Kas yra kas?

Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas pasiekė savo intelektualinį apogėjų, didžiojo mąstytojo Valentino (Valentinus) šešėlyje iškilo jo mokinys, vardu Sekundas (Secundus). Nors jis gerbė savo mokytoją, Sekundas nusprendė žengti dar toliau, sukurdamas savo filosofinę sistemą, kuri vėliau tapo žinoma kaip sekundianų (Sekundiani) judėjimas. Šią grupę kaip atskirą ereziją savo didžiajame veikale „Panarion“ (Panarion, 32 skyrius) … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dar nebuvo aiškiai apibrėžto Naujojo Testamento kanono, Jordanijos dykumose ir aplink Pelo (Pella) miestą gyvavo bendruomenė, kuri save laikė tikraisiais Jėzaus mokymo tęsėjais. Tai ebionitai (Ebionitae). Jų pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio ebyonim (vargšai), nebuvo tik atsitiktinis vardas – tai buvo jų tapatybės ašis. Jie pasirinko radikalų skurdą, tikėdami, kad … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės mozaikoje nazarėnai (Nazaraioi) užima unikalią, tačiau tragišką vietą. Tai buvo žydų kilmės krikščionys, kurie, įtikėję Jėzų kaip Mesiją, neatsisakė savo protėvių paveldo – Mozės įstatymo. Ši grupė dažnai painiojama su kitomis srovėmis, tačiau Bažnyčios tėvai, ypač Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ ir Šv. Jeronimas (Hieronymus), juos išskiria kaip tiesioginius pirmosios Jeruzalės … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorija primena detektyvą, kuriame tiesa dažnai slepiasi po keliais sluoksniais polemikos ir prarastų tekstų. Vienas mįslingiausių vardų, išnyrančių šiuose puslapiuose, yra Merintas (Merinthus). Jis krikščionių heresiologų raštuose pasirodo ne kaip savarankiškas mąstytojas, o kaip neišskiriamas Kerinto (Cerinthus) šešėlis. Šv. Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) ir vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) šiuos du vardus mini … [Skaityti toliau…]

Pirmojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė dar tik bandė apibrėžti savo santykį su žydų paveldu ir graikų filosofija, Mažojoje Azijoje, ypač Efeze (Ephesus), iškilo viena mįslingiausių ir anksčiausių figūrų – Kerintas (Cerinthus). Jis buvo ne tik mąstytojas, bet ir tikras dvasinis provokatorius, kurio idėjos privertė apaštalus ir pirmuosius Bažnyčios tėvus nubrėžti griežtas ribas tarp tiesos ir … [Skaityti toliau…]

Dvasinėje istorijoje mažai yra idėjų, kurios taip stipriai audrintų vaizduotę ir keltų tokį didelį nerimą teologams, kaip metempsichozė (metempsychosis). Šis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių meta (per), en (į) ir psyche (siela), tiesiogiai reiškia sielos persikėlimą iš vieno kūno į kitą. Tai nebuvo tiesiog abstrakto filosofinė koncepcija; tai buvo ištisa kosminė drama, aiškinanti žmogaus … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis verdantis katilas, kuriame graikų filosofija, Egipto paslaptys ir ankstyvoji krikščionybė pynėsi į pačias keisčiausias formas. Būtent čia iškilo mąstytojas vardu Karpokratas (Carpocrates), kurio mokymas tapo vienu didžiausių iššūkių besiformuojančiai krikščioniškai moralei. Jo sekėjai, karpokratininkai (Carpocratiani), skelbė idėjas, kurios net ir šiandien skamba revoliucingai: visišką turto ir žmonių lygybę, laisvę … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus dvasiniame žemėlapyje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė sustyguoti savo dogmų chorą, paraštėse vešėjo grupės, kurios kėlė šiurpą net visko mačiusiems Bažnyčios tėvams. Viena paslaptingiausių ir labiausiai smerkiamų bendruomenių buvo borboritai (Borboritai). Jų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio borboros (βόρβορος), reiškiančio „purvą“ arba „mėšlą“. Tai nebuvo jų pačių pasirinktas vardas – taip … [Skaityti toliau…]

Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė sparčiai plėtėsi ir bandė tiksliai apibrėžti savo dogmas, Arabijos provincijos dulkėse kilo ginčas, kuris palietė pačią pamaldumo širdį. Tuo metu atsirado grupė, kurią istorija prisimena kaip antidikomarianitus (Antidicomarianitae). Jų pavadinimas, kilęs iš graikų kalbos žodžio antidikomarianitai (ἀντιδικομαριανῖται), tiesiogiai reiškia „Marijos priešininkus“. Tačiau jie nebuvo Marijos priešai šiuolaikine prasme – jie neteigė, … [Skaityti toliau…]

Ketvirtajame amžiuje krikščionybė išgyveno savo aukso amžių, tačiau už oficialių bazilikų sienų, Egipto dykumų prieblandoje ir slaptuose miestų namuose, pulsavo visai kitokia, tamsi ir mįslinga dvasinė srovė. Viena iš tokių grupių, kurią šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ aprašė su neslepiamu pasibjaurėjimu, buvo kodianai (Codiani). Ši bendruomenė, dažnai laikoma radikalia borboritų (Borboritae) atšaka, … [Skaityti toliau…]

Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė tapo oficialia imperijos religija, jos viduje ir paraštėse vis dar virė radikalios idėjos, kurios kėlė rimtą iššūkį dvasinei vienybei. Šalia garsesnių gnostikų grupių, tokių kaip fibionitai ar stratiotikai, šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ mini dar vieną mįslingą bendruomenę – sokratitus (Socratitae). Ši grupė, dažnai siejama su platesniu borboritų … [Skaityti toliau…]

Ketvirtajame amžiuje krikščionybės paraštėse, ypač Palestinos ir Egipto dykumų kraštuose, klestėjo daugybė radikalių gnostinių grupių, kurios savo idėjomis stulbino net visko mačiusius to meto teologus. Viena tokių mįslingų bendruomenių – zachėjai (Zacchaei). Šią grupę savo žymiajame traktate „Panarion“ aprašė šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), o vėliau jo žinias susistemino Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus). Nors jų … [Skaityti toliau…]