Šventųjų apaštalų bažnytiniai kanonai

„Apaštališkieji kanonai“ (Šventųjų apaštalų bažnytiniai kanonai, angl. The Ecclesiastical Canons of the Same Holy Apostles) – tai 85 ankstyvosios krikščionybės bažnytinių taisyklių (kanonų) rinkinys, apibrėžiantis Bažnyčios valdymą, dvasininkų (vyskupų, presbiterių, diakonų) ir pasauliečių discipliną, moralės normas bei liturginę tvarką. Nors tradiciškai šis tekstas buvo priskiriamas patiems Jėzaus apaštalams, o jį neva surinko ir užrašė Klemensas Romietis, istoriniai tyrimai rodo, kad rinkinys galutinai susiformavo apie IV amžiaus pabaigą Sirijoje ar Palestinoje. Jis paprastai randamas kaip paskutinė priedinė „Apaštališkųjų konstitucijų“ (8-osios knygos) dalis.

Šie kanonai turėjo nemažą įtaką formuojantis tiek Rytų (Stačiatikių), tiek Vakarų (Katalikų) Bažnyčių kanonų teisei. Juose aptariami įšventinimo reikalavimai, draudimai dvasininkams užsiimti pasaulietiniais verslais ar kariniais reikalais, griežtos taisyklės dėl elgesio su eretikais, santuokos, pasninko ir moralės. Pažeidus taisykles, dvasininkai būdavo baudžiami „nušalinimu“ (išmetimu iš dvasininkų luomo), o pasauliečiai arba nusižengę mažesniais nusižengimais – „atskyrimu“ (suspendavimu, ekskomunika). Ypač reikšmingas paskutinysis – 85-asis kanonas, kuriame pateikiamas vienas seniausių oficialių Šventojo Rašto (Senosios ir Naujosios Sandoros) knygų sąrašų.


TŲ PAČIŲ ŠVENTŲJŲ APAŠTALŲ BAŽNYTINIAI KANONAI

Bažnyčios nuostatai

  1. Vyskupą turi įšventinti du arba trys vyskupai.
  2. Presbiterį, kaip ir diakoną bei kitus dvasininkus, įšventina vienas vyskupas.
  3. Jei koks nors vyskupas ar presbiteris, nusižengdamas Viešpaties nurodymui dėl aukos, ant Dievo altoriaus atnašautų kitus dalykus: medų, pieną ar stiprųjį alų (gėrimą) vietoj vyno, paukščius, gyvulius ar ankštines daržoves – tebūnie jis nušalintas. Išimtis taikoma tik naujiems javų grūdams (varpoms) ar vynuogių kekėms jų sezono metu.
  4. Ant altoriaus neleidžiama atnašauti nieko kito, išskyrus šiuos dalykus, taip pat aliejų šventajai lempai ir smilkalus dieviškosios atnašos metu.
  5. Visi kiti vaisiai tebūnie siunčiami į vyskupo namus kaip pirmienos jam ir presbiteriams, bet ne ant altoriaus. Aišku, kad vyskupas ir presbiteriai turi juos padalinti diakonams ir kitiems dvasininkams.
  6. Vyskupas, kunigas ar diakonas tenneatstumia savo žmonos, prisidengdamas pamaldumu; bet jei atstumia, tebūnie atskirtas (suspenduotas). Jei jis ir toliau taip elgiasi, tebūnie nušalintas.
  7. Vyskupas, kunigas ar diakonas teneprisiima šio pasaulio rūpesčių[pasaulietinių reikalų]; o jei prisiims, tebūnie nušalintas.
  8. Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas švęs Paschą [Velykas] prieš pavasario lygiadienį kartu su žydais, tebūnie nušalintas.
  9. Jei koks nors vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš kunigijos luomo, pasibaigus atnašavimui, nepriima Komunijos, tegul nurodo priežastį; ir jei ji svari, tebūnie jam atleista; bet jei jis to nepadaro, tebūnie atskirtas, nes tampa žalos žmonėms priežastimi ir sukelia įtarimą atnašautojui, lyg šis būtų netinkamai atnašavęs.
  10. Visi tikintieji, kurie įeina į šventąją Dievo bažnyčią ir klauso šventųjų Raštų, bet nepasilieka maldos ir šventosios Komunijos metu, turi būti atskirti, nes kelia netvarką bažnyčioje.
  11. Jei kas nors, net ir namuose, melsis kartu su atskirtu[ekskomunikuotu] asmeniu, tebūnie jis pats atskirtas.
  12. Jei koks nors dvasininkas melsis kartu su nušalintu dvasininku lyg su dvasininku, tebūnie ir jis pats nušalintas.
  13. Jei dvasininkas ar pasaulietis, kuris yra atskirtas arba neturėtų būti priimtas, išvyksta ir yra priimamas kitame mieste be rekomendacinių laiškų, tebūnie atskirti tiek priėmusieji, tiek priimtasis. Bet jei jis jau buvo atskirtas, jo atskyrimas tebūnie prailgintas, nes jis melavo ir apgavo Dievo Bažnyčią.
  14. Vyskupas neturi palikti savo parapijos ir peršokti į kitą, net jei minia jį verstų tai padaryti, nebent atsirastų svari priežastis, verčianti jį taip pasielgti, pavyzdžiui, jei jis pamaldumo žodžiu gali atnešti daug didesnės naudos naujosios parapijos žmonėms; bet tai turi nuspręsti ne jis pats, o daugelio vyskupų teismas ir labai didelis prašymas.
  15. Jei koks nors presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų luomo palieka savo parapiją ir išvyksta į kitą bei, visiškai persikėlęs, pasilieka toje kitoje parapijoje be savo vyskupo sutikimo, jam mes įsakome daugiau nebetęsti savo tarnystės, ypač tuo atveju, jei jo vyskupas ragina jį sugrįžti, o jis nepaklūsta, bet tęsia savo netvarką. Tačiau ten tegul jis priima Komuniją kaip pasaulietis.
  16. Bet jei vyskupas, pas kurį jie apsistoja, nepaiso prieš juos paskelbto nušalinimo ir priima juos kaip dvasininkus, tebūnie jis atskirtas kaip netvarkos mokytojas.
  17. Tas, kuris po krikšto buvo du kartus vedęs arba turėjo sugulovę, negali tapti vyskupu, presbiteriu, diakonu ar apskritai būti dvasininkų sąraše.
  18. Tas, kuris vedė našlę, išsiskyrusią moterį, paleistuvę, tarnaitę ar teatro darbuotoją [aktorę], negali būti nei vyskupu, nei kunigu, nei diakonu, nei apskritai būti dvasininkų sąraše.
  19. Tas, kuris vedė dvi seseris arba brolio ar sesers dukterį [dukterėčią], negali būti dvasininku.
  20. Dvasininkas, tapęs kieno nors laiduotoju, tebūnie nušalintas.
  21. Eunuchas, jei jis tokiu tapo dėl žmonių padaryto sužalojimo, ar jo vyriškumas buvo atimtas persekiojimo metu, ar jis tokiu gimė, bet yra vertas vyskupystės, tebūnie įšventintas vyskupu.
  22. Tas, kuris pats save suluošino, negali tapti dvasininku; nes jis yra savižudys ir Dievo kūrinijos priešas.
  23. Jei kas nors iš dvasininkų pats save suluošina, tebūnie nušalintas, nes jis yra savo paties žudikas.
  24. Pasaulietis, kuris pats save suluošina, tebūnie atskirtas trejiems metams, nes jis paspendė spąstus savo paties gyvybei.
  25. Vyskupas, presbiteris ar diakonas, užkluptas ištvirkaujant, melagingai prisiekiant ar vagiant, tebūnie nušalintas, bet ne atskirtas [ekskomunikuotas]; nes Raštas sako: „Nekeršysi už tą patį nusikaltimą du kartus nelaimėmis“.
  26. Taip pat elgiamasi ir su kitais dvasininkais.
  27. Iš tų, kurie į dvasininkiją ateina nevedę, tik skaitovams ir giesmininkams leidžiame, jei jie nori, vėliau susituokti.
  28. Įsakome, kad vyskupas, presbiteris ar diakonas, kuris muša nusidėjusius tikinčiuosius ar pikta darančius netikinčiuosius ir taip mano juos įbauginti, būtų nušalintas, nes mūsų Viešpats niekur mūsų to nemokė. Priešingai, „kai pats buvo mušamas, atgal nemušė; kai buvo užgauliojamas, atgal neužgauliojo; kai kentėjo, negrasino“.
  29. Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas, teisingai nušalintas už akivaizdžius nusikaltimus, išdrįsta kištis į tarnystę, kuri jam kažkada buvo patikėta, tebūnie jis visiškai atskirtas nuo Bažnyčios.
  30. Jei koks nors vyskupas gauna šį orumą už pinigus, ar net presbiteris, ar diakonas, tebūnie nušalintas jis ir tas, kuris jį įšventino; ir tebūnie jis visiškai atskirtas nuo bendrystės, kaip mano, Petro, buvo atskirtas Simonas Magas.
  31. Jei koks nors vyskupas pasinaudoja šio pasaulio valdovais ir per juos tampa bažnyčios vyskupu, tebūnie jis nušalintas ir atskirtas, kartu su visais, kurie palaiko su juo bendrystę.
  32. Jei koks nors presbiteris paniekina savo vyskupą, susirenka atskirai ir pastato kitą altorių, nors neturi už ką pasmerkti savo vyskupo dėl pamaldumo ar teisumo, tebūnie jis nušalintas kaip garbėtroška; nes jis yra tironas, taip pat ir kiti dvasininkai, kurie prie jo prisijungia. O pasauliečiai tebūnie atskirti. Bet tai turi būti padaryta po pirmo, antro ar net trečio vyskupo perspėjimo.
  33. Jei vyskupas atskiria [suspenduoja] kokį nors presbiterį ar diakoną, niekas kitas neturi teisės jo priimti, išskyrus tą, kuris jį atskyrė, nebent tas, kuris jį atskyrė, mirtų.
  34. Nepriimkite jokio svetimšalio, nesvarbu, ar tai būtų vyskupas, ar presbiteris, ar diakonas, be rekomendacinių laiškų; o kai tokie pateikiami, tegul jie būna patikrinti. Jei jie yra pamaldumo skelbėjai, tebūnie priimti; bet jei ne, patenkinkite jų poreikius, tačiau nepriimkite jų į bendrystę: nes daug kas daroma klasta.
  35. Kiekvienos šalies vyskupai turi žinoti, kas tarp jų yra vyriausiasis, ir gerbti jį kaip savo galvą, ir nedaryti nieko svarbaus be jo sutikimo; o kiekvienas tegu tvarko tik tuos reikalus, kurie priklauso jo paties parapijai ir jai pavaldžioms vietovėms. Bet ir jis tenedaro nieko be visų sutikimo; nes taip bus vienybė, ir Dievas bus šlovinamas per Kristų Šventojoje Dvasioje.
  36. Vyskupas neturi išdrįsti įšventinti dvasininkų už savo ribų esantiems miestams ar šalims, kurios jam nepavaldžios. Bet jei jis bus nuteistas tai padaręs be tų miestų ar šalių valdytojų sutikimo, tebūnie nušalintas tiek pats vyskupas, tiek tie, kuriuos jis įšventino.
  37. Jei kuris nors įšventintas vyskupas nesiima savo pareigų ir nesirūpina jam patikėtais žmonėmis, tebūnie jis atskirtas, kol to nesiims; tas pats galioja presbiteriui ir diakonui. Bet jei jis nuvyksta ir nėra priimamas ne dėl savo paties valios trūkumo, o dėl žmonių piktumo, tebūnie jis ir toliau vyskupas; bet to miesto dvasininkai tebūnie atskirti, nes jie neišmokė tos nepaklusnios tautos elgtis geriau.
  38. Vyskupų sinodas tebūnie rengiamas du kartus per metus, ir tegul jie vienas kito klausinėja pamaldumo doktrinų; ir tegul išsprendžia kylančius bažnytinius ginčus: vieną kartą – ketvirtąją Sekminių savaitę, o antrą kartą – Hiperberetėjo (spalio) mėnesio dvyliktą dieną.
  39. Vyskupas tesirūpina bažnytinėmis pajamomis ir tevaldo jas taip, tarsi būtų Dievo akivaizdoje. Jam neleidžiama jokios jų dalies pasisavinti sau ar Dievo turtą atiduoti savo giminaičiams. Bet jei jie yra vargšai, tepalaiko juos kaip vargšus; bet tegul, prisidengdamas tuo, neperleidžia Bažnyčios pajamų kitiems.
  40. Presbiteriai ir diakonai tenedaro nieko be vyskupo sutikimo, nes jam yra patikėti Viešpaties žmonės ir iš jo bus pareikalauta ataskaitos už jų sielas. Vyskupo asmeninis turtas, jei jis tokio turi, ir turtas, priklausantis Viešpačiui, turi būti aiškiai atskirti, kad po mirties jis turėtų teisę palikti savo turtą taip, kaip nori ir kam nori; kad, prisidengiant bažnytinėmis pajamomis, nenukentėtų paties vyskupo turtas, kuris galbūt turi žmoną, vaikų, giminaičių ar tarnų. Tai teisinga prieš Dievą ir žmones, kad nei Bažnyčia nepatirtų nuostolių nežinodama, kurios pajamos yra paties vyskupo, nei jo giminaičiai, prisidengiant Bažnyčia, nebūtų sužlugdyti, ar jo artimieji neįsiveltų į teismus, ir taip jo mirtis neužsitrauktų priekaištų.
  41. Mes įsakome, kad vyskupas turėtų valdžią Bažnyčios turtui; nes jei jam patikėtos brangios žmonių sielos, tuo labiau jis turi duoti nurodymus dėl turto, kad jis visas būtų išdalintas stokojantiems pagal jo autoritetą, per presbiterius ir diakonus, ir būtų naudojamas jų išlaikymui su Dievo baime ir visa pagarba. Jis pats taip pat gali pasiimti iš tų dalykų tai, ko jam reikia (jei jam to reikia) būtiniausioms reikmėms ir su juo gyvenantiems broliams, kad jie jokiu būdu nepatirtų nepritekliaus. Nes Dievo įstatymas nustatė, kad tie, kurie tarnauja prie altoriaus, turi būti išlaikomi iš altoriaus; lygiai kaip ir joks karys niekada nekariauja prieš priešus savo paties lėšomis.
  42. Vyskupas, presbiteris ar diakonas, pasidavęs kauliukų žaidimui ar girtavimui, tegul atsisako šių įpročių arba tebūnie nušalintas.
  43. Jei subdiakonas, skaitovas ar giesmininkas daro tą patį, tegul atsisako, arba tebūnie atskirtas; tas pats galioja ir pasauliečiams.
  44. Vyskupas, presbiteris ar diakonas, reikalaujantis palūkanų iš tų, kuriems skolina, tegul nustoja tai daryti, arba tebūnie nušalintas.
  45. Vyskupas, presbiteris ar diakonas, kuris tik meldžiasi kartu su eretikais, tebūnie atskirtas; bet jei jis dar ir leidžia jiems atlikti kokią nors dvasininko pareigą, tebūnie nušalintas.
  46. Įsakome, kad vyskupas, presbiteris ar diakonas, priimantis eretikų krikštą ar auką, būtų nušalintas: „Koks gi gali būti Kristaus sutarimas su Belialu? Arba kokią dalį tikintysis turi su netikinčiuoju?“
  47. Jei vyskupas ar presbiteris iš naujo pakrikštija tą, kuris buvo tikrai pakrikštytas, arba nepakrikštija to, kuris yra suteptas bedievių, tebūnie nušalintas, nes taip jis išjuokia Viešpaties kryžių bei mirtį ir nedaro skirtumo tarp tikrų ir netikrų kunigų.
  48. Jei pasaulietis išsiskiria su savo žmona ir paima kitą arba kito atstumtąją, tebūnie jis atskirtas.
  49. Jei koks nors vyskupas ar presbiteris krikštija ne pagal Viešpaties nurodymą – į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, – bet į tris bepradžias būtybes, arba į tris Sūnus, arba į tris Guodėjus, tebūnie nušalintas.
  50. Jei koks nors vyskupas ar presbiteris per vieną priėmimą atlieka ne tris panardinimus, o tik vieną panardinimą į Kristaus mirtį, tebūnie nušalintas; nes Viešpats nesakė: „Krikštykite į mano mirtį“, bet: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“. Taigi, o vyskupai, krikštykite tris kartus į vieną Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, pagal Kristaus valią ir mūsų potvarkį Dvasioje.
  51. Jei vyskupas, presbiteris, diakonas ar apskritai bet kas iš dvasininkų luomo susilaiko nuo santuokos, mėsos ir vyno ne dėl asmeninio susivaldymo, bet todėl, kad bjaurisi šiais dalykais, pamiršdamas, jog „viskas buvo labai gera“ ir kad „Dievas sukūrė žmogų vyrą ir moterį“, ir taip piktžodžiaudamas niekina kūriniją, – tegul jis pasitaiso arba tebūnie nušalintas ir išmestas iš Bažnyčios; tas pats galioja ir pasauliečiams.
  52. Jei koks nors vyskupas ar presbiteris nepriima to, kuris sugrįžta nuo savo nuodėmės, bet jį atstumia, tebūnie nušalintas; nes jis skaudina Kristų, kuris sako: „Danguje bus džiaugsmas dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio“.
  53. Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas švenčių dienomis nevalgo mėsos ar negeria vyno, tebūnie nušalintas, nes turi „susideginusią sąžinę“ ir tampa papiktinimo priežastimi daugeliui.
  54. Jei kas nors iš dvasininkų užtinkamas valgantis smuklėje, tebūnie atskirtas, išskyrus tuos atvejus, kai kelionėje jis yra priverstas apsistoti užeigoje.
  55. Jei kas nors iš dvasininkų neteisingai plūsta savo vyskupą, tebūnie nušalintas; nes Raštas sako: „Nekeiksi savo tautos valdovo“.
  56. Jei kas nors iš dvasininkų plūsta presbiterį ar diakoną, tebūnie atskirtas.
  57. Jei kas nors iš dvasininkų tyčiojasi iš raišo, kurčio, aklo ar neturinčio kojų žmogaus, tebūnie atskirtas; tas pats ir pasauliečiams.
  58. Vyskupas ar presbiteris, kuris nesirūpina dvasininkais ar žmonėmis ir nemoko jų pamaldumo, tebūnie atskirtas; o jei toliau lieka aplaidus, tebūnie nušalintas.
  59. Jei vyskupas ar presbiteris, kai kas nors iš dvasininkų stokoja, neaprūpina jo tuo, ko reikia, tebūnie atskirtas; o jei jis ir toliau taip elgiasi, tebūnie nušalintas kaip nužudęs savo brolį.
  60. Jei kas nors Bažnyčioje viešai skaito klastotines bedievių knygas lyg jos būtų šventos, taip pražudydamas žmones ir dvasininkus, tebūnie nušalintas.
  61. Jei krikščioniui pateikiamas kaltinimas dėl ištvirkavimo, paleistuvystės ar kito draudžiamo veiksmo ir jis pripažįstamas kaltu, tegul jis nebūna įšventinamas į dvasininkus.
  62. Jei kas nors iš dvasininkų dėl žmonių baimės (žydo, pagonio ar eretiko) išsižadės Kristaus vardo, tebūnie atskirtas; bet jei išsižadės dvasininko vardo, tebūnie nušalintas; o kai atgailaus, tebūnie priimtas kaip pasaulietis.
  63. Jei vyskupas, presbiteris, diakonas ar kas nors iš dvasininkų luomo valgys mėsą su jos krauju (gyvybe), ar žvėrių sudraskytą, ar pačią nudvėsusią, tebūnie nušalintas, nes tai draudžia pats įstatymas. Bet jei tai pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  64. Jei kuris nors iš dvasininkų bus rastas pasninkaujantis Viešpaties dieną (sekmadienį) arba Šabo dieną (šeštadienį), išskyrus tik vienintelį (Didįjį Šeštadienį), tebūnie nušalintas; bet jei jis pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  65. Jei kas nors, ar dvasininkas, ar pasaulietis, įeis melstis į žydų ar eretikų sinagogą, tebūnie nušalintas ir atskirtas.
  66. Jei kuris nors iš dvasininkų ginčo metu suduos žmogui ir užmuš jį vienu smūgiu, dėl savo skubotumo tebūnie nušalintas; bet jei tai pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  67. Jei kas prievartauja nesusižadėjusią mergelę ir ją pasilieka, tebūnie atskirtas. Jam neleidžiama imti į žmonas kitos; jis privalo pasilikti tą, kurią pasirinko, net jei ji ir vargšė.
  68. Jei vyskupas, presbiteris ar diakonas priims antrą įšventinimą iš ko nors, tebūnie nušalintas ir jis, ir tas, kuris jį įšventino, nebent jis gali įrodyti, kad pirmasis įšventinimas buvo atliktas eretikų; nes tie, kuriuos pakrikštijo ar įšventino tokie asmenys, negali būti nei krikščionys, nei dvasininkai.
  69. Jei vyskupas, presbiteris, diakonas, skaitovas ar giesmininkas nepasninkauja per Keturiasdešimties dienų pasninką, ar ketvirtąją savaitės dieną (trečiadienį), ir Pasirengimo dieną (penktadienį), tebūnie nušalintas, nebent jam kliudytų kūno silpnumas. Bet jei jis pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  70. Jei vyskupas ar bet kuris kitas dvasininkas pasninkauja kartu su žydais, arba švenčia su jais šventes, arba priima dovanas iš jų švenčių, pavyzdžiui, neraugintą duoną ar panašius dalykus, tebūnie nušalintas; bet jei jis pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  71. Jei krikščionis neša aliejų į pagonių šventyklą ar į žydų sinagogą, ar uždega lempas per jų šventes, tebūnie atskirtas.
  72. Jei kas nors, ar dvasininkas, ar pasaulietis, iš šventosios Bažnyčios paima korį ar aliejų, tebūnie atskirtas, ir tegul jis prideda penktadalį prie to, ką paėmė.
  73. Pašventinto sidabrinio, auksinio ar lininio indo tegul niekas nepasisavina savo reikmėms, nes tai neteisinga; bet jei kas bus užkluptas, tebūnie nubaustas atskyrimu.
  74. Jei vyskupą kokiu nors nusikaltimu apkaltina patikimi ir ištikimi asmenys, būtina, kad jį iškviestų vyskupai; ir jei jis atvyksta ir pasiteisina, o vis tiek yra nuteisiamas, tebūnie jam paskirta bausmė. Bet jei jis iškviestas nepaklūsta, tebūnie iškviestas antrą kartą, pas jį nusiunčiant du vyskupus. Bet jei net ir tada jis juos niekina ir neatvyksta, tegul sinodas priima prieš jį tokį nuosprendį, koks jiems atrodo tinkamas, kad jis neatrodytų įgaunantis pranašumą išvengdamas jų teismo.
  75. Nepriimkite eretiko liudijimo prieš vyskupą; taip pat ir vieno krikščionio, jei jis vienintelis. Nes Įstatymas sako: „Dviejų ar trijų liudytojų lūpomis bus patvirtintas kiekvienas žodis“.
  76. Vyskupas neturi pataikauti savo broliui, sūnui ar kitam giminaičiui suteikdamas vyskupo orumą ar įšventindamas, ką nori; nes neteisinga kurti vyskupystės įpėdinius ir dieviškuose dalykuose pataikauti žmogiškiems prisirišimams. Mes neturime Bažnyčios palenkti paveldėjimo dėsniams; o jei kas taip padarys, tegul jo įšventinimas būna negaliojantis ir tebūnie jis nubaustas atskyrimu.
  77. Jei kas nors netenka akies ar šlubuoja koja, bet yra vertas vyskupo orumo, tebūnie jis padarytas vyskupu; nes jį gali suteršti ne kūno trūkumas, o sielos nešvarumas.
  78. Bet jei jis kurčias ir aklas, tegul nebūna skiriamas vyskupu; ne todėl, kad būtų suterštas asmuo, bet tam, kad nebūtų trukdoma bažnytiniams reikalams.
  79. Jei kas nors turi demoną, tegul netampa dvasininku. Be to, tegul nesimeldžia kartu su tikinčiaisiais; bet kai bus apvalytas, tebūnie priimtas; ir jei bus vertas, tebūnie įšventintas.
  80. Neteisinga tuojau pat vyskupu įšventinti tą, kuris ką tik atėjo iš pagonių ir buvo pakrikštytas, ar atsivertė iš nedoro gyvenimo būdo; nes neteisinga, kad tas, kuris dar pats nebuvo išbandytas, taptų kitų mokytoju, nebent tai kur nors įvyktų dėl dieviškosios malonės.
  81. Jau sakėme, kad vyskupas neturi įsitraukti į viešąjį [valstybės] valdymą, bet privalo visomis progomis rūpintis būtinais Bažnyčios reikalais. Todėl tegul jis sutinka to nedaryti, arba tebūnie nušalintas. Nes pagal Viešpaties perspėjimą: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“.
  82. Mes neleidžiame į dvasininkus įšventinti tarnų [vergų] be jų šeimininkų sutikimo; nes tai nuliūdintų jų savininkus. Tokia praktika griautų šeimas. Bet jei kada nors tarnas atrodytų vertas būti įšventintas į aukštas pareigas, koks atrodė esąs mūsų Onesimas, ir jei jo šeimininkas tam pritaria, suteikia jam laisvę ir atleidžia jį iš savo namų, tebūnie įšventintas.
  83. Vyskupas, presbiteris ar diakonas, einantis į kariuomenę ir norintis išlaikyti tiek Romos [valstybės] pareigas, tiek kunigišką tarnystę, tebūnie nušalintas. Nes „kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
  84. Kas neteisingai plūs karalių ar valdytoją, tegul kenčia bausmę; jei jis dvasininkas, tebūnie nušalintas; bet jei jis pasaulietis, tebūnie atskirtas.
  85. Šios knygos tebūnie jūsų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, laikomos gerbtinomis ir šventomis. Senosios Sandoros: penkios Mozės knygos – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo; viena Jozuės, Nūno sūnaus, viena Teisėjų, viena Rūtos, keturios Karalių, dvi Kronikų, dvi Ezros, viena Esteros, viena Juditos, trys Makabėjų, viena Jobo, šimtas penkiasdešimt psalmių; trys Saliamono knygos – Patarlių, Ekleziasto (Mokytojo) ir Giesmių Giesmė; šešiolika pranašų. Be šių, pasirūpinkite, kad jūsų jaunimas mokytųsi labai mokyto Siracho Išminties. O mūsų šventosios knygos, t. y. Naujosios Sandoros, yra šios: keturios Evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono; keturiolika Pauliaus laiškų; du Petro laiškai, trys Jono, vienas Jokūbo, vienas Judo; du Klemenso laiškai; ir Konstitucijos, dedikuotos jums, vyskupams, mano, Klemenso, aštuoniose knygose, kurių nedera skelbti visiems dėl jose esančių paslapčių; ir mūsų, Apaštalų, Darbai.

Tegu šios kanoninės taisyklės, kurias mes jums nustatėme, o vyskupai, lieka galioti; ir jei jūs toliau jų laikysitės, būsite išgelbėti ir turėsite taiką; bet jei būsite neklusnūs, būsite nubausti, patirsite amžiną karą vienas su kitu ir kentėsite bausmę, atitinkančią jūsų neklusnumą.

O dabar Dievas, kuris vienintelis yra negimęs [nesukurtas] ir viso pasaulio Kūrėjas, tesuvienija jus visus savo ramybe Šventojoje Dvasioje; teištobulina jus kiekvienam geram darbui, nejudinamus, nepriekaištingus ir nepeiktinus; ir tesuteikia jums amžinąjį gyvenimą kartu su mumis, tarpininkaujant Jo mylimajam Sūnui Jėzui Kristui, mūsų Dievui ir Gelbėtojui; su kuriuo Tau, Dievui virš visko ir Tėvui, Šventojoje Dvasioje Guodėjuje, tebūnie šlovė dabar, visada ir per amžių amžius. Amen.

Šventųjų Apaštalų Konstitucijų, užrašytų Klemenso, kurios yra katalikiška (visuotinė) doktrina, pabaiga.