į kuriuos jis nebuvo nusiuntęs, pagal Viešpaties įsakymą jis liepė mums siųsti vyskupus, labai išmokytus ir protingus kaip žalčiai, bet be klastos (paprastus) kaip balandžiai. Ką mes jau pradėjome daryti ir, Viešpačiui padedant, darysime. O jūs savo vyskupijose šventinkite ir siųskite vyskupus, nes mes pasirūpinome tai padaryti kituose kraštuose, kaip jis ir įsakė. Kai kuriuos siunčiame į Galiją ir Ispaniją, o kai kuriuos trokštame nukreipti į Germaniją, Italiją ir pas kitas tautas. O ten, kur sužinosime esant nuožmesnes ir maištingesnes tautas, turime būtinybę siųsti išmintingesnius ir griežtesnius[vyskupus], kurie kasdien nepaliautų sėti dievišką sėklą, daugelį laimėtų Kristui ir atvestų į tikrąjį tikėjimą bei tiesos kelią, kad galėtų Viešpačiui pristatyti kuo gausiau derliaus.
O tuose miestuose, kuriuose kadaise pas pagonis buvo jų vyriausieji žyniai (flaminai) ir pirmieji įstatymo mokytojai, jis nurodė paskirti vyskupų primus (vadovus) arba patriarchus, kurie, kai tik reikės, nagrinėtų kitų vyskupų teismus bei svarbesnius tikėjimo reikalus ir pagal Viešpaties valią, kaip nustatė šventieji apaštalai, priimtų sprendimus taip, kad niekas neteisingai nenukentėtų.
Tuose miestuose, kuriuose pas minėtus pagonis seniau buvo jų archi-žyniai, kuriuos jie vis dėlto laikė žemesniais už minėtus primus, jis liepė įsteigti arkivyskupus, kurie turėtų ne primų, o arkivyskupų vardą.
Taip pat jis išmokė vyskupų teismus, kaip minėta anksčiau, ir svarbesnius bažnyčių reikalus, jei jie patys pateiktų skundą, jaustų kokią nors baimę arba įtartų šiuos ar kitus asmenis, perduoti minėtiems primams ar patriarchams, kad niekas nekaltai nepražūtų.
Kiekviename iš likusių miestų jis liepė skirti po vieną, o ne po du, tris ar daugiau vyskupų, kurie turėtų ne primų, arkivyskupų ar metropolitų vardą (nes jie nevaldo miestų motinų – metropolijų), bet turėtų tik vyskupo titulą, nes ir tarp pačių apaštalų nebuvo lygios santvarkos, bet vienas vadovavo visiems. Tačiau jis nustatė, kad reikia numatyti, jog kaimuose, pilyse ar mažuose miesteliuose vyskupai nebūtų skiriami, kad jų vardas nenuvertėtų. Todėl jis sakė, kad Viešpats mokė, jog vyskupai užima apaštalų vietą, o presbiteriai privalo užimti kitų mokinių vietą. Ir jis skelbė, kad jei kas nors papiktintų vieną iš jų, užsitrauktų sau pačią griežčiausią bausmę. Jis mokė, kad visi turi vienas kitą mylėti ir padėti, ir niekas neturi atsisakyti padėti broliui.
Viešpačiui mokant, jis draudė žudikams, svetimautojams ir visiems, susaistytiems nusikaltimų ryšiais, taip pat tiems, kurie nebuvo jiems (vyskupams) lygūs, juos varginti ar kaltinti, mokydamas, kad jiems negalima pateikti kaltinimų niekam kitam, išskyrus jiems lygius asmenis, nes mokinys jokiu būdu negali būti aukščiau už mokytoją ar daryti jam skriaudą. Jis prašė visada atmesti visų negarbingųjų ir tų, kurių nepriima pasaulietiški įstatymai, taip pat ir pasauliečių kaltinimus bei persekiojimus prieš dvasininkus, ir nurodė, kad visi turi būti jiems pavaldūs.
Jis mokė, kad visų kunigų gyvenimas turi būti aukštesnis, šventesnis ir atskirtas nuo pasaulietiškų žmonių bei pasauliečių, ir kad dvasininkai bei kunigai visada turi būti aukščiau už kūniškus žmones bei pasauliečius, nes mums turi būti mažiausias dalykas būti tokių teisiemiems ir smerkiamiems, ar apskritai žmogaus teismo dienos.
Jis sakė, kad žemesnieji jokiu būdu negali kaltinti ar teisti aukštesniųjų, nes mokė, kad tai draudžia ne tik dieviškieji, bet ir pasaulietiški įstatymai. Todėl visus, kurie noriai pažeidžia dieviškuosius įstatymus ir savo noru drumsčia šventąją tvarką, jis smerkė kaip nevertus bažnytinės taisyklės ir šventosios komūnijos. O tuos, kurie juos vykdo ir jiems paklūsta, jis vadino vertais abiejų dalykų ir kitų gėrybių, todėl imdavo pranašus kaip liudytojus: „Klausykitės, dangūs, ir išgirsk, žeme, nes Viešpats kalba: ‘Išauginau ir išaukštinau vaikus, bet jie mane paniekino. Jautis pažįsta savo šeimininką ir asilas – savo viešpaties ėdžias, o Izraelis manęs nepažino, mano tauta nesuprato.’ Vargas nusidėjėlių tautai, tautai, slegiamai nedorybės, piktadarių sėklai, nusikaltėliams vaikams! Jie paliko Viešpatį, piktžodžiavo Izraelio Šventajam, atsitraukė atgal. Kur dar turėčiau jus mušti, jus, kurie pridedate dar daugiau nusikaltimų? Visa galva liguista ir visa širdis alpsta, nuo pado iki pat viršugalvio nėra joje sveikos vietos: vien žaizdos, mėlynės ir pūliuojantys rumbeliai; jie neaprišti, negydyti vaistais ir nešvelninti aliejumi. Jūsų žemė apleista, jūsų miestai sudeginti ugnimi, jūsų kraštą jūsų akyse ryja svetimšaliai, ir jis bus nusiaubtas, kaip priešų niokojamas, ir paliktas.“ Jis sako: „Vargas tiems, kurie vadina gėrį blogiu, o blogį gėriu, kurie tamsą paverčia šviesa, o šviesą tamsa, kartumą paverčia saldumu, o saldumą kartumu. Todėl mano tauta išvesta į nelaisvę, nes neturėjo pažinimo; jos kilmingieji mirė iš bado, o jos minia išdžiūvo nuo troškulio. Todėl pragaras išplėtė savo sielą ir atvėrė savo nasrus be jokios ribos, ir į jį nusileidžia jos galiūnai ir jos tauta, ir jos iškilmingieji bei šlovingieji. Ir žmogus bus palenktas, ir vyras bus pažemintas, ir išdidžiųjų akys bus nuleistos. O kareivijų Viešpats bus išaukštintas teisme, ir šventasis Dievas bus pašventintas teisingumu.“
Kūniškiems jis draudė priešintis dvasiniams ir apie tuos, kurie kėlė sprandą prieš savo mokytojus bei vyresniuosius, kaip pavyzdį sakė: „Tavo puikybė nutempta į pragarus, tavo lavonas krito, po tavimi patiesama kandis ir tavo apklotas – kirmėlės. Kaip tu kritai iš dangaus, Liuciferi (Aušrine žvaigžde), kuris patekėdavai ryte? Kaip kritai žemėn tu, kuris žeisdavai tautas? Tu, kuris savo širdyje sakei: ‘Aš užkopiu į dangų, aukščiau Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą, atsisėsiu sandoros kalne, šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu virš debesų aukštybių, būsiu panašus į Aukščiausiąjį.’ Tačiau būsi nutemptas į pragarą, į duobės gilumą. Kurie tave matys, palinks link tavęs ir tave apžiūrinės: ‘Ar čia tas vyras, kuris drebino žemę, kuris sukrėtė karalystes, kuris pavertė pasaulį dykuma ir sugriovė jo miestus, ir savo belaisviams neatidarė kalėjimo?’“
Girtuokliavimą jis griežtai draudė ir skelbė, kad girtuokliai yra mirę kūnu ir siela, apie kuriuos kaip pavyzdį jis sakė: „Vargas tiems, kurie atsikelia anksti rytą ieškodami girtuokliavimo ir geria iki vakaro, kol vynas juos įkaitina. Arfa ir lyra, būgnelis, fleita ir vynas yra jūsų puotose, o Viešpaties darbo jūs nepaisote ir Jo rankų darbų nesvarstote.“ Ir vėl: „Vargas tiems, kurie yra galingi gerti vyną ir stiprūs vyrai maišyti svaigalus, kurie išteisina nedorėlį už dovanas ir atima iš teisiojo jo teisumą! Todėl, kaip ugnies liežuvis praryja ražieną ir liepsnos karštis ją sudegina, taip jų šaknis bus kaip pelenai, o jų atžalos pakils kaip dulkės. Nes jie atmetė kareivijų Viešpaties įstatymą ir piktžodžiavo Izraelio Šventojo žodžiui. Todėl Viešpaties įniršis užsidegė prieš Jo tautą, Jis ištiesė savo ranką prieš ją ir ištiko ją, kalnai sudrebėjo, ir jų lavonai tapo tarsi mėšlas gatvių viduryje. Nepaisant viso to, Jo įniršis neatlėgo ir Jo ranka tebėra ištiesta.“
Jis mokė, kad joks presbiteris jokio vyskupo parapijoje neturi nieko daryti be jo leidimo, o, Viešpačiui nustačius, visi presbiteriai visame kame be delsos turi būti klusnūs savo vyskupams. Nė vienam nevalia geisti svetimo ar savavališkai imtis svetimų reikalų, bet mokė, kad kiekvienas turi būti patenkintas savais ir jam patikėtais dalykais. Jis taip pat nurodė niekam nedaryti nieko kito, ko nenorėtų, kad būtų daroma jam pačiam.
Taigi jis skelbė, kad visi turi išsaugoti šventąją bažnyčią nesuteptą, kurios raktais jis vadino vyskupus. Nes jie turi galią užrakinti dangų ir atidaryti jo vartus, nes jie tapo dangaus raktais. Jis mokė, kad niekas neturi jų pašalinti, nes jie yra Viešpaties akys, ir kas juos paliečia, paliečia Jo akies vyzdį. Ir kokios bausmės vertas tas, kuris juos papiktina, jis sakė, kad mokė pats Viešpats, sakydamas: „Kas papiktins vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki į mane, tam geriau, kad asilo girnos būtų pakabintos jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Neišvengiama, kad papiktinimai ateitų, tačiau vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar tavo koja tave piktina, nukirsk ją ir mesk nuo savęs. Geriau tau įeiti į gyvenimą luošam ar raišam, negu turint dvi rankas ar dvi kojas būti įmestam į amžinąją ugnį. Ir jei tavo akis tave piktina, išlupk ją ir mesk nuo savęs. Geriau tau su viena akimi įeiti į gyvenimą, negu turint dvi akis būti įmestam į ugnies geheną. Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių. Iš tiesų sakau jums: ką jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Vėl sakau jums, kad jei du iš jūsų susitars žemėje prašyti kokio nors dalyko, jiems bus suteikta mano Tėvo, kuris yra danguje. Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų viduryje.“ Ir vėl per pranašą kalba sakydamas: „Dangus dėl to pasibaisėjo ir dar labiau pašiurpo, – sako Viešpats. O netoleruojamas piktume, o liežuvi, kalbantis nedorybę prieš Dievą, ir prote, keliantis ragą į aukštybes!“ Ir vėl: „Žmogau, uždėk savo liežuviui duris ir užraktą, liaukis kėlęs ragą į aukštybes ir kalbėjęs nedorybę prieš Dievą bei savo artimą. Kaip ilgai tu įžeidinėsi kenčiantį Kristų ir brolius?“ Taip nusidėdami broliams ir pažeisdami jų silpną sąžinę, jūs sunkiai nusidedate Kristui ir, tapę kalti teisme, būsite padaryti negarbingi bei teisingai atstumti. Ir vėl per pranašą kalba sakydamas: „O jūs būsite vadinami Viešpaties kunigais, mūsų Dievo tarnais. Jums bus sakoma: Jūs valgysite tautų turtus ir puikuositės jų šlove; už jūsų dvigubą gėdą ir raudonį jie girsis savo dalia, todėl savo žemėje jie valdys dvigubai, jiems bus amžinas džiaugsmas, nes aš esu Viešpats, mylintis teisingumą ir nekenčiantis plėšikavimo deginamojoje aukoje, ir atlyginsiu už jų darbą tiesoje, ir sudarysiu su jais amžiną sandorą. Jų sėkla bus žinoma tarp pagonių, o jų atžalos – tautų viduryje. Visi, kurie juos matys, pažins, kad jie yra sėkla, kurią palaimino Viešpats: Džiaugdamasis džiaugsiuosi Viešpatyje, ir mano siela džiūgaus mano Dieve, nes Jis apvilko mane išganymo drabužiu ir apsiautė teisumo skraiste, kaip jaunikį, papuoštą vainiku, ir kaip nuotaką, pasipuošusią savo vėriniais. Kaip žemė išleidžia savo želmenis ir kaip sodas sudygdina savo sėklą, taip Viešpats Dievas sudygdins teisumą ir gyrių visų tautų akivaizdoje.“
Tačiau jis sakė, kad juos (kunigus ir vyskupus) teisti ar atleisti gali tik pats Viešpats, o ne kas nors kitas, nes jie yra Jo, o ne kieno nors kito. Ir kas toks esi, kad teistum kito tarną? Nes jei žmonės to netoleruoja, juo labiau to netoleruos dievų Dievas ir viešpataujančiųjų Viešpats. Todėl jis sakė, kad pranašai yra jam liudytojai, per kuriuos Viešpats kalba sakydamas: „Štai aš išlydžiau tave, bet ne kaip sidabrą, aš išsirinkau tave skurdo krosnyje; dėl savęs, dėl savęs aš tai padarysiu, kad nebūčiau piktžodžiaujamas, ir savo šlovės kitam neatiduosiu. Klausyk manęs, Jokūbai ir Izraeli, kurį aš šaukiu. Aš Pats esu; aš esu Pirmasis ir aš esu Paskutinis. Mano ranka padėjo žemės pamatus, ir mano dešinė išmatavo dangus. Aš juos pašauksiu, ir jie atsistos kartu. Salos lauks manęs ir pasikliaus mano ranka. Bet mano išganymas bus amžinas, ir mano teisumas neišblės. Klausykitės manęs, jūs, kurie pažįstate teisią tautą, kurių širdyje yra mano įstatymas. Nebijokite žmonių priekaištų ir jų piktžodžiavimo neišsigąskite. Nes kaip drabužį juos suės kirmėlė, ir kaip vilną juos suris kandis. Bet mano išganymas bus amžinas, ir mano teisumas kartų kartoms.“ Ir vėl: „Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, ir mano Dievas aplenkė mano teismą. Argi nežinai, ar negirdėjai? Amžinasis Dievas, Viešpats, kuris sukūrė žemės pakraščius, nepavargs ir nenusilps, ir Jo išminties neįmanoma ištirti. Jis duoda pavargusiam jėgų ir tiems, kurie jų neturi, padaugina stiprybę ir galią. Berniukai pavargs ir nusilps, o jaunuoliai kris į negalią. Bet tie, kurie viliasi Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils sparnais kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nenusilps. Tenutyla prieš mane salos, ir tautos teatgauna jėgas; tegu jos priartėja ir tada kalba, kartu prisiartinkime teismui.“ O tuos, kurie juos vargina ar stengiasi atleisti arba pasmerkti, jis mokė, kad pats Viešpats per pranašą juos smerkia, ir jie yra pasmerkti tol, kol neatsiteis jiems ir bažnyčiai, kur sakoma: „Jie pasirinko tokius dalykus savo keliuose, ir jų siela gėrėjosi jų bjaurastimis. Todėl ir aš pasirinksiu jų iliuzijas ir atvesiu jiems pražūtį, nes aš kalbėjau jiems, o jie neklausė, darė pikta mano akyse ir pasirinko tai, ko aš nenorėjau. Klausykitės Viešpaties žodžio jūs, kurie drebate nuo Jo žodžio. Jūsų broliai, kurie jūsų nekenčia ir atstumia jus dėl mano vardo, sakė: ‘Tebūna pašlovintas Viešpats, ir mes pamatysime jūsų džiaugsmą’, bet jie bus sugėdinti. Nes mano vadovai nevargs veltui sielvarte, nes jie yra Viešpaties palaiminimo sėkla. Prieš jiems šaukiantis, aš išklausysiu, ir jiems dar tebekalbant, aš išgirsiu.“
Siekiant šlovinti Jį patį ir sėti bei skelbti dieviškuosius įsakymus, Viešpats juos išsirinko, o ne tam, kad jie būtų trukdomi ar trikdomi, jis sakė, nes tas, kuris juos skriaudžia, skriaudžia Tą, kurio pasiuntiniais jie yra. Jis prašė juos uoliai ir be paliovos skelbti Viešpaties įsakymus. Jis patarė jiems rodyti gerus darbus žmonių akivaizdoje ir turėti gerą sąžinę prieš Dievą. Visiems žemės kunigaikščiams ir visiems žmonėms jis liepė jiems paklusti, nulenkti savo galvas ir būti jų padėjėjais, kad visi vienodai pasirodytų esą ištikimi ir Dievo įstatymo bendradarbiai, idant apie juos nebūtų pasakyta: „Bus sugėdinti ir raudonuos iš gėdos visi, kurie kovoja prieš tave; jie bus kaip niekas ir pražus vyrai, kurie tau prieštarauja. Tu jų ieškosi, bet nerasi tau maištaujančių vyrų. Jie bus tarsi jų nebūtų ir kaip suvartotas su tavimi kariaujantis žmogus.“ Taigi jis nurodė, kad visi, kurie jiems priešinasi, yra pasmerkti ir netenka garbės tol, kol atsiteis, ir jei neatsivers, įsakė juos laikyti svetimais bažnyčios slenksčiams.
Jis sakė, kad žmogžudysčių yra trys rūšys, ir mokė, kad bausmė už jas bus vienoda. Mat kaip žmogžudžiai yra brolių žudikai, taip jis atskleidė, kad ir šmeižikai bei tie, kurie jų nekenčia, yra žmogžudžiai, nes tas, kuris žudo, ir tas, kuris nekenčia savo brolio, ir tas, kuris šmeižia, vienodai yra įrodomi esantys žmogžudžiai.
Jis prašė visų susilaikyti nuo kūniškų troškimų, kurie kovoja prieš sielą, ir visiems rodyti gerą bei nekaltą savo elgesį.
Jis patarė visiems iš širdies atidžiau mylėti vienas kitą ir mokė tarpusavyje turėti tikrą brolybę. Nes kasdienis jo pamokslavimas, tarp kitų dieviškų dalykų, buvo tokie įsakymai, kuriuos, sekdamas jo pavyzdžiu, ir tau, brangiausias broli, pasistengiau perteikti. Gerų darbų, sakė jis, sėklos ir užsiėmimai, be kita ko, yra tokie, kiek kiekvienas supranta ir gali: visomis vidinės širdies gelmėmis, kaip jau buvo sakyta, mylėti Dievą ir savo artimą kaip save patį. Atsižadėti savęs, kad sektų mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ir nieko neiškelti aukščiau Jo meilės. Jis mokė, kad reikia širdimi ir lūpomis skelbti tiesą, o visą savo viltį visada atiduoti Dievui, kiekvieną valandą saugoti savo gyvenimo veiksmus ir tvirtai žinoti, kad kiekvienoje vietoje Dievas į tave žvelgia; blogas mintis, ateinančias į širdį, tuoj pat sudaužyti į Kristų ir atskleisti Viešpaties kunigams, saugoti savo burną nuo pikto ar iškreipto kalbėjimo ir nekalbėti tuščių ar melagingų žodžių, nes meluojanti burna žudo sielą. Jis mokė noriai klausytis dieviškų žodžių ir paklusti bei būti nuolankiems savo kunigams. Dažnai atsidėti pamokslavimui, maldai ir skaitymui bei dalyti tikrą išmaldą, nevykdyti kūno geismų, bet laužyti savo paties valią. Jei kas pamatys savyje ką gero, tepriskiria tai Dievui, o ne sau, o padarytą blogį teatpažįsta ir tepriskiria sau. Nemėgti daug kalbėti, bet saugoti savo lūpas, kad nekalbėtų klastos ar pikto, bijoti teismo dienos, drebėti prieš geheną ir visu geismu trokšti amžinojo gyvenimo, nežudyti, nesvetimauti, nevogti, negeisti artimo turto, neliudyti melagingai, bet gerbti visus žmones, saugoti kūną, neapglėbti tuščių ir nykstančių malonumų. Mylėti pasninką ir šventą budėjimą, atgaivinti vargšus, apšildyti nuogus, aplankyti sergančius, laidoti mirusius ir rūpestingai atlikti jų laidotuvių apeigas, melstis už juos ir duoti išmaldą. Paguosti liūdinčius ir atgaivinti juos savo gėrybėmis bei atsiriboti nuo blogų darbų; nebūti išdidiems, negirtuokliauti, nepersivalgyti, nebūti mieguistiems, netingėti, nebūti murmėtojams ir šmeižikams, nes tas, kuris šmeižia, žudo ne tik save, bet ir daugelį kitų. Nepasiduoti pykčiui ir nelaikyti užantyje rūstybės, nelaikyti klastos širdyje ir neduoti netikros taikos, neapleisti meilės, neprisiekinėti, kad atsitiktinai neįvyktų priesaikos sulaužymas (gink Dieve to!), neatlyginti piktu už pikta, nedaryti skriaudos, bet kantriai ištverti patirtąją. Mylėti priešus, nekeikti tų, kurie tave keikia, bet verčiau juos laiminti, iškęsti persekiojimą dėl teisumo, mylėti skaistumą ir nieko nebeapkęsti, nes kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys. Bėgti nuo išpuikimo, neturėti blogo pavydo, nepavydėti, nemėgti vaidingumo, su besipykstančiais susitaikyti iki saulėlydžio ir niekada nenusiminti dėl Dievo gailestingumo. Gerbti vyresniuosius ir mylėti jaunesniuosius; mokyti savo vyskupus, kunigus ir visus kitus bažnyčios tarnus bei visą jiems patikėtą tautą dieviškų žodžių ir įsakymų, ir juos mylėti; ir jiems visiems mylėti savo vyskupus visa sielos stiprybe kaip savo akis, nes jie yra jų akys, ir visame kame paklusti jų nurodymams, net jeigu jie patys (gink Dieve!) elgtųsi kitaip, prisimenant aną Viešpaties įsakymą: „Ką jie sako, darykite, bet ką jie daro, nedarykite.“ O patys vyskupai, jei jie nuklystų, neturi būti pavaldinių smerkiami ar barami, bet pakenčiami, nebent jie nuklystų tikėjimo srityje. Taigi šie (vyskupai) yra virš jų, o ne tie virš šių, kadangi didesnis negali būti nei mažesnio baramas, nei teisiamas.
Tegul niekas nesiaukština prieš savo mokytojus ir magistrus, nes mokinys nei turi, nei gali būti aukščiau už savo mokytoją. Tegul niekas nenori būti vadinamas šventu prieš tai juo netapęs; bet tegul pirmiau tampa tuo, kad būtų taip vadinamas teisingiau. Reikia kasdien darbais vykdyti Viešpaties, mokytojų ir magistrų įsakymus ir Kristaus vardu melstis už priešus. Nes paklusnumas ir nuolankumas, rodomas mokytojams, yra rodomas pačiam Viešpačiui. Baimė (Dievo) suteiks malonumą ir duos džiaugsmą bei linksmybę ilgoms dienoms. Bijančiam Viešpaties bus gerai pabaigoje, ir savo mirties dieną jis bus palaimintas. Vargas palaidiems širdyje, kurie netiki Dievu, priešinasi Jo įsakymams ir yra nepaklusnūs bei maištingi tiems, kurie atlieka Jo pasiuntinių pareigas; todėl jie nebus Jo saugomi. Vargas tiems, kurie prarado ištvermę, kurie paliko tiesius kelius ir pasuko į kreivus kelius. Ką jie darys, kai Viešpats ims juos tirti? Tie, kurie bijo Viešpaties, nebus netikintys Jo žodžiu, o tie, kurie Jį myli, išlaikys Jo kelią. Tie, kurie bijo Viešpaties, ieškos, kas Jam patinka, o tie, kurie Jį myli, bus pripildyti Jo įstatymo. Tie, kurie bijo Viešpaties, paruoš savo širdis ir Jo akivaizdoje pašventins savo sielas. Tie, kurie bijo Viešpaties, laikosi Jo įsakymų ir turės kantrybės iki Jo patikrinimo, sakydami: „Jei neatgailausime, pakliūsime į Dievo, o ne į žmonių rankas, nes kokia Jo didybė, toks su Juo yra ir Jo gailestingumas.“ Ateikite, vaikai, – sako Jis, – paklausykite manęs, aš jus pamokysiu Viešpaties baimės. Bėkite, kol turite gyvenimo šviesą, kad mirties tamsa jūsų neapimtų. Kiekvienas, kuris trokšta gyvenimo ir nori matyti geras dienas, tesulaiko savo liežuvį nuo pikto, o lūpas – nuo klastos kalbų; tenusigręžia nuo pikto ir tedaro gera, teieško taikos ir tesekioja ją, nes Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, o Jo ausys atviros jų maldoms; bet Viešpaties veidas atgręžtas prieš darančius pikta, kad išdildytų jų atminimą iš žemės. Todėl nebūkite kaip arklys ir mulas, kurie neturi proto, bet džiaukitės Viešpatyje ir džiūgaukite, teisieji, ir didžiuokitės visi tiesiaširdžiai, nes daugelis ateis, pasak Viešpaties, iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir susės už stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
Todėl meldžiu tave, brangiausias broli, kad atidžiau mokytum šios pamokslavimo tvarkos ir atleidimo dienų, kad būtų išgelbėtos žmonių sielos, kurios slėpininga Dievo galybe, dar prieš būdamos išmokytos, atpažintų, ką turi mylėti. O darbų paskyra yra palikta kiekvieno asmens galiai ir laisvai valiai, ir tai yra jų pačių reikalas. Tačiau turėti troškimą tiesos mokytojui – tai yra Dangiškojo Tėvo dovana; bet išganymas slypi tame, kad vykdytum Jo valią, kurio meilę ir troškimą gavai Dievui dovanojant, idant mums nebūtų ištartas tas Jo žodis, kurį Jis pasakė: „Kodėl gi vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote to, ką sakau?“ Todėl tai yra kiekvieno asmeninė pareiga, kad kiekvienas, kaip mūsų Viešpats davė, būtų tobulas bažnyčioje ir sėtų dieviškas sėklas, idant apie mus būtų ištartas ne anksčiau minėtas žodis, o tas, kurį kitur pasakė mūsų Viešpats: „Todėl, – sako Jis, – kiekvienas Rašto aiškintojas, išmokytas dangaus karalystei, yra panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujus ir senus dalykus.“ Todėl, sako jis, tegu niekas netrukdo tvarkai, nepagrįstai neužima vietos ar nekeičia laikų sekos, bet pirmiausia ieškokime, koks yra Jo teisumas, kokia Jo valia, kad būtume pripildyti gerų darbų ir Dievo malonės. Nes Dievas yra kartu su tais, kurie teisingai mąsto ir daro gera, kadangi tokiems Jis pats apsireiškia. Mat jei kas norėtų, dar prieš ištaisydamas savo poelgius, tyrinėti tuos dalykus, kurių negali atrasti, tokio pobūdžio ieškojimas bus kvailas ir bevertis. Juk laikas trumpas, ir Dievo teismas vyksta dėl darbų, o ne dėl klausimų. Todėl pirmiausia ieškokime, ką mums daryti ir kaip elgtis, kad nusipelnytume amžinojo gyvenimo. Nes jei šį trumpą gyvenimo laiką užimsime tuščiais ir nenaudingais klausimais, be abejo, tušti ir neturintys gerų darbų nukeliausime pas Dievą, kur bus įvykdytas mūsų darbų teismas. Juk kiekvienas dalykas turi savo laiką ir vietą. Čia yra darbų vieta ir darbų laikas, o nuopelnų – būsimasis amžius. Todėl tebūna bėgama Viešpaties įsakymų keliu, ir tenebus nukrypta nuo šių nurodymų nuostatų ir Šventosios Dvasios doktrinos. Dėl to reikia paruošti mūsų širdis ir kūnus, kurie kovos šventame paklusnume Jo įsakymams, Jo vyskupams bei pamokslininkams, idant Jo malonė įsakytų suteikti jums pagalbą, ir išvengę gehenos bausmės, visi galėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą.
Šiuos dalykus, brangiausias broli Jokūbai, aš priėmiau iš paties įsakančio šventojo Petro lūpų, ir pasistengiau tau, kaip troškai, tai perduoti, idant tu įsakytum viską išlaikyti nesuteptai, nes bažnytinius reikalus privalu vykdyti ne atsainiai, o uoliai.
Taigi, tegul niekas nemano galintis nebaudžiamas šiuos įsakymus ignoruoti ar apsimesti jų nematąs, nes, Dievui teisiant, tas, kuris paniekins bažnytinius nutarimus, patirs amžinosios ugnies kančias. O tas, kuris tavęs klausys, kaip nurodė Kristaus Jėzaus tarnas, gaus šlovę. Tačiau tas, kuris tavęs neklausys – o tiksliau, per tave kalbančio Viešpaties – pats sau užsitrauks pasmerkimą. Taigi mums visiems reikia bėgti ir siekti to, kas naudinga amžinybei, idant per kantrybę taptume Kristaus kančių dalininkais ir nusipelnytume būti Jo karalystės bendrapaveldėtojais. Amen.