Vienuolinis klusnumas nėra paprastas paklusimas nurodymams – tai gilaus tikėjimo ir pasitikėjimo kelias, kuriuo žmogus laisvai pasirenka sekti Jėzumi, klusniu Tėvo valiai iki mirties ant kryžiaus. Kristus savo gyvenimu parodė, kad paklusnumas nėra nelaisvė, o priešingai – tai laisvė mylėti be savanaudiškumo, gyventi ne sau, o tam, kuris duoda gyvenimą. Kai vienuolis duoda klusnumo įžadą, … [Skaityti toliau…]
Sūniškos priklausomybės aktas – tai teologinis išsireiškimas, apibūdinantis Jėzaus Kristaus visišką, laisvą ir mylinčią valios atidavimą savo Tėvui, kurio kulminacija įvyko ant Golgotos kalno, kai Jis paaukojo savo gyvybę už žmonijos išgelbėjimą. Šis aktas nėra paprastas klusnumas ar nuolankumas. Tai meilės veiksmas, kuriame Sūnus – Jėzus – ne kaip vergas, bet kaip laisvas, mylintis Sūnus, … [Skaityti toliau…]
Klusnioji laisvė krikščioniškame gyvenime, ypač einant evangelinių patarimų keliu, yra viena iš paradoksaliausių ir sykiu gražiausių tiesų. Ji reiškia, kad tikras paklusnumas nėra prievarta, bet meilės išraiška, o tikra laisvė neatsisako paklusti, nes supranta, kad klausyti Dievo – reiškia eiti keliu, kuris veda į gyvenimą, ne į nelaisvę. Jėzus per visą savo žemišką gyvenimą liudijo … [Skaityti toliau…]
Pašvęstosios skaistybės dimensijos atskleidžia, kad skaistybė nėra vien tik susilaikymas nuo santuokinio gyvenimo – tai dvasinis, simbolinis ir misinis kelias, kuriuo žmogus seka Kristumi „visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Ji yra vienas iš trijų evangelinių patarimų (kartu su neturtu ir klusnumu), kuriais vadovaujasi pašvęstieji asmenys – vienuoliai, vienuolės, kai kurie pasauliečiai, davę įžadus. … [Skaityti toliau…]
„Perfectae Caritatis“ – tai Vatikano II Susirinkimo dokumentas, paskelbtas 1965 m. spalio 28 d., skirtas vienuoliškojo gyvenimo tinkamam atnaujinimui. Tai dogmatinės konstitucijos statuso neturintis, bet autoritetingas dekretas, kuriame Bažnyčia kalba apie pašvęstąjį gyvenimą, jo vietą, prasmę ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Lietuviškai dokumento pavadinimas verčiamas kaip „Tobulos meilės siekimas“, nes pirmieji žodžiai lotynų kalba – Perfectae … [Skaityti toliau…]
Tarnavimo dimensija evangeliniame neturte yra pati veikliausia – ji išreiškia, kad tikras neturtas neapsiriboja tuo, ko atsisakai, bet išsiskleidžia tuo, ką duodi. Jėzus mokiniams sako: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite.“ (Mt 10, 8) Tai vienas iš ryškiausių Evangelijos principų – gyventi ne sau, o kitiems, iš malonės, be sąlygų, be atlygio. Ši citata gimė siuntimo … [Skaityti toliau…]
Dvasinė neturto dimensija atsiskleidžia tada, kai žmogus suvokia, jog tikras skurdas – ne piniginėje, o širdyje. Ir tai nėra silpnumo ženklas, priešingai – tai dvasinės laisvės pradžia. Jėzus sako: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Ši pirmoji palaiminimų eilutė yra kaip slenkstis į visą Kalno pamokslą – durys, kurios atsidaro … [Skaityti toliau…]
Ekonominė dimensija evangeliniame neturte – tai ne tik išorinis veiksmas, bet širdies apsisprendimas. Jėzus kviečia ne šiaip atsisakyti daiktų, o perkelti pasitikėjimą iš turto – į Dievą. Kai Jis sako: „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje“ (Lk 18, 22), tai nėra vien simbolinis raginimas. Tai konkretus kvietimas išsilaisvinti iš prisirišimo prie … [Skaityti toliau…]
„Amoris Laetitia“ (lot. „Meilės džiaugsmas“) – tai posinodinis apaštališkasis paraginimas, kurį 2016 m. kovo 19 d. paskelbė popiežius Pranciškus. Šis dokumentas yra skirtas vyskupams, kunigams, diakonams, pašvęstiesiems, krikščionių sutuoktiniams ir visiems tikintiesiems, nagrinėjant meilės šeimoje temą. Lietuviškas pavadinimas – „Meilės džiaugsmas“. Tai nėra enciklika, o apaštališkasis paraginimas, kuris atspindi popiežiaus pastoracinį mokymą, remiantis dvejų metų … [Skaityti toliau…]
„Evangelii Gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) yra popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas, paskelbtas 2013 m. lapkričio 24 d., kuriame raginama drąsiai ir džiugiai nešti Evangeliją šiuolaikiniam pasauliui. Dokumento pradžioje popiežius rašo: „Evangelijos džiaugsmas pripildo širdį ir visą gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų.“ Šiame paraginime pabrėžiama, kad Bažnyčia turi būti atvira ir svetinga, su durimis, visada plačiai atvertomis: „Bažnyčia … [Skaityti toliau…]
Vienatvė vienuoliui nėra nelaimė. Tai ne likimas, o pasirinkimas. Ne pasekmė, o kelias. Vienišumas – kai niekas tavęs nelaukia, kai niekas tavęs nekviečia. O vienatvė – kai tu lauki. Kai tu pats tampi laukiančiu ir kviečiančiu. Kai eini į tylą ne tam, kad pasislėptum, bet kad taptum laisvas visiems. Kristus kryžiuje – vienišas? Gal. Bet … [Skaityti toliau…]
Ar Bažnyčia nori, kad žmonės jai suneštų savo turtus? Šis klausimas kartais keliamas su nerimu, kartais su ironija, o kartais – iš nuoskaudos. Bet jis visada išreiškia gilesnį nerimą: ar institucija, skelbianti neturtą, pati juo gyvena? Evangelinis neturtas nėra tik skurdas ar turtų atsisakymas – jis apima tris esmines kryptis, kurias išryškina pati Evangelija. 1. … [Skaityti toliau…]