Tekstai

Romėnų istorikai Tacitas ir Svetonijus minimi kaip vieni seniausių nekrikščioniškų šaltinių, pateikiančių užuominų apie Jėzų ar bent apie ankstyvąją krikščionių bendruomenę. Tacito veikalas „Metraščiai“ (lot. „Annales“), parašytas apie II amžiaus pradžią, o Svetonijaus tekstai (ypač „Cezarių gyvenimai“) suteikia žvilgsnį į anuometinę Romos imperiją, jos valdovų valdymą bei įvairias religines grupes. Šie paminėjimai nėra itin išsamūs, … [Skaityti toliau…]

Aš esu gyvybės duona – tai ištara, kurią galima rasti Evangelijoje pagal Joną. Pasak pasakojimo, Jėzus atskleidė, kad Jame glūdi dvasinė maitintojo galia, suteikianti tikrąjį pasitenkinimą sielai. Tie žodžiai dažnai nagrinėjami per pamokslus ar biblinius užsiėmimus, siekiant atpažinti dievišką kvietimą išmokti pasitikėti Juo visose gyvenimo sferose. Krikščioniškas tikėjimas primena, kad Žmogaus Sūnus atėjo, jog dovanotų … [Skaityti toliau…]

Klifotai (heb. קְלִיפּוֹת – Qliphoth, liet. „lukštai“, „kevalai“ arba „žievės“) – kabalistinės tradicijos terminas, reiškiantis dvasinės netvarkos, disharmonijos ir ontologinio nuopolio sferas. Tai nėra demonai populiariąja, personalizuoto blogio prasme, bet dvasinės struktūros, kurios atsiranda tada, kai dieviškoji energija iškreipiama arba nutrūksta nuo savo šaltinio. Kabaloje ši visuma vadinama Sitra Achra (heb. „Kita pusė“) arba Mirties … [Skaityti toliau…]

Straipsnio pavadinimas: „Gyvenimo vynuogynas ir tikėjimo stebuklai“ Straipsnis: Gyvenimas dažnai primena vynuogyną, kurį tenka nuolat prižiūrėti, ravėti piktžoles, apsaugoti nuo audrų ir tikėtis, kad atėjus laikui jis užaugins saldžias vynuoges. Tačiau kaip elgtis, kai vietoje jų randame tik rūgštuoges? Biblijoje vynuogyno metafora dažnai naudojama apibūdinti žmogaus santykį su Dievu ir pastangas gyventi prasmingai. Tačiau viena … [Skaityti toliau…]

Steponas minimas Apaštalų darbų knygoje kaip vienas iš pirmųjų septynių diakonų, paskirtų rūpintis tikinčiųjų bendruomene. Tie vyrai buvo pašaukti padėti apaštalams, kad šie galėtų dar labiau sutelkti dėmesį į žodžio skelbimą ir maldą. Steponas išsiskyrė tvirtu tikėjimu ir išmintimi, todėl daugelis greitai pastebėjo jo dvasinį veržlumą. Kai kurie religiniai vadovai jautėsi suglumę, stebėdami jo užsidegimą … [Skaityti toliau…]

Šventoji Bagavatam (sanskrito kalba: श्रीमद्भागवतम्, Śrīmad Bhāgavatam, liet. „Dieviškoji istorija“ arba „Bhagavato Purana“) yra vienas iš 18 pagrindinių hinduizmo Puranos tekstų, laikomas svarbiausiu vaišnavizmo (Višnaus garbinimo) tradicijos šventraščiu. Priskiriama išminčiui Vyāsai, kuris taip pat laikomas Mahabharatos ir Vedų sudarytoju, Bhagavatam tikriausiai buvo užrašyta apie V–X a. po Kr., remiantis senesnėmis žodinėmis tradicijomis. Tekstas susideda iš … [Skaityti toliau…]

Kartais atrodo, kad būti geru žmogumi – paprasta. Nežalok, nemeluok, būk malonus ir padėk kitiems. Bet paskui ateina realybė, kurioje viskas ne taip aišku. Ir tenka rinktis: pasakyti tiesą, kuri kažkam labai skaudės, ar patylėti? Pasilikti namuose su sergančiu vaiku, ar vis tiek eiti į svarbų darbo susitikimą? Paaukoti laisvą vakarą, kad padėtum kaimynui, ar … [Skaityti toliau…]

Jei Viduramžiais būtų egzistavęs „bestselerių“ sąrašas, „Aukso legenda“ (Legenda Aurea arba Aurea Legenda) būtų tvirtai užėmusi pirmąją vietą ištisus šimtmečius. Tai knyga, kurią savo populiarumu lenkė tik Biblija. Parašyta apie 1260 metus, ji tapo pagrindiniu šaltiniu, iš kurio Vakarų Europos žmonės sėmėsi žinių apie šventuosius, jų gyvenimą, kankinystę ir neįtikėtinus stebuklus. Kūrinio autorius – dominikonų … [Skaityti toliau…]

Šventųjų litanijos (gr. litaneia – prašymas, maldavimas) yra maldos forma, sudaryta iš nuoseklių kreipinių į Dievą, Mariją ar įvairius šventuosius. Kunigas ar maldos vadovas garsiai vardija kreipinius, o žmonės kiekvieną kartą atsako tuo pačiu trumpu sakiniu, pavyzdžiui: „Melsk už mus“. Tai malda, paremta ritmingu dialogu tarp vadovo ir bendruomenės, todėl ją lengva sekti ir kartu … [Skaityti toliau…]

Šventoji Eucharistija (lot. Eucharistia, gr. εὐχαριστία – „padėka“) yra krikščionių liturginis veiksmas, kuriame tikintieji dalyvauja Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės atminime. Tai nėra literatūrinis kūrinys ar simbolinė istorija, bet konkretus liturginis veiksmas, atliekamas Mišių metu. Eucharistijos metu kunigas laužo duoną ir dalija taurę, kaip tai darė Jėzus su savo mokiniais. Bažnyčia tiki, kad šio veiksmo metu … [Skaityti toliau…]

Romėnai perėmė daug graikų dievų, pritaikydami juos savo pasauliui. Nors dievų vardai keitėsi – Dzeusas tapo Jupiteriu, Hera – Junona, Afroditė – Venera, Aresas – Marsas, Hermis – Merkurijus, Poseidonas – Neptūnas – jų funkcijos liko panašios, valdant meilę, karą, gamtos reiškinius ar mirtį. Tačiau šis perėmimas nebuvo paprasta kopija. Romėnai, būdami praktiški ir atviri … [Skaityti toliau…]

Jėzaus mokymas, užrašytas Naujajame Testamente, atskleidžia Jo požiūrį į Senojo Testamento figūras, ypač Mozę, taip pat kitus istorinius asmenis ir patį Senąjį Testamentą, kuris Jo laikais jau buvo šventasis žydų Raštas, vadinamas Torà, Pranašais ir Raštais. Kaip žydas, gyvenęs apie 4 m. pr. Kr. – 30 m. po Kr., Jėzus buvo giliai įsišaknijęs savo tautos … [Skaityti toliau…]