Testimonium Flavianum (lot. „Flavijaus liudijimas“) yra trumpas fragmentas, įterptas į žydų istoriko Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) monumentalų veikalą „Žydų senovė“ (Antiquitates Iudaicae), parašytą graikų kalba apie 93–94 m. po Kr., yra unikalus istorinis lūžis. Tai ankstyviausias žinomas ne krikščionio autoriaus paminėjimas, kuriame Jėzus Kristus aprašomas ne tik kaip egzistavusi asmenybė, bet ir kaip figūra, pakeitusi istorijos tėkmę.
Rankraščių tradicija ir autentiškumo dilema
Svarstant šio teksto tikrumą, būtina suvokti jo išlikimo kelią, kuris kelia pagrįstų abejonių. Nėra išlikusio jokio originalaus pirmojo amžiaus rankraščio – seniausi mus pasiekę „Žydų senovės“ nuorašai datuojami tik XI a. Visą tūkstantmetį šį veikalą saugojo ir perrašinėjo išskirtinai krikščionių vienuoliai. Svarbu pabrėžti, kad Testimonium Flavianum yra vienintelė vieta visame gausiame Flavijaus palikime, kur apie Jėzų kalbama taip išsamiai ir biografiškai. Kitur, pavyzdžiui, XX knygoje, Flavijus Jėzų mini tik prabėgomis, identifikuodamas Jokūbą kaip „Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį“.
Dar daugiau abejonių sėja faktas, kad šis „liudijimas“ istoriniuose šaltiniuose nebuvo cituojamas iki pat Euzebijaus Cezariečio IV amžiaus pradžioje. Ankstyvieji krikščionių apologetai, tokie kaip Origenas, nors ir rėmėsi Flavijaus raštais gindami savo tikėjimą, apie šią pastraipą neužsiminė nė žodžiu. Origenas netgi tiesiogiai rašė, kad Flavijus nepripažino Jėzaus kaip Mesijo, o tai leidžia daryti prielaidą, kad TF teksto tokio pavidalo, kokį žinome šiandien, tuo metu tiesiog nebuvo.
Liudijimo turinis: Standartinė versija
Moksliniuose debatuose dažniausiai analizuojama versija, rasta XVIII knygos 3 skyriuje (18.3.3):
„Apie tą laiką gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jei jį apskritai dera vadinti žmogumi. Mat jis buvo tas, kuris darė neįtikėtinus darbus ir mokė žmones, kurie su džiaugsmu priima tiesą. Jis patraukė į savo pusę daugybę žydų ir daugybę graikų. Jis buvo Kristus (Mesijas). Ir kai Pilotas, mūsų vadovų prašymu, nuteisė jį mirti ant kryžiaus, tie, kurie jį pamilo iš pradžių, jo neišsižadėjo. Mat jis pasirodė jiems trečią dieną vėl gyvas, kaip Dievo pranašai buvo numatę šį ir tūkstančius kitų nuostabių dalykų apie jį. Ir krikščionių gentis, pasivadinusi jo vardu, neišnyko iki šios dienos.“
Mokslinis detektyvas: Nuo arabų iki slavų tradicijų
Šiuolaikinė istorinė kritika vyraujančia pozicija laiko dalinę klastotę (interpoliaciją). Manoma, kad originalus Juozapo balsas buvo papildytas vėlesnėmis krikščioniškomis dogmomis. Tikresnį vaizdą padeda susidaryti lyginamoji analizė:
- Arabiškasis variantas: 1971 m. profesorius Shlomo Pinesas ištyrė X a. arabų krikščionio Agapijaus Hierapoliečio cituojamą Flavijų. Šis tekstas gerokai neutralesnis: Jėzus vadinamas tiesiog išmintingu mokytoju, prisikėlimas minimas tik kaip mokinių pasakojimas, o frazės „jei dera vadinti žmogumi“ išvis nėra. Tai laikoma artimiausia forma tam, ką iš tiesų galėjo užrašyti pats istorikas.
- Slaviškasis variantas: Priešingame poliuje randame „Slavų Juozapą“ (senąja rusų kalba). Šis vertimas yra gerokai išplėstas, jame pilna dar akivaizdesnių, mistifikuotų krikščioniškų intarpų. Tai iliustruoja, kaip istorinis tekstas bėgant amžiams buvo nuosekliai „pripildomas“ papildomų detalių, siekiant paversti Flavijų savotišku neoficialiu evangelistu.
TF išlieka kritiniu tekstu, nes net ir atmetus akivaizdžius teologinius „pataisymus“, jo šerdis yra vienas stipriausių nebiblinių įrodymų, patvirtinančių tris esminius faktus: Jėzaus kaip istorinės asmenybės egzistavimą, jo populiarumą tarp žydų bei pagonių ir jo egzekuciją Pontijaus Pilato valdymo laikotarpiu. Tai tekstas, pergyvenęs šimtmečius trukusią ideologinę kovą, visgi išlaikęs savo fundamentalią vertę kaip nepriklausomas liudijimas apie krikščionybės aušrą.
Flavijaus liudijimas (Testimonium Flavianum)
Nr. 1 – modernus vertimas (Feldman / Loeb stiliaus) Tai šiuolaikiškesnė, sušvelninta Testimonium Flavianum versija, perteikianti tekstą neutraliau ir mažiau krikščioniškai; dėl to ji dažniau naudojama akademiniuose tyrimuose.
[3] Apie tą laiką gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jeigu išties dera vadinti jį žmogumi. Nes jis buvo tas, kuris darė stebėtinus darbus ir buvo mokytojas žmonių, kurie mielai priima tiesą. Jis patraukė į savo pusę daug žydų ir daug graikų. Jis buvo Mesijas. Ir kai, mūsų iškiliausiems vyrams apkaltinus, Pilotas pasmerkė jį kryžiui, tie, kurie pirmieji jį pamilo, nenustojo jo mylėti. Jis pasirodė jiems trečiąją dieną sugrąžintas į gyvenimą, nes Dievo pranašai buvo išpranašavę šiuos dalykus ir tūkstantį kitų stebuklų apie jį. Ir krikščionių gentis, taip pavadinta nuo jo, iki šios dienos nėra išnykusi.
Nr. 2 – Whiston vertimas (18 a. anglų kalba) Tai klasikinis, senesnis Testimonium Flavianum vertimas, pasižymintis archajiška kalba ir ryškesniais krikščioniškais intarpais; dėl to jis dažniau cituojamas internetiniuose archyvuose, bet mažiau tinkamas kritiniams tyrimams.
[3] Maždaug tuo metu atsirado Jėzus, išmintingas žmogus, jei valia vadinti jį žmogumi; nes jis buvo nuostabių darbų darytojas, mokytojas tokių žmonių, kurie su malonumu priima tiesą. Jis patraukė prie savęs tiek daug žydų, tiek daug pagonių. Jis buvo [tas] Kristus. Ir kai Pilotas, mūsų kilmingiausiųjų siūlymu, pasmerkė jį kryžiui, tie, kurie pamilo jį iš pradžių, neapleido jo; nes jis pasirodė jiems vėl gyvas trečiąją dieną; kaip dieviškieji pranašai buvo išpranašavę šiuos ir dešimt tūkstančių kitų nuostabių dalykų apie jį. Ir krikščionių gentis, taip pavadinta nuo jo, nėra išnykusi iki šios dienos.
Dar vienas intriguojantis aspektas yra tas, kad Flavijus buvo žydų aristokratas ir karvedys, todėl jo požiūris į Jėzų greičiausiai buvo visiškai kitoks nei ankstyvųjų krikščionių. Jis greičiausiai matė Jėzų kaip vieną iš daugelio to meto žydų pranašų ar maištininkų, kurie kėlė nerimą romėnų valdžiai. Šis tekstas yra tarsi istorinis detektyvas, kuriame mes bandome atskirti autoriaus mintis nuo vėlesnių redaktorių prierašų. Tai primena senovinį žaidimą, kurio tikslas yra rasti tiesą po tūkstančio metų kauptais krikščioniškos tradicijos sluoksniais.