Kas yra kas?

Ketvirtojo amžiaus viduryje Mesopotamijos ir Sirijos dykumose pasigirdo mokymas, kuris metė iššūkį pačiai krikščioniškų sakramentų galiai. Tai buvo mesalijonai (iš sirų k. mṣallyānē – „besimeldžiantys“), graikiškai vadinami euchitais (Euchitai). Šis judėjimas, kurio pradininku laikomas Adelfijus Edėsietis, teigė, kad tradicinė Bažnyčia su savo apeigomis yra tik paviršutiniška, o tikrasis išganymas pasiekiamas tik per nenutrūkstamą dvasinę ekstazę. … [Skaityti toliau…]

Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis, baigdamas savo kovą su erezijomis, susidūrė su reiškiniu, kuris jam pasirodė kaip absoliutus krikščionybės ir pagonybės susiliejimas. Tai buvo kolyridianai (Kollyridianoi), mįslinga, daugiausia moterų sudaryta grupė, veikusi Trakijoje, Skitijoje ir Arabijoje. Jei jų amžininkai antidikomarianitai Mariją „nužemino“, tai kolyridianai nuėjo į kitą kraštutinumą – jie ją sudievino. Savo veikale … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai Bažnyčia jau buvo išgryninusi mokymą apie Kristaus dievystę, iškilo naujas, itin subtilus klausimas: o kaipgi su Jo žmogiškumu? Šio ginčo centre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.), gerbiamas vyskupas ir uolus Nikejos tikėjimo gynėjas. Jo sekėjai, kuriuos šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (77 skyriuje) vadina dimoiritais (Dimoiritae), sukėlė sumaištį teigdami, … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščionių pasaulis atsidūrė ties nauja praraja. Nors kova su arijonais dėl Kristaus dievystės jau artėjo prie pabaigos, iškilo kitas, ne mažiau skausmingas klausimas: jei Kristus yra Dievas, tai kiek Jame liko žmogaus? Šio ginčo epicentre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.) – žmogus, kurio vardas iki tol buvo siejamas su ištikimybe Nikejos … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškoji mintis buvo pasiekusi savo intelektualinį įkarštį, Mažojoje Azijoje iškilo judėjimas, kuris krikščionybę bandė paversti grynosios logikos disciplina. Tai buvo eunomianai (Eunomiani), radikaliausia arijonizmo atšaka, pasivadinusi savo pagrindinio teoretiko, Kiziko vyskupo Eunomijaus (Eunomius, mirė apie 393 m.), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) juos aprašo kaip žmones, kurie … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis skendėjo terminų ir apibrėžimų kare, iškilo grupė, kuri nusprendė arijonizmo logiką nuvesti iki pat galutinės, negailestingos ribos. Tai buvo anomėjai (gr. Anomoioi – „nepanašūs“), dar žinomi kaip aetianai arba eunomijonai. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) anomėjus aprašo kaip pačią įžūliausią ereziją, nes jie ne tik neigė … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis bandė rasti pusiausvyrą tarp arijonizmo ir Nikejos tikėjimo, Antiochijos gatvėse ir Aleksandrijos auditorijose pasigirdo balsas, kuris atsisakė bet kokių kompromisų. Tai buvo Aetijus Antiochietis (miręs apie 367 m.), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – aetianai – atstovavo pačiam kraštutiniausiam arijonizmo sparnui. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščionių Bažnyčia karštligiškai bandė apsiginti nuo arijonų klaidų, atsirado mąstytojas, kuris taip aistringai gynė Dievo vienybę, jog pats peržengė ortodoksijos ribas. Tai buvo Marcelis Ankyrietis (Marcellus Ancyranus), Ankyros (dabartinė Ankara, Turkija) vyskupas. Jo sekėjai, vadinami marcelianais (Marcelliani), sudarė vieną tragiškiausių ankstyvosios Bažnyčios grupių – jie buvo ištikimi Nikejos tikėjimo gynėjai, kurie … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus antroje pusėje Ponto regione (Mažoji Azija), konkrečiai Sebastės mieste, kilo judėjimas, kuris metė iššūkį ne tik teologinėms formulėms, bet ir pačiai Bažnyčios organizacinei struktūrai. Tai buvo aerianai (Aeriani), vadovaujami charizmatiško ir aštraus būdo presbiterio Aerijaus Sebastiečio (Aerius of Sebaste). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (75 skyriuje) aerianus aprašo kaip itin pavojingą grupę, … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis buvo pavargęs nuo arijonų ir nikejiečių kovų, Panonijos lygumose, imperatoriškajame Sirmijaus mieste (dabartinė Sremska Mitrovica, Serbija), iškilo figūra, kuri sugebėjo suvienyti abu priešininkų taborus… prieš save patį. Tai buvo Fotinas (Photinus), Sirmijaus vyskupas, kurio mokymas – fotinianai (Photiniani) – tapo viena labiausiai provokuojančių to meto erezijų. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus krikščioniškoje Mesopotamijoje, kai Bažnyčia po imperatoriaus Konstantino atsivertimo mėgavosi naujai įgyta prabanga ir politine galia, atsirado balsas, kuris rėžė tiesą į akis. Tai buvo Audis (lot. Audaeus, gr. Αὐδαῖος), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – audianai (arba liaudiškai audijonai) – tapo viena labiausiai provokuojančių ir kartu nuoširdžiausių to meto bendruomenių. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]