Kas yra kas?

Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus … [Skaityti toliau…]

Penktajame amžiuje, kai krikščionių teologai bandė tiksliai sudėlioti Kristaus asmenybės mozaiką, Konstantinopolio vienuolynų tyloje kilo nauja audra. Jos centre atsidūrė senas ir itin gerbiamas vienuolis, archimandritas Eutichas (Eutyches). Jis buvo karštas Nestorijaus priešininkas ir taip stipriai norėjo apginti Kristaus dieviškumą, kad netyčia peržengė ribą, už kurios žmogiškumas tiesiog išnyko. Jo mokymas, vėliau pavadintas kaip eutychijonizmas … [Skaityti toliau…]

Micva (hebr. mitzvah, מצווה) judaizmo tradicijoje reiškia Dievo įsakymą, duotą Izraelio tautai per Torą. Tai vienas svarbiausių žydų religijos terminų, apimantis tiek moralinius, tiek ritualinius, tiek bendruomeninius įsipareigojimus. Nors žodis „micva“ pažodžiui reiškia „įsakymas“, rabinų tradicijoje jis įgijo platesnę prasmę – micva laikoma ne tik teisine pareiga, bet ir šventumo veiksmu, kuris sujungia žmogų su … [Skaityti toliau…]

Judaizmas (angl. Judaism, hebr. יַהֲדוּת yahadut) yra viena seniausių monoteistinių religijų, kurios ištakos siekia antrąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Tai žydų (hebr. יְהוּדִים yehudim) religija ir kultūrinė-civilizacinė tradicija, apimanti teisę, etikos sistemas, ritualus, istorinę atmintį ir kolektyvinę tapatybę. Judaizmas formavosi Artimuosiuose Rytuose, Izraelio ir Judėjos karalysčių teritorijose, o jo pagrindas – tikėjimas vienu Dievu, kuris … [Skaityti toliau…]

Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją … [Skaityti toliau…]

Religinėje mintyje ir krikščionybės istorijoje yra sąvokų, kurios apibūdina ne tik klaidingus įsitikinimus, bet ir ištisas žmonijos dvasinės raidos pakopas. Viena tokių sąvokų – skitizmas (scythismos). Šį terminą itin plačiai vartojo ir susistemino aštuntajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), rašydamas savo garsųjį veikalą „Apie erezijas“ (De Haeresibus). Šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės … [Skaityti toliau…]

Sąvoka „barbarizmas“ religiniame kelyje užima kur kas svarbesnę vietą, nei galime pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Nors kasdienybėje šį žodį siejame su prasta kalba ar grubiu elgesiu, krikščioniškoji mintis jam suteikia istorinį ir teologinį svorį. Vienas svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti šią sąvoką, yra aštuntajame amžiuje gyvenusio šventojo Jono Damaskiečio (Joannes Damascenus) darbai. Jis savo garsiame veikale … [Skaityti toliau…]

Flagelantų procesijos dažnai priminė teatrą: šimtai ar net tūkstančiai baltai apsirengusių vyrų (kartais – ir moterų), vilkinčių paprastus marškinius su raudonu kryžiumi ant peties, rikiuodavosi miestų gatvėse. Jie žygiuodavo basomis, giedodavo psalmes, garsiai verkdavo, o svarbiausia – mušdavo save odiniais rimbais, dažnai su įaustais metaliniais smaigais. Kraujo lašai buvo šių ritualų kasdienybė – netgi tikėta, … [Skaityti toliau…]

Vatikane, Šventojo Oficijaus rūmuose (Palazzo del Sant’Uffizio), visai šalia Šv. Petro bazilikos, veikia pati įtakingiausia Romos kurijos žinyba. Tai Tikėjimo mokslo dikasterija (lot. Dicasterium pro Doctrina Fidei). Jos istorija prasidėjo dar 1542 metais, kai popiežius Paulius III įkūrė Vyriausiąją šventąją romėnų ir visuotinės inkvizicijos kongregaciją. Per kelis šimtmečius ši įstaiga neatpažįstamai pasikeitė. 1965 metais popiežius … [Skaityti toliau…]

Baisiausia dvasinė būsena nėra maištas ar pyktis ant Dievo. Pyktis bent jau rodo, kad žmogui rūpi. Dvasinė anoreksija yra kitokia – tai būsena, kai viduje tiesiog išsijungia poreikis bet kokiam dvasiniam ryšiui. Ne kyla klausimų, nekyla protesto, tiesiog dingsta vidinis impulsas. Nebėra troškimo, nebėra pasipriešinimo, nebėra net nusivylimo. Lieka tik abejingumas, kuris iš pirmo žvilgsnio … [Skaityti toliau…]

Skriptoriumas (lot. scriptorium, „rašymo vieta“) buvo viduramžių vienuolynuose ir katedrose veikusios rankraščių rašymo, perrašymo ir puošybos dirbtuvės. Tai erdvė, kurioje gimė didžioji dalis Europos rašytinės kultūros iki spaudos išradimo XV amžiuje. Skriptoriumas nebuvo tik fizinė patalpa – jis buvo institucija, kurioje susitelkė intelektinis, dvasinis ir meninis vienuolynų gyvenimas. Čia buvo kuriami teologiniai traktatai, perrašomi antikiniai … [Skaityti toliau…]

Terminas bažnyčios nuosmukis vartojamas apibūdinti Katalikų Bažnyčios moralinės, politinės ar dvasinės krizės laikotarpius, kai institucija nukrypdavo nuo savo religinių idealų, pasiduodama korupcijai, galios žaidimams ar moraliniam dekadansui. Vienas ryškiausių tokio nuosmukio pavyzdžių yra X a. „Saeculum Obscurum“, arba tamsusis amžius, kai popiežystę valdė Romos aristokratų intrigos, o popiežiai, tokie kaip Jonas XII, buvo kaltinami paleistuvyste … [Skaityti toliau…]