Kakodemonija – tai sąvoka, kilusi iš graikų kalbos žodžių kakos („blogas“) ir daimon („dvasia“). Pažodžiui ji reiškia „blogųjų dvasių veikimą“ arba „piktųjų demonų įtaką“. Senovės graikų religijoje žodis daimon neturėjo vien blogos reikšmės – jis reiškė dvasinę būtybę, tarpininką tarp dievų ir žmonių. Tik vėliau, krikščioniškosios teologijos įtakoje, atsirado priešprieša tarp „agathodemonų“ (gerųjų dvasių) ir „kakodemonų“ (blogųjų).
Taigi kakodemonija – tai būsena ar reiškinys, kai žmogų, vietą ar net visą bendruomenę veikia piktosios dvasios. Ji gali reikštis kaip dvasinis sumišimas, destruktyvios mintys, ligos ar moralinis iškrypimas. Antikos filosofai tokį reiškinį aiškino ne tik religiniais, bet ir psichologiniais terminais – jie kalbėjo apie „sielos disharmoniją“, kai žmogus pasiduoda tamsioms savo prigimties jėgoms.
Platonas teigė, kad kiekviena siela turi savo daimonion – vidinį balsą ar dvasinį vadovą. Kai šis balsas nutyla arba iškraipomas, žmogus patenka į kakodemonijos būseną – jis nebeskaito tiesos, nesąmoningai pasiduoda klaidingiems įkvėpimams. Tai buvo suvokiama ne kaip demoniškas apsėdimas fizine prasme, o kaip dvasinis aklumas – sugedusio proto būsena.
Vėliau, krikščioniškoje ir hermetinėje tradicijoje, kakodemonija įgavo gilesnę moralinę prasmę. Ji tapo terminu, apibūdinančiu blogio veikimą žmogaus sieloje, kai protas ir valia praranda pusiausvyrą. Šv. Augustinas rašė, kad blogieji demonai įsiskverbia ne per kūną, o per žmogaus troškimus – jie „kalba per norą“. Ši mintis vėliau pasikartojo mistinėje literatūroje, kur kakodemonija suvokiama kaip vidinė kova tarp dvasinės šviesos ir kūniško troškimo.
Hermetinėje ir renesanso maginėje literatūroje, pavyzdžiui, „Arbatel of Magick“, kakodemonai apibūdinami kaip žemesnės dvasinės būtybės, kurios veikia materijos pasaulyje. Jos nėra dieviškos, bet ir ne visada visiškai piktybiškos – jos priklauso chaoso sričiai, kur gėris ir blogis dar nesuskirstyti. Magas, siekiantis dieviškosios išminties, turi išmokti jas atpažinti ir nepaklusti jų įtakai, nes kas bando jas valdyti be dorybės, tampa jų tarnu.
Psichologiniame lygmenyje kakodemoniją galima suprasti kaip vidinį destruktyvų impulsą, kuris griauna žmogaus dvasinę darną. Tai gali būti pyktis, pavydas, baimė ar valdžios troškimas – kiekviena aistra, kuri ima valdyti žmogų, tampa tarsi jo asmeninis demonas. Tokiu būdu senasis terminas įgauna ir simbolinę prasmę: kakodemonija – tai žmogaus vidinė disharmonija, kai siela nebevaldo savo dvasinių jėgų.
Senovės Egipte, nors ir nebuvo tiesioginio „kakodemonijos“ termino, egzistavo panašios idėjos apie chaoso ir blogio dvasias, kurios priešinosi tvarkai (Maat). Šios dvasios siekė sutrikdyti mirusiojo kelionę anapus.
Įdomu tai, kad kai kurie vėlyvosios antikos filosofai, pavyzdžiui, neoplatonikai, manė, kad blogosios dvasios yra tiesiog „žemesnio lygio“ dvasios, kurios per stipriai prisirišusios prie materialaus pasaulio. Jos nebuvo absoliučiai piktos, bet veikiau „neišmanančios“ ar „prastesnės kokybės“. Todėl išmintingas žmogus galėjo jas nustumti į šalį tiesiog suprasdamas aukštesnes tiesas. Šis požiūris skyrėsi nuo vėlesnio krikščioniško mokymo apie absoliutų blogio šaltinį. Kakodemonija buvo laikoma ne tiek nuolatine kova, kiek dvasiniu nesusipratimu.