Archipresbiteris – tai senas ir garbingas bažnytinis titulas, reiškiantis vyresnįjį kunigą, turintį vadovaujamą ar priežiūros pareigą kitų kunigų atžvilgiu. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: archi- („pirmasis“, „vadovas“) ir presbyteros („vyresnysis“, „kunigas“). Taigi pažodžiui jis reiškia „pirmąjį kunigą“ arba „kunigų vadovą“. Šis titulas atsirado dar ankstyvojoje Bažnyčioje, kai parapijos ir bendruomenės ėmė plėstis, o vienam … [Skaityti toliau…]
Protopresbiteris – tai senas ir garbingas titulas, vartojamas tiek Rytų, tiek kai kuriose Vakarų krikščioniškose tradicijose. Žodis kilęs iš graikų kalbos: prōtos – „pirmasis“ ir presbyteros – „vyresnysis“, „kunigas“. Tad pažodžiui šis terminas reiškia „pirmąjį tarp kunigų“ arba „vyresnįjį kunigą“. Protopresbiteris nėra naujas laipsnis ar atskira šventimų pakopa – tai garbės ar administracinis titulas, teikiamas … [Skaityti toliau…]
Koadjutorius – tai bažnytinis terminas, kilęs iš lotyniško žodžio coadiutor, reiškiančio „padėjėją“, „bendražygį“ ar „pagalbininką“. Šis titulas vartojamas Katalikų Bažnyčios hierarchijoje apibūdinti vyskupą, paskirtą padėti kitam vyskupui valdyti vyskupiją, su teisėmis tapti jo įpėdiniu po jo mirties ar atsistatydinimo. Koadjutoriaus pareigos turi labai senas šaknis. Pirmieji tokie paskyrimai fiksuoti jau ankstyvojoje Bažnyčioje, kai senstantys ar … [Skaityti toliau…]
Bažnyčios pasaulyje egzistuoja dvi tikrovės – matoma, kurią galima aprašyti dokumentais, kanonais ir potvarkiais, ir ta, kurios niekas nerašo, bet visi jaučia. Ši antroji yra tylos, santūros, pagarbumo ir paslapties erdvė. Joje gyvena nerašytos taisyklės, kurias kunigai, vienuoliai ir ilgamečiai parapijiečiai perima ne iš knygų, o iš laikysenos. Tai tarsi tylus vidinis kodeksas, kurio niekas … [Skaityti toliau…]
Dar viduramžiais, kai tekstai buvo rašomi ranka, o kiekviena raidė turėjo sakralinę reikšmę, raštininkai pradėjo vartoti specialius ženklus, padedančius skaitytojui orientuotis tekste, sustoti maldai ar apmąstymui. Šie ženklai nebuvo tik techniniai – jie simbolizavo teksto struktūrą ir dvasinį ritmą. Dalis jų išliko iki šių dienų – tiek teisiniuose dokumentuose, tiek Biblijos ar liturginiuose leidiniuose. § … [Skaityti toliau…]
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu. … [Skaityti toliau…]
Catechismus Catholicae Ecclesiae – tai vienas svarbiausių dokumentų visoje šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčios istorijoje. Tai oficialus visuotinis Katalikų Bažnyčios katekizmas, patvirtintas popiežiaus Jono Pauliaus II 1992 m. ir tapęs visos katalikiškos teologijos bei moralės nuorodų šaltiniu. Jame sistemingai apibendrinta visa Bažnyčios mokymo tradicija – nuo ankstyvųjų Tėvų iki II Vatikano susirinkimo, sujungiant tikėjimą, liturgiją, moralę ir … [Skaityti toliau…]
Ossain (jorubų kalba Òsanyìn) yra žolynų, gydymo ir gamtos paslapčių Orixá – dvasia, kuri žino viską, ką slepia augalai. Jis yra visų vaistų, kvapų, šaknų ir lapų valdovas, dieviškasis žolininkas, kuris pažįsta kiekvieno medžio balsą ir kiekvienos žolės sielą. Be jo niekas negali atlikti nei vieno sakralaus ritualo, nes visos aukos ir šventinimai prasideda nuo … [Skaityti toliau…]
Ibeji – tai dvynių dievybė jorubų ir Candomblé tradicijoje, simbolizuojanti džiaugsmą, gyvybę, žaidimą ir dievišką pusiausvyrą tarp dviejų jėgų. Pats žodis „Ìbejì“ jorubų kalba reiškia „du gimę kartu“. Tai ne du atskiri dievai, o viena dvasinė jėga, kuri pasireiškia per dvynius – dvi tas pačias gyvybės kibirkštis, susietas vienu likimu. Ibeji laikomi ypatingais, nes jorubų … [Skaityti toliau…]
Oxaguiã (jorubų kalba Òṣàgiyán) yra jaunas, veržlus ir karžygiškas Oxalá aspektas – veikimo, kūrimo ir dvasinės drąsos Orixá. Jei Oxalufã simbolizuoja senatvę, ramybę ir išmintį, tai Oxaguiã įkūnija jaunystės jėgą, judėjimą ir kūrybinę valią. Jis yra tas, kuris kovoja ne kardais, o šviesa, kuris eina pirmyn, kad pasaulis būtų išjudintas. Jorubų tradicijoje Oxaguiã laikomas dieviškuoju … [Skaityti toliau…]
Oxalufã yra senasis, išminties ir ramybės aspektas dievybės Oxalá, jorubų kalba vadinamo Obatalá. Jis – baltos šviesos įsikūnijimas, kūrimo pabaiga ir poilsis po ilgo kelio. Jo vardas reiškia „senasis Oxalá“, „tas, kuris vaikšto lėtai ir laimina“, o jo energija – švelni, rami ir gili kaip aušra, kuri nebeskuba. Pasakojama, kad kai pasaulis jau buvo sukurtas, … [Skaityti toliau…]
Oxumaré (jorubų kalba Òṣùmàrè) yra vaivorykštės, cikliškumo, atsinaujinimo ir gyvybinės energijos Orixá. Jis jungia dangų ir žemę, dieną ir naktį, vandenį ir orą, gyvybę ir mirtį. Sakoma, kad per jį teka gyvybės ratas, o be jo pasaulis sustotų. Oxumaré yra judėjimo, pusiausvyros ir nuolatinės transformacijos jėga – tai Orixá, kuris niekada nestovi vietoje. Jo vardas … [Skaityti toliau…]