Kas yra kas?

Senovės Atėnų pakraštyje, atokiau nuo triukšmingų aikščių ir politinių ginčų, vešėjo sodas. Tai nebuvo paprasta poilsio vieta, o viena įtakingiausių antikos filosofijos mokyklų, kuriai vadovavo Epikūras (Epicurus). Jo pasekėjai, vadinami epikūrininkais (epikūreioi), į dvasinę istoriją įrašė puslapį, kuris krikščionių mąstytojams kėlė nemenką galvos skausmą. Nors kasdienėje kalboje šis vardas šiandien dažnai siejamas su prabanga ar … [Skaityti toliau…]

Kai kalbame apie filosofiją, kuri padėjo krikščionybei suformuluoti savo požiūrį į sielą ir anapusinį gyvenimą, pirmoji vieta tenka platonikams (Platonikoi). Šis judėjimas kilo iš garsiausio antikos mąstytojo Platono (Platon) mokymo, kuris Atėnuose įkūrė Akademiją (Akademia). Platonikai nebuvo tiesiog sausi teoretikai – jie ieškojo atsakymų į klausimus, kurie rūpi kiekvienam žmogui: kas mes esame, iš kur … [Skaityti toliau…]

Senovės Atėnų gatvėse, Likėjaus (Lyceum) giraitės pavėsyje, gimė intelektualinis judėjimas, kuris vėliau tūkstantmečiams tapo krikščioniškosios minties įrankiu, o kartais – ir jos dvasiniu iššūkiu. Tai peripatetikai (peripatetikos). Šis pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, reiškiančio „vaikštinėjimą“. Pasakojama, kad mokyklos įkūrėjas Aristotelis (Aristoteles) dėstė savo pamokas tiesiog vaikščiodamas su mokiniais dengtomis galerijomis (peripatos). Religiniame kontekste šie mąstytojai … [Skaityti toliau…]

Jeruzalės šventykla kadaise buvo viso žydų pasaulio ašis. Čia šeimininkavo žmonės, kurių vardas šiandien dažnam skamba kaip istorinė mįslė – sadukiejai (Sadducaei). Ši grupė susiformavo maždaug antrame amžiuje prieš Kristų ir savo įtaką išlaikė iki pat Jeruzalės sugriovimo septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus. Pavadinimas kildinamas iš vyriausiojo kunigo Cadoko (Tsadok), tarnavusio dar karaliaus Saliamono laikais, vardo. … [Skaityti toliau…]

Skaitydami Šventąjį Raštą ar gindamiesi į krikščionybės istoriją, dažnai susiduriame su grupe, kuri atrodo esanti kažkur per vidurį tarp judaizmo ir pagonybės. Tai samaritanai (Samaritae). Jų vardas kilęs iš Samarijos (Samaria) regiono pavadinimo, kuris hebrajiškai skamba kaip Šomron (Šomron). Nors šiandien jų bendruomenė yra itin maža, jų vaidmuo dvasinėje istorijoje yra milžiniškas. Jonas Damaskietis (Joannes … [Skaityti toliau…]

Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus … [Skaityti toliau…]

Penktajame amžiuje, kai krikščionių teologai bandė tiksliai sudėlioti Kristaus asmenybės mozaiką, Konstantinopolio vienuolynų tyloje kilo nauja audra. Jos centre atsidūrė senas ir itin gerbiamas vienuolis, archimandritas Eutichas (Eutyches). Jis buvo karštas Nestorijaus priešininkas ir taip stipriai norėjo apginti Kristaus dieviškumą, kad netyčia peržengė ribą, už kurios žmogiškumas tiesiog išnyko. Jo mokymas, vėliau pavadintas kaip eutychijonizmas … [Skaityti toliau…]

Micva (hebr. mitzvah, מצווה) judaizmo tradicijoje reiškia Dievo įsakymą, duotą Izraelio tautai per Torą. Tai vienas svarbiausių žydų religijos terminų, apimantis tiek moralinius, tiek ritualinius, tiek bendruomeninius įsipareigojimus. Nors žodis „micva“ pažodžiui reiškia „įsakymas“, rabinų tradicijoje jis įgijo platesnę prasmę – micva laikoma ne tik teisine pareiga, bet ir šventumo veiksmu, kuris sujungia žmogų su … [Skaityti toliau…]

Judaizmas (angl. Judaism, hebr. יַהֲדוּת yahadut) yra viena seniausių monoteistinių religijų, kurios ištakos siekia antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Tai žydų (hebr. יְהוּדִים yehudim) religija ir kultūrinė-civilizacinė tradicija, apimanti teisę, etikos sistemas, ritualus, istorinę atmintį ir kolektyvinę tapatybę. Judaizmas formavosi Artimuosiuose Rytuose, Izraelio ir Judėjos karalysčių teritorijose, o jo pagrindas – tikėjimas vienu Dievu, kuris … [Skaityti toliau…]

Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją … [Skaityti toliau…]

Religinėje mintyje ir krikščionybės istorijoje yra sąvokų, kurios apibūdina ne tik klaidingus įsitikinimus, bet ir ištisas žmonijos dvasinės raidos pakopas. Viena tokių sąvokų – skitizmas (scythismos). Šį terminą itin plačiai vartojo ir susistemino aštuntajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), rašydamas savo garsųjį veikalą „Apie erezijas“ (De Haeresibus). Šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės … [Skaityti toliau…]

Sąvoka „barbarizmas“ religiniame kelyje užima kur kas svarbesnę vietą, nei galime pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Nors kasdienybėje šį žodį siejame su prasta kalba ar grubiu elgesiu, krikščioniškoji mintis jam suteikia istorinį ir teologinį svorį. Vienas svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti šią sąvoką, yra aštuntajame amžiuje gyvenusio šventojo Jono Damaskiečio (Joannes Damascenus) darbai. Jis savo garsiame veikale … [Skaityti toliau…]