Juodosios magijos raktas

XIX a. pabaigos Paryžius buvo persmelktas dekadanso, opijaus dūmų ir nenumaldomo troškimo prasiskverbti pro matomo pasaulio uždangą. Šiame fone iškilo viena paslaptingiausių prancūzų okultizmo figūrų – markizas Stanislas de Guaita (1861–1897). Būdamas vos 29-erių, šis aristokratas, poetas ir aistringas Éliphas Lévi mokinys, parašė veikalą, kuris tapo fundamentaliu tamsiųjų menų tyrimu: „Juodosios magijos raktas“ (La Clef de la Magie Noire). Tai buvo antroji jo ambicingo ciklo „Prakeiktųjų mokslų esė“ (Essais de sciences maudites) dalis, pasirodžiusi 1891 metais.

Intelektualas tamsos labirintuose

S. de Guaita nebuvo burtininkas gerąja prasme; jis buvo okultinio paveldo sistemintojas ir teoretikas. Įkūręs Kabbalistique de la Rose-Croix (Kabbalistinį Rožės ir Kryžiaus ordiną), jis siekė išvalyti magiją nuo šarlatanizmo. Knygoje „Juodosios magijos raktas“ jis imasi pavojingos užduoties – pateikti išsamų, beveik mokslinį „kairiosios rankos kelio“ aprašymą.

Autorius vedžioja skaitytoją po šiurpiausius istorijos puslapius: nuo viduramžių raganių sabatų iki demonologijos ir juodųjų mišių. Tačiau čia slypi didžiausias knygos paradoksas: S. de Guaita detaliai aprašo ritualus ne tam, kad juos propaguotų, o tam, kad juos pasmerktų. Jis matė juodąją magiją kaip šventvagystę ir „aukštosios magijos“ iškraipymą, vedantį į sielos degradaciją.

Esminiai knygos aspektai

Kūrinyje S. de Guaita įveda griežtą perskyrą tarp kūrybinės ir griaunamosios galios. Jis naudoja Astralinės šviesos koncepciją – tai nematoma substancija, kurią magas gali valdyti. Juodasis magas, pasak autoriaus, šią šviesą užteršia savo egoizmu ir neapykanta, taip sukurdamas dvasinius „parazitus“, kurie galiausiai sunaikina patį kūrėją.

Iliustracijos ir bendradarbiavimas su Oswald Wirth

Knyga nebūtų pasiekusi tokio kultinio statuso be genialių Oswaldo Wirtho iliustracijų. Wirthas, būdamas de Guaitos sekretorius ir artimas bičiulis, vizualizavo sudėtingas hermetines idėjas. Būtent šiai knygai buvo sukurti kai kurie garsiausi okultiniai simboliai, įskaitant Pentagramos interpretacijas, kurios vėliau tapo XX a. populiariosios kultūros dalimi.

„Juodasis magas yra burtininkas, kuris bando pavogti ugnį iš dangaus, bet neturi indo jai sulaikyti, todėl jis sudega pats.“ – Stanislas de Guaita.

Istorinė įtaka ir „Rožės ir Kryžiaus karas“

Knygos pasirodymas Paryžiaus okultinėje bendruomenėje sukėlė tikrą audrą. S. de Guaita savo tekste netiesiogiai (o kartais ir tiesiogiai) kritikavo savo amžininkus, kuriuos laikė „nuodėmingaisiais“. Tai sukėlė garsųjį konfliktą su Joséphin Péladan ir Abbé Boullan. Pastarasis apkaltino S. de Guaitą naudojant juodąją magiją prieš jį patį, o Paryžiaus laikraščiai mirgėjo antraštėmis apie „magų karus“, kuriuose ginklai buvo ne kardai, o astralinis poveikis.

Citatos

• „Burtininkas yra magui tas pats, kas pinigų klastotojas yra teisėtam monetų kalyklos meistrui.“ Šia citata de Guaita pabrėžia esminį skirtumą tarp tauriosios magijos, kuri tarnauja kosminiams dėsniams, ir juodosios magijos, kuri yra tik apgailėtina, pavojinga ir nusikalstama tikrojo pažinimo imitacija.
• „Astralinė šviesa yra milžiniškas gyvybės ir mirties rezervuaras; ji yra plastiška substancija, kurią žmogaus valia formuoja pagal savo paveikslą.“ Autorius čia aiškina pagrindinį magiškąjį mechanizmą – magą veikiantį ne per mistinius demonus, o per nematomą energetinį lauką, kuris reaguoja į kiekvieną sąmoningą ar nesąmoningą minties impulsą.
• „Nėra jokio asmeninio velnio; yra tik fatališka jėga, kurią sukūrė žmonių klaidos ir kurios auka tampa pats jos garbintojas.“ De Guaita griežtai atsiriboja nuo vulgaraus satanizmo, teigdamas, kad „šėtonas“ yra tik dvasinio apakimo ir neteisingai nukreiptos valios simbolis, neturintis savarankiškos, nuo žmogaus nepriklausomos būties.
• „Apversta pentagrama yra chaoso simbolis, reiškiantis materijos pergalę prieš dvasią ir žemų instinktų dominavimą virš proto.“ Knygoje analizuojama simbolių kalba nurodo, kad ženklas pats savaime nėra blogas, tačiau jo orientacija erdvėje nurodo dvasinės energijos kryptį – į viršų link nušvitimo arba į apačią link dvasinio degradavimo.
• „Juodoji magija yra parazitinis auglys ant mokslo medžio; ji neduoda vaisių, o tik siurbia gyvybines sultis iš tų, kurie ją praktikuoja.“ Ši metafora iliustruoja de Guaitos požiūrį į tamsiuosius menus kaip į dvasinę ligą, kuri galiausiai išsekina operatorių, palikdama jį be jokios dvasinės apsaugos ir vidinės ramybės.
• „Raganių sabatas nėra fizinė vieta, tai astralinės šviesos košmaras, projektuojamas iškrypusios valios ir nesveikos vaizduotės.“ Analizuodamas viduramžių legendas, autorius teigia, kad šiurpiausi raganių regėjimai vyko ne fizinėje realybėje, o kolektyvinėje dvasinėje erdvėje, kurioje susilieja asmeninės nuodėmės ir visuotinės baimės.
• „Magija yra pusiausvyros mokslas; kas šią pusiausvyrą pažeidžia, tą praryja jo paties iššauktos chaoso jėgos.“ Tai fundamentalus perspėjimas apie atsakomybę – bet koks bandymas naudoti okultines jėgas asmeninei naudai ar kitų žalai neišvengiamai sukelia dvasinį atoveiksmį, kuris sunaikina patį burtininką.
• „Burtininkas galiausiai tampa savo paties sukurtų lervų auka, nes kiekviena pikta mintis pagimdo astralinį parazitą, kuris reikalauja peno.“ De Guaita detaliai aprašo „lervas“ – dvasines esybes, kurios neturi sielos, bet minta žemomis žmogaus emocijomis, paversdamos tamsųjį magą savo nuolatiniu ir vergaujančiu donoru.
• „Valia be išminties yra ginklas vaiko rankose; ji gali nužudyti, bet niekada negali sukurti nieko amžino ar vertingo.“ Autorius pabrėžia, kad magui neužtenka vien tik stipraus noro valdyti, jam būtinas griežtas moralinis ir intelektualinis pasirengimas, kuris vienintelis apsaugo nuo fatališko nuopuolio į juodąją magiją.
• „Bafometas nėra demonas; tai panteistinė visatos sintezė, kurioje susijungia visi priešpriešiai į vieną dievišką harmoniją.“ De Guaita reabilituoja šį simbolį, teigdamas, kad tik neišmanėliai jame mato blogio įsikūnijimą, o tikrasis iniciatas supranta jį kaip visos gamtos jėgų ir hermafroditinės pusiausvyros ženklą.

JUODOSIOS MAGIJOS RAKTAS (Ištrauka)

PRAKEIKTŲJŲ MOKSLŲ APYBRAIŽOS

II

PRADŽIOS KNYGOS ŽALTYS

ANTROJI SEPTINĖ

(II Knyga)

JUODOSIOS MAGIJOS RAKTAS

(Leidinys iliustruotas daugybe graviūrų)

Stanislas de GUAITA

1920

„Rimtai mąsčiau dieną ir naktį apie tai, ką buvau matęs, skaitęs, girdėjęs, išmokęs… Išklausiau visus, nieko neatstūmiau… Nes ne žinojimas yra blogis, o žalingas naudojimas…“

(H. KHUNRATH, iš Amphitheatrum Sapientiae aeternae)

PRATARMĖ

(I)

Mūsų antrosios Septinės tikslas – paaiškinti ir moksliškai interpretuoti faktų ir legendų visumą, pateiktą pirmojoje dalyje.

„Juodosios magijos raktas“ turi atverti smalsuoliams paskutinę šios Šėtono šventyklos šventovę, kurios kiemus, užgriozdintus bevardžių fetišų ir keistų stabų kratiniu, jie jau perėjo kartu su mumis.

Jie dienos šviesoje išvys tą pandemoniumą, kurį neseniai apieškojo apgraibomis arba pasišviesdami tik blausiu žibintu, iki pat jo kriptų, kuriose vaidenasi haliucinacinės tamsybės.

Matyti yra gerai; suprasti – dar geriau.
Uždarius Šabato fantasmagoriją, atsiveria erdvė tam, kuris nori pažinti demoną tokį, koks jis yra.

Išmušė šėtoniškosios epifanijos valanda. Tabernakulis atsiveria, ir štai, atskleisdamas aukščiausią savo žudikiškos pasąmonės arkaną, Stabas nušvis kosmine ir visur esančia ugnimi, kuri yra jo paties substancija ir gyvybė.

Šis tomas komentuoja ir taiso ankstesnįjį; jis atstato vaizdus, apverstus ar suklastotus kerų Meistro gudrybių; jis sugrąžina į savo vietas sukeistus horizontus, pakeičia apgaulingą pragaro deglų švytėjimą, taip greitai iškraipantį formas ir priverčiantį meluoti spalvas, skaidria dienos šviesa. Žodžiu, jis atkuria normalią perspektyvą vietoje tos šabatiškosios (visiškai dirbtinos ir palankios iliuzijoms), nuo kurios baimės apimtos akys klaidžiojo ožio dykynėje.

Aiškinamasis septynių skyrių paralelizmas (lyginant vieną tomą su kitu) mums pasirodė vergiškas metodas, kurio nemanome esant būtina laikytis. Tai reikštų atsisakyti kur kas vaisingesnės taro kortų atitikmenų sistemos. Kaip galima suprasti, čia svarbu ne tiek imti vieną po kito pirmojoje knygoje paminėtus reiškinius, kad išardytume jų mechanizmą, kiek nustatyti bendrą sintetinę okultinių jėgų teoriją, kurios suvokimas leistų mūsų Skaitytojams patiems atrasti ir, prireikus, a priori padaryti išvadas apie tai, kaip ir kodėl vyksta ne tik tie faktai, kuriuos pasirinkome kaip pavyzdžius, bet ir visi kiti panašūs reiškiniai, kasdien metantys iššūkį stebėtojo įžvalgumui. Be to, kai kuriems I tome paminėtiems atvejams mes pabandysime pritaikyti tai, ką daryti su visais būtų bergždžias darbas: pritaikyti principus faktams. Dar daugiau, siekdami išsklaidyti abstrakčių spekuliacijų monotoniją, nedvejodami paremsime savo teorijas nauja kontrole, pasitelkdami naujus pavyzdžius, pateikiamus tai šen, tai ten.

Raganavimas arba Juodoji Magija, kurią kitur apibrėžiame kaip „okultinių Gamtos jėgų panaudojimą Blogiui“, skiriasi nuo aukštosios ir dieviškosios Magijos trimis esminiais punktais: pirmiausia ji skiriasi ketinimų įvairove, tada naudojamų priemonių pažinimo arba neišmanymo laipsniu, ir galiausiai – pasiektų rezultatų kontrastu.

Tačiau, – kaip pažymėjome kitoje knygoje ir negalime to per dažnai kartoti, – Magas ir Burtininkas pačius skirtingiausius tikslus ir pačius nepanašiausius darbus vykdo lenkdami tą patį agentą, kuris jiems abiem bendras – Astralą.

Tai reiškia, kad mūsų antroji Septinė („Juodosios magijos raktas“) beveik apsiribos Astralinio plano tyrimu: tai hiperfizinis mūšio laukas, kuriame žaibų skambesyje susiremia švytintis Šv. Mykolo Arkangelo kalavijas ir tviskanti Šėtono-Pantėjo šakė. Baisi dvikova! Iš vienos pusės – lemtingasis Hyle (aklo Instinkto) čempionas, kolektyvinė pabaisa, varoma ryjančių individualių aistrų; iš kitos pusės – šventoji Arke (giedro Intelekto) karė, sąmoningai prisijungusi prie apvaizdos plano: tai legendiniai Angelas ir Demonas, kovojantys lygiais ginklais kosminės ugnies regione!

(III)

Štai Astralas – ugninės šakės Šėtono naguose, liepsnos kalavijas Kerubo rankose. Galėtume pridurti, remdamiesi išmintingos gnozės mokyklos dvasia: štai Astralas – visų formų ir kintantis agentas; kartais pats Šėtonas, kai jis paklūsta kolektyvinėms Blogio jėgoms; kartais, kai jis judinamas apvaizdos galių, – išrinktųjų šlovės šviesa ir mistinis Šventosios Dvasios kūnas.

Sąžiningas Astralo tyrimas turi apimti šiuos du prieštaringus aspektus; iš to seka, kad „Juodosios magijos raktas“ ne tik suteikia priėjimą į pasmerktųjų mokslų pastatą, bet gali atverti ir šventyklą (jei ne šventovę) aukštosios ir dieviškosios Magijos.

Kodėl šventyklą, o ne šventovę? Todėl, kad atmetus astralinį planą, kuris, kaip žinome, iš esmės yra bendras priešiškoms Dangaus ir Pragaro kariaunoms, magas yra aktyvus dar ir kituose planuose, visiškai nežinomuose kerų kūrėjams. Tokios aukštumos pasiekiamos tik mistinio erelio ar balandžio skrydžiui; bet pelėdos ar maitvanagiai iš Arkano niekada nesuterš tų dėmių neturinčių eterio tolių.

Nesistebėk tad, Drauge Skaitytojau, beveik visuose šio tomo puslapiuose sutikdamas teorijas, kurios vienodai domina ir šviesos, ir tamsos hierofantus. Visų pirma, nemanyk, kad visi amžinieji Kabalos ir šventosios Magijos principai sutelkti šiame II tome. Jis tik netiesiogiai talpina pačius didingiausius jų mokymus: šį kartą mes beveik neperžengsime laikinumo zonos, kurią mūsų trečiojoje Septinėje mums reikės ryžtingai kirsti, kad, kiek leidžia mūsų pastangos, nušviestume baisiąją Blogio problemą.

Net ir tada toli gražu ne viskas bus išdėstyta. Kitas veikalas vėliau, jei Dievas panorės, susidurs su aukščiausiais tradicinio magų mokslo apreiškimais; bent jau tai, kas gali būti perduota per mūsų nuolankų tarpininkavimą, pasirodys savo laiku ir vietoje. Be to, įsitikink, kad paskutinis šių paslapčių žodis niekada nebus ištartas – nei mūsų, nei kieno nors kito.

Ar nori sužinoti to giliąją priežastį? – Ogi tai, kad net darant prielaidą, jog visiškai įšventintas adeptas, tarkime neįmanomą dalyką, sutiktų nuplėšti nuo dangiškosios Izidės paskutinį šydą, išniekintojo ranka, staiga paralyžiuota, būtų nepajėgi įvykdyti šventvagystės. Žodžiai bankrutuotų prieš jo mintį; dar daugiau, net jei jis ir rastų tinkamų žodžių, jis kalbėtų tau nežinoma kalba. Gana metaforų. Paklausyk, ką apie tokį adeptą pranašauja vienas iš ezoterizmo mokytojų:

„Kuo aukščiau jis kils (sako jis) suvokiamojoje sferoje, kuo labiau artės prie neišmatuojamos Esybės, kurios kontempliacija turi būti jo laimė, tuo mažiau jis galės perduoti šias žinias kitiems; nes tiesa, pasiekianti jį vis labiau universalizuotomis suvokiamomis formomis, niekaip negalės tilpti į racionalias ar jutimines formas, kurias jis norėtų jai suteikti. Čia paklydo daugelis mistikų kontempliuotojų. Kadangi jie nebuvo pakankamai įsigilinę į trigubą savo būties modifikaciją ir nežinojo intymios žmogiškojo ketverto sandaros, jie nesuprato, kaip vyksta idėjų transformacija tiek kylančiojoje, tiek besileidžiančiojoje progresijoje; todėl, nuolat painiodami supratimą su intelektu ir nedarydami skirtumo tarp savo valios produktų, priklausomai nuo to, ar ji veikė vienoje, ar kitoje iš šių modifikacijų, jie dažnai rodydavo priešingybę to, ką norėjo parodyti; ir vietoje regėtojų, kuriais galbūt būtų tapę, jie virto vizionieriais.“

Šios Fabre d’Olivet eilutės atrodys neginčijamos kiekvienam, gerai perpratusiam jo teoriją apie trilypį žmogų. Kaip pavyzdį aukščiau pateiktam teiginiui pagrįsti, teosofas nurodo žymius genialiausio naujųjų laikų regėtojo paklydimus – to svaiginančiojo Jakobo Bėmės (Jacob Böhme), kurį Saint-Martin’as, vienas pirmųjų Fabre d’Olivet mokytojų, nedvejodamas vadina „didžiausia šviesa, pasirodžiusia žemėje po To, kuris yra pati Šviesa“. Ir iš tiesų, jis neatsitraukė prieš jokį arkaną, tas neraštingas amatininkas, „kurio įžūlus žvilgsnis (sako d’Olivet) prasiskverbė iki pat dieviškosios šventovės“.

Nepasitenkinęs tuo, kad pasinėrė į Wodh bedugnę ir nebuvo jos sunaikintas, bei išvydo tviskntį Jod-He-Vau-He veidą ir nemirė, didysis mistikas, apsvaigęs nuo ugnies-principo, gundė Viešpatį! Jakobas Bėmė norėjo pasakyti viską, viską atskleisti – viską, iki pat prieškosmogoninių Gamtos ir paties Dievo šaknų… Tuomet jo plunksną ištiko bejėgystė, o liežuvį – mikčiojimas.

Beje, negalėtume nesutikti, kad Bėmė už savo drąsą sumokėjo ne per brangiai. Bent jau mums taip atrodo, kai lyginame šį Regėtoją su daugybe vargšų vizionierių, ištiktų aklumo, beprotybės ar mirties už tai, kad nusileido į bedugnę, kuri, lyginant su dieviškąja bedugne, yra visai niekinga; už tai, kad išdegino savo akis Pragaro liepsnose; galiausiai (jei reikia pasakyti viską) už tai, kad išeikvojo savo substanciją, norėdami iššaukti būtybę, kuri nepasireiškia, jei jos nesukuri savo geismu, jei jos nesulipdai iš savo kūno ir kraujo, jei jos neįkvepi ir nepagirdai savo paties gyvybe: nes Šėtonas neegzistuoja ta prasme, kaip jį įsivaizduoja siauros ortodoksijos agnostikai, nepagydomai įsikibę į oficialųjį manicheizmą.

Šis menas, padedantis savižudybei ir žudymui – Niekybės, paverstos velniu, iššaukiantis autovampyrizmas – įeina į paslaptis, kurias šis tomas bandys išspręsti.

(II)

Tačiau prieš nušviečiant įprastus Juodojo Mago darbus, tiksliai nurodant, kokių ginklų, kokių pagalbininkų, kokios taktikos dėka jo užsispyrusi valia sugeba pasiekti pergalę nedorybėje, svarbu išvalyti lauką nuo kvailų hipotezių ir populiarių prietarų, kad nebeliktų vietos nesusipratimams.

Tam gali pakakti vieno atskyrimo, bet šis atskyrimas yra būtinas, ir blogai baigėsi tiems magams, kurie manė galį išsisukti susidūrę su šiuo sunkumu, be abejo, manydami, kad mažiau kompromituoja siuvinėti savo teosofinę drobę neutraliomis spalvomis, nei iš karto narplioti tokį subtilų ir ryškų kamuolį. Kiti manė, kad patogiau perkirsti šį Gordijo mazgą nepagrįstu teigimu ar neigimu: tačiau, priklausomai nuo to, kuria kryptimi jie nusprendė, jie veltui gąsdino paprastų žmonių sąžinę arba mokslininkų akivaizdoje išsakė bevertį teiginį.

Šis klastingas klaustukas, iškylantis prie gamtos mokslų ir net matematikos slenksčio, kaip ir prie filosofijos bei istorijos slenksčio, štai yra aiškiai iškeltas:

AR EGZISTUOJA ANTGAMTIŠKUMAS?

Su išlyga dėl toliau sekančio atskyrimo, mūsų atsakymas bus kategoriškas: ne, Antgamtiškumas neegzistuoja.

Tai, kad mums gali būti prieštaraujama nurodant neginčijamus ir net eksperimentiškai patikrintus faktus, kuriems kasdienėje kalboje priskiriamas epitetas „antgamtiniai“, negali sukelti nė menkiausios abejonės.

Viskas priklauso nuo susitarimo dėl žodžių. O šis žodis klaidina ir, kas dar blogiau, prisideda prie teologinių doktrinų diskreditavimo, nes po jų priedanga skatina vieną iš labiausiai protą šokiruojančių ir patį sveiką protą įžeidžiančių nuomonių, pasklidusių pasaulyje fanatikų ir kvailių džiaugsmui: tikėjimą dieviškąja savivale, valdančia visatą nepaisant ir dažnai prieštaraujant gamtos dėsniams.

Kai žodis turi arba atrodo turįs kelias skirtingas reikšmes, ar nevertėtų pasirinkti tos, kuri remiasi šaknine etimologija, nepažeidžiant perkeltinių reikšmių, kurios kyla ne iš teisėtos giminystės, bet iš racionalios afiliacijos, reguliuojamos nekintamų Analogijos dėsnių? (Analogija, kaip bet kokio palyginimo ir bet kokios sintezės generuojantis principas, iš tiesų pagimdo nuoseklias išvestinių reikšmių serijas, kurios grynai šakninėms reikšmėms yra tas pats, kas įvaikiai yra santuokoje gimusiems vaikams).

Grįžkime prie žodžio „antgamtinis“, kurį paprastai suprantame tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Išspauskime jį; iš kur jis kyla? Be jokios abejonės, iš žodžio „gamta“ (Nature).

Kas gi yra Gamta? Pateikti aiškų apibrėžimą yra sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Mes labai abejojame, ar mąstytojų žodyne yra žodis, kuriuo būtų buvę labiau piktnaudžiaujama. Kiekvieną kartą, kai koks nors rašeiva, pasiklydęs ontologijos labirintuose (bendras likimas kiekvieno, kuris pretenduoja staiga postringauti apie būtybių principą, jų kilmę ar esmę), kiekvieną kartą, kai toks rašeiva atsidurdavo keblioje padėtyje, jis neišvengiamai griebdavosi žodžio „gamta“, kad pridengtų savo idėjų žlugimą ir po gilumo regimybe paslėptų savo koncepcijos neaiškumą ar nepakankamumą. Gamta! Štai kas atsako į viską; prisidengus šiuo daiktavardžiu, niekada nerizikuojama pritrūkti žodžių. Todėl jis prarado bet kokią kategorišką reikšmę, bet kokį lemiamą pobūdį, bet kokią tikslią vertę; kaip tos monetos, kurios per daug cirkuliavo: atvaizdas nebėra ryškus, vos išlikę neaiškaus profilio kontūrai.

Dėl filosofijos plepių „Gamta“ yra sąvoka, kuri pasako viską ir nepasako nieko. Toje reikšmės migloje, kuri jai liko, ją noriai apibūdintume kaip „Tai, kas egzistuoja“, lygiai kaip Dievą – „Tas, kuris yra“.

Taigi, priimdami šią vulgarią apibrėžtį, jau dabar galėtume sakyti, kad taip pat absurdiška teigti kokio nors daikto ar reiškinio egzistavimą „virš gamtos“, kaip būtų chimeriška įsivaizduoti būtybę ar Galią „virš Dievo“. Jei „natūralus“ reiškia „kuris egzistuoja“, tai „antgamtinis“ reiškia „kuris yra virš egzistencijos“, kas tolygu pasakymui „kuris neegzistuoja“. Iš to bus sunku išsisukti. Žodis „antgamtinis“, taikomas gamtos reiškiniams, mums atrodo toks pat juokingas, kaip dvasinėms esybėms priskiriamas žodis „hiperdieviškas“.

Norint grąžinti žodžiui „Gamta“ jo tikrąją prasmę ir atstatyti visą jo reikšmę, reikia nei daugiau, nei mažiau, kaip tik pradėti kelių aukščiausių Mokslo paslapčių atskleidimą. Būtent tai mes bandysime padaryti III tome (Blogio Problema), tyrinėdami, kas yra Gamta savo principe, savo esmėje, savo substancijoje, savo veikimuose; kaip ją reikia suvokti jos vientisume, prieš Adomo nuopuolį; ir kuo ji galiausiai tapo visuotinėje materializacijoje, kuri yra tos katastrofos ir dangiškojo Adomo sub-multiplikacijos erdvėje ir laike produktas. Visi šie klausimai jungiasi griežčiausiu būdu ir atrodo priklausantys išskirtinai mūsų trečiosios Septinės temoms.

Šios antrosios Septinės („Juodosios Magijos Raktas“) programa iš tiesų nereikalauja nė vieno iš šių plėtojimų. Kadom (pradmenų) arba Olam (galutinių likimų) paslaptys mūsų dabartinę tezę liečia tik gana netiesiogiai. Mes imame žemiškąjį žmogų tame evoliucijos taške, kur gyvybės banga jį nunešė į mūsų planetą; ir tyrinėjame, kiek toli jo pyktis gali įtraukti į bendrininkavimą elementariąją Gamtą, kurios fatališki dėsniai yra abejingi tarnauti tiek iškrypimui, tiek padėti gerai valiai tų būtybių, kurios moka panaudoti šiuos dėsnius, siekdamos patenkinti egoizmą arba įvykdyti bendrą gėrį.

Priešingai, mūsų trečioji Septinė („Blogio Problema“) apima visai kitokius rėmus. Pažvelkite, kokią plačią sritį ji turi apimti: mistinis horizontas nusidriekia į rytus, viena vertus, iki Amžinosios Gamtos atsiradimo, iki pagrindinio Dekreto paskelbimo prieš Adomo nuopuolį; vakaruose, kita vertus, jis tęsiasi iki amžių pabaigos ir sub-multiplikacijų reintegracijos į Vienį; iki Adomo apoteozės amžinojo Žodžio prieglobstyje!

Kad ir kiek paaiškinimų reikalautų šie arkanai, beje, svetimi šio tomo objektui, visgi reikia apie tai tarti žodį jau dabar; nes mums būtų neįmanoma atsakyti, net trumpai, į tą klausimą – kas gi iš tikrųjų yra Gamta? – nenusakant keliais tvirtais ir trumpais bruožais nuopuolio istorijos, suvokiamos nebe kaip kosmogoninė pasaka, bet ezoterinės ir tradicinės Sintezės dvasioje.

Net ir be natūralumo ir antgamtiškumo klausimo, kurį mūsų tyla šiose materijose paliktų neišspręstą, šis priverstinis įsiveržimas į III Knygos programą turi dar ir tą privalumą, kad nušviečia astralo kilmę, kuri be to liktų labai neaiški. Tuo pačiu metu nukrypimas, kurį skaitysite, leis mums išryškinti esminį skirtumą tarp Rytų ir Vakarų teosofinių mokyklų – skirtumą, kurį nustatyti atrodo tuo skubiau, kuo mažiau jis buvo jaučiamas iki šios dienos. Ar kas nors jį bent nurodė prieš mus? Tikėkimės, bet kuriuo atveju, kad Visuomenė sugebės įvertinti šio atskyrimo, kuris mums atrodo esminis, svarbą.

Iš tiesų, jei apklausime skirtingus okultinio mokymo šaltinius, atsidursime priešais dvi labai skirtingas sroves, galima sakyti, prieštaringas tradicijas.

Pirma srovė (kuri yra Mozės ezoterizmo, interpretuoto Fabre d’Olivet, ir apskritai slaptojo mokymo Vakaruose: nesvarbu, ar laikomasi grynosios kabalistinės tradicijos, ar sekama mistikų, nuo Aleksandrijos laikų iki mūsų dienų, per Gnozę, Tamplierius, Rozenkreicerius, Paracelsą, Fluddą ir Crolliusą, o vėliau Regėtojų mokyklą: Bėmę, Gichtelį, Leade, Martinesą, Butoit-Mambrini, Saint-Martiną ir Molitorą ir t.t.) – pirma srovė mus atveda tiesiai prie absoliučios amžinosios Gyvybės ir Gamtos-esmės koncepcijos, kuriai jaučiama ir atsitiktinė Gamta, materialioji ir konkrečioji Visata, tėra tik produktas, atsiradęs dėl galimo nukrypimo, laikinas nelaimingas atsitikimas.

Suvokta prieš nuopuolį, Amžinoji Gamta, vaisinga Dievo sutuoktinė (kurią jis manifestuoja išleisdamas į šviesą savo Logosą), sudarytų tą dieviškojo Vienio sferą (Valentino Pleromą), kurioje harmoningai juda visos intra-emanuotos būtybės, kurių sintezė yra Adam Kadmon, kitaip tariant – Žodis. Žodis, pagimdytas iš netirpios grynosios Dvasios ir visuotinės gyvosios Sielos sąjungos, arba, jei labiau patinka, vyriškojo Dievo ir moteriškosios Gamtos; Žodis, idealus Makrokosmosas, kurį šiuo požiūriu dar vadintume Adam-Elohim, priešingai vienam iš jo narių, kurį galima būtų pavadinti Adam-Eloha.

Šiame pastarajame reikėtų matyti ir autorių, ir auką to nelaimingo atsitikimo, apie kurį ką tik kalbėjome.

Iš kur gi kiltų šis nelaimingas atsitikimas? Iš Adomo neatsargumo, vertinant jį (susiaurinta prasme) kaip Eloha, esantį vienos substancijos su Žodžiu – Adam-Elohim – kurio gyvu organu jis tam tikra prasme buvo savo ištakose.

Užuot gyvenęs laimingai motiniškoje dieviškosios Gamtos substancijoje ir Žodžio Vienyje, Adomas, kurstomas Nahash (Egoizmo), nori pažinti ir sugriebti Gamtą joje pačioje (jos radikalioje esmėje, ankstesnėje už dieviškąjį generuojantį Esybės bučinį, tame, ką Bėmė vadina jos tamsiąja šaknimi: žodžiu, jos įsčiose prieš apvaisinimą). Užvaldyti šią okultinę esmę, pirmesnę už šviesos elementizaciją; šį galimos gyvybės ašį, kuri norėtų būti, bet nėra: tokia yra miglota Adam-Eloha ambicija. Jis beatodairiškai neriasi į šią bedugnę, ieško ten šviesos, autonomiškos gyvybės ir visagalybės; bet randa tik kankinančias tamsybes, trokštančias ir visuomet apviltas, nevaisingą kančią, aklą pastangą… Jis prasmenga į nebūtį, kuri geidžia būti, kuri siurbia jo gyvybę ir kurios lerva, nuolat ryjama, jis taps.

Tačiau Apvaizda, aukštesnysis Gamtos intelektas, numatė šią liūdną galimybę: ji siunčia kuriamąjį spindulį į bedugnę – tai Paracelso ir Bėmės Fiat – ir vaistas, paruoštas potencijoje nuo visos amžinybės, taps veiksmu Adomo išgelbėjimui.

Tamsybės iš prieškosmogoninio limbo (to pirminio fondo, kur elementizuojasi, atsispindėdama, nematoma grynosios Dvasios Šviesa) kilo iš trijų potencialių Jėgų, sujungtų į fiziogeninę grandinę: gniuždomoji jėga (tankio motina), plečiamoji jėga (retumo motina) ir pagaliau sukamoji jėga, dviejų pirmųjų kovos produktas (ir ugnies-principo motina). Šis trigubas dinamizmas, slapta visos sukurtos gyvybės bazė, užvaldo Adomą-Ievą: plečiamoji jėga, išplėsdama Adomo substanciją, duoda Abelį, eterinę, išcentrinę Erdvę; gniuždomoji jėga davė Kainą, skiriantį, įcentrinį Laiką. Nes, tapęs kintamu, Adomas pažino Laiką; tapęs kūnišku, jis pažins Erdvę.

Laikas sutirština į ūkų debesis eterinę Erdvės substanciją; Kainas užmuša Abelį: iš čia materialusis pasaulis, kuris organizuojasi remdamasis trečiąja Bedugnės savybe (sukamąja jėga), kuri pagimdo Setą, sideralinį Adomo substancijos paskirstymą Erdvėje, pasitelkiant Laiką.

Bėmės Fiat, arba Apvaizdos paleistas spindulys, įžiebė Astralinę Šviesą bedugnėje: organizuojasi saulės sistemos… Nuo šiol Adomas išsibarstys dalinio dauginimosi būdu, pasitelkdamas Laiką, po visus pasaulius, skriejančius per Platybę, iki visiško jo apsivalymo ir sugrįžimo į Vienį dienos, integruojant dalomą Erdvę ir sulaužant skiriančiojo Laiko formą.

Tokia yra šio mokymo esmė, nesvarbu, ar su Bėme ir visa mistikų mokykla norima įsivaizduoti du vienas po kito einančius nuopuolius: Liuciferio-Eloha, prasmegusio pirmuoju į Gamtos-esmės bedugnės tamsybes (prieš apšvietimą) ir apsigaubusio – kad suviliotų Adomą-Ievą – Nahash, 3-ąja Bedugnės savybe; tuo kankinančiu Sukimusi (gniuždomosios ir plečiamosios jėgų produktu), kuris yra latentinė visų sukurtų būtybių dvigubo psichinio ir valios gyvenimo bazė; ar daroma prielaida, su Moze, interpretuojamu Fabre d’Olivet, kad Nahash, beasmenė jėga, pakako nulemti Adomo-Ievos nuopuolį.

Beje, gana mažai svarbu, ar prieš Adomo nuopuolį kitas Eloha – Adomas prieš raidę, vardu Liuciferis – pažeidė dangiškąją pusiausvyrą, ar ne. Nes priimant, su Mistikų mokykla, hipotezę apie du vienas po kito sekančius Liuciferio ir Adomo nuopuolius, kai pirmasis įtraukia antrąjį, vis tiek lieka tikra, kad Liuciferis bent jau nupuolė pats savaime, be jokios piktosios Dvasios provokacijos. Taigi sąmoningo gundytojo įsikišimas jokiu būdu nėra būtinas nuopuoliui paaiškinti. Ar tokia būtybė į tai kišosi, ar ne, tai yra antraeilis ginčas, kuris neturi skirstyti teosofų, sutariančių dėl likusių dalykų.

Kad ir koks lakoniškas būtų mūsų išdėstymas, pasakėme pakankamai, kad apibūdintume pirmąją srovę, Vakarų Okultizmo srovę.

Kita srovė (kuri yra budistinio ezoterizmo ir, atrodo, visų jonėnų mokyklų) veda mus į tai, kad materialiąją Visatą laikytume amžinai atsinaujinančia archetipinės Visatos manifestacija; Nuopuolį – tiesiog alegorine Dvasios nusileidimo į materiją figūra; o Atpirkimą – tiesiog mistine atvirkštinio evoliucinio judėjimo emblema, kuri sublimuoja progresyvias Esybės formas link tam tikros rūšies mechaninės spiritualizacijos. Taigi Dvasia, be paliovos spinduliuojanti, kad nusileistų į materiją; ir materija, be atvangos apdorojama siekiant išlaisvinti belaisvę Dvasią, kuri stengiasi pakilti, kad vėl nusileistų, vėl pakiltų, vėl nusileistų ir taip be galo: konkretus Objektyvumas nebegali būti suvokiamas kaip ledinis, bet išsenkantis potencialaus Subjektyvumo išsiliejimas; nes gyvoji Gamta (balansuojanti nuolatiniame svyravime nuo poliaus diferenciacija link poliaus integracija ir atvirkščiai) redukuojasi į gryną dinamizmą, kur Gėris ir Blogis, būdami būtini, nebėra priskirtini moralinės būtybės sąžinei; kur Parabrahm su tuo pačiu abejingumu siunčia savo emanacijas apgyvendinti diferencijuotos materijos pragarą ir vėl praryja į savo abejotinos esmės bedugnę nebūtį dalinius elementus, sugrąžintus į jo ryjančią vienybę: tas būtybes, kurios veltui silpo, kentėjo, neteko vilties; tada kovojo ir užkariavo dviprasmišką Nirvanos laimę, kad ją vėl prarastų po iliuzinio poilsio ir vėl pasisiūlytų pražūtingam nesunaikinamos Majos glėbiui – amžinojo košmaro žmogėdrai, kuri kuria ir ryja formalias regimybes, niekada negalėdama jomis pasisotinti, ir kuri neišsenkamai apgyvendina kenčiančio gyvenimo ir mirties karalystes, pati niekada nepasiekdama nei visiško gyvenimo, nei visiškos mirties.

Mums, Vakaruose, yra atgrasu paversti visatą mašina, žmogų – kankiniu vergu, o nesąmoningą Dievą – amžinojo Blogio autoriumi! Tai kraštutinės pasekmės, kurias tikrai per lengva išvesti iš indų Sintezės premisų: nes galiausiai, fizinei visatai suponuojant Blogio egzistavimą, įamžinti vieną reiškia įamžinti kitą.

Šiuo klausimu egzoterinės Krikščionybės sektos pačios atrodo pateikiančios sprendimą, mažiau žalingą žmogui ir mažiau piktinantį jo protą. Iš tiesų, jei jos skelbia absurdišką amžinų bausmių dogmą iškrypėliams, tai bent jau teisiems žada teisingumą, mokydamos apie „pasaulio pabaigą“, tai yra, viską apsvarsčius, apie atsitiktinį ir laikiną šio fizinio pasaulio, kuriame Blogis vienodai siaučia tiek prieš geruosius, tiek prieš bloguosius, pobūdį.

Paralelė, kurią nubrėžėme tarp dviejų ezoterizmų, Vakarų ir Rytų, pakankama, kad leistų pajusti jų stipriąsias ir silpnąsias puses; ir atrodo beveik nereikalinga pridurti, kad mūsų veikalai aiškiai remiasi pirmąja iš šių dviejų okultinių srovių.

O jei grįšime prie nukrypimo, kurį ką tik perskaitėte, ištakų, mums bus lengviau suteikti prasmę žodžiui „gamta“.
Geriau suprasime, kad Gamtą galima nagrinėti dviem aspektais:

(1) Amžinoji ir dangiškoji Gamta, kuri yra aukštesnysis Edenas, Vienio karalystė. Laiko ir Erdvės sąvokos ten išnyksta dvigubame Amžinybės ir Begalybės koncepte. Reintegruotos sielos nustoja būti pavaldžios mirties ir atgimimų alternatyvoms; nes jų substancija, visiškai sudvasinta, nebeleidžia įsikibti atgalinėms kartų srauto bangoms…

(2) Laikinoji ir kosminė Gamta, arba nuopuolio, trejopa kaip ir Visata, kurios dėsnis ji yra. Ji skirstoma į: (1) Apvaizdos arba natuojančią Gamtą, kuri yra bendra Dangui ir Žemei; per ją laikinoji Gamta jungiasi su Amžinąja Gamta, Visata baigiasi Edene, o Laikas – Amžinybėje; (2) Žmogiškąją, arba psichinę ir valios, tarpinę Gamtą; (3) Fatališką arba natūruotą Gamtą.

Tie, kurie norėtų daugiau paaiškinimų apie šią trejybės hierarchiją, ras nuostabių Fabre d’Olivet „Filosofinėje istorijoje“, kuris jas puikiai atskyrė ir meistriškai aprašė. O mums dera čia sustoti. Šią akimirką norėjome tik užkirsti kelią nesusipratimų grandinei, kuri grėsė nusidriekti be galo, ir pabrėžti, tikslinant skirtingas reikšmes, priskirtinas žodžiui Gamta, koks juokingas ir chimeriškas yra Antgamtiškumo pavadinimas.

Dėl dvasinių esybių ir net galimybės santykiams tarp šios tvarkos būtybių ir sielų, nusileidusių į kūno nuosmukį, neigimo; dėl aiškiaregystės, bilokacijos, daiktų perkėlimo (aporto), minčių perdavimo, užbūrimo per atstumą ir daugelio kitų psicho-fluidinių ir daugiau ar mažiau paslaptingų reiškinių ginčijimo – mes apie tai net negalvojame. Jei mums kiltų užgaida prieštarauti akivaizdiems faktams, nerašytume storų knygų, skirtų jiems paaiškinti. Tai yra faktai, kuriuos vadinsime stebuklais, netgi miražais, jei norite.
Mums pakanka protestuoti prieš iracionalią ir agnostišką egzegetų interpretaciją, kurie kiekviename tokio pobūdžio reiškinyje nori matyti gamtos dėsnių pažeidimą, savavališką priežasčių ir pasekmių nenutrūkstamos grandinės nutraukimą; žodžiu, dabartinę Dievo ar jo angelų valią, pakeičiančią natūralias priežastis, kad materijai (išimtinai atimtai iš ją valdančių dėsnių) būtų padarytas betarpiškas, tiesioginis poveikis.

Tai yra absurdiška hipotezė par excellence, kuri idėjų lygmenyje atitinka (jei drįstu sakyti) ne mažiau absurdišką žodį, išnagrinėtą aukščiau.
Apvaizda be abejonės veikia fizinį pasaulį, sekdama auksine natūralių tarpininkų grandine, kurie paeiliui yra nulemti ir nulemiantys. Tačiau, visų pirma, didelė klaida yra tapatinti Apvaizdą su Dievu, nes Apvaizda galutinėje analizėje yra ne kas kita, kaip Gamtos Intelektas: tikimės tai padaryti akivaizdžiu vėliau. Be to, ši aukštesnioji gyvojo Makrokosmoso galia, Apvaizda, veikia fiziologiniu būdu (nei daugiau, nei mažiau, kaip atitinkama galia pas žmogų iš kūno ir kraujo: pavyzdžiui, rašytojas griebiasi plunksnos, paskatintas savo intelekto, kuris, sutardamas su jo valia, padiktuos jam kokią nors pastabą). Apvaizda niekada negriauna ir net netrukdo didžiųjų dėsnių mechanizmui, kurie pirmapradiškai nustatyti kaip amžinai nepaperkami Amžinosios Išminties liudininkai.

Jei Dievas galėtų sutrikdyti šių nekintamų dėsnių harmoniją, jis padarytų juos melagingais liudininkais ir, pats sau iškilmingai prieštaraudamas, sėtų sumaištį ne tik jutiminiame pasaulyje, bet ir, svarbiausia, moraliniame bei intelekto pasauliuose. Pati nepasiekiama principų sfera būtų sukrėsta.

Kas neįmanoma. Figmedis, kuris staiga pradėtų vesti riešutus, nebebūtų figmedis: lygiai taip pat principas, priverstas kokios nors Galios spaudimo sukurti rezultatus, priešingus tiems, kuriuos jis teikė savo laisvame plėtime, nebebūtų principas. Eisime toliau. Visuotinių dėsnių visuma (kilusi iš abipusių Principų santykių, siekiančių pasireikšti potencialiai, o vėliau veiksmais), dėsnių visuma yra tarsi milžiniškas mechanizmas, griežtai vieningas savo egzistavimo priežastimi; mechanizmas, kuriame kiekviena dalis valdo visas kitas ir mainais gauna, per savotišką kolektyvinį ir abipusį veiksmą, Vienio-principo dorybes. Šis pačių įvairiausių funkcijų grįžtamumas stebimas bet kurioje darnioje ir į griežtą sintezę suvedamoje sistemoje.

Mes tai sakėme: idėja apie Principą, galintį pakisti savo esmėje arba varijuoti savo pasekmėse, yra radikaliai klaidinga idėja, nes ji pačiuose savo formulavimo terminuose implikuoja akivaizdų prieštaravimą. Bet net ir trumpam pripažinus šį galimą nestabilumą, pirmųjų principų solidarumo dorybė yra tokia, kad menkiausias vieno iš jų pakeitimas turėtų atgarsį visoje intelekto visatoje: iš to kilęs Chaosas, plisdamas priežastingumo grandine, iš karto sugriautų dangaus ir Žemės pusiausvyrą; tai būtų pasaulio pabaiga, kokią apie tūkstantuosius metus įbauginti žmonės įsivaizdavo kaip neišvengiamą.

Okultinė priežastis glūdi paties Dievo prigimtyje, kuris būdamas Sąmoningas-Absoliutas – Wronskio žodžiais tariant, Proto-Absoliutas – nėra suvokiamas kaip galintis suklysti, dvejoti ar kaip nors keisti savo valią. Iš anksto nustatyti dėsniai yra jo Išminties kūrinys; Apvaizda reguliuoja jų taikymą. Jei Dievas pažeistų vieną iš dėsnių, kuriuos jis įsteigė Pradžioje (Be-rceshith), jis paneigtų pats save: nes jis pademonstruotų nekintamojo kismą, visažinio neapdairumą, aukščiausiosios Minties dvejones, absoliutaus Žodžio išsisukinėjimus.

(III)

Be abejo, niekas nesuprato klaidingai kelių aksiomų, išdėstytų šios pratarmės II skyriuje, vertės; jų reikšmė neapskaičiuojama; ji apima ir dominuoja visame šiame veikale.
Tiko jas įrašyti mūsų antrosios Septinės pradžioje, būtent ten, kur atsiveria dogmatinis Aukštojo Mokymo dėstymas, po gryno ir paprasto faktų, dominančių mūsų temą, išdėstymo (pirmoji Septinė: Šėtono Šventykla).

Dar daugiau, (rizikuojant formaliai užbėgti už akių šio tomo temoms), atrodo naudinga jau dabar pasitikti tikėtinus prieštaravimus.

Šioms dviem aksiomoms: – Antgamtiškumo nėra; – Absoliuti Esybė nėra linkusi nei dvejoti, nei gailėtis, – bus priešpastatytas Tvano pasakojimas, viena vertus, toks, kokį pateikia oficialūs Biblijos vertimai; ir, kita vertus, ta garsioji Vulgatos eilutė, kurioje kiekvienas gali perskaityti, kad Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų čia, apačioje. Kadangi Mozė tikintiesiems yra neklystantis Šventosios Dvasios ruporas, o Vakarų Ezoterizmo adeptams – vienas iš jų įspūdingiausių autoritetų, tokie prieštaravimai atrodo pakankamai rimti, kad reikalautų iš mūsų nedelsiamo atsakymo.

Tegul mums bus leista, neapkaltintiems pasipūtimu, čia patvirtinti, kad pasaulyje nėra nieko lengvesnio, kaip paversti niekais šiuos apgaulingus sunkumus. Prašome Skaitytojo būti teisėju.

1. Tvanas. – Kad mūsų planeta buvo kelis kartus nuniokota baisių, nors ir dalinių, tvanų, Okultizmas to neginčija ne labiau nei universitetinis mokslas. Žinodamas net tai, ko pastarasis nežino – geologines ir metafizines tokių kataklizmų priežastis, jis galėjo suformuluoti nelankstų jų periodinio pasikartojimo dėsnį, nustatomą fiksuota data. Tačiau iškreipti, kaip Vulgata, visuotinį tvaną į istorinį dabartinio ciklo įvykį – tai kitas reikalas. Faktas yra labai ginčytinas ir paprastai ginčijamas. Kad ir kaip būtų su šiuo ginčo punktu, kurio čia neverta aptarinėti, lieka konstanta, kad Mozė iš principo pripažįsta visuotinio tvano galimybę. To pakanka, kad būtų galima samprotauti apie faktą, laikomą galimu, kaip apie įvykusį faktą. Taip ir darysime.

Tvanas, kaip ir visi bendri ar daliniai kataklizmai, yra griežtai logiška natūralių Priežasčių pasekmė; jis realizuojasi veiksmu tik sekdamas hierarchine judinamų ir judinančių priežasčių grandine.

Dievo Žodis, kad išsipildytų, gali apvaizdiškai daryti įtaką antriniams dėsniams, nekeisdamas jų esmės.

Tarkime, turime ratą, užmautą ant judančios ašies; šis ratas sukasi į dešinę. Jei priversime jį suktis į kairę, pakeisime jo sukimosi kryptį, nepakeisdami jo intymios prigimties, kuri yra suktis. Jo funkcija jokiu būdu nėra sugadinta dėl to, kad ji apversta.

Gamindami šį ratą, galintį suktis abiem kryptimis, mes pasilikome teisę pagal savo užgaidą keisti jo sukimąsi iš dešinės į kairę arba iš kairės į dešinę. Taip (vartojant egzoterinę kalbą iki trivialumo), Dievas pasiliko teisę savo nuožiūra išplėsti arba kondensuoti vandenis.

Kaip?
Liečiame vieną iš Mozės iniciacijos arkanų, ir tik tie turės pilną ir visišką jo supratimą, kurie žino, ką reikia suprasti po garsiuoju Ruach Elohim, kuris Pradžioje judėjo vaisingumo potencijoje virš dvigubų vandenų paviršiaus.

Savo esme šis Ruach Elohim susijęs su Ruach HaKodesh, Šventąja Dvasia, kurios jis yra pirminė, edeniška manifestacija. Substancijoje ir visatoje jis sudaro tą paslaptingąjį agentą, kurį indai vadina Akaša (grynuoju fluidu), kai jį valdo protinga jėga; bet kuris, paliktas savo paties judėjimo fatalumui, tampa Nahash ciklonu; arba Pradžios knygos žalčiu – žodžiu, Astraline Šviesa. Vienu ir kitu atveju jis buvo vadinamas pasaulio siela, kaip bus matyti toliau. Jis yra aukščiausias elementinės pusiausvyros faktorius, Emesh, ir teismo arba moralinės pusiausvyros kalavijas, Hocq. Kaip jutiminio pasireiškimo principą, Mozė jį išleidžia tekėti Edeno regione Pišon vardu, upę, kuriančią objektyvią arba fizinę kūriniją, kaip generuojančios plastinės Galios išsiplėtimą, ir ypač kaip visuotinę vitalinės individualizacijos Galią, šis teokratas jį žymi Nojaus balandžio, Jonah, emblema. Štai ką galime pasakyti.

Bet šių specifikacijų detalės mus nuvestų per toli. Tvano problema šią valandą turi būti mūsų vienintelis rūpestis. Dėl viso kito apsiribokime bendrybėmis.

Visi aukščiau išvardyti terminai ir dar kiti, kurie bus apibrėžti vėliau, išreiškia okultinę filiaciją, emanavusią iš Ruach HaKodesh, Šventosios Dvasios; tai yra Principų ir Galių hierarchija, hierarchija, kuri mums, nupuolusiems Adomo daliniams daugikliams, ateina į astralinį pasaulį arba hiperfizinių fluidų pasaulį. Jau knygoje „Prie Paslapties Slenksčio“ (Au Seuil du Mystere) mes, remdamiesi nuolatine Išminties Mokytojų tradicija, paaiškinome trigubą visuotinio fluido prigimtį, priklausomai nuo to, ar jis nagrinėjamas savo plėtimosi judėjime, Od, savo apribojimo judėjime, Ob, ar integraliame savo dvigubo judėjimo, kylančio ir besileidžiančio, cikle, Aur. Jei šią valandą pastebėsime, kad vandenys senojo pasaulio šventovėse visada buvo laikomi pasyvaus ir ribojančio principo materialiu hieroglifu, nenustebsime sužinoję, kad šie vandenys savo normalioje būsenoje yra suspausti, kondensuoti ir tarsi surakinti pergalingai gniuždančios, sutraukiančios ir rišančios jėgos. Šiam statiniam mazgui irstant, vandenys paklūsta, kiek leidžia jų stulbinantis elastingumas, visuotiniam vaisingumo ir plėtimosi agentui, kuris dinamizuoja ir išplečia visus dalykus pagal elementiniam pasauliui būdingą ketveriopą daugybą. Šis pastarasis agentas, labai artimas Jonah, buvo gerai žinomas senovės Išminčiams: jie jam buvo priskyrę kubinio akmens emblemą, kuris ketvirtajame Taro lape tampa sostu, kuriame sėdi paslaptingasis Imperatorius, Toto Rha-won ir finikiečių Molochas (daiktavardis, kuris paprastu latentinių balsių pakeitimu hebrajų kalboje duoda žodį Melech, reiškiantį Karalių).

Atsitraukus gniuždančiam agentui, kuris neutralizavo plėtimosi jėgą, vanduo plečiasi su ypatingu smarkumu: tai Fabre d’Olivet verčia kaip didįjį patvinimą; tai pats Mozė nori leisti suprasti aiškiau, kai sako: Ir atsivėrė visi potencialios Bedugnės šaltiniai.

Taigi Tvanas vyksta per gamtinės tvarkos reiškinį – Kosmoso sutraukiančiosios jėgos atsitraukimą, ir nuolatinę vandenų nuslūgimo priežastį. Sutrukdyta tam tikru momentu savo kondensuojančioje funkcijoje, ši Jėga palieka skysčių mases priešingos jėgos, neribotai dauginančios ir plečiančios, valiai.

Šis lemiamas atsitraukimas, kas lieka jo tiesioginiu provokatoriumi? Ir čia Dievas veikia tik per iš anksto nustatytus principus; žmogaus laisvė yra vienas iš šių principų. Kaip Fabre d’Olivet leidžia puikiai suprasti, tai ne dieviškosios Valios Žodis spontaniškai atriša Bedugnės šaltinius: Jod-He-Vau-He nusileidžia žemiškojo Adomo, kuris grūmėsi prieš Jį, pastangoms; jis leidžia jam kristi nuo jo paties sunkaus likimo svorio; štai ir viskas. Žmonija kovojo iki galo, kad taptų nepriklausoma nuo savo dangiškojo Principo; Kūrėjas nusileidžia su apgailestavimu; jis pasitraukia, kai norima pasitraukti nuo jo veido; jis išlaisvina tą, kuris bandė išsilaisvinti. Visiškai negatyvus, jo paskelbtas pasmerkimas tėra tylus sutikimas.

Žmogus, paliktas savo didėjančio sugedimo sūkuriui, nežinodamas sudarė paktą su Mirtimi: nuo to momento jis priklauso savižudybės fatalumui. Jis šaukiasi kataklizmo; jis jį iššaukia jam pačiam nežinoma kalba… Nelaimingasis, jis nežino, kad Kataklizmas ateis. Fabre d’Olivet šiuo klausimu yra formalus: „tikroji Mozės mintis yra ta, kad Esybių Esybė sunaikina žemę tik palikdama ją degradacijai, sugedimui, kuris yra jos pačios kūrinys: mintis, jau glūdinti atsižadėjime, apie kurį kalbama 6 eilutėje.“ (VI sk.)

1. Būtent šį Atsižadėjimą pasirinkome kaip antrąjį prieštaravimų, kurie mums galėtų būti pateikti, pavyzdį.

Čia vėl kreipsimės į Fabre d’Olivet, kurio doktrininiai paaiškinimai, dažnai labai trumpi, pasižymi tuo, kad visada yra tobulo aiškumo ir korektiškumo. Pastabos, kuriomis nusėtas jo Mozės hebrajiško teksto vertimas, vengia komentarų tikrąja to žodžio prasme; jos labiau orientuotos į gramatinę ir hieroglifinę analizę – tyrimus, kuriuos radikalinis žodynas, patalpintas po jo nuostabios gramatikos, leidžia nuvesti gana toli… Mąstytojas ir mokslininkas, kurio stulbinančią erudiciją pranoksta tik kuklumas ir kito amžiaus sąžiningumas, Fabre d’Olivet sugebėjo prasiskverbti labai giliai į sugriuvusių šventovių kriptą, iki pat paslaptingiausių arkanų tabernakulio. Daug kartų mums bus suteikta proga pasinaudoti jo šviesa; todėl mums buvo svarbu pasveikinti jį čia kaip pirmos eilės autoritetą.

Uždarykime šį intarpą, kad grįžtume prie mūsų kontroversijos.

Pirmasis spėjamas prieštaravimas turėjo tikslą paneigti mūsų principus, priešpastatant mūsų formaliam neigimui akivaizdų didžiųjų gamtos dėsnių pažeidimo pavyzdį. Tvanas, iš tiesų, toks, kokį gana dažnai įsivaizduojame, sudarytų fizinio negalimumo atvejį; bet manome gana įtikinamai parodę, kad gaminant šį išskirtinį reiškinį niekas neleidžia matyti tiesioginio dieviškosios Valios veiksmo jutiminei visatai, bet būtiną natūralių priežasčių efektą, veikiantį, tiesa, Apvaizdos impulsu, tačiau nenukenčiant pirminiams dėsniams.

Antrasis pasirinktas prieštaravimo pavyzdys atakuotų nekintamo savo ketinimuose, laisvo nuo aistrų, negebančio gailėtis Dievo koncepciją. Čia, kaip ir anksčiau, regimybės kovoja prieš mus: ir šventasis tekstas, toks, kokį jį verčia Šv. Jeronimas, be ginčų įteisintų grubiai antropomorfinio Dievo idėją. Bet reikia pažiūrėti, kokius hebrajiškus žodžius ugningasis Bažnyčios Tėvas verčia kaip: „poenituit Eum quod hominem fecisset in terra: Jis (Jod-He-Vau-He) gailėjosi sukūręs žmogų žemėje.“

Aiškus yra šis vertimas, bet autentiškas Mozės tekstas yra ne mažiau aiškus, ir, deja, jis nieko panašaus nesako:

tai yra, pažodžiui, pasak mokslininko d’Olivet:
„Ir jis visiškai atsisakė (jis ilsėjosi nuo rūpesčio) IHOAH, dėl ko jis buvo sukūręs Adomo ipseitybę (visuotinį žmogų) žemėje.“ Arba, gera prancūzų kalba: „Ir Ihoah visiškai atsisakė to palaikomojo rūpesčio, kurį teikė šio paties Adomo egzistavimui žemėje.“

Radikalinė žodžio innachem analizė iš tiesų įrodo, kad jis gali reikšti gailėtis tik visiškai iškreipta prasme, kad nesakytume hibridine – prieš kurią vieningai protestuoja Mozės kontekstas ir labai filosofiška bei labai aukšta Mitzraimo ir Izraelio įšventintųjų nuomonė apie Esybių-Esybę: „veiksmažodis nacham, apibendrintas kolektyviniu ženklu, tiksliai reiškia visiškai atsisakyti, visiškai liautis, nusišalinti, nustoti rūpintis, apleisti veiksmą, jausmą… Dievas nesigaili, kaip sako Šv. Jeronimas; bet jis atsisako, jis apleidžia; daugiausiai, jis supyksta.“

Jei Fabre d’Olivet būtų tęsęs argumentuotą Pradžios knygos atstatymą toliau nei dešimtas skyrius, kyla klausimas, kokiu rašalu jis būtų išjuokęs neabejotinai labiau mistifikuojančius nei naivius interpretatorius, kurie, per penkių nešvarių miestų gaisrą, Loto žmoną paraidžiui paverčia druskos stulpu! Reikia būti labai dosniam, tikrai, kad priskirtum Mozei šiuos genialius atradimus; bet kai turima tokia vaisinga vaizduotė, taip išsisukti nuo savo atradimų šlovės – tai nusidėti per dideliu kuklumu.

Apie mirtiną išgąstį arba sustingimą iš baimės kalbama šioje eilutėje (Pradžios, XIX, 26), kurią visos vulgarios Biblijos verčia maždaug taip: „Loto žmona pažvelgė atgal, ir ji pavirto druskos stulpu. (Le Maistre de Sacy vertimas.)“

Naudodami metaforą, tokią pat drąsią kaip ir išraiškingą, mes noriai sakome: suakmenėjęs iš nuostabos arba suledėjęs iš baimės. Mums net pasitaiko parašyti, daugiau nespecifikuojant: jis daugiau nejudėjo… tikras marmuras! arba dar: jis liko suakmenėjęs vietoje; arba net, kraštutiniu atveju: ši suakmeninanti naujiena pavertė jį statula. Įprastos prancūzų kalboje iki banalybės, ar tokios figūros kada nors suprantamos paraidžiui?… Tačiau nereikia prarasti vilties: kai mūsų idioma taps mirusia kalba, būsimi mūsų šiandieninių knygų vertėjai, jei turės silpnybę stebuklingiems pasakojimams, galės pasiūlyti tūkstančius pavyzdžių, pakartojančių druskos stulpo stebuklą; su nedideliais variantais, žinoma: nes apie akmens, marmuro ar ledo statulas kalbės mūsų seni prancūziški tekstai, paklusnūs šios mokytos ir neklystančios egzegezės menui.

Šis palyginimas peršasi tiek, kad Mozės interpretatorių aklumas, ar jis būtų tyčinis, ar ne, lieka nesuprantamas…

Galiausiai, kodėl gi nepasisėmus absurdo pilnomis saujomis? Argi Dievo pirštas nėra čia, kad įteisintų neįmanomą paprastų žmonių valia ir galutinai tai paaiškintų, paskelbdamas tai amžinai nepaaiškinamu? Ši eilutė lieka uždara tavo supratimui, brangus Biblijos komentatoriau. Tiek to! Greitai mažą stebuklą, ir viskas taps aišku. Ir tebūnie palaimintas tas Deus ex machina, kuris nusileidžia iš dangaus reikiamu momentu, kad visiškai patenkintų pačius sunkiausiai patenkinamus protus!

Stebuklas! Visuose religinių glosų puslapių vingiuose mes jį randame, nekintamai apvilktą ta hibridine ir agnostiška reikšme, tokia piktinančia sveiką protą ir tokia priešinga tai idėjai, kurią Egipto ir Chaldėjos adeptai buvo susidarę apie paslaptingus, teurginius ar maginius reiškinius.

Kas gi buvo nuostabus reiškinys (1) senovės pasaulio išminčių akyse? Natūralus efektas, kurio priežastis mums neaiški; nenumatytas fenomenas, kuris, regis, pažeidžia gerai patikrintą dėsnį tik tam, kad paklustų kitam, mažiau žinomam, aukštesnės ir bendresnės tvarkos dėsniui.

Gamtos mokslai mums pateikia daugybę tokių pavyzdžių.

Drauge Skaitytojau, jei laisvalaikiu bent kiek domiesi chemija, tau nėra svetimas principas, kuris laboratorijoje taikomas taip dažnai; turime omenyje druskų dvigubo skilimo dėsnį: kai vienos druskos rūgštis su kitos druskos baze gali sudaryti netirpų arba labai mažai tirpų junginį, paties kontakto momentu (2) įvyksta abipusiai mainai.

Sumaišykime du filtruotus tirpalus: vieną – švino acetato, kitą – kalio chromato. Mainai įvyksta nedelsiant: palikdama kalį, chromo rūgštis susijungia su švino oksidu, sudarydama netirpų chromatą, kuris akimirksniu nusėda geltonų miltelių pavidalu. Kita vertus, acto rūgštis, įsotinusi kalį, sukuria higroskopinę druską, kuri lieka ištirpusi skystyje. Pagal ekvivalentų sistemą (3):

Pb(C₂H₃O₂)₂ + K₂CrO₄ → PbCrO₄ ↓ + 2 K C₂H₃O₂
      

Iki šiol jokių sunkumų. Šį kartą sumaišykime kalio jodido tirpalą su kitu – gyvsidabrio cianido tirpalu: kadangi jodas su gyvsidabriu sudaro beveik netirpų protojodidą, vadovaujantis aukščiau išdėstytu dėsniu, mainai turėtų įvykti tuojau pat. Tačiau taip neįvyksta: vietoj ryškiai raudonų nuosėdų, kurių tikėjomės, mūsų akyse visoje skysčio masėje susiformuoja savaiminė, bespalvė kristalizacija, kuri lėtai nusėda indo dugne lengvais perlamutriniais žvyneliais.

Įsikišo aukštesnis dėsnis: dvigubų druskų susidarymo dėsnis; rečiau taikomas dėsnis, kurio nagrinėjimas, beje, čia netinkamas, nes nuvestų mus per toli į abstrakčius nukrypimus.

Trumpai tariant, mainai neįvyksta; dvi druskos susijungia, kad sudarytų tik vieną: kalio jodido cianhidrargiratą:

KI + Hg(CN)₂ → KI·Hg(CN)₂
      

Šioje dviguboje druskoje gyvsidabrio cianidas atlieka sudėtinės rūgšties vaidmenį, o kalio jodidas – sudėtinės bazės vaidmenį. Ir reikia lašo bet kokios rūgšties – pavyzdžiui, azoto rūgšties – kad būtų nutraukta cheminė dvigubos druskos sanglauda ir (jei galima taip sakyti) dvi pirmykštės sumaišytos druskos būtų grąžintos į dvigubų mainų dėsnio veikimo sferą:

2 KI·Hg(CN)₂ + 2 HNO₃ → 2 KNO₃ + 2 HgI₂ + 2 HCN
      

Staiga oksiduotas, jodido kalis susijungia su azoto rūgštimi, su kuria turi didžiausią giminingumą; tuomet laisvas jodas atakuoja gyvsidabrį, sudarydamas su juo skaisčiai raudoną jodidą, kuris nusėda mėgintuvėlio dugne. Galiausiai, pasklidęs karčiųjų migdolų kvapas atsiranda dėl prūso rūgšties, susidariusios susijungus cianogenui su vandeniliu, esančiu azoto rūgšties hidratacijos vandenyje, kuris savo deguonį jau atidavė gimstančiam kaliui, užgrobtam šios rūgšties.

Šis pavyzdys yra reikšmingas: tam, kuris nežinotų kompleksinių druskų susidarymo, aukščiau aprašytas bandymas atrodytų stulbinanti anomalija, tikrai nepaaiškinamas druskų dvigubo skilimo dėsnio pažeidimas.

Tokie yra ir nuostabūs reiškiniai (prodiges): išimtiniai fenomenai, atsisakantys paklusti tam tikram, mokslininkams gerai žinomam dėsniui, dėl gana paprastos priežasties – jie priklauso aukštesniam dėsniui, kurio minėti mokslininkai nežino arba nepripažįsta.

„Nėra taisyklės be išimties…“ Kas nežino šios patarlės, paradoksalios teorijoje, bet labai teisingos praktikoje? Liaudies intuicija iš esmės beveik neklysta: kartais ji savo orakulus formuluoja nerangiais ir net netiksliais terminais; tačiau ši sentencinga ir banali frazeologija dažnai slepia gilią ir beveik visada teisingą mintį.

Kiekvienas svarbus atradimas grąžina į racionalių reiškinių tvarką kokį nors faktą, kuris naivuolių akyse atrodė stebuklingas, ir kurį oficialusis mokslas iki tol atkakliai neigė, nes negalėjo jo paaiškinti.

Nėra okultinio mokslo, puikiai sako M. de Saint-Yves; yra tik įslaptinti mokslai (sciences occultées).

Kitas pavyzdys, lygiai taip pat susijęs su chemija, fizika ir gamtos istorija, pasirodys dar labiau stulbinantis: kalbama apie reiškinį, kurio atsiradimą universitetiniam mokslui būtų labai sunku paaiškinti.

Tai apčiuopiamas, akivaizdus faktas, kurį kiekvienas gali be vargo patikrinti. Tačiau norint nurodyti jo priežastį, pademonstruoti jo mechanizmą, būtina kreiptis į tradicinę ezoterinės išminties Mokytojų šviesą…

Mes užklupsime ir pagausime veiksmų sūkuryje pačią kūrimo jėgą (4): pamatysime, kaip materija susikuria mūsų akyse, moksliškai tiriant dienos šviesoje; ir tai vyks tokiomis eksperimentinės kontrolės sąlygomis, kurios akivaizdumu suglumins bet kokį prieštarautoją ir paralyžiuos bet kokį norą „kabinėtis“ net ir paties karščiausio garsiojo aforizmo „niekas neprarandama, niekas nesukuriama (5)“ gynėjo lūpose.

— Ar kalbate rimtai? Tai būtų neįtikėtina…
— Kaip norite.
— Be to, tai neįmanoma!
— Mūsų atsakymas galėtų būti toks pat, kaip Williamo Crookeso, didžiojo chemiko, kurio lemiami ir įsimintini eksperimentai buvo ginčijami a priori ir tuo pačiu pretekstu: „Aš neteigiu, kad tai įmanoma; aš tvirtinu, kad tai yra.“ Tuo galite įsitikinti be didelių išlaidų.

Kilogramas sieros žiedų, kruopščiai nuplautų; keli litrai distiliuoto vandens; keli gramai pipirnės sėklų suteiks jums neginčijamą įrodymą: šie mažai kabalistiniai objektai prireikus galės pasitarnauti kaip neginčijami argumentai, priverčiantys nutilti pačius užkietėjusius mūsų Vakarų pasaulio pozityvistus. Tačiau gerai pagalvokite – tokia garbė neapsieina be pavojaus: kad ir kaip sąžiningai eksperimentuotumėte, jus išvadins fokusininku…

Paskleiskite savo sieros žiedus (6) lygiu vidutinio storio sluoksniu, pasėkite ant jų sėklas ir laistykite jas išskirtinai tik distiliuotu vandeniu: sėklos netruks sudygti, stiebai užaugs, ir netrukus galėsite nuimti pirmąjį pipirnės derlių. Kai tam tikras skaičius sėkmingų derlių suteiks jums gausybę stiebų ir lapų, sudeginkite visą šią augalinę medžiagą: taip lengvai gausite fiksuotų druskų kiekį, gerokai viršijantį pasėtų sėklų svorį. Kokia bus jūsų nuostaba, kai atlikę cheminę šių augalinių pelenų analizę, normaliomis proporcijomis rasite kalio, aliuminio, kalkių, geležies ir mangano oksidų, iš dalies susijungusių su anglies, sieros ir fosforo rūgštimis, o iš dalies – laisvame būvyje! Taigi, nutylint apie lakius ar skaidomus kūnus, išgaravusius kalcinavimo metu, jūs konstatuosite buvimą gana didelio skaičiaus kūnų, laikomų paprastaisiais (elementais), metalų ir nemetalų – tų pačių, kurie randami normalios pipirnės pelenuose (7), augusios atviroje žemėje ir paprastame vandenyje, ir kurios šaknys laikosi pačioje šaltinio ar upės vagoje.

Deguonies ir anglies buvimas paaiškinamas gana paprastai: primirkusios distiliuoto vandens, šaknys pasisavino deguonį; lapai įkvėpė anglies dvideginį iš oro ir išlaikė anglį. Kas gali būti paprasčiau? Bet silicis? Siera jo turi ne daugiau nei distiliuotas vanduo. Ar šį nemetalą galėjo atnešti atmosfera? Tai labai neįtikėtina: atmetus dulkes, kurios nėra pasisavinamos, ir lietaus vandenį, kurio gana gerai žinoma cheminė sudėtis atmeta silicio buvimą, oras vargu ar gali tarnauti kaip nešiklis kam nors kitam, nei dujoms, o aš nežinau, kad silicis sudarytų dujinius junginius, nebent su fluoru: silicio fluoridas yra dujos. Tačiau, be to, kad gamta nėra labai turtinga reakcijos židinių, tinkamų joms atsirasti, jos yra labai ėsdinančios, ardančios augalų audinius, ir bet kuris augalas su jų garais įkvėptų mirtį. Ne sėkmingiau būtų bandoma pateisinti lakiųjų sieros ir fosforo junginių buvimą ore; visgi čia nėra materialaus negalimumo a priori.

Tačiau tai, kas atrodo gana nedėkinga ir sunkiai priimama hipotezė kalbant apie šiuos tris nemetalus: sierą, fosforą, silicį, – dabartinėje chemijos būklėje tampa visiškai absurdiška prielaida, bandant paaiškinti kitų, vadinamųjų paprastųjų kūnų, tokių kaip geležis, manganas, kalcis ir aliuminis, buvimą pipirnės pelenuose; nes įprastoje temperatūroje jie nesudaro jokių dujinių ar lakių junginių.

— Sutinku, bet sėklos jų turėjo.
— Mielai pripažįstu, ir aš laukiau šio prieštaravimo… Argi mes nesakėme, kad pelenų, gautų sudeginus stiebus ir lapus, svoris gerokai viršijo sieros žieduose pasėtų sėklų svorį? Be to, jūs pasėjote penkis gramus pipirnės sėklų, ar ne? Ką gi, sudeginkite penkis gramus tų pačių sėklų ir atlikite kokybinę bei kiekybinę pelenų analizę: jei ten aptiksite tų pačių paprastųjų kūnų pėdsakų, ar jų svoris bus lygus tiems elementams, kuriuos mums pateikia likučiai, gausiai susidarę sudeginus stiebus ir lapus, kelis kartus nupjautus nuo tų pačių kerų?
— Ne, argi ne taip?…

Tuomet štai mes įsprausti į šią dilemą: arba šie nemetalai ir metalai nepaaiškinamai susiformavo iš nieko, – tarkime tiesiai: buvo sukurti jūsų akyse, – ką jūsų mokslas a priori skelbia esant neįmanoma; arba jūs esate priversti pripažinti reiškinį, kurį patys laikėte aukščiausia absurdu alchemikų magisterijoje: substancinį tankio dėsniams pavaldžių kūnų padauginimą (8).

Mums būtų nemalonu, jei kas nors klaidingai suprastų mūsų asmeninius jausmus: kai kurios imputacijos mums būtų skaudžios.

Niekas labiau už mus nejaučia nuoširdaus ir tam tikrais atžvilgiais entuziastingo susižavėjimo šiuolaikiniu mokslu: ir jei jo indukcijos metodai mums kartais atrodo nepakankami, jei jo atskleidimai be išlygų mūsų akyse liudija apie beatodairišką lengvabūdiškumą, besiribojantį su nusikaltimu (9), mokslas mums vis tiek išlieka viena iš garbingiausių intelektualaus pasaulio deivių.

Bebaimė ir įžvalgi tyrinėtoja pozityviojoje sferoje, kurios ribas ji pati sau nusibrėžė, ten jokia kliūtis negalėjo jos sujaudinti, jokia galia nepajėgė sutrukdyti jos skrydžio. Dvi begalybės atsivėrė prieš ją: nei tviskančios žvaigždžių imperijos gelmės, nei neįžvelgiama ir trikdanti paslaptis, kuria gaubiasi organinių atomų visatos, gravituojančios vandens laše, neišgąsdino jos uolumo; žvaigždė po žvaigždės, atomas po atomo ji ėmėsi šio dvigubo užkariavimo. Kasdien ji didžiuojasi nauja pergale; nepavargstanti, ji abiem kryptimis stumia Nežinomybės ribas.

Tačiau pakartokime: visame tame, kas nepatenka į jos griežtai pozityvią sritį, ji pasiskelbia nekompetentinga. Ją domina tik faktai: ji kaupia juos be atrankos, kartais be atskyrimo; ištikima savo analitiniam metodui, ji užgriozdina sumaišytais savo derliaus pėdais žmogiškosios atminties klėtis. Tačiau ji niekada nepasiekia tikros sintezės; nes pakilti galima tik prasiskverbiant anapus to, kas jusliška, einant toliau nei faktai.

Šis šiuolaikinio pasaulio arkangelas neturi sparnų. Nenugalimas kolosas, kaip Antėjas, kai jo kojos liečia žemę, – sudie jo stulbinanti jėga, jo skvarbus intelektas ir įžvalgi iniciatyva, vos tik jis pakyla kelias pėdas nuo žemės. Šiame eteriniame mūšio lauke priešininkas žino ją esant nugalėtą iš anksto: veltui ji blaškosi, silpstanti, beveik be gyvybės, nelygioje kovoje, nes negalėjo atgauti jėgų motiniškame Demetros prieglobstyje. Antėjo sesuo, Žemės vaikas kaip ir jis, šiuolaikinis Mokslas laukia savo atpirkėjo, antrojo tėvo, iš kurio ji turi gimti iš naujo – dangaus vaiko.

Pozityvių tyrimų srityje ji neturi sau lygių: galima sakyti, ji neklystanti. Tačiau matome ją staiga ištiktą bejėgystės, kai prieš ją iškyla grynai inteligibilus (protusuvokiamas) problemos aspektas; kartais net, kaip ką tik matėme, priremta prie vienos iš tų mišrių problemų (tokių kaip materijos genezė tam tikrais nenormaliais organinio augimo atvejais, gyvūnuose ar augaluose), ji tyli arba mikčioja.

Tačiau kur rasti patikimą mūsų nuostabios augmenijos reiškinio pagrindimą, jei Mokslų Akademija mus palieka veltui belstis į jos duris?

Galbūt mums labiau pasiseks, jei prie jų kuklios buveinės slenksčio užkalbinsime tą peikiamą rabiną, apie kurį sakoma, kad jis išmano raganavimą, arba tą seną, laukinį ir sėslų kanauninką, kuris paprastai laikomas užkietėjusiu maniaku (10). Tas pats rūpestis uždaro izraelitą ir krikščionį į darbingą vienatvę; tas pats pasmerkimas gaubia juos įžeidžiančia užmarštimi. Vieno bijoma, o kito gailimasi. Geri žmonės vengia jų abiejų; bet abu tuo guodžiasi: gyvendami geresniame pasaulyje, jie prarado šio pasaulio kartėlio atminimą. Persekiojami tiek savo lygiųjų, tiek hierarchinių vyresnybių, jie nutildė net engiamos sąžinės šauksmą, atprato net nuo paniekos protesto.

Ar klaustume semito, ar krikščionio, doktrina pasitvirtins ta pati, beveik identiška kalba. Ir tai bus gyvasis senosios judėjų-krikščionių tradicijos Ezoterizmas, kuris jų lūpomis mums atsakys:
— Taip, augalo augimas jūsų minėtomis izoliacijos sąlygomis yra paslaptingas faktas pozityvistiniam mokslui, amžinai nepaaiškinama realybė filosofams, kurie palaiko materijos amžinumo idėją: nes mes susiduriame su galios perėjimu į veiksmą; žodžiu, įvyko kūrimas (création).

Kanauninkas ar rabinas, taip atsakytų senasis Kabalistas, kuris nepraleistų progos savo tezei paremti pasitelkti Slaptąją Doktriną, perduodamą iki mūsų dienų iš adepto adeptui griežtai žodiniu būdu. Tačiau tai, ką jis išdėstytų gyvu žodžiu, bendrais terminais ir galbūt po priesaikos saugoti paslaptį, Skaitytojas ras čia pat, be nutylėjimų ir raštu.

Mes kalbėjome apie kūrimą (creation). Saugokimės priskirti šiam žodžiui iracionalią prasmę, tokią brangią kito amžiaus teologams. Su senojo pasaulio įšventintaisiais ir naujojo pasaulio filosofais pakartokime dar kartą: Ex nihilo nihil, iš nieko niekas neatsiranda (negimsta).

Mozė pirmojoje savo Kosmogonijos eilutėje hieroglifais išreiškia tikrąją žodžio kurti prasmę: „Bara Elohim eth ha-schamaim… in principio creavit Deus deorum…“ Žodis Bara (11) (Bara, sukūrė), atvertas Saliamono raktų pagalba, atskleidžia šią ezoterinę prasmę: „Tėvystė (a) aktyvaus-kuriančio-judėjimo (b)“ egzistencijos, kuri yra potenciali-tūkstantajame-laipsnyje (c); tai yra: „Išorę išreiškiančio judėjimo produkcija, kuri perveda iš absoliutaus principo į radikalią esmę, kuri savo ruožtu gali dalijamai daugintis individų genezėje.“

Taigi visos būtybės sukuriamos per eilę nuoseklių išorinių pasireiškimų (eksteriorizacijų).

1. Vaisingas Žodžio spinduliavimas nulemia jas kaip Principus, ir tai yra pirmasis etapas.
2. Iš Principo jos pereina į Esmę arba rūšinę Būties galią, specifikuotą ir specifikuojančią: antrasis etapas.
3. Būtent šiame realizacijos laipsnyje, pasiekusi šį vidurio tašką (12) tarp principo ir egzistencijos, būtybė individualizuojasi į potencialaus aktyvumo centrus; tai yra užuomazginė Būties galia: trečiasis etapas.

Norint užbaigti šiuos okultinius duomenis, kuriuos taip sunku perprasti, mums lieka patikslinti motinišką Gyvybės vaidmenį šioje virtualių būtybių filiacijoje. Pakartokime.

Taigi, kuriančiojo Žodžio plėtime, Gyvybė (kuri su juo neatsiejamai susijusi) suvokiama tik kaip universali ir, jei drįstame sakyti, be jokios ypatingos paskirties.

Tačiau tam, kad įkvėptų ir sužadintų būtybių Principus, Gyvybė prisiima pirmąją partikuliarizaciją (susicukreitinimą). Ji susituokia su šiais Principais arba radikaliais Tipais, ir iš jų sąjungos gimsta Esmės.

Tuomet, kad savo ruožtu pagyvintų būtybes, nulemtas kaip Esmės (arba specifikuotos kolektyvinės Galios), Gyvybė patiria antrąją partikuliarizaciją.

Galiausiai, specifikuotos gyvybės kolektyvinės Galios (arba Esmės), dalinio dauginimosi būdu skaidydamosi į nesuskaičiuojamas individualias užuomazgas, generuoja tuos potencialaus aktyvumo centrus, apie kuriuos kalbėjome: trečioji partikuliarizacija.

Kiekviename iš šių centrų tuomet pasireiškia daugiau ar mažiau apibrėžtas, daugiau ar mažiau instinktyvus Aš; tobulintinas pagal savo rūšį, bet dar nesąmoningas: šis Aš yra kiekvienos užuomazgos individualus patvirtinimas, jos atskira gyvybės siela (13).

Savaime suprantama, kad šios doktrinos niekuo neprieštarauja tradicinei Evoliucijos teorijai. Nurodyti kuriančiosios Involiucijos stadijas nereiškia mokyti, kad kiekviena įsikūnijanti būtybė ką tik jas perėjo. Mes nemanome, kaip primityvūs Krikščionybės teologai, kad, pavyzdžiui, žmogiškojoje karalystėje „Dievas sukuria sielas tą pačią akimirką, kai įvyksta kūniškas pradėjimas.“

Čia primenant, kad yra besileidžiančios gyvybės kopėčios, kaip yra ir progresyvios gyvybės kopėčios, ir kad hierarchinė tvarka paskirsto ant pastarųjų pakopų skirtingų rūšių formas (liejimo formas), dar dera pridurti, kad kylančios individualios monados paeiliui lipa šiomis pakopomis ir užima šias formas, vadovaudamosi visuotinės metempsichozės dėsniais.

Pačios rasės formuojasi ir evoliucionuoja, kaip ir individualios monados, kurios yra jų egzemplioriai. Tai du labai skirtingi atpirkimo būdai (14). Yra net ir trečias, kuris turi ir vieno, ir kito bruožų; tai pamatysime detaliau III Knygoje: Blogio Problema.

Kai šviesus intelektas priartėja prie šių gelmių, jam atrodo, kad jis regi Ezechielio viziją. Visuotinį gyvenimų krumpliaratį gerai simbolizuoja ta baisi žvaigždėtų ratų visuma, kurie sukasi vieni kituose: begalinis detalių sudėtingumas, prisidedantis prie didingo ir paprasto bendrojo Kosmoso vienio.

Aukščiau mes nesprendėme Evoliucijos problemos, neatsiejamos nuo nuoseklių egzistencijų mįslės.
Mūsų komentaras apie žodį kūrimas apribojo mus kitu požiūrio tašku: mes stengėmės nubrėžti bendrąjį Involiucijos mechanizmą, kuris veikia astraliniame arba hiperfiziniame plane.

Ten yra sielos ir biologinė genezė (15), inteligibilios (protusuvokiamos) tvarkos genezė. Ar reikia pažymėti, kad jutiminės tvarkos genezė yra nuo jos atskira ir fiziniame plane turi visiškai priešingą kryptį? Užuomazga yra dviejų linijų (vertikalios-aktyvios ir horizontalios-pasyvios) susitikimo taškas; tai materijos ir gyvybės, jutiminio pasaulio ir hiperfizinio pasaulio sąjungos mazgas; tai organinė ląstelė, kurioje įsi-kalina vitalinė siela: žodžiu, tai inertiška molekulė, kuri sudreba ir atgyja, mikroskopinė šventovė, meilės tabernakulis, kuriame švenčiama ir įvyksta, milijardus kartų per sekundę, gaivinanti Žemės ir Dangaus santuoka.

Jei nagrinėjame užuomazgą (16) jos atsiradimo ir augimo reiškiniuose, aišku, kad darome prielaidą, jog ji yra sąlygose, leidžiančiose vystytis, ir net palankiose: nes vitalinė siela, kurioje miega latentinė dvasia, įsikūnija į aplinką, geriausiai pasirengusią ją priimti; ir jei pirmapradiškai, kai dar neegzistavo organizuota materija, gyvybės sielos būtinai turėjo apvaisinti inertišką materiją, kad sukurtų ląstelę, tai šiomis dienomis taip būti nebegali, kai šios virtualios energijos savo gemalinį judėjimą pirmiausia kreipia į organines ląsteles, paruoštas ad hoc, ląsteles, priklausančias būtybei, kurios rasė identiška joms (17). Tai filiacijos (giminystės tęstinumo) dėsnis, tiek tarp gyvūnų, tiek tarp augalų: mes tyčia praleidžiame argumentuotą jo išdėstymą, kuris nukreiptų mus nuo pagrindinės temos ir išvestų už šios Pratarmės rėmų.

Taigi, esant šioms galimo formavimosi sąlygoms, – pavyzdžiui, augale, – kai tik siela individualizuoja molekulę, kurią ji gaivina ir apvaisina, ji paklūsta savo savisaugos instinktui, grupuodama aplink centrinę ląstelę kitas ląsteles, kurių agregacija sudaro savotišką apsauginę lėliukę: tokioje būsenoje šarvuota užuomazga sudaro sėklą, kuri siekia atsiskirti nuo motininio augalo. Ateina diena, kai, subrendusi individualiam egzistavimui, ši sėkla pamato nutrūkstantį paskutinį ryšį, kuris, jungdamas ją su motininiu stiebu, vertė ją vis dar dalyvauti, kasdien vis mažesniu laipsniu, kolektyviniame augalo gyvenime.

(Išnašos)

(1) Mes čia vartojame du žodžius, kuriuos skiria niuansas: Prodige (Nuostabus reiškinys) ir Miracle (Stebuklas). Prodige yra pasaulietinis: Kaliostras darė nuostabius dalykus (prodiges). Miracle turi religinį ir rimtesnį pobūdį: Jėzus Kristus darė stebuklus.
Kalbant apie žodį Prestige (iliuzija/fokusas), jis dažniausiai taikomas rankų miklumo triukams, grynai apgaulingiems manevrams. Visgi Prestige taip pat vartojamas kaip Prodige sinonimas, bet visada neigiama prasme.

(2) Žinoma, kalbama apie dvi druskas, ištirpusias vandenyje; nes tik skystos terpės arba labai kruopštaus sutrynimo pagalba dvi druskos, galinčios patirti dvigubą skilimą, gali viena kitą molekuliškai persmelkti taip, kad mainai būtų pilni, o ne daliniai.

(3) Kadangi atominis žymėjimas mums nėra įprastas, mes naudojamės ekvivalentų žymėjimu. Be to, formules redukuojame iki paprasčiausios išraiškos.

(4) Vienas geras kunigas, kuriam demonstravome šį bandymą, naivaus džiaugsmo pagautas sušuko: — Tai vadinasi pagauti patį Dievą už rankos nusikaltimo vietoje! Šis šūksnis mums atrodo gražus savo paprastumu ir vertas būti užrašytas.

(5) „Niekas neprarandama, niekas nesukuriama“… Šis aforizmas yra klaidingas tik tada, kai taikomas išskirtinai jutiminei materijai. „Ex nihilo nihil“, sakydavo senovės išminčiai, ir jie buvo teisūs: niekas (nebūtis) negimdo. Tai reiškia, kad kiekviena būtybė kyla iš realaus, pozityvaus, o ne abstraktaus principo. Kurti reiškia traukti iš okultinio principo, kaip aiškiname toliau; bet tai nereiškia daryti iš nieko. Ex nihilo nihil.
Absoliuti kosminė substancija amžinai gimdo laikinąją materiją. Pastaroji atsiduoda nesuskaičiuojamoms metamorfozėms, iki tos dienos, kai ji grįžta į savo esminį substratą: fizinė (diferencijuota) materija vėl tampa hiperfizine (homogenine) substancija.
Šia prasme, – kuri visiškai nėra šiuolaikinio mokslo prasmė, – ginčijamas aforizmas išsilaiko.

(6) Bandymas pavyktų taip pat gerai, jei sierą pakeistumėte švino oksidu, grynu silicio dioksidu arba bet kokia kita akyta, inertiška ir vandenyje netirpia medžiaga.

(7) Mokslininkai Schrader, Greef ir Braconnot patikrino šį faktą ir jį patvirtina. Tad eksperimentas nėra mūsų išradimas; mes apsiribojame jo komentavimu. (Žr. labai reikšmingą Chaubard knygą: L’Univers expliqué par la Révélation. Paris, 1841, in-8, psl. 301).

(8) Dėl filosofinio akmens padauginimo, žr. Raimundą Lulijų, Flamelį ir kitus alchemikus. Henri Khunrath taip pat yra tiek griežtas, tiek formalus šiuo klausimu savo „Amžinosios Išminties Amfiteatre“ (puslapis 206).

(9) Jei kalbama apie metafizines teorijas, mes pripažįstame visas laisves: juo labiau, kad lengva nieko neslėpti nuo Išminties draugų, kartu liekant neperprantamam profanams… Tačiau kai kalbama apie tai, kad kiekvienam praeiviui atiduodamas dažnai labai paprastas baisių produktų (nitroglicerino, ciano rūgšties, azoto jodido, ptomainų, mikrobiologinių kultūrų ir t.t.) paruošimas, garsusis „mokslinis sąžiningumas“ mūsų akimis tėra tik pavojingas plepys, ir nieko daugiau.

(10) Piešdami šiuos du adeptų tipus kaip gana dažnus ir reikšmingus okultinių mokslų Panteone, – ar pasiteisinsime čia dėl bet kokios pretenzijos pavaizduoti tą ar kitą šiuolaikinę asmenybę? Šis rūpestis mums atrodė perteklinis, kai 1888 m. Lotus pirmą kartą išspausdino šiuos puslapius.
Todėl buvome ne vidutiniškai nustebę tuomet, kai vieną po kito gavome tiek daug laiškų ir net beveik maldaujančių vizitų… Parašai ir veidai nepažįstami, chimeriškų panašumų mėgėjai stengėsi, nepaisydami mūsų energingiausių protestų, išgauti iš mūsų įsivaizduojamą senojo kanauninko ir paslaptingojo rabino vardą bei adresą! Tai buvo bergždžias vargas, kaip galima numanyti, ir dėl geriausio iš visų motyvų. Ar šios pastabos pagaliau pakaks (tuo labai abejojame), kad atvertume akis puikiems žiopliams, kurie neseniai, kaltindami mūsų tariamą diskreciją, apgulė mus mūsų paskutiniuose įtvirtinimuose?

(11) Šis žodis yra būtasis laikas. Apibendrintas ir pakeltas į bendratį, jis tampa

        …\dots…
      

[Pastaba: Čia tekste yra hebrajiškos raidės su paaiškinimu apie ženklą Vaf, nukreiptą į viršų]. Tai suteikia mums tą pačią reikšmę, bet universalizuotą, atimtą iš bet kokio laikinio režimo, įgytą amžinajai abstrakcijai.

(12) Nepamirškime, kad čia, apačioje, esame nuopuolio dėsnyje. Šiuo apgaulingu kampu didžioji materialioji iliuzija mums atrodo realybė, tuo tarpu esminę realybę pasiekiame tik intelekto pastangomis. Tai dalykų apvertimas… Esmės atrodo kaip tarpinė grandis tik mūsų žemiškuoju požiūriu; jos yra būties (ar veikiau egzistavimo) galios tik šiuo pačiu požiūriu. Pirminėje tvarkoje, prieš nuopuolį, esmės yra realybė, o fiziniai daiktai būtų iliuzija.

(13) Čia naudinga pažymėti, jau pažengusių studentų ugdymui, kad edeniškoje būsenoje visa ši genezė vyko intus et intra (viduje): taip, kad kiekvienas dalinis daugiklis gimdavo individualiam gyvenimui motiniškame Adamah (elementas, homogeniškas Adomo substancijai) prieglobstyje, neatsisakydamas kolektyvinio gyvenimo ir nesulaužydamas mistinio didžiojo Vienio rėmo. Nuo nuopuolio laikų ši genezė vyksta extra forisque (išorėje), už vienijančio prieglobsčio ribų.

(14) Šiuos du būdus gana gerai apibūdintų trivialus posakis: individai gali judėti progresyvaus gyvenimo keliu arba eidami patys savo sąskaita, arba leisdamiesi traukiami savo panašiųjų masės.

(15) Visada su išlyga, suformuluota aukščiau (p. 59 ir 60, pastaboje).

(16) Augalo ar gyvūno.

(17) Nepamirškime, kad šios gyvybės sielos, būdamos specializuotos, būtinai priklauso konkrečiai rasei.

(Visose šiose pastabose mes praleidžiame technines detales; neminime augimo fazių aprašymo, kuris skiriasi priklausomai nuo rūšies, ir pateikiame tik esminę gemalinio formavimosi schemą. Bet kuris botanikos vadovėlis gausiai papildys tai, kas šiuose pernelyg sintetiškuose puslapiuose gali pasirodyti nepakankama smulkmeniškiems protams ar net erzinti tikslios ir nuoseklios analizės mėgėjus. Skaitytojo prašome nepamiršti, kad šiuo metu kalbame tik apie keletą labai bendrų okultinės biologijos duomenų, atsitiktinai liečiančių šios įžangos temą).

Galiausiai, ką manyti apie tą nežinomą jėgą, kuri, apsigyvenusi organinėje ląstelėje, pritraukia, grupuoja ir asimiliuoja kaimyninius atomus, kad sukurtų sau apsauginį kūną? Nes – dalykas vertas mūsų dėmesio! – ne tiek apvaisintas augalas sutelkia savo gyvybingumą į vieną tašką, kad suformuotų savo rasę išsaugančią sėklą (1): tai sielos gemalas būsimos sėklos viduje (potenciali energija, padėta, tiesa, į organinę terpę, tinkamą ją priimti) (2), tai šis gemalas, paslaptingas ir nematomas magnetas, centralizuoja savo naudai elementus, kurių jam reikia, juos atskiria, atrenka, pasisavina, kad pats taptų tobula sėkla.

Panašiai ir gyvūnijos pasaulyje: apvaisintas kiaušinėlis traukia prie savęs, o ne tiek motina siunčia kiaušinėliui (3) medžiagas, reikalingas jo apsauginio kūno formavimui.

Taip pat yra su cistomis, vėžiais ir kitomis panašios prigimties išaugomis: jos pačios formuojasi terpėse, tinkamose patirti jų niokojimą; jų materialus vystymasis yra aktyvus, jokiu būdu ne pasyvus.

Augalų ar gyvūnų gemalai: sėkla, vaisius ir besiformuojantis polipas patys save formuoja pagal juose įgimtą instinktyvų norą – veiksmingą galią, kuri siekia realizuotis veiksmu, skolindamasi iš aplinkos visas šiai realizacijai būtinas medžiagas.

Kolektyvinė gyvybės siela, visuotinai paskirstyta trijų gamtos karalysčių būtybėms (4), Mozės vadinama Nephesh-ha-chajah (5), kai ji nagrinėjama savo homogeninėje esmėje; ir Jonah, kaip generuojanti, plečianti, plastinė galia; arba biogeninis Gamtos dvelksmas, galintis pirmiausia specifikuotis į rūšines esmes, o paskui individualizuotis į nesuskaičiuojamus dalinius daugiklius, kad suformuotų tas asimiliacijos ir kūniško savęs kūrimo potencialybes, kurios yra gyvoji kibirkštis ir instinktyvus noras visų būtybių, besivystančių organiškai fiziniame plane.

Bet pagal kokį modelį, pagal kokį šabloną ši gyvybinė ir gaivinanti kibirkštis suformuos kūną, kuris jai tiktų? Tai (kaip matėme) priklauso nuo dvasinio etalono, t. y. nuo Principo, kuris, modalizuodamas visuotinę Gyvybę, nulėmė ją kaip tokią ar kitokią ypatingą Esmę, arba specifikuotą Būties galią.

Šie Principai yra grynosios formos, nemirtingi ir iš anksto nustatyti archetipai kiekvienai rūšiai. Būtent jie – negalime to per daug pabrėžti – partikuliarizuoja ir formuoja visuotinę gaivinimo Jėgą, Jonah. Iš pirminės radikalaus Principo ir Jonah sąjungos gimsta negendanti kiekvienos rūšies esmė. Galiausiai ši Esmė, arba kolektyvinė būties galia, pagimdo virtualių instinktyvių individų daugybę, kuriems bus duota pasirinkti ir prijungti prie savęs, ant savo astralinės formos drobės, visus elementus, kurių jiems reikia objektyviai realizuotis čia, apačioje.

Šiems radikaliems tipams, šiems rasių specifikuojantiems Principams, kiti kabalistai priskyrė Vaizdinių (Imagines) vardą, žodį, kurio interpretacija vėliau pakito (6). Kad ir ką galvotume apie šiuos rasių etalonus, jie iš tiesų yra Vaizdiniai, inteligibilūs šablonai, pagal kuriuos nustatomi ir modeliuojami individualūs egzemplioriai.

Apibendrinkime paskutinį kartą: Tipas arba Vaizdinys – aktyvi specifikacijos jėga – prasiskverbia ir apvaisina visuotinę hiperfizinę Gyvybę arba Jonah – pasyvią jėgą. Specifikuotos Esmės, kurios atsiranda iš šios santuokos, savo ruožtu pagimdo virtualius gemalus, t. y. individus, nulemtus kaip būties galios.

Tokia pagrindinėse stadijose yra okultinė ir vitalinė gemalų Genezė, dar kartą pabrėžiame, aiškiai atskirta nuo regimosios arba materialiosios sėklų Genezės. Būtina, norint išvengti apgailėtinų painiavų ir juokingiausių nesusipratimų, visada turėti omenyje esminį skirtumą tarp inteligibilios tvarkos Principų ir jutiminės tvarkos kilmės. Tai du atvirkštiniai ir vienas kitą papildantys mišrios egzistencijos šaltiniai: vienas, patikrinamas eksperimentiškai, priklauso pozityviesiems mokslams; kitas žinomas tik per mistinę patirtį ir Ezoterizmo indukcijas; kai kurių šiuolaikinių daktarų teigimu, jis net neegzistuoja.

Kad užbaigtume šį ilgą ir abstraktų principų dėstymą, kuris mus natūraliai sugrąžins į išeities tašką – mokslininkų Schraderio, Greefo ir Braconnot stebėto reiškinio tyrimą, mums lieka pasakyti vieną žodį apie augalus apskritai.

Mes patikslinome, kaip gemalas, individuali energija būties galioje, jau atliko pirmąjį savęs kūrimo darbą, kad taptų sėkla ir atsiskirtų šiuo pagrindu nuo motininio augalo: tai pradinė jo materialaus vystymosi stadija. Čia reikia matyti elementarią adaptaciją ir, taip sakant, specializuotos gyvybės kibirkšties fiksavimą apsauginiame kūne; arba jos uždarymą, jei norite, į apsauginį dėklą.

Tačiau šioje būsenoje sėkla vis dar tėra embrioninis augalinis individas, nepajėgus vystytis be tam tikrų vegetatyvinei evoliucijai būtinų sąlygų: reikalavimų, kurie bendri visiems augalams. Jai reikia: 1° akyto materijos sluoksnio šaknims įleisti (7); 2° tam tikro kiekio vandens atsigerti; 3° normalios atmosferos (8) dvigubam kvėpavimui, dieniniam ir naktiniam. (Visi žino, kad augalai dieną įkvepia anglies dvideginį, kurio deguonį iškvepia, pasisavinę anglį; tuo tarpu naktį jų funkcijos yra atvirkštinės: tuomet jos įkvepia deguonį ir išmeta anglies dvideginį – lėto (deguonyje) anglies pertekliaus, pasisavinto dieną, degimo produktą).

Tokios yra bendrosios sėklų dygimo sąlygos, sąlygos, kartojame, bendros visoms augalų rūšims. Tačiau be to yra reikalavimai, būdingi kiekvienai rūšiai: pavyzdžiui, azoto, fosforo, silicio, kalkių (9) medžiagų buvimas dirvožemyje. Nes matyt reikia, kad augalai, kurių cheminei sudėčiai šie kūnai yra būtini, galėtų juos rasti savo mitybinės traukos spindulyje, kad pasiskolintų iš dirvožemio ir pasisavintų pagal savo prigimtį. Taip tam tikra gėlė gausiai auga silicio turinčiose dirvose, bet atsisako augti kalkingame tufe.

Bendra taisyklė – augalas savo mitybai apdoroja asimiliuojamus elementus, kuriuos jam tiekia dirvožemis ir aplinkos oras; jis skaido arba jungia savo nuožiūra oksidus, druskas, paprastas ar sudėtines dujas ir pasisavina visas šias medžiagas pagal savo poreikius.

Tačiau mes nustatėme šio mitybos dėsnio nepakankamumą, kad paaiškintume Geležies, Mangano, Aliuminio ir Kalcio buvimą pipirnės, pasėtos sieros žieduose ir laistomos tik chemiškai grynu vandeniu, stiebuose ir lapuose. Vien šio izoliuoto pavyzdžio pakanka nustatyti kito mitybos būdo realumą. Iš tiesų, minėtos medžiagos, rastos minėtos pipirnės pelenuose, negalėjo atsirasti nei iš atmosferos, kuri gaubia jos stiebą ir lapus, nei iš sieros žiedų, į kuriuos panyra jos šaknys; nei iš distiliuoto vandens, kurį ji geria…

Tad kur ji rado šias medžiagas? Niekur, kaip matėme: jos buvo sukurtos jai, palaipsniui, kai jos poreikiai to reikalavo.

Kai sėkla dirvožemyje, kuris ją priėmė, neranda ne tik bendrųjų sėklų dygimui būtinų sąlygų, bet ir visų tų, kurių reikalauja būtent jos rūšis, ji sunyksta ir supūva: tai bendras dėsnis. Tačiau yra augalų, tokių gyvybingų ir tokio nelankstaus likimo, kad jų sėklos atkakliai dygsta dirvoje, kuri iš principo, tiesa, tinkama augalų sėklų dygimui, bet konkrečiu atveju neturi cheminių elementų, įeinančių į specifinę ir normalią gimstančio augalo sudėtį. Tuomet galimi du variantai: arba augalas augimo evoliucijoje atsisako ypatingų principų, kuriuos pasisavintų įprastomis aplinkybėmis ir kurių nebuvimą šį kartą nustato cheminė analizė (10), arba jis griebiasi nepaprasto ir išimtinio būdo, kad juos vis tiek gautų.

Šis būdas, nežinomas Universitetų mokslui, yra imponderabilių (nesveriamų) fluidų, arba veikiau gyvybinio Eterio, būdas, kurio šviesa, šiluma, magnetizmas ir elektra yra keturios fenomenalios manifestacijos.

Augalas maitinasi kuriančiaisiais šios pirminės Substancijos išsiliejimais (efliuvijomis), kurią senovės žmonės vadino pasaulio siela ir apie kurios prigimtį suksis visų pirma mūsų pirmasis skyrius, ir apskritai visas mūsų veikalas.

Ką daro augalas? Latentinis jo biologinio Aš noras atlieka magneto funkciją. Jo organizmas atlieka kartu ir alembiko, ir atanoro funkciją: taip, kad apdorodamas hiperfizinius fluidus pagal savo natūralių funkcijų reikalavimus, jis redukuoja juos iš galios į veiksmą; ir kadangi nuolatinė ir absoliuti substancija, Aur, diferencijuojasi į vienokį ar kitokį laikinos ir atsitiktinės materijos pavidalą.
Mes tai parodėme knygoje „Prie Paslapties Slenksčio“ (11); Pasaulio Siela, arba Astralinė Šviesa, yra neapčiuopiamas substratas bet kokios fizinės egzistencijos; ir tam tikrame savo evoliucijos taške pasaulio siela sutankėja į sveriamą ir juntamą materiją.

Būtent šiuo substancijos materializavimu remiasi visas alchemikų spagirinis pastatas. Aukščiausia Hermio sūnaus ambicija yra nustatyti tikslų tašką, kur vyksta ši paslaptinga kondensacija, apie kurią Trismegistas tiesiogiai užsimena savo Smaragdo lentelės simbolyje, kai sako apie slaptąjį bet kokio kūniško tobulumo realizuojantį agentą (Telesma): „Vis ejus integra est, si versa fuerit in terram“; jo jėga (išorinio pasireiškimo) yra tobula (baigta), kai ji pavirto žeme (jutimine materija).

Smaragdo lentelė yra meistriškai iniciatinis puslapis, kuris ras savo vietą pirmojo skyriaus eigoje. Ketiname išversti visą šį šventikišką testamentą, kurio daugiau nei vienas pasaulyje galbūt nesupranta; galbūt jis, savo šventu lakoniškumu, patvirtins principus, kuriuos turėjome progos išsakyti, ir suteiks tvirtą pagrindą mūsų paaiškinimui apie didžiąją, okultizme tradicinę, teoriją apie universalų stebuklų, nuostabių reiškinių ir kerų agentą.

Antgamtiškumo nėra. Mūsų Skaitytojai dabar suvokia, kodėl šios pratarmės pradžioje iškėlėme šią kategorišką aksiomą: kad ir kaip būtume pasiruošę patvirtinti egzistavimą, dar daugiau – pateikti paaiškinimą tam tikrų paprastai ginčijamų reiškinių, dėl kurių kai kurie bekompromisiai Antgamtiškumo apskritai gynėjai būtų gana skeptiški. Reikėjo ištaisyti esminę sąvoką ir tuo pačiu garantuoti visą žinių sritį.

Siekdami sugriauti klaidingą koncepciją (taip apgailėtinai įprastą daugumai tų, kuriems apčiuopiama materija nežymi galutinės Pažinimo ribos), mūsų pastangos įtraukė mus į išankstinių paaiškinimų daugžodžiavimą, kuris šiek tiek įsiveržia į pačią knygos esmę.

Ši išankstinių detalių prabanga buvo skirta profaniškai publikai, siekiant įspėti paviršutiniškuosius, galbūt smalsaujančius žvilgtelėti pro ezoterinį lęšį, apie regėjimo spindulio nukrypimo kampą, nepastebimą tiriant instrumentą, bet kuris vis tiek negrįžtamai iškreiptų normalų regėjimo lauką.

„Kam reikalingos pratarmės? Tam, kad išspręstų tam tikrus išankstinius klausimus, pašalintų tam tikrus nusistatymus, trukdančius skaityti, pašalintų tam tikras kliūtis, trukdančias įeiti.“ Taip manome kartu su grafu Agenor de Gasparin, labai gražios, šiandien beveik užmirštos okultinių tyrimų knygos autoriumi (12).

Kad paklustume šiam išmintingam patarimui, mums lieka užkirsti kelią antrajam nesusipratimui, pirmojo padariniui. Mes nenorėjome, kad būtų suklysta dėl Antgamtiškumo klausimo: juo labiau neturi būti įmanoma painiava dėl tikrosios Magijos esmės puslapiuose, kuriuos Goetija (Juodoji Magija) su pertraukomis vaidens savo tamsiais simuliakrais. Šį kartą mūsų paaiškinimai skirti studentams, jau esantiems kelyje – žodžiu, įšventintiesiems. Paralelė, kurią buvo galima perskaityti šios kalbos pradžioje, negalėtų apsaugoti jų nuo klaidingų žingsnių.

Visuomenėje sklando viena iš mažiausiai teisingų sampratų, palaikoma tam tikrų pusiau eruditų šioje srityje. Paprastai manoma, kad Magija visų pirma slypi mene savo noru sukelti tai, ką spiritistai vadina reiškiniais (phénomènes). Taip apibrėžti Magiją reiškia matyti tobulame Adepte, Mage, savotišką Mediumą, gebantį reguliarizuoti manifestacijų vyksmą (paprastai pertraukiamą); sutramdyti įprastą Nematomųjų kaprizą; tarkime tiesiai – prijaukinti „Dvasias“!

Iš tiesų, jei aukštoji Magija susidėtų iš to, sutikime, kad ji susitrauktų iki labai mažai ko…

Nėra nieko mažiau pastovaus ir blogiau apibrėžto nei tos tariamai jutiminės manifestacijos, kurios neaiškiai užsimezga elastingame mediumų nimbe.

Būdami žaislai Lervų, neturinčių savo esmės ir be perstojo svyruojančių nuo radikalios nebūties iki fizinės regimybės, Mediumai siūlo šioms lemūrinėms formoms paradoksalų veidrodį, kuriame atsispindi jų egzistencijos regimybė. Jie patys psichologo tyrimui atskleidžia kaprizingą, absurdišką, protėjišką asmenybę, kuri nešioja dviprasmišką vadinamųjų Dvasių parašą.

Kokie produktai gali gimti iš galimo šių dviejų nestabilių faktorių – Lervos ir mediumo – bendradarbiavimo, lengva įsivaizduoti; ir niekas nesistebės konstatuodamas, kad tas apgaulingas ir drumstas pobūdis, būdingas jiems abiem, a fortiori (tuo labiau) išskiria reiškinius, kilusius iš jų bendradarbiavimo.

Daugumos smalsumas apsiriboja linksmu šių reiškinių reginiu: tai bėgantys pasireiškimai, kurių tyrimas neabejotinai priklauso magui ir jo kompetencijai; tačiau būtų klaidinga manyti, kad Magijos programa (net ir nukrypusios į kairę) apsiriboja šiuo nagrinėjimu.

Tai, ką gana taikliai, nors ir labai susiaurinta prasme, spiritistai vadina reiškiniu, okultistą domina tik išimties tvarka ir labai netiesioginiu būdu.

Kaip ir kodėl? – Tai problema, kurią derėtų spręsti nedelsiant, tikintis iš tų, kurie nori mus sekti šiame preliminarių paaiškinimų labirinte, šiek tiek sutelkto dėmesio. Klausimas to vertas; nes jei mums pavyks nušviesti esminį skirtumą, kurį taip pat skubu gerai nustatyti, kaip ir subtilu gerai perprasti, galbūt būsime pasakę gana naują dalyką ir netgi pateikę tyrinėtojų įžvalgumui vieną iš pagrindinių Ezoterizmo raktų.

Tarkime, staiga įvyksta labai akivaizdus, neginčijamas reiškinys prieš gausų įvairių klasių žiūrovų būrį. Jau dabar galime išskirti tris liudininkų kategorijas, kurių šių manifestacijų paslaptis, kad ir kokia stebinanti ji būtų, nelabai suintriguos. Visų pirma tai siauras maldininkas, kuris bet kokį šios srities incidentą priskiria Velniui… Paskui tie oficialios ortodoksijos bonzos, kurių darbas yra moksliškai pontifikuoti, užmerkus akis bet kokiam erezija įtartinam spinduliui, užsikimšus ausis bet kokiam balsui, kuris neskamba unisonu su akademiniu koncertu. Šios dvi liudininkų rūšys savo nuomonę susidarė iš anksto: vienas Zebulono ragų šešėlyje pamatė; kitas nieko nepamatė ir iš anksto žinojo, ateidamas į seansą, kad trukdosi dėl nieko… Galiausiai pašalinkime tą liūdną nevertingųjų veislę, madingojo skepticizmo marionetes, nepralaidžias jokiam kilniam rūpesčiui, kurių tikas yra kikenti visą gyvenimą: prieš juos, tikrus intelekto eunuchus, dieviškoji Tiesa galėtų išsiskleisti savo dangiško nuogumo spindesiu, nesukeldama jiems virpulio ir nepažadindama juose net troškimo regimybės.

Išnašos:

(1) Be abejonės, egzistuoja harmoninis abipusiškumas tarp funkcijų, nuostabiai suderintų, būtybės, kuri nori pratęsti savo rasę, ir gemalo, kuris nori išsiritinti; bet aktyvus darbas, ir, taip sakant, išmanus (atranka, asimiliacija, medžiagų paskirstymas ir t.t.), yra pastarojo kūrinys.

(2) Arba, tiksliau, kiaušidėje, kurios kiaušialąstes apvaisino žiedadulkės. Taigi kiekvienoje kiaušialąstėje (po apvaisinimo) reikia matyti tą mikroskopinę šventovę, apie kurią kalbėjome; materijos ir gyvybės sąjungos mazgą; dviejų linijų (vertikalios-aktyvios ir horizontalios-pasyvios) sankirtos tašką, simbolizuojantį dvi papildančias genezes: intelektualinę ir jutiminę.

(3) Mes čia suprantame apvaisintą kiaušinėlį kaip buką ir instinktyvią valią, kuri jame reziduoja; kaip supratome gemalą kaip analogišką veiksmingą jėgą, specifikuotą gyvybės kibirkštį, kuri gaivina gemalą.
Visa tai lengvai suvokiama. Rūpindamiesi visų pirma būti suprantami daugumai, mes kiek įmanoma vengiame gamtininkams įprastos terminologijos. Jiems būtų labai lengva sukelti daugybę ginčų dėl žodžių; juo labiau, kad mūsų žodyno tikslumas turi stipriai nukentėti nuo tokių pastangų vulgarizuoti.

(4) Mineralai taip pat turi gyvybingumą ir net latentinę sielą: kristalizacija yra reiškinys, toks pat fatališkai instinktyvus, kaip ir augalų augimas. Mes nutylėjome apie mineralų gyvybę tik dėl jau ir taip pernelyg išsiplėtusios šios Pratarmės apimties. Mineralų biologija būtų pareikalavusi labai išplėtotų hermetinių komentarų; turėjome susilaikyti nuo šios svarbios problemos, kurią, be abejonės, turėsime progos iškelti kitur.
Tik vienas žodis šia tema. Mes sakome, kad Virtualios Energijos, aplink kurias grupuojasi kūnų formavimui būtinos medžiagos, egzistuoja ir trijų Karalysčių būtybėse. Visgi pažymėkime, kad mineralų ir augalų karalystėse šios energijos nėra laisvos, nei tikrai savanoriškos; jos paklūsta Likimo visagalybei: tuo tarpu gyvūnų karalystėje savo valios atspindys jau pasireiškia (nors ir labai silpnai!) kryptimi, kuri ne visada sutampa su Likimu.
Galiausiai žmogiškoji karalystė (kurią vertėtų klasifikuoti kaip ketvirtą, atskirai nuo kitų trijų), tėra tik iš dalies pavaldi fatališkai Galiai. Žmonių giminės Virtualios Energijos yra laisvos didele dalimi; jos džiaugiasi sava valia, kuri, nors šiuo metu ir nesąmoninga, pasirodo nuspalvinta originalumo, kuris skirs vieną asmenybę nuo kitos. Žmogiškos sielos susikuria fizinį apvalkalą pagal savo individualų atvaizdą; Likimas jas suriša tik pajungdamas bendroms rasės formoms… Pati Apvaizda gali turėti įtakos žmogaus vaisiaus vystymuisi, ir tai yra didelė paslaptis.

(5) Kabalistai taip pat suteikia šį Nephesh vardą astraliniam kūnui, priešpriešindami jį Ruach, sielai, ir Neshamah, dvasiai arba intelektui. Tačiau šis hierograma Nephesh, kurį Mozė suformavo sutraukdamas tris šaknis:

        …\dots…
      

, Sefere išreiškia šių trijų sugebėjimų – instinktyvaus, animinio ir mentalinio – sintezę: „nun išreiškia natuojančią sielos dalį, phe – natūruotą dalį, shin – natūralią dalį.“ (Žr. Fabre d’Olivet, Lang. hebr. restit., t. II, p. 52).

(6) Pagal modernesnius kabalistus, Tipas (imago), nusileidžiantis iš dangaus pradėjimo momentu, yra persmelktas individualaus charakterio. Jie jį vadina Jechidah arba individualumo principu, ir nori jame matyti skirtingą dieviškojo antspaudo žymę kiekviename žemiškame egzemplioriuje.
Naujosios Mokyklos Jechidah (Zelem pagal Mošę Kordovero) iš esmės atitiktų individualią emanaciją iš principo, seniau vadinto atvaizdu. Taigi prasmė nėra pozityviai pakitusi.

(7) Tai yra sine qua non sąlyga tik didžiajai daugumai rūšių. Kai kurie jūrų ar pelkių augalai gimsta, auga ir miršta vandenyje, niekada neprisitvirtinę šaknimis prie dugno.

(8) Normalios, – ne tik deguonies, azoto, vandens garų, anglies dvideginio ir t.t. atžvilgiu, bet ir šilumos, šviesos, elektros…

(9) Kai šių produktų trūksta dirbamoje žemėje, ir joje norima sėti augalus, kurių dygimui ir augimui jie būtini, natūralų dirvožemio skurdą papildo dirbtiniu reikiamų medžiagų įnešimu, kurios tuomet vadinamos meliorantais ir trąšomis.

(10) Šiuo atveju augalas, skubiai išleidęs silpną stiebą, dažniausiai sunyksta ir miršta ankstyva mirtimi.

(11) 88-89 puslapiai 5-ajame leidime.

(12) Des Tables tournantes, du surnaturel et des Esprits. Paris, Dentu, 1855, 2 t., in-18.

Atmetus šiuos tris tipus, lieka sąžiningas žmogus, grynas ir paprastas liudytojas, be išankstinio nusistatymo, kuris kliaujasi tuo, ką matė, ir galbūt stengiasi atrasti to priežastį… Jam, nesvarbu, ar tai sąžiningas tyrinėtojas, ar tiesiog smalsuolis, tinkamai konstatuotas reiškinys įgaus kapitalinę svarbą.
Smalsuoliui šis buržuazinių proporcijų stebuklas, įvykęs buržuazinėje aplinkoje, kelia nerimą ir žavėjimąsi… Rimtą protą jis ne ką mažiau pavergia akivaizdžiu faktu, neprieinamu šiuolaikinio mokslo dėsniams, tos Apreiškėjos, kurią jis buvo įpratęs laikyti visuotinai kompetentinga ir neklystančia savo trejybe. Ar jis būtų suklydęs kelyje? Suformuotas pagal pozityvistinės mokyklos modelį (kur nepripažįstamas joks kitas realybės kriterijus, kaip tik penkių pojūčių liudijimas), štai jis susiduria su akivaizdžiu faktu, priešišku, bent jau jis taip mano, pozityviojo mokslo dvasiai, ir patys jo pojūčiai vienas per kitą liudija jo autentiškumą! Ar jis išsižadės savo dievų, ar sugebės iki galo atsekti logines pasekmes iš prielaidų, kurios jam peršasi? Bet kuriuo atveju, atsivertęs Šv. Tomo pavyzdžiu, be abejo, mįslingas reiškinys jam įgaus per didelę vertę ir reikšmę.

Taip negali būti okultistui, kuriam Visuotinė Gamta siūlo, net anapus fizinio plano (vienintelio prieinamo vadinamojo pozityviojo mokslo tyrimo ir kontrolės priemonėms), dar tris tyrimo ir patirties planus:

1. Astralinį planą, žemesnįjį potencialių energijų pasaulį: tai natūruotos Gamtos karalystė, kurioje dominuoja Likimas;
2. Psichinį planą, aistrų pasaulį, tarpinį: tai Adomo Substancijos tikroji terpė, kurioje juda visuotinė gyvoji siela, Valios atanoros;
3. Dvasinį planą, aukštesnįjį, inteligibilųjį pasaulį: tai natūruojančios Gamtos edenas, kuriame karaliauja Apvaizda.

Į kiekvieną iš šių trijų planų įšventintasis gali turėti priėjimą; kitur pamatysime, kokiomis sąlygomis ir per kokias išeitis.

Dvasiniame pasaulyje jis gali tyrinėti principų generaciją, iš anksto nustatytoje dieviškojo absoliutizmo tvarkoje; psichiniame pasaulyje jis gali užklupti gyvybių formavimąsi aistrų audros tiglyje (kur net vidinėje kovoje pasireiškia sielų ir valių antinomija (1)); astraliniame pasaulyje jis gali pažinti bet kokios jutiminės manifestacijos substratą ir iššifruoti tą paslaptingą parašų kalbą, kuria užrašyta dinaminė formų genezė.

Nereikia nė sakyti, kad materialus ir apčiuopiamas pasaulis įšventintajam, kaip ir profanui, pateikia fizinį eksperimentų lauką, beje, nuostabiai išvalytą ir įvertintą šiuolaikinio pozityvizmo pionierių.

Štai keturios realybių rūšys (materialios, astralinės, psichinės ir dvasinės), kurias ezoterikas adeptas gali laisvalaikiu stebėti joms būdinguose planuose. Kokį santykinį ir antraeilį susidomėjimą jam tuomet kels tokie efemeriški ir iliuziniai reiškiniai, vienodai ne vietoj visuose šiuose planuose ir nepriklausantys nė vienam iš jų?

Nes iš esmės svarbu suprasti – ir tai yra Gordijo mazgas mus dominančioje problemoje – kad reiškinys, suvokiamas kaip trumpalaikė Nematomojo manifestacija (2), neturi nei fizinės egzistencijos, nei astralinio virtualumo: tai savotiška iliuzija, miražas, atsirandantis dėl nenormalaus kompromiso tarp šių dviejų realybės klasių. Jis įvyksta tik dėl visiškai atsitiktinio (jei galima taip sakyti) fizinio ir astralinio planų susikirtimo.

Nestabilumo fazėje, netvarkos akimirką, dvi natūraliai lygiagrečios linijos susikerta viename taške – kur ir įvyksta reiškinys, apgaulingas, paradoksalus. Tačiau netrukus norma atstato savo valdžią, ir vos tik du planai vėl užima savo lygiagrečias padėtis, reiškinys išnyksta.

Ar tai reiškia, kad nėra jokių teisėtų, normalių santykių tarp astralinio ir materialaus pasaulio? Be jokios abejonės, jų yra, nes pastarasis tėra tik kito išraiška, jo rezultatas, jo pasekmė. Astralinė substancija pasireiškė pagimdydama fizinę materiją, ir ši sugrįš į savo pirminę būseną atėjus laikui. Iki tol ji yra nuolat veikiama astralinio pasaulio įtakos, kuris savo ruožtu patiria nuolatinį fizinio pasaulio reiškinių atgarsį. Tai reiškia, kad tarp pasaulių egzistuoja dviguba srovė, besileidžianti ir kylanti, kaip moko Smaragdo Lentelė. Čia vyksta tikra įtakų endosmozė. Tačiau didieji komunikacijos vartai tarp hiperfizinio arba astralinio pasaulio ir fizinio arba materialaus pasaulio yra Gimimo ir Mirties vartai; arba, tiksliau, tie, per kuriuos vyksta sielų įsikūnijimas viena vertus, ir jų pomirtinė dezintegracija kita vertus.

Būtent iškraipant šiuos normalius santykius tampa įmanoma sukelti tą suirutės fazę (gana retą įprastoje dalykų būsenoje), fazę, kurioje atsitiktinis dviejų planų susikirtimas pagimdo trumpalaikę iliuziją.

Tai labai verta dėmesio. Išskyrus tam tikrus retus atvejus, kai pati gamta apmoka visas šių fantasmagorijų išlaidas (3); jei dar išskirsime tokius aukštosios Magijos darbus, kai Taumaturgas sukuria materiją už savęs, arba eksteriorizuodamas savo paties substanciją, arba sutankindamas Aur per savo plastinį tarpininką; galima drąsiai teigti, kad visur, kur pasireiškia reiškinys, yra trikdymas, išniekinimas, savotiškas prievartavimas arba gimimo arkanų, arba mirties arkanų.

Mediumų amoralumas tapo patarle tose aplinkose, kur jie žinomi. Daugelis iš jų, jei ne visi, atrodo esą neatsakingos visiškai patologinio ištvirkimo aukos. Kai kurie iš jų yra tikri pabaisos genitaline prasme, ir manome esant nereikalinga grįžti prie atskleidimų, kuriuos padarėme šiuo klausimu (Šėtono Šventyklos 419 psl.). Kita vertus, šiame tome (ypač II skyriuje, Vienatvės paslaptys) matysime spermai priskiriamą veiksmingą vaidmenį visų laikų ir šalių nigromantų kerais. Tai dėl gimimo paslapčių išniekinimo; o dėl mirties paslapčių – pakanka paminėti Spiritizmą, tą šiais laikais taip paplitusią doktriną, kuri pakelia į religijos lygmenį senovinę Nekromantiją, atimtą iš bet kokio pomirtinio gyvenimo mokslo (eksperimentinio ar tradicinio), kaip ir iš bet kokio rūpesčio psichurginiais ritualais, kurie protėvių kultuose seniau atrodė esą gyvųjų ir mirusiųjų abipusė garantija ir garbė.

Šią valandą turėtų būti geriau jaučiama antraeilė reiškinio svarba ezoterinės Sintezės mokymuose. Jei tokio pobūdžio manifestacijos yra viskas Spiritizme; jei jos turi vis dar vyraujančią, nors jau dalinę vertę Raganavime arba Juodojoje Magijoje, kuri visų pirma yra iliuzijų ir apgaulių menas; be vargo suprasime, kad aukštoji ir dieviškoji Magija, kurią galima apibrėžti kaip Būties Mokslą, studijuojamą visais realybės, esmės ir principo aspektais, nustumia į antrą planą iliuzines gudrybes. Pakilti per visus pasaulius, kad eitume studijuoti Būties stebuklų visose platumose, ir skinti Tiesos ir Grožio gėles, Gėrio ir Teisingumo vaisius visuose gyvojo Visatos klimatuose, ir net prarastame bei atgautame Edene, – tokia visų pirma turi būti Adepto ambicija.

(VI)

Ezoterinis Mokslas mums siūlo trigubą studijų objektą: natūruojančią Gamtą, psichinę ir valios Gamtą (Žmogų) ir natūruotą Gamtą. Priimta sakyti mažiau tiksliais, bet ir mažiau abstrakčiais terminais: Dievas, Žmogus ir Visata.

Saliamono Šventykla rėmėsi dviem kolonomis: Jachin ir Boaz, Aktyviuoju ir Pasyviuoju, impulsu ir pasipriešinimu, Laisve ir Būtinybe, Aš ir Ne-aš. Šios pačios dvi kolonos puošia Mokslo šventyklos peristilių; jos simbolizuoja Patirtį ir Tradiciją.

Patirtis nėra viskas: leidžiantis į nežinomą kraštą be gido, neišvengiamai pasiklystama. Tradicija nėra viskas; ji tampa negyva raide tam, kuris nesiima iniciatyvos patikrinti jos orakulą.

Daugelis daro klaidą apsiribodami šiuo visiškai pasyviu Tiesos įgijimo būdu.

Okultinių veikalų meditacija išimtinai įtraukia daugumą tyrinėtojų, kuriems rūpi mistinė problema; sakome rimčiausių, (tuštesnieji, tikri mugės žiopliai, noriai velkasi nuo vienos būdelės prie kitos, ieškodami reiškinių). Lyg iniciacijos darbas apsiribotų doktrininio įsisavinimo pastangomis! Rašytiniai mokytojų darbai nėra nebaudžiamai apleidžiami, kas tuo abejoja? ir mes menkai vertiname tokį pasipūtėlį novatorių, kuris giriasi savo paties vaizduotės pertekliumi galįs pakeisti išsamią Ezoterizmo klasikų studiją.

Tačiau šios studijos negali pakakti. Dar reikia rizikuoti pačiam ir ryžtingai leistis į tiesos užkariavimą per nežinomo pasaulio tamsybes. Būtent tuo, skirdamasis nuo paprasto erudito, kuriam rūpi tik įsikišti į nuomonių mūšius, okultistas siekia prasiskverbti į daiktų esmę ir eina iššifruoti pačios didžiosios gamtos stelos, kuri prirašyta tiek viduje, tiek išorėje.

Įsivaizduokite pergamento lapą, padengtą hieroglifais iš abiejų pusių, bet viena puse priklijuotą prie lentos. Recto (priekinės pusės) rašmenys, mokant ar nemokant juos interpretuoti, atrodys matomi kūno akims; tuo tarpu ženklai, nubrėžti verso (galinėje pusėje), bus suvokiami tik sielos regėjimo organui, kas reiškia, kad tik geras aiškiaregys (lucide) galės juos atskirti.

Tai tik metafora, ir neofitas suklystų, jei iš to padarytų išvadą, kad magnetinis aiškiaregiškumas yra pagrindinis gebėjimas, kurį reikia savyje ugdyti, aukščiausia adeptato prerogatyva. Yra keletas regėjimo laipsnių, kaip yra keletas regėjimo zonų. Kiek garsių regėtojų visiškai nebuvo aiškiaregiai fiziniame plane! Kitas, atvirkščiai, gali būti nuostabus aiškiaregys demotine ir somnambalams brangia prasme, bet vis tiek būti visiškas idiotas: šios dvi savybės viena kitos neišskiria, ir patirtis tai daug kartų įrodė…

Jei nepriklausomai nuo fizinio pasaulio, kurio stebėjimas priklauso kūniškiems pojūčiams, Visata apima tris realybės planus arba hierarchinius pasaulius, žmogaus siela turi tris aukštus, vedančius į šiuos tris planus: Nephesh arba astralinis kūnas atitinka hiperfizinį pasaulį; Ruach arba aistringoji Siela – psichinį pasaulį; Neshamah arba Intelektas (priimantis grynąją Dvasią) – inteligibilųjį pasaulį.

Šie trys pagrindiniai centrai, kaip įtikinamai nustatė Fabre d’Olivet, kiekvienas turi jam būdingą veikimo sferą: ir šios trys pakopinės sferos susijusios taip, kad apskritimas, kurį nubrėžia žemutinis centras, Nephesh (Instinktas, jutiminis gyvenimas, astralinis kūnas), pasiekia vidurinį centrą, Ruach (Aistringoji siela, psichinis gyvenimas); ir kad apskritimas, kurį nubrėžia šis, liečia viršutinio apskritimo, Neshamah (Intelektas, dvasinis gyvenimas), centrinį tašką. – Galiausiai, šią trejybę tonalizuoja santykinis vienetas, paverčiantis ją ketverybe; kitais žodžiais tariant, šias tris sferas gaubia ketvirtoji, dvigubai didesnio spindulio, valios sfera, kurios centrinis taškas būtinai sutampa su vidurinės, psichinės sferos centru.

Pateikta schema leis vienu žvilgsniu suvokti šiuos trilypio žmogaus santykius su trilype visata.

Žmogiškoji būtybė (tiek individuali, tiek kolektyvinė) gali būti suvokiama kaip apimanti ir valdanti, po savo suverenios valios valdžia, dalį trijų kosminių esmių – Dvasios, sielos, astralinio fluido – kurios leidžia jai dalyvauti trigubame Visatos gyvenime.

Savo intelektu (priimančiu grynąją Dvasią) žmogus ribojasi su daiktų vieniu, su natūruojančia Gamta, su dieviškąja Apvaizda. Savo astraliniu kūnu jis liečia begalinį dalumą, fizinės, natūruotos gamtos Likimą. Tarpinė žmogaus siela yra tikroji, pasyvi jo būties substancija; galiausiai jo valia lenkia šią sielą derintis arba viršuje, dvasiniame plane, su Apvaizda; arba apačioje, su Likimu, astraliniame plane.

Taip pat valią reikia suvokti kaip tikrąją žmogaus esmę: nes ji padaro jį tuo, kas jis yra, Gėryje ar blogyje, priklausomai nuo to, ar ji valdo į dešinę, ar į kairę jo tikrąją substanciją, kuri yra Siela.

Tai pirmasis išaiškino Fabre d’Olivet su tuo genialiu aiškumu, kuris būdingas didžiajam XIX amžiaus Ezoterizmo metafizikui. Žvelgdamas į žmogų transcendentinio universalumo aspektu, jis įvardija žmogaus Valią kaip vieną iš trijų didžiųjų Kosmoso valdančiųjų Galių; Apvaizda ir Likimas yra kitos dvi. Žmonių karalystėje, sako jis, „tikroji Valios vieta yra visuotinė Siela. Per visuotinį žmogaus Instinktą ji susijusi su Likimu, o per jo visuotinį Intelektą ji bendrauja su Apvaizda: individualiam žmogui Apvaizda tėra tik šis visuotinis Intelektas, o Likimas – tik šis visuotinis Instinktas. Taigi žmonių karalystė savyje talpina visą Visatą. Už jos ribų visiškai nėra nieko, išskyrus dieviškąjį Įstatymą, kuris ją sudaro, ir Pirmąją Priežastį, iš kurios šis Įstatymas emanavo. Ši Pirmoji Priežastis vadinama Dievu, o šis dieviškasis Įstatymas nešioja Gamtos vardą (1).“

(Išnašos)

(1) Šioje antinomijoje glūdi tobulėjimo principas. Plg. nuostabų Lacuria puslapį „Apie sielą ir valią, arba apie dvigubą žmogaus gyvenimą“ (Harmonies de l’Etre exprimées par les nombres; Paris, 1844, 2 vol. in-8, tome I, ch. XVIII, pages 315-319).

(2) Čia daugiausia turime omenyje fluidinius gyvų būtybių ar būtybių dalių, tokių kaip rankos, pėdos ir t.t., pasirodymus, kurie išsisklaido akimirką sutankėję. Kalbant apie galutines materializacijas (kuriomis reikia nepasitikėti, nes jos dažniausiai tėra paprasti aportai), jos, kai yra tikros, sudaro atskirą ir išimtinę kategoriją; jos priklauso aukštajai magijai tikrąja to žodžio prasme.

(3) Vėliau mums bus suteikta proga nurodyti keletą tokių atvejų.
Bet būsite dėkingi, jei perrašysime, su visomis išlygomis, labai ypatingą Saint-Martino pastraipą apie anarchinius Gamtos Galių kaprizus. „Tik veikdamos (sako jis) savo netvarkoje ir savo disharmonijoje, jos (Galios) sukuria tas pabaisiškas formas, kurios pastebimos skirtingose gamtos karalystėse; lygiai kaip tas žvėrių formas ir tuos gyvūnų balsus, kurie kartais pasireiškia audrose ir viesuluose, ir kurių nebūtina priskirti Dvasių įsikišimui… Gamtos Galios yra viena kitoje, kai jos džiaugiasi savo harmonija. Jų vadžios nutrūksta audrų metu; ir kadangi jos nešioja savyje visų formų gemalus ir principus, ir ypač garsą arba gyvsidabrį, nenuostabu, kad kai kurios iš jų, atsidūrusios labiau sureaguotos nei kitos, sukuria mūsų regėjimui charakteringas formas, o mūsų ausims – mums žinomų gyvūnų balsus. Taip pat nereikia stebėtis, kad šie balsai ir šios formos yra trumpos trukmės ir efemeriškos egzistencijos; jos negali turėti nei gyvybės, nei substancialių savybių, kuriomis džiaugiasi, kai yra visų generuojančių Galių harmoninės sąjungos rezultatas.“ (Le Ministère de l’Homme-Esprit, Paris, 1802, in-8, p. 112-113).
Šios eilutės, suprantamos paraidžiui, atrodo bent jau ginčytinos; bet kas mums garantuos, kad Saint-Martinas jas suprato išskirtinai taip? Bet kuriuo atveju jos siūlo įspūdingą ir sugestyvų simbolį, kuriuo mūsų Skaitytojas sugebės pasinaudoti.

Supratus šias bendrybes, mes vėl atrandame neofitą prie apylygiai išlyginto takelio, vedančio į Mokslo Šventyklą slenksčio.

Norėdamas gauti įšventinimą ne tik studijuodamas meistrus, Tradicijos sergėtojus, bet ir per savo paties patirtį; pasiryžęs išplėsti savo tyrimus visur, kur tik gali nuvesti tvirta valia, treniruojama atkakliomis pastangomis; jis galbūt paklaus, kokios durys suteikia prieigą į skirtingus žmogiškosios būtybės aukštus, planuose, kurie nematomojoje visatoje juos atitinka; jis paklaus paslapties apie spragtuką, kuriuo atsidaro šios durys, ir dar slaptažodžio, kad būtų leista jas peržengti…

Tačiau tai yra pergalės trofėjai, kuriuos kiekvienas turi asmeniškai ir palaipsniui užkariauti. Kad ir kokie tobuli atrodytų jo ketinimai, koks kilnus tikslas, kokia liepsnojanti drąsa, ar Inicijuojamasis iš tiesų tikisi tokių staigių apreiškimų? Ar jis mano, kad į jo nepatyrusią ir netvirtą ranką taip paprastai bus įdėti visi šventovės raktai?… Kodėl gi nepaprašius hierofanto, priėjus prie jo, Didžiojo Arkano formulavimo ir įgyvendinimo formulių? Abu prašymai, vienodo naivumo, prilygtų vienas kitam.

Štai ką į tokius klausimus būtų atsakę senovės Išminties Meistrai. Memfio, Eleusino ar Tėbų kriptose reikalai nebuvo tvarkomi taip greitai.

Jų nebėra, tų didingų išnykusio pasaulio šventyklų, paskutinių prieglobsčių ir adekvačių liudijimų apie antžmogišką, eksperimentinę ir kartu tradicinę doktriną; akmens ir metalo paminklai sugriuvo, bet siauras ir slidus takelis, kuris iš abiejų pusių kybo virš bedugnės, visada veda į idealią Tiesos šventovę.

Be abejonės, vyresniesiems priklauso užvesti ant kelio savo jaunesnius brolius. Būdami labiau patyrę, jie privalo drąsinti naujokus žodžiu ir pavyzdžiu; jie taip pat privalo įspėti juos savo patarimais apie spąstus kelyje, kurį patys pažįsta, nes juo ėjo. Bet tuo ir turi apsiriboti jų visiškai netiesioginė pagalba.

Niekas neužbaigia savo iniciacijos kitaip, kaip tik pats. Tai fundamentalus Magijos aforizmas.

Štai ką svarbu patikslinti jau dabar, nors dėl likusio nukreipiame į pastabas apie Ekstazę, įtrauktas į mūsų II skyrių (1) – pastabas, atskleidžiančias mažai lankytus horizontus ir kupinas naudingos informacijos apie arkanų atradimo per tiesioginę patirtį ir asmeninės iniciatyvos proveržio klausimą.

Astralinis žmogus, psichinis žmogus ir dvasinis žmogus, skirti pažinti ir valdyti įvairius juos atitinkančius pasaulius, šiam tikslui yra aprūpinti specialiais imlumo organais (astraliniais, psichiniais ir mentaliniais), tokiais pat realiais kaip fiziniai jutimų organai.

Šie subtilūs organai, dažniausiai nežinomi, yra labai nevienodai išsivystę pas žmogų iš kūno ir kraujo; bet jie egzistuoja bent jau rudimentinėje būsenoje – tiksliau būtų sakyti, atrofijos būsenoje dėl nenaudojimo: nes čia svarbu ne tiek evoliucionuoti vidinius pojūčius, kiek juos po truputį pažadinti.

Kiekvienas, atgavęs savo sielos imlumo galias visuose planuose (2), gali vadintis reintegruotu į dangiškosios Gamtos Vienį jau čia, žemėje.

Pas kai kuriuos retus žmones tokie vidiniai pojūčiai gali būti išlaikę beveik visą savo suvokimo aštrumą; kūno nuosmukis, į kurį šie žmonės nusileido, atrodo, tik minimaliai pakeitė jų sielos galių funkcinį intensyvumą. Šie privilegijuotieji yra, sąmoningu režimu, įvairių kategorijų Regėtojai; santykinio nesąmoningumo režimu – tai visų klasių Įkvėptieji.

Genialus žmogus, galutinėje analizėje, yra ne kas kitas, kaip intuityvus ir spontaniškas adeptas, didingai nepilnas, bet turtingas tų retų dovanų, kurių per dažnai trūksta patiems didingiausiems mistikams: gebėjimo perkelti estetiką iš Inteligibilaus į Juslinį, ir paversti dieviškąjį Žodį žmogiškuoju Žodžiu.

Tokios išraiškos galios nėra įgyjamos; jos visada pašventins genialų žmogų pagal dieviškąją teisę ir ankstesnę malonę; tuo tarpu adeptas yra pagal žmogiškąją teisę ir vėlesnį užkariavimą, jo laisvos valios pastangoms jį tokį suformavus. Nustačius šį esminį skirtumą, analogiją galima ir reikia tęsti.

Genijus susideda iš spontaniškos (daugiau ar mažiau sąmoningos ir pertraukiamos) žmogiškojo dalinio daugiklio reintegracijos į dangiškąją Vienio tėvynę, Adamah.

Todėl poetai, tapytojai, muzikantai, skulptoriai ir apskritai visi menininkai, kurie laiko save, teisingai ar ne, genijais, vartoja tą patį posakį kaip ir mistikai, apibūdindami kūrybinio lengvumo periodus. Jie turi, arba ne, įkvėpimą. Tai pastebėtina…

Didysis iniciacijos darbas, jei norite, susiveda į meną dirbtinai tapti genijumi (3); su tuo skirtumu, kad natūralus genijus suteikia įkvėpimą tam tikromis valandomis, dažniau ar rečiau, kai Dvasia teikiasi nusileisti; tuo tarpu įgytas Genijus būtų, aukščiausioje savo stadijoje, gebėjimas priversti įkvėpimą ir bendrauti su Didžiuoju Nežinomuoju bet kada ir kiek tik norima.

Šiam skirtumui yra tikrai gana paprasta priežastis: Dievas nusileidžia pas genialų žmogų, tuo tarpu Magas kyla pas Dievą.

Genialus žmogus yra savotiškas magnetas, periodiškai pritraukiantis. Adeptas yra konvertuojama Galia, sąmoningas ryšys tarp žemės ir Dangaus: būtybė, kuri gali savo noru likti žemėje, džiaugtis jos privalumais ir skinti jos vaisius; arba pakilti į Dangų, susitapatinti su dieviškąja Gamta ir dideliais gurkšniais gerti dangiškąją ambroziją.

Genijus, natūrali traukos jėga, periodiškai užmezga su Vienu daugiau ar mažiau efemerišką ryšį. Adeptatas, neribotas pasas į Begalybę, implikuoja reintegracijos teisę tam tikra prasme ad libitum (pagal norą).

Todėl Adeptas (4) Indijoje gauna reikšmingą Jogio vardą – suvienytas Dieve.

Patirtis ir Tradicija – štai dvi ezoterinės Šventyklos kolonos. Tiesa gali būti perduodama kaip paveldas; ji gali būti įgyta žmogaus iniciatyva visuose planuose.

Tačiau, kaip sakėme, perduotas mokslas liktų negyva raidė be asmeninės patirties; lygiai kaip pastaroji galėtų nuvesti į pražūtį neatsargų Arkano nuotykių ieškotoją, jei jam trūktų šio švento paveldo – Tradicijos.

Tarp šių dviejų būdų, aktyvaus ir pasyvaus, inteligibilaus ir juslinio (5), įgyti Žinias, įsiterpia tarpinis metodas, labai vaisingas, kuris sutaiko kitus, juos papildo ir kartais juos pakeičia: tai analoginis metodas; jis priklauso tiek Įžvalgumui, tiek Protui.

Gamtos homogeniškumas, šis fundamentalus principas, kuris įrašytas bet kokios maginės sintezės frontone, turi pirmąją išvadą – aforizmą, kurio formulę pateikė Hermis Trismegistas: Tai, kas yra viršuje, yra kaip tai, kas yra apačioje; tai, kas yra apačioje, kaip tai, kas yra viršuje. Tuo teisėtai remiasi analoginis metodas, leidžiantis daryti išvadas iš to, kas žinoma, norint nustatyti tai, kas nežinoma.

Analoginis metodas yra dvilypis: indukcinis ir dedukcinis; jis veikia iš apačios į viršų, kaip ir iš viršaus į apačią: arba jis išeina iš konstatuotų faktų, kad prieitų prie dėsnio, kuris juos valdo, arba principo, kuriam priklauso šis dėsnis; arba jis remiasi jau priimtu dėsniu, jau nustatytu principu, kad padarytų išvadas apie dar nepatikrintus faktus, arba tiesiog motyvuotų žinomų faktų atranką ir klasifikaciją.

Pavyzdys bus naudingas.
Jei magas, analizuodamas žmogaus Sielos galias, atranda joje, viena vertus, tris pagrindines modifikacijas, hierarchiškai paskirstytas trijuose veiklos planuose; ir, kita vertus, sintetinę jėgą (Valią), kuri, apimdama šį trigubą dinamizmą, jį valdo ir sugrąžina į ontologinį Vienį: jis galės indukciniu būdu per analogiją daryti išvadą, kad atitinkamas trigubas nematomosios Visatos dinamizmas yra apgaubtas, valdomas, vienijamas sintetinės Galios (dieviškosios kuriančiosios Valios), kuri Visatai, suvokiamai kaip visuma, yra tas pats, kas žmogaus valia žmogui, suvokiamam kaip visuma; būtent: jos suvienijimo agentas, jos tikroji esmė (6). Indukcinis analoginis metodas.

Jei tas pats magas, atvirkščiai, nukreips savo mentalinį žvilgsnį nuo integralaus Kosmoso į individualų žmogų: jis galės dedukuoti per analogiją, atsižvelgiant į sandaros tapatumą, kad žmogus iš tiesų yra mažasis pasaulis, mikrokosmosas; priešpriešinant makrokosmosui, arba didžiajam pasauliui. Dedukcinis analoginis metodas.

Parodėme abipusę kontrolę, kurioje Patirtis ir Tradicija viena kitą stiprina ir patvirtina. Išskirtinis meistrų studijavimas pagimdytų tik misticizmo eruditus; o vien tik ekstazės praktikavimas – tik vizionierius: viena ir kita turi prisidėti formuojant tikrąjį Adeptą… Ką gi, samprotavimas pagal analogiją gali tam tikru mastu pakeisti tiek vieną, tiek kitą iš šių Žinių įgijimo būdų; jis tai gali, pateikdamas tiek tradiciškai perduotų, tiek eksperimentiškai gautų duomenų patikrinimą.

Todėl Analogija bus ypač vertinga įšventintajam kelyje, kuris ne visada žino, kur pagauti ortodoksinės ezoterinės tradicijos Ariadnės siūlą, ir kartais jaučia tirpstant savo Ikaro sparnus, kai nori sklandyti aukštesniuose mistinės patirties regionuose. Ar jam lieka spragų Meistrų mokyme? Ar jis regi neįveikiamus stačius šlaitus savo asmeniniam skrydžiui? Analogijoje jis ras dvigubą kriterijų, instrumentą, kurio pagalba užpildys vienas ir įkops į kitus.

(VII)

Atėjo laikas daryti išvadas.
Pasiryžę užbaigti šią jau pernelyg tankią įžangą, kuri peržengia savo normalius rėmus, nereiškia, kad gailimės šių puslapių – tikimės, užkirsiančių kelią pražūtingoms klaidoms ir gresiantiems nesusipratimams.

Mes tikimės, kad šiuo momentu uolus Skaitytojas susidarė aiškią, tikslią ir teisingą idėją apie aukštąją Magiją, kuri pašalina bet kokį norą painioti ją, tiek su Raganavimu tikrąja to žodžio prasme, tiek su ta apgailėtina mistifikacija, iki kurios susitraukia Ezoterizmas profanų ir daugelio vadinamųjų Magų vaizduotėje, visada pasiruošusių pasivadinti okultinių Mokslų profesoriais ketvirtajame Gil-Blas ar Figaro puslapyje.

Griežtas atskyrimas tarp Aukštosios Doktrinos ir Raganavimo buvo tuo svarbesnis, kad šis veikalas turi lygiagrečiai nagrinėti ir vieną, ir kitą, arba bent jau teorijas, taikomas abiem, kaip pažymėjome iš pat pradžių.

Štai Gėrio ir Blogio Pažinimo medis; jo dvišakis kamienas kyla iš vienos šaknies.

Štai simbolinė mergelė, kurią Apolonijus sutiko Hifazio pakrantėse: jos kūnas pusiau juodas, pusiau baltas.

Štai paslaptingasis Trithemius pentaklio rombas: viršutiniame trikampyje spindi dieviškoji schema, neperduodamas tetragrama; o Šėtono Veidas šaiposi apatinio trikampio tamsybėse.

Šis pastarasis simbolis tarnauja kaip frontispisas mūsų „Juodosios Magijos Raktui“; pasirinkome jį ne be tikslo.

M. Oswaldas Wirthas rekonstravo jį pagal Eliphaso aprašymą, remdamasis egzemplioriumi, kurį turėjo jo mokinys, grafas Aleksandras Branickis (nes šis piešinys yra ypatingai retas ir randamas tik keliuose rankraštiniuose „Antrųjų Priežasčių Traktato“ egzemplioriuose (7)).

Jis susideda, sako Eliphas Levi, „iš dviejų trikampių, sujungtų pagrindais, vieno balto ir kito juodo; po juodo trikampio smaigaliu guli kvailys, kuris sunkiai kelia galvą ir su išgąsčio grimasa žiūri į tamsybę trikampio, kuriame atsispindi jo paties atvaizdas; ant balto trikampio smaigalio remiasi vyras pačiame jėgų žydėjime, apsirengęs kaip riteris, turintis tvirtą žvilgsnį ir stipraus bei ramaus vadovavimo laikyseną. Baltame trikampyje įrašyti dieviškosios tetragramos rašmenys (8).

„Šį pentaklį galima paaiškinti tokia legenda: Išminčius remiasi tikrojo Dievo baime, pamišėlis yra sutraiškytas netikro dievo, sukurto pagal jo atvaizdą, baimės. Tai natūrali ir egzoterinė emblemos prasmė; bet medituodami apie jį kaip visumą ir kiekvieną jo dalį, adeptai ten ras paskutinį Kabalos žodį, neištariamą Didžiojo Arkano formulę: skirtumą tarp stebuklų ir nuostabių reiškinių, apsireiškimų paslaptį, visuotinę magnetizmo teoriją ir visų paslapčių mokslą (9).“

Neatverdami savo skaitytojams tokių milžiniškų perspektyvų ir nieko negundydami viliojančiomis viltimis, nedvejodami prisipažįstame, kad Trithemius pentaklio supratime daugeliui gali būti duota užčiuopti tą motininę mintį, kuri nuolat vadovavo šios knygos genezei.

Stanislas de Guaita.

PRADŽIOS KNYGOS ŽALTYS

ANTROJI SEPTINĖ

JUODOSIOS MAGIJOS RAKTAS

(8-oji sekcija)

Teisingumas (aštuoni) = Pusiausvyra = Svarstyklės

Harmonija… Pusiausvyra ir jos Agentas.

I SKYRIUS

PUSIAUSVYRA IR JOS AGENTAS

Atsiverskite Toto Knygą aštuntajame lape (10).

Temidė, kuri, sėdėdama soste tarp dviejų kolonų, dešinėje tvirtai laiko kalaviją, o kairėje – svarstykles, atskleis jums visuotinės pusiausvyros arkaną.

Dvi lėkštės, kurios viena kitą atsveria, jums simbolizuos:
1° – Dieviškajame pasaulyje, vestuvines Išminties ir Intelekto harmonijas (11);
2° – Psichiniame pasaulyje, išganingą ir vaisingą Gailestingumo ir Teisingumo sąjungą;
3° – Galiausiai, hiliniame (12) arba astraliniame pasaulyje (materialaus pasaulio substrate), šios dvi lėkštės jums bus dviejų Galių, vyriškos ir moteriškos, generuojančių Kosmosą, kuris pats yra, emblema; t.y. Erebus ir Jonah (13), išcentrinės ir įcentrinės jėgų principai, kurie pasireiškia: pirmoji – per Laiką, laikinų formų kūrėją ir ryjiką; antroji – per eterinę Platybę. Platybė yra Rėja (to negailestingo Krono sutuoktinė, kurio vaidmuo – be atvangos raginti plastinę substanciją, kuri yra joje, ją apdoroti ir kondensuoti į efemeriškus įvairiai specifikuotos, gyvos ir be galo protėjiškos materijos pavidalus).

Ką tokios sąvokos protui gali pasirodyti keisto ir mįslingo, vėliau bus išaiškinta.

Kalbant apie kalaviją, kuris apsunkina Temidės dešinę, jis simbolizuoja Galią ir jos veikimo priemones, visuose laipsniuose ir visuose Pasauliuose.

Apsiribojant astraliniu planu, kuris mums labiausiai rūpi šiame tome, šis kalavijas yra kolektyvinio Kerubo, instrumentinio ir potencialaus Eterio, kuris nustato ir palaiko kosminę pusiausvyrą, įvaizdis.

Šis paslaptingas agentas skaičiuoja savo vardus šimtais. Tai, pasak Kabalistų, fluidinė Asiah gyvatė. Senieji platonikai matė fizinę pasaulio sielą, kuri laiko savyje uždarytą visų būtybių sėklą, o Valentinijonų Gnostikai ją personifikavo kaip Demiurgą, „nesąmoningą žemutinių pasaulių darbininką“. Hermetikų nuomone, tai, priklausomai nuo požiūrio taško, elementų Kvintesencija, Išminčių Azotas (arba vanduo, apvaisintas ugnies), arba dar Slaptoji Ugnis, gyva ir filosofinė. Magams tai – dviejų prigimčių Tarpininkas; tai konvertuojamas Tarpininkas, abejingas tiek Gėriui, tiek Blogiui, ir kurį tvirta valia gali palenkti tiek vienam, tiek kitam. Galiausiai tai Velnias, jei norite; t.y. substancinė Jėga, kurią burtininkai naudoja savo kerams.

Galia, pati savaime nesąmoninga, bet tinkama atspindėti visas mintis; beasmenė Galia, bet galinti apsivilkti visas asmenybes; užgrobianti ir dominuojanti Galia, kurią adeptas visgi gali perprasti, suvaržyti ir pavergti – ir tai daryti dar labiau stulbinančiu mastu, nei įsivaizdavo prietaringa liaudis gražiaisiais Lancre’o ir Michaelio laikais: žodžiu, tai Astralinė Šviesa, arba universalus plastikinis Tarpininkas (14).

Šis įvadinis skyrius, kuris su pertraukomis galbūt ne vienam pasirodys kalbantis apie visai ką kita, supažindins įspėtą Skaitytoją su trikdančia prigimtimi ir veikimo būdais šio efektyvaus pusiausvyros agento; šio mysticum robur, kurį Goetijos piktadariai personifikavo kaip pabaisišką pagal savo pačių atvaizdą, su skiriamaisiais gyvuliškumo, į kurį patys regresuoja, stigmais.

Tiek, kad poetas Pironas galėjo, jų didžiausiam džiaugsmui, aštuoniomis juokingomis eilutėmis nupiešti pragaro Velnio portretą – tiesa, jo nepagražindamas; bet ir be teisės jam neigti panašumą:

Jis turi degančio karaliaus odą,
Raguotą kaktą,
Nosį kaip kablelį,
Kreivą koją,

Verpstę, kuria verpė Heraklis,
Juodą ir susuktą,
Ir, pajuokos viršūnei,
Uodegą ant subinės.

Magijoje yra aksioma, kad kiekvienas žodis sukuria tai, ką jis teigia. Taigi, nuolat šaukiantis nemandagaus personažo, kvailiai ar sukčiai, kurie jį įsivaizdavo šiuo tradiciniu, bet mažai hieratišku aspektu (15), – tipu, per amžius fiksuotu jų panašiųjų konsensuso, – po truputį realizavo savo svajonę astrale.

Pridurkime, kad kaskart, kai naujas goetijos praktikuotojas šaukiasi bjauraus Atvaizdo, evokuodamas jį su visa kuriančiąja tikėjimo energija ir blogų aistrų šauksmu jų paroksizme; ne tik Atvaizdas jam pasirodo, bet dar jis prideda prie fluidinio eskizo naują gyvybingumo bruožą ir patikslina pabaisos egzistavimą, maitindamas jį savo paties hiperfizine substancija.

Tai nėra paradoksas, kaip būtų galima manyti; tai tiesa, kuri bus geriau pajusta toliau, kai supažindinsime su dviprasmiška, neapibūdinama prigimtimi tam tikrų šmėklų be ontologinio pastovumo, savotiškų kompromisų tarp nebūties, kurią jos manifestuoja, ir būties, kurią jos niekina. Okultizmas jas vadina Lervomis (ypač žr. II skyrių: Vienatvės paslaptys).

Bet gana tokio pobūdžio užbėgimų už akių. Šią valandą mes neturime reikalo su fantastiniu ir burleskišku Šėtonu, dviprasmišku, liguistu ir juokingiu, tuščiu atspindžiu, kurį sergančios vaizduotės įspaudė mūsų planetos psichiniame veidrodyje. Šalin tą išblyškusį simuliakrą, kuris susitraukia nuo oro gūsio, ištirpsta nuo menkiausios žmogaus valios pastangos, ir kurį intelekto žaibas nutrenkia!… Ne, šis baubas tėra tik Lerva, tarp daugybės kitų (16)! Pozityvus ir baisus demonas mus šaukia, tasai, kuris tarnauja kaip apvalkalas Nahash ir substratas materijai; universalus Atlasas, laikantis pasaulius pusiausvyroje; fizinės gyvybės ir mirties dalintojas; Demiurgas tūkstančiu vardų, kurių kai kurie mums jau žinomi: tai pantomorfinė Ugnis; tai plastinė ir vaizduotę turinti pasaulio siela; tai Astralo drakonas.

Astralo drakonas yra absoliutus to paties vardo šviesos simbolis, nagrinėjamos jos dvigubame kosminiame judėjime ir jos operacijų sintezėje.

Tačiau, jei iki šiol leidome nuspėti šio didžiojo agento prigimtį ir vaidmenį, tai, ką apie jį pasakėme, vargu ar nušvis tikslia ir patenkinama šviesa kitiems, nei mūsų ankstesnių veikalų ištikimiesiems, arba tyrinėtojams, jau esantiems kelyje, arba misticizmo eruditams.

Kad patektume į temos šer, iš karto imkimės Smaragdo lentelės, to apreiškiančiojo puslapio, kurį mums paliko senovės pasaulis. Visuotinė pusiausvyra ir jos agentas ten meistriškai aprašyti.

Ne kiekvienas norintis iššifruoja šį seną Egipto Misterijų tekstą. Labai tinkamas suklaidinti profanus, jo keistas ir pirmapradis lakoniškumas žavi stropų priežasčių tyrinėtoją, siūlydamas jo atkakliam įžvalgumui daugiau gilių prasmių nei žodžių. Jis jas atranda vieną po kitos. Taip nuoseklios mįslės nusimeta savo paskutinį šydą, kaip grožiu besivaržančios deivės prieš karališkąjį Idos kalno piemenį.

Interpretuodami visą Smaragdo lentelės įrašą, mes tiesiog laikomės žodžio, duoto ankstesnėje Pratarmėje.

Tačiau čia neužtektų tik išversti; svarbu pakomentuoti. Pačiame tekste rasite paaiškinamųjų žodžių, įterptų skliausteliuose, kaip dera siekiant užkirsti kelią bet kokiai painiavai. Po teksto pateikti šiek tiek platesni paaiškinimai leis Skaitytojui geriau ištirti jo esminį ezoterizmą.

SMARAGDO LENTELĖ

HERMIO ARKANŲ ŽODŽIAI (17).

TAI TIESA (iš principo), TAI TIKRA (teoriškai), TAI REALU (faktiškai, pritaikyme) (18):

KAD TAI, KAS YRA APAČIOJE (fizinis ir materialus pasaulis), YRA KAIP TAI, KAS YRA VIRŠUJE (analogiška ir proporcinga dvasiniam ir inteligibiliam pasauliui), IR TAI, KAS YRA VIRŠUJE, KAIP TAI, KAS YRA APAČIOJE (papildantis abipusiškumas): VIENINTELIO DALYKO STEBUKLAMS ĮVYKDYTI (aukščiausias dėsnis, pagal kurį įvyksta Kūrinijos, savo vienybėje visaapimančios (19), harmonijos).

IR LYGIAI KAIP VISI DALYKAI ATSIRADO (įvyko, realizavosi) IŠ VIENO (pagal vieną principą), TARPININKAUJANT VIENAM (per vieno agento tarnystę): TAIP VISI DALYKAI GIMĖ IŠ ŠIO PATIES VIENINTELIO DALYKO, PER ADAPTACIJĄ (arba per tam tikrą kopuliaciją) (20).

SAULĖ (teigiamo spinduliavimo arba Šviesos raudoname, Od, kondensatorius) YRA JO TĖVAS (aktyvus šio agento gamybos elementas [kas teisinga tik mūsų žemiškuoju požiūriu]); MĖNULIS (neigiamo atspindžio arba Šviesos mėlyname, Ob, veidrodis) YRA JO MOTINA (pasyvus gamybos elementas [ta pati pastaba]); VĖJAS (vaikščiojanti eterinė atmosfera) NEŠIOJO JĮ SAVO PILVE (tarnavo – arba tarnauja – jam kaip nešiklis). ŽEMĖ (laikoma materialios kondensacijos centrų tipu) YRA JO MAITINTOJA (jo formavimosi atanora).

TAI YRA TĖVAS (gamybos elementas) VISO PASAULIO (gyvosios Visatos) VISUOTINIO TELESMO (21) (tobulumo, galutinio tikslo, kurį reikia pasiekti).

JO GALIA (kuriančioji eksteriorizacijos jėga, Mozės Pišon upė) YRA PILNA (tobula, įvykusi; integraliai išsiskleidusi iki visiško sužydėjimo), KAI JI PAVIRTO (žodis į žodį: kai ji pasisuko) (22) ŽEME (Mozės Aretz, kondensuota ir specifikuota substancija; galutinė kuriančiosios eksteriorizacijos forma – jutiminė materija).

TU ATSKIRSI ŽEMĘ (čia, bendresne prasme, Žemė reiškia tai, kas priklauso materialiam ir apčiuopiamam pasauliui, atvaizdų pasauliui) NUO UGNIES (Veikimo principas; tai, kas priklauso moraliniam ir inteligibiliam pasauliams); – SUBTILŲ NUO TIRŠTO (analogiškos prasmės) (23) SU ŠVELNUMU IR DIDŽIU APDAIRUMU.

JIS (grynas, universalus, tarpininkaujantis fluidas, ir pagal kai kuriuos gnostikus – Šventosios Dvasios Kūnas) KYLA IŠ ŽEMĖS Į DANGŲ (grįžtamoji hemiciklinė srovė (24), kylanti; Sintezės potvynis) IR VĖL (judesiu, kuris yra kartu alternatyvus ir simultaninis) JIS LEIDŽIASI IŠ DANGAUS Į ŽEMĘ (emisinė hemiciklinė srovė, besileidžianti; analizės įtaka), IR JIS PRIIMA (jis pasikrauna, paeiliui persisunkia) JĖGĄ (dorybes, savybes, įtakas) DALYKŲ IŠ VIRŠAUS IR IŠ APAČIOS (fizinio arba materialaus ir hiperfizinio, arba astralinio, pasaulių; ir dar, kitu požiūriu, jutiminės ir inteligibilios sferų).

(Išnašos)

(1) Hist. philos. du genre humain, tome II, p. 105-106.

(2) Mystères de la solitude, p. 205-217.

(3) Mes norime pasakyti: tiek, kiek tai įmanoma čia, žemėje.

(4) Mes niekada nemanėme, kad nupuolęs žmogus gali absoliučiai ištraukti savo galias iš marazmo, kuris yra fatališka jo žemiškojo įsikūnijimo pasekmė. Fizinio kūno atgarsis sieloje negali būti visiškai nuslopintas.

(5) Suprantama, kokia dvasia vartojame šį žodį: juslinis. Argi ką tik nekalbėjome apie astralinio žmogaus, psichinio žmogaus, dvasinio žmogaus tikruosius pojūčius (arba imlumo galias)?

(6) Žr. psl. 87-89. – Kitu požiūriu dar galima daryti išvadą, kad materiali, jutiminė visata (kuri dažnai uzurpuoja Kosmoso vardą) yra integraliam Kosmosui tas pats, kas raumenų, mėsos ir kaulų statinys (kuris dažnai uzurpuoja žmogaus vardą) yra individualiam žmogui: būtent, jo materialus, jutiminis kūnas.

(7) Pats savaime mažai žinomas abato Jono Trithemius veikalas. Jis buvo išspausdintas 1567 m. Kelne, pavadinimu: De septem Secundeis: sive de spiritibus orbem post Deum moventibus, reconditissimae scientiae et eruditionis libellus, etc. – Coloniae, apud Iohan. Birkmannum, pet. in-8 (su vinjete antraštiniame lape ir septyniomis labai vertingomis medžio graviūromis pagal Sebaldą Behamą).

(8) Eliphas Levi laiške kitam savo mokiniui, baronui Spedalieri, pateikia to paties pentaklio eskizą, labai nutolusį nuo aukščiau perrašyto aprašymo. Matyt, Magijos Istorijos autorius matė du labai skirtingus Trithemius simbolio egzempliorius.
Riteris tapo savotišku Herkuliu, atsirėmusiu į karo skydą, kurio viršuje įrašytos keturios raidės

        …\dots…
      

. Skydo viduryje pastebima šešiakampė žvaigždė, Saliamono antspaudas, kuriame atsispindi kvailys, kurį slegia apatinis Ecu (skydo) smaigalys. Velniška galva pasirodo dviejų trikampių susipynime, pačiame žvaigždės centre (Žr. piešinį ankstesniame puslapyje).

(9) Eliphas Levi, Histoire de la Magie, p. 345-346.

(10) Aštuntasis Taro raktas: Teisingumas.

(11) Kadangi prancūzų kalba nėra šventa kalba, dauguma šios idiomos žodžių savavališkai priskirti vyriškajai arba moteriškajai giminei; o atsitiktinumas ir miglota intuicija ne visada gali pataikyti tiksliai.
Todėl nereikia per daug stebėtis, kad kalbama apie Išminties ir Intelekto vestuves, o žemiau – apie vaisingą Gailestingumo ir Teisingumo sąjungą.
Tai kabalistiniai terminai. O sefirotinių poliarizuotų trejybių klasifikacijoje, kurią turime omenyje šioje ištraukoje, Chochmah, (Išmintis) pažymėta vyriškuoju ir teigiamu ženklu, kaip ir Chesed (Gailestingumas); priešingai nei Binah (Intelektas) ir Geburah (Griežtumas, Teisingumas), kurie pažymėti moteriškuoju ir neigiamu ženklu. (Žr. bet kurį Kabalos traktatą).

(12) Ezoteriškai Hyle nereiškia neapdorotos materijos, labai siaura prasme, kuri jai paprastai priskiriama. Graikų filosofų ir įšventintųjų rabinų reiškia: fermentuojanti substancija, subtili materija darbe. (Konsultuoti Fabre d’Olivet, La Lang. hébr. rest., II, 77; Drach: L’Harmonie entre l’Église et la Synagogue, I, 564; ir Beausobre L’Hist. du Manichéisme, II, 268).

(13) Norint likti ištikimiems Zoharo kabalistų terminologijai (pakabinant sefirotines svarstykles trečiajame pasaulyje ant Jesod vinies, kaip padarėme pirmuosiuose dviejuose ant Keter ir Tiferet vinių), mums reikėtų rašyti Hod ir Necach, vietoj Erebus ir Jonah.
Tačiau šventiesiems Kabalos žodžiams mes visada teiksime pirmenybę, kai pasitaikys proga juos vartoti, originaliems Mozės hierogramoms, pasižymintiems daug didesniu ezoteriniu tikslumu. Niekada nepamirškime fakto, kad Zoharas, pagrindinė ir šventa Kabalos knyga, yra (kad ir koks didingas ir apreiškiantis jis būtų) tik nuolankus Mozės Penkiaknygės, ir daugiausia Pradžios knygos, komentaras. Be to, jis parašytas Jeruzalės dialektu, t.y. degeneravusia hebrajų kalba.

(14) Žr. Au seuil du Mystère (5-as leid.), pp. 88-92, 146-147, ir Le Temple de Satan, passim.

(15) Bent jau singuliariai iškreipto hieratizmo.

(16) Lerva, plačiausia šio žodžio prasme (Žr. mūsų III skyriaus pabaigą: Tapsmo Ratas).
Griežtai kalbant, Velnias yra Vitalizuotas astralinis Atvaizdas.

(17) Verba secretorum Hermetis. „Verum sine mendacio, certum et verissimum: quod est inferius est sicut quod est superius; et quod est superius est sicut quod est inferius, ad perpetranda miracula rei unius.
Et sicut omnes res fuerunt ab uno, mediatione unius, sic omnes res natae fuerunt ab hac una re, adaptatione.
Pater ejus est Sol, mater ejus Luna; portavit illud Ventus in ventre suo; nutrix ejus Terra est.
Pater omnis Telesmi totius mundi est hic.
Vis ejus integra est, si versa fuerit in terram.
Separabis terram ab igne, subtile a spisso, suaviter, cum magno ingenio.
Ascendit a terra in coelum, iterumque descendit in terram, et recipit vim superiorum et inferiorum.
Sic habebis gloriam totius mundi. Ideo fugiet a te omnis obscuritas.
Hic est totius fortitudinis fortitudo fortis; quia vincet omnem rem subtilem, omnemque solidam penetrabit.
Sic mundus creatus est. Hinc erunt adaptationes mirabiles, quarum modus est hic.
Itaque vocatus sum Hermes Trismegistus, habeas tres partes philosophiae totius mundi.
Completum est quod dixi de operatione Solis.“
(Lotyniška Khunrath versija).

(18) Pažodžiui: „Tai tiesa be melo, tikra ir labai teisinga“. Šis trigubas patvirtinimas akivaizdžiai atitinka tris magijos pasaulius.

(19) Neologizmas, gana vykęs, mums atrodo, sukurtas mūsų dienų mistiko, Louis Michel de Figanières.

(20) „Per conjunctionem“, Glauberio versijos variantas (Miraculum Mundi, de mercurio philosophorum, Amstel., 1653, in-8, p. 74).

(21) Kita versija: Theleme,

, valia. Priėmus šią versiją, reikėtų susiaurinti simbolinę žodžio tėvas reikšmę iki manifestacijos elemento prasmės.

(22) „Si versa fuerit“ (Khunrath versija); „Si mutetur“ (R. Glauberio versija).

(23) T.y. vertinant tuo pačiu požiūriu, kaip dvasinio ir juslinio priešpriešą. Tačiau nemanome, kad šie žodžiai, subtile a spisso, sudarytų pleonazmą su ankstesne frazės dalimi; būtų galima patikslinti daugybę skirtingų reikšmių, visų griežtai tikslių. Kalbant apie didžiojo darbo operacijas, pavyzdžiui, subtilus ir tirštas reikš lakų ir fiksuotą.
Ši Smaragdo lentelė slepia daugiau prasmių nei žodžių.

(24) Hermis kalba apie grįžimą, prieš kalbėdamas apie siuntimą;

<…>