Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Šventoji Eucharistija (lot. Eucharistia, gr. εὐχαριστία – „padėka“) yra krikščionių liturginis veiksmas, kuriame tikintieji dalyvauja Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės atminime. Tai nėra literatūrinis kūrinys ar simbolinė istorija, bet konkretus liturginis veiksmas, atliekamas Mišių metu. Eucharistijos metu kunigas laužo duoną ir dalija taurę, kaip tai darė Jėzus su savo mokiniais. Bažnyčia tiki, kad šio veiksmo metu … [Skaityti toliau…]
Romėnai perėmė daug graikų dievų, pritaikydami juos savo pasauliui. Nors dievų vardai keitėsi – Dzeusas tapo Jupiteriu, Hera – Junona, Afroditė – Venera, Aresas – Marsas, Hermis – Merkurijus, Poseidonas – Neptūnas – jų funkcijos liko panašios, valdant meilę, karą, gamtos reiškinius ar mirtį. Tačiau šis perėmimas nebuvo paprasta kopija. Romėnai, būdami praktiški ir atviri … [Skaityti toliau…]
Jėzaus mokymas, užrašytas Naujajame Testamente, atskleidžia Jo požiūrį į Senojo Testamento figūras, ypač Mozę, taip pat kitus istorinius asmenis ir patį Senąjį Testamentą, kuris Jo laikais jau buvo šventasis žydų Raštas, vadinamas Torà, Pranašais ir Raštais. Kaip žydas, gyvenęs apie 4 m. pr. Kr. – 30 m. po Kr., Jėzus buvo giliai įsišaknijęs savo tautos … [Skaityti toliau…]
Dirbtinis intelektas, neretai įvardijamas lotyniška sąvoka intellectus artificialis, laikomas pažangių algoritmų ir skaičiavimų visuma, siekiančia imituoti žmogaus mąstymą. Tuo tarpu religijos pasaulyje svarbi anapusinio tikėjimo perspektyva, menanti šventraščiuose užrašytas pranašystes, įsakus ar moralinius principus. Šių dviejų sričių sąveika ir skirtumai kelia įvairių klausimų bei emocijų, kadangi vienur svarbiausia empirika ir logika, o kitur – paslapties … [Skaityti toliau…]
Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių … [Skaityti toliau…]
Religingumo formų institucionalizacija dažnai suprantama kaip procesas, kai dvasiniai įsitikinimai bei praktikos įgauna oficialią struktūrą. Kai kurios bendruomenės pradeda nuo laisvų apeigų ir asmeninių patirčių, bet ilgainiui kuria hierarchijas bei doktrinas, siekdamos išlaikyti tęstinumą ir sutelkti išteklius. Toks reiškinys aptinkamas beveik visose didžiosiose religijose, pradedant ankstyvosiomis gentinėmis kultūromis, baigiant sudėtingomis Bažnyčių ir dvasinių organizacijų sistemomis. … [Skaityti toliau…]
1913‑ųjų metų pabaigoje Ciuriche vienas įtakingiausių to meto protų, psichiatras Karlas Gustavas Jungas, atsidūrė ties dvasinės prarajos riba. Po skausmingo išsiskyrimo su savo mokytoju Sigmundu Freudu, Jungas pajuto, kad jį pradeda pilti nevaldomas vizijų srautas. Tai, ką kiti būtų pavadinę tiesiog psichoze, Jungas nusprendė paversti moksliniu ir dvasiniu eksperimentu. Jis pasidavė šiam procesui, kurį vėliau … [Skaityti toliau…]
1802 m. balandžio 14 d. Paryžiaus knygynų vitrinose pasirodė kūrinys, kuris ne tik pakeitė Prancūzijos literatūros kryptį, bet ir padėjo pamatus visam Europos romantizmui. François‑René de Chateaubriand (Fransua Renė de Šatobrianas) parašė „Génie du christianisme, ou Beautés de la religion chrétienne“ (angl. “The Genius of Christianity, or the Beauties of the Christian Religion”, lt. „Krikščionybės … [Skaityti toliau…]
1967 metais Paryžiuje pasirodžiusi Guy Debord’o knyga „Spektaklio visuomenė“ (pranc. La Société du spectacle) tapo ne tik situacionistų judėjimo manifestu, bet ir pranašiška diagnoze moderniajam pasauliui. Debord’as, radikalus mąstytojas ir „Situacionistų internacionalo“ lyderis, šiame kūrinyje aprašė procesą, kurio metu kapitalizmas pasiekė tokią stadiją, kad net mūsų intymiausia patirtis ir laisvalaikis tapo suvartojamais vaizdiniais. Tai nebuvo … [Skaityti toliau…]
1499 metais Venecijoje, garsiojoje Aldo Manucijaus spaustuvėje, pasirodė kūrinys, kuris iki šiol laikomas vienu didžiausių poligrafijos ir literatūros paslapčių – „Polifilo meilės kova sapne“ (lot. Hypnerotomachia Poliphili, lietuviškai dažniausiai vadinama tiesiog „Polifilo sapnas“). Tai knyga, kurioje tekstas, vaizdas ir filosofija susilieja į tokį sudėtingą lydinį, kad mokslininkai jau penkis šimtmečius bando galutinai iššifruoti jos prasmę. … [Skaityti toliau…]
XIII amžiaus Prancūzijoje užgimęs „Rožės romanas“ (Roman de la Rose) nėra tiesiog knyga – tai ištisa viduramžių mąstymo katedra, pastatyta iš eilių, sapnų ir sudėtingų alegorijų. Tai skaitomiausias ir įtakingiausias prancūzų kalba parašytas kūrinys, kuris daugiau nei tris šimtmečius formavo Europos literatūrinį skonį bei filosofines diskusijas. Poema pasižymi unikalia struktūra: ją pradėjo vienas žmogus, o … [Skaityti toliau…]
Jei egzistuoja kūrinys, kuriame žydų tautos siela atsispindi tarsi skaidriame ežere, tai neabejotinai yra Psalmių midrašas (Midrash Tehillim). Žydų tradicijoje šis tekstas dar žinomas „Midrash Shocher Tov“ pavadinimu – tai nuoroda į pirmąją jo citatą iš Patarlių knygos: „Kas ieško gėrio (shocher tov), tas randa palankumą“. Tai nėra sausas akademinis komentaras; tai per tūkstantmetį supintas … [Skaityti toliau…]