Didachė (gr. Διδαχή, reiškia „mokymas“) – vienas seniausių krikščioniškų raštų, parašytas tikėtina I a. pabaigoje arba II a. pradžioje, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo rašomi paskutiniai Naujojo Testamento tekstai. Pilnas originalus pavadinimas graikų kalba – Διδαχὴ τῶν δώδεκα ἀποστόλων, lietuviškai „Dvylikos apaštalų mokymas“, o lotyniškai – Doctrina duodecim Apostolorum. Angliškai jis dažniausiai vadinamas The … [Skaityti toliau…]
Danieliaus knyga – viena paslaptingiausių ir įtaigiausių Senojo Testamento knygų, jungiančių istorinius pasakojimus, pranašystes ir apokaliptinius regėjimus. Ji pasakoja apie pranašą Danielių – išmintingą jaunuolį, išvežtą į Babilono tremtį VI a. pr. Kr., kuris išlieka ištikimas Dievui nepaisant svetimos valdžios spaudimo ir pagundų. Ši knyga įkvėpta minties, kad Dievas, nors ir leidžia išmėginimus, galiausiai valdo … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios rašytojų rinkinys (Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum) – tai vienas svarbiausių mokslinių leidinių, skirtų seniausiai Vakarų krikščionybės literatūrai. Ši serija pradėta leisti 1864 metais Vienos universitete ir iki šiol tęsiama kaip tarptautinis akademinis projektas, siekiantis išsaugoti, patikslinti ir publikuoti visus svarbiausius lotynų kalba rašiusius Bažnyčios autorius. Pavadinimas pažodžiui reiškia „Lotynų Bažnyčios rašytojų korpusas“. Žodis … [Skaityti toliau…]
Žodis manna kilęs iš hebrajų kalbos frazės man hu? – „kas tai yra?“, tariamos Izraelitų, kai jie pirmą kartą pamatė keistą baltą substanciją, nukritusią ant dykumos žolės. Biblijos pasakojime „manna“ yra stebuklingas maistas, kuriuo Dievas maitino Mozės vadovaujamą tautą keturiasdešimt metų, kai ji klajojo Sinajaus dykumoje. Šis pasakojimas aprašytas Išėjimo knygoje (16 skyrius) ir tapo … [Skaityti toliau…]
Žodis monada (iš sen. gr. μονάς – „vienetas“, „vienovė“) yra vienas iš giliausių ir daugiasluoksnių terminų senovės filosofijoje bei dvasinėje tradicijoje. Jo reikšmė kito per šimtmečius – nuo matematinės sąvokos iki metafizinės ir mistinės idėjos, tapusios visatos ir žmogaus dvasios prado simboliu. Pirmiausia monada reiškė paprasčiausią vienetą – nedalomą visumos elementą. Pitagoriečiai šį terminą pavertė … [Skaityti toliau…]
„Clavis Patrum Graecorum“ – tai vienas svarbiausių šaltinių krikščioniškosios raštijos tyrimams. Pats pavadinimas lotyniškai reiškia „Graikų Tėvų raktas“, ir jis tiksliai apibūdina kūrinio paskirtį: tai nėra vieno autoriaus knyga, o monumentalus bibliografinis katalogas, sudarytas tam, kad būtų galima atsekti visus žinomus graikų kalba rašiusius Bažnyčios Tėvus, jų kūrinius, fragmentus, vertimus ir rankraštines tradicijas. Šis veikalas … [Skaityti toliau…]
„Konfucijaus analektai“ – dar vadinami „Analektai“, „Pasikalbėjimai“, „Išminties rinkinys“, lotyniškai Analecta Confucii, kiniškai Lúnyǔ (論語) – tai vienas svarbiausių kinų filosofinės minties paminklų, perteikiantis Konfucijaus (孔子, 551–479 pr. Kr.) mokymus ir pokalbius su mokiniais. Kūrinys nėra parašytas paties Konfucijaus – jį sudarė ir užrašė jo mokiniai bei vėlesni sekėjai, tikėtina, praėjus keliems dešimtmečiams po jo … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Chāndogya Upanišada – vienas iš seniausių ir reikšmingiausių indų filosofinių tekstų, priklausantis Sama Vedai, vienai iš keturių pagrindinių Vedų. Tai aštuntojo–šeštojo amžiaus prieš mūsų erą kūrinys, sudarytas sanskrito kalba ir laikomas kertiniu Vedantos – aukščiausio indų dvasinio pažinimo – šaltiniu. Pavadinimas kilęs iš žodžio chandas, reiškiančio „giedojimą“ arba „melodiją“. Iš to matyti, kad šis tekstas … [Skaityti toliau…]
Bažnytinė biurokratija – tai plati administracinė sistema, apimanti visą Bažnyčios veiklą: nuo parapijų valdymo iki kanonų teisės, nuo Vatikano kongregacijų iki vietinių vyskupijų raštvedybos. Daugeliui tikinčiųjų tai atrodo kaip perteklinis ir sudėtingas mechanizmas, kuris labiau primena valstybės aparatą nei dvasinę bendruomenę. Iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad Bažnyčia užsiima popierizmu, o ne tikėjimo stiprinimu. Tačiau … [Skaityti toliau…]
Egzarchija – tai bažnytinė teritorinė struktūra, egzistuojanti tiek Rytų katalikų, tiek Rytų stačiatikių tradicijoje. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio exarchos, reiškiančio „tas, kuris vadovauja“, „vyriausiasis“ arba „tas, kuris išeina pirma“. Iš pradžių šis žodis turėjo pasaulietinę reikšmę – Bizantijos imperijoje egzarchais buvo vadinami aukšti administracijos pareigūnai, valdę tolimas provincijas imperatoriaus vardu. Vėliau terminas … [Skaityti toliau…]
Vikaras – tai bažnytinis pareigūnas, turintis teisę veikti kito dvasininko vardu, dažniausiai vyskupo ar parapijos klebono. Pats žodis vicarius kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „pavaduotojas“, „tas, kuris veikia kito vietoje“. Šis terminas vartojamas tiek Romos Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų tradicijose, tačiau jo prasmė ir pareigos gali šiek tiek skirtis pagal hierarchinį lygmenį. Iš esmės … [Skaityti toliau…]