Senovės žydų apokrifinis (nekanoninis) religinis kūrinys, žinomas lietuvišku pavadinimu „Mozės ėmimas į dangų“ (kartais dar vadinamas „Mozės testamentas“, originalus lotyniškas pavadinimas – Assumptio Moysis). Tai pseudepigrafinis veikalas – nors tekstas parašytas pirmuoju asmeniu, tarsi paties Mozės vardu jam atsisveikinant su gyvenimu ir perduodant vadovavimą Jozuai (Nūno sūnui), iš tikrųjų jį parašė nežinomas žydų autorius (greičiausiai priklausęs fariziejų ar esėnų ratams). Kūrinys, kaip manoma, originaliai buvo parašytas hebrajų arba aramėjų kalba pirmojo mūsų eros amžiaus pradžioje (apie 4–30 m. e. m.), nes tekste pranašysčių forma gana tiksliai aprašomas Erodo Didžiojo bei jo sūnų valdymas ir to meto istoriniai įvykiai.
Kūrinys nėra įtrauktas nei į oficialų judaizmo (Tanachą), nei į krikščioniškąjį Biblijos kanoną, todėl laikomas apokrifu. Nepaisant to, šis tekstas buvo žinomas ankstyviesiems krikščionims – Naujajame Testamente, Judo laiške (Jud 1,9), užsimenama apie arkangelo Mykolo ir velnio ginčą dėl Mozės kūno, kuris, senovės teologų teigimu, buvo aprašytas dingusioje šio kūrinio pabaigoje. Iki mūsų dienų išliko tik neužbaigtas vertimas į vulgariąją lotynų kalbą, atrastas VI amžiaus rankraštyje (Milano Codex Ambrosianus palimpseste), kurį 1861 m. iššifravo A. M. Ceriani. Tekstas pilnas spragų (pažymėtų daugtaškiais) ir gramatinių nelygumų, rodančių senovinio perrašinėtojo klaidas ar neįskaitomas vietas.
Mozės ėmimas į dangų (Assumptio Moysis)
I skyrius
1 …………………………………… 2 Kurie yra du tūkstančiai penki šimtai metai nuo pasaulio sukūrimo, 3 nes pagal tuos, kurie yra rytuose, skaičius… ir… ir… išvykimo… 4 kai tauta po Mozės vadovaujamo iškeliavimo atėjo iki Amano anapus Jordano, 5 pranašystė, kurią Mozė pasakė Pakartoto Įstatymo knygoje, 6 pasišaukęs Jozuę (Jėzų), Nauės sūnų, žmogų, kurį Viešpats pripažino, 7 kad jis būtų įpėdinis tautai ir liudijimo palapinei su visais jos šventaisiais daiktais, 8 kad įvestų tautą į žemę, duotą jų protėviams, 9 kad ji būtų jiems atiduota pagal sandorą ir priesaiką, kurią Jis ištarė Palapinėje… sakydamas Jozuai šį žodį: 10 „Ir pažadėk pagal savo uolumą įvykdyti visa, kas tau įsakyta, be priekaištų. 11 Todėl taip sako pasaulio Viešpats: 12 Jis sukūrė pasaulį dėl savo tautos, 13 ir šios kūrimo pradžios nuo pat pasaulio sukūrimo Jis neapreiškė viešai, idant tautos būtų nuteistos ir ginčuose būtų nužemintos; 14 taigi Jis sugalvojo ir surado mane, kuris nuo pasaulio pradžios buvau paruoštas būti šios Jo sandoros tarpininku. 15 Ir dabar aš tau atskleidžiu, kad mano gyvenimo metų laikas baigėsi, aš išeinu į savo tėvų ramybę (miegą) visos tautos akivaizdoje. 16 O tu paimk šį raštą, idant išsaugotum knygas, kurias tau perduosiu, 17 kurias tu sutvarkysi, patepsi kedrų aliejumi ir padėsi į molinius indus toje vietoje, kurią Jis sukūrė nuo pasaulio pradžios, 18 kad Jo vardas būtų šaukiamasis iki atgailos dienos, tuo metu, kai Viešpats pažvelgs į juos dienų pabaigoje.“
II skyrius
1 „Per tave jie įeis į žemę, kurią Jis nusprendė ir pažadėjo duoti jų tėvams, 2 kurioje tu juos laiminsi ir padalinsi kiekvienam, ir įtvirtinsi jiems dalį manyje, ir įtvirtinsi jiems karalystę, ir nurodysi vietovių valdymus pagal tai, kas patiks jų Viešpačiui tiesoje ir teisingume. 3 O po to, kai jie įžengs į savo žemę ir praeis[neaišku] metų, juos valdys kunigaikščiai ir tironai 18 ir 19 metų atskirdami [neaišku] 10 (genčių), nes dvi gentys nusileis žemyn ir perkels liudijimo palapinę. 4 Tada dangiškasis Dievas apreikš savo palapinę ir savo šventovės reikmenis, ir bus paskirtos dvi šventumo gentys. 5 Nes 10 genčių įkurs sau karalystes pagal savo pačių potvarkius, 6 ir aukos aukas 20 metų. 7 Ir 7 apsups sienas… ir 9 laužys Viešpaties sandorą ir suterš tikslą, kurį Viešpats su jais sudarė. 8 Ir jie aukos savo vaikus svetimiems dievams, statys stabus palapinėje ir jiems tarnaus, 9 ir Viešpaties namuose darys piktadarystes, ir išskaptuos daugybę visokiausių gyvūnų stabų.“
III skyrius
1 „Tais laikais iš rytų ant jų užgrius karalius, ir jo raiteliai užklos jų žemę, 2 ir jis ugnimi sudegins jų gyvenvietę bei šventąją Viešpaties šventyklą, ir paims visus šventuosius indus, 3 ir visą tautą išvarys, išsivesdamas juos į savo tėvynės žemę, ir dvi gentis pasiims su savimi. 4 Tada tos dvi gentys šauksis 10 genčių, vedamos tarytum liūtė dulkėtomis lygumomis, išalkę ir ištroškę, kartu su savo kūdikiais, 5 ir šauks: „Teisus ir šventas yra Viešpats, nes tai jūs nusidėjote, o mes buvome išvesti kartu su jumis.“ 6 Tada 10 genčių pravirks, girdėdamos dviejų genčių priekaištų žodžius, 7 ir sakys: „Ką gi mes jums padarysime, broliai? Argi ne ant visų Izraelio namų užgriuvo šis sielvartas?“ 8 Ir visos gentys verks, šaukdamos į dangų ir sakydamos: 9 „Abraomo Dieve, Izaoko Dieve ir Jokūbo Dieve, atsimink savo sandorą, kurią su jais sudarei, ir priesaiką, kurią jiems prisiekei savimi, kad jų sėkla niekada neišnyktų iš žemės, kurią jiems davei.“ 10 Tada tą dieną jie prisimins mane ir sakys gentis genčiai, ir žmogus savo artimui: 11 „Argi ne tai mums pranašystėse liudijo Mozė, kuris tiek daug iškentėjo Egipte, prie Raudonosios jūros ir dykumoje per 40 metų? 12 Jis liudijo ir šaukėsi dangaus bei žemės liudyti prieš mus, kad neperžengtume Jo įsakymų, kuriems jis buvo mūsų tarpininkas. 13 Štai visa tai mus ir ištiko pagal jo žodžius ir pagal jo patvirtinimą, kaip jis mums liudijo anais laikais ir kas mus persekiojo, kol buvome išvesti nelaisvėn į rytų kraštus, 14 kur jie tarnaus maždaug 77 metus.“
IV skyrius
1 „Tada įeis vienas, esantis virš jų, išties rankas, atsiklaups ant kelių ir melsis už juos, sakydamas: 2 „Viešpatie, visų Karaliau aukštajame soste, kuris valdai pasaulį, Tu norėjai, kad ši tauta būtų Tavo išrinktoji tauta, tada Tu norėjai būti vadinamas jų Dievu pagal sandorą, kurią sudarei su jų tėvais, 3 o dabar jie išėjo nelaisvėn į svetimą žemę su savo žmonomis ir vaikais… 4 Pažvelk ir pasigailėk jų, dangiškasis Viešpatie.“ 5 Tada jų Dievas prisimins juos dėl sandoros, kurią Jis sudarė su jų tėvais, ir apreikš savo gailestingumą, ir tais laikais 6 Jis palies karaliaus sielą, kad šis jų pasigailėtų ir paleistų juos į jų kraštą bei žemę. 7 Tada dalis genčių sugrįš ir eis į savo paskirtą vietą, atstatydami jos sienas, 8 tačiau dvi gentys liks savo ankstesniame tikėjime liūdnos ir dejuojančios, nes negalės atnašauti aukų savo tėvų Viešpačiui. 9 O 10 genčių augs ir dauginsis tarp tautų, atėjus genčių laikui.“
V skyrius
1 „Ir kai prisiartins bausmės (teismo) laikai ir pakils kerštas iš karalių, bendrininkaujančių nusikaltimuose 2 ir baudžiančių juos, jie bus suskirstyti pagal tiesą, dėl to, kas buvo padaryta. 3 Jie nusigręš nuo teisingumo, atsigręš į neteisybę, terš savo vergijos namus ir ištvirkaus su svetimais dievais. 4 Nes jie neseks Dievo tiesa, bet suterš aukurą atnašaudami Viešpačiui aukas per žmones, kurie net nėra kunigai, o tik vergai, gimę iš vergų. 5 Nes tie, kurie tais laikais bus jų mokytojai (magistrai), pataikaus žmonių troškimams, ims kyšius ir pardavinės teisingumą už atlygį. 6 Ir todėl jų gyvenvietė ir ribos prisipildys nusikaltimų ir neteisybės… nes tie, kurie tai darys, bus bedieviai teisėjai, jie bus lauke ir teis taip, kaip kiekvienas užsigeis.“
VI skyrius
1 „Tada jiems iškils valdantys karaliai, jie vadinsis Aukščiausiojo Dievo kunigais, tačiau darys bedievybes šventų švenčiausiojoje vietoje. 2 Ir juos pakeis įžūlus karalius, kuris nebus iš kunigų giminės, akiplėšoviškas ir nedoras žmogus, ir jis teis juos taip, kaip jie to nusipelnė. 3 Jis išžudys jų vadus kardu nežinomose vietose, kad niekas nežinotų, kur padėti jų kūnai. 4 Jis žudys senelius ir jaunuolius ir nieko nepasigailės. 5 Tada jų žemėje tvyros didelė (kartais) jo baimė, 6 ir jis teis juos taip, kaip jiems darė egiptiečiai per 34 metus ir juos baus. 7 Ir … vaikus … duos trumpesnius laikus. 8 Tada ateis galingas karalius ir užkariaus juos, 9 išsives belaisvius, dalį jų šventyklos sudegins ugnimi, o kai kuriuos nukryžiuos aplink jų gyvenvietę.“
VII skyrius
1 „Po šio įvykio akimirksniu baigsis laikai… 2 … [fragmentuota] … 3 Ir karaliaus tarp jų pražūtingi ir nedori žmonės, mokantys (apsimetantys), kad jie yra teisūs. 4 Ir jie sukels savo sielų pyktį, tai bus klastingi žmonės, pataikaujantys sau, veidmainiai visuose savo darbuose, kiekvieną dienos valandą mėgstantys puotas, rajūnai. 5 … 6 … gerų dalykų rijikai, sakantys, kad jie visa tai daro iš gailestingumo… 7 … ir naikintojai … melagiai, slepiantys save, kad nebūtų atpažinti, bedieviai, pilni nusikaltimų ir neteisybės nuo rytų iki vakarų, 8 sakantys: „Turėsime puotas ir prabangą, valgysime ir gersime, ir manysime, kad esame tarytum kunigaikščiai.“ 9 Jų rankos ir protai lies nešvarius dalykus, o jų burna kalbės išdidžiai, ir jie dar sakys: 10 „Neliesk manęs… kad nesuteptum manęs toje vietoje…“
VIII skyrius
1 „Ir… ateis jiems kerštas ir rūstybė, kokios dar nebuvo nuo pat pasaulio pradžios iki to laiko, kai Jis pakels prieš juos žemės karalių ir didžiulę valdžią, kuris tuos, kurie išpažįsta apipjaustymą, pakabins ant kryžiaus. 2 Žudydamas juos kankins ir sukaustytus perduos vadui į sargybą. 3 Ir jų žmonos bus atiduotos pagonių dievams. O jų sūnūs… gydytojų… 4 Nes jie bus baudžiami kankinimais, ugnimi ir geležimi, ir bus verčiami viešai nešioti jų nešvarius stabus… 5 Kankintojų jie bus verčiami įeiti į jų slaptą vietą ir akstinais verčiami piktžodžiauti žodžiui… ir įstatymams, kuriuos jie turėjo ant savo aukuro.“
IX skyrius
1 „Tada kalbės žmogus iš Levio genties, kurio vardas bus Takso, turintis 7 sūnus, ir jis prašydamas jiems sakys: 2 „Matykite, sūnūs, štai tautą ištiko kerštas, žiaurus, nešvarus, negailestingas persekiojimas… 3 Nes kokia tauta, koks kraštas, kokie žmonės… padarę daug nusikaltimų, kentėjo tokias blogybes, kokios mus ištiko? 4 Todėl dabar, sūnūs, klausykite manęs… juk žinote, kad nei tėvai, nei jų protėviai niekada negundė Dievo laužydami Jo įsakymus. 5 Jūs žinote, kad tai yra mūsų stiprybė, todėl mes padarysime taip: 6 Pasninkaukime tris dienas, o ketvirtą dieną įeikime į uolą (urvą), kuri yra lauke, ir geriau mirkime, nei perženkime Viešpačių Viešpaties, mūsų tėvų Dievo, įsakymus. 7 Nes jei taip padarysime ir mirsime, už mūsų kraują bus atkeršyta priešais Viešpatį.“
X skyrius
1 „Ir tada pasirodys Jo karalystė visoje Jo kūrinijoje. Ir tada velnias (lot. zabulus = diabolus) pasieks savo galą, ir liūdesys bus pašalintas kartu su juo. 2 Tada prisipildys pasiuntinio (angelo), paskirto aukščiausioje vietoje, rankos, kuris nedelsiant atkeršys jų priešams. 3 Nes Dangiškasis pakils nuo savo karalystės sosto ir išeis iš savo šventosios buveinės su pasipiktinimu ir rūstybe dėl savo vaikų. 4 Ir žemė drebės iki pat savo pakraščių, ji bus sukrėsta, aukšti kalnai bus pažeminti, sukrėsti, o slėniai įgrius. 5 Saulė neduos šviesos, tamsoje pasislėps mėnulio ragai ir subyrės, jis visas pavirs krauju, ir žvaigždžių ratai bus sumaišyti. 6 Jūra pasitrauks į bedugnę, vandens šaltiniai išseks, o upės išsigąs. 7 Nes pakils Aukščiausiasis, amžinasis, vienintelis Dievas, ir Jis viešai ateis atkeršyti tautoms (pagonims) ir sunaikins visus jų stabus. 8 Tada tu būsi laimingas, Izraeli, ir užlipsi ant erelio kaklo bei sparnų… 9 Ir Dievas tave išaukštins, ir padarys taip, kad tu gyventum žvaigždėtame danguje, jų buveinės vietoje. 10 Iš aukštybių žvelgsi, matysi savo priešus žemėje, atpažinsi juos, džiaugsiesi, dėkosi ir išpažinsi savo Kūrėją. 11 O tu, Jozuė (Jėzau) Naue, saugok šiuos žodžius ir šią knygą. 12 Nes nuo mano priėmimo (mirties) iki Jo atėjimo praeis 250 laikotarpių. 13 Ir toks šių laikų bėgsmas… kol jie pasibaigs. 14 O aš išeinu į savo tėvų ramybę (miegą). 15 Taigi, Jozuė Naue, stiprinkis, nes Dievas išsirinko tave būti mano įpėdiniu šioje sandoroje.“
XI skyrius
1 Ir kai Jozuė išgirdo Mozės žodžius, taip užrašytus jo rašte, ir visa, ką jis išpranašavo, perplėšė savo drabužius ir puolė man prie kojų. 2 Ir jis kalbėjosi su Moze, ir verkė kartu su juo. 3 Ir Jozuė jam atsakė ir tarė: 4 „Kodėl mane palieki (slepi nuo manęs), valdove Moze? … apie ką kalbėjai karčiu balsu, pilnu ašarų ir dejavimų, nes tu atsiskiri nuo Izraelio tautos… 5 Kokia vieta tave priims? 6 Arba koks bus tavo kapo paminklas? 7 Arba kas drįs perkelti tavo kūną iš vienos vietos į kitą, kaip paprasto žmogaus? 8 Nes visiems mirštantiesiems pagal jų amžių kapai yra žemėje, bet tavo kapas – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nuo pietų iki pat šiaurės ribų, visas pasaulis yra tavo kapas. 9 Valdove, tu išeini. O kas maitins šią tautą? 10 Arba kas jų pasigailės, ir kas jiems bus vadas kelyje? 11 Arba kas melsis už juos nenurimdamas nė vienos dienos, kad įvesčiau juos į amoritų žemę? 12 Kaip gi aš galėsiu prižiūrėti šią tautą, tarytum tėvas vienturtį sūnų ar kaip mylimą dukrą mergelę… 13 Kaip pagal jų norą aprūpinsiu juos maistu ir gėrimu… 14 Nes jų buvo 100 tūkstančių, ir jie šitaip išaugo per tavo maldas, valdove Moze. 15 O kokia gi mano išmintis ar supratimas… kad spręsčiau ar atsakyčiau? 16 Bet ir amoritų karaliai, išgirdę tai, puls mus, manydami, kad tarp mūsų jau nebėra šventosios dvasios… Viešpaties žodžiui ištikimo, tobulo mokytojo… sakydami: „Eikime prieš juos!“ 17 Jei priešai nedorai pasielgė prieš savo Viešpatį, jiems nebėra gynėjo, kuris už juos neštų maldas Viešpačiui, koks buvo Mozė, didis pasiuntinys, kuris kas valandą, dieną ir naktį klūpojo ant žemės melsdamasis… primindamas tėvų sandorą ir maldaudamas Viešpaties. 18 Nes jie sakys: „Jo nebėra su jais, todėl eikime ir nušluokime juos nuo žemės veido.“ 19 Kas tad nutiks šiai tautai, valdove Moze?“
XII skyrius
1 Ir baigęs žodžius, Jozuė vėl puolė Mozei po kojų. 2 Mozė paėmė jo ranką, pakėlė jį į krėslą priešais save, atsakė ir tarė jam: 3 „Jozuė, nenusimink, bet būk tvirtas ir klausykis mano žodžių. 4 Visas tautas, kurios yra žemės veide, sukūrė Dievas, Jis numatė jas ir mus nuo pasaulio sukūrimo pradžios iki pat amžiaus pabaigos. Ir niekas Jo nėra pamiršta… bet Jis viską numatė… 5 Viešpats numatė viską, kas turi įvykti šiame pasaulyje, ir štai visa tai vyksta (išsipildo). 6 Jis paskyrė mane jiems ir dėl jų nuodėmių… kad melsčiausi už juos. 7 Ne dėl mano dorybės ar silpnumo, bet dėl Jo gailestingumo ir kantrybės tai man teko. 8 Sakau tau, Jozuė, ne dėl šios tautos maldingumo tu išnaikinsi pagonis. 9 Visi dangaus skliautai ir pasaulis yra sukurti Dievo, ir viskas yra Jo dešinėje. 10 Todėl tie, kurie vykdo ir laiko Dievo įsakymus, auga ir eina geru keliu. 11 O tie, kurie nusideda ir apleidžia įsakymus, neteks tų gėrybių, kurios buvo išpranašautos, ir bus baudžiami pagonių daugybe kankinimų. 12 Tačiau Jis negali jų visiškai išnaikinti ir apleisti. 13 Nes pasirodė Dievas, kuris viską numatė visiems amžiams, ir Jo sandora yra patvirtinta, bei priesaika, kurią…“ (Tekstas čia nutrūksta)