Kas yra kas?

Ankstyvosios krikščionybės istorija Mažojoje Azijoje, ypač mįslingajame Frygijos regione, primena spalvingą ir kartais ekscentrišką dvasinių ieškojimų mozaiką. Ketvirtajame amžiuje, kai didžioji Bažnyčia jau buvo įtvirtinusi savo liturginę tvarką, Frygijos lygumose vis dar gyvavo grupės, kurios tikėjimą išreiškė per ritualus, kitiems kėlusius nuostabą ar net pasibjaurėjimą. Viena tokių grupių buvo askodrugitai (Ascodrugitae arba Ascodrougitae). Jų pavadinimas, … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus viduryje, maždaug tarp 156 ir 172 metų, Romos imperijos krikščionių bendruomenėse kilo dvasinė audra, kurią sukėlė judėjimas, pasivadinęs „Naująja pranašyste“ (Nova Prophetia). Istorijoje jie geriau žinomi kaip montanistai (Montanistae), pavadinti jų įkūrėjo Montano vardu. Tai nebuvo eilinė gnostikų grupė, spekuliuojanti sudėtingomis kosminėmis teorijomis. Priešingai – montanistai norėjo sugrąžinti Bažnyčią prie jos ištakų: prie … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje Romos intelektualų būreliuose pasirodė žmogus, kurio skvarbus protas ir bekompromisė laikysena kėlė pagarbą net didžiausiems oponentams. Tai buvo Tatianas Asiras (Tatianus Assyrius), gimęs Mesopotamijoje, išsilavinimą gavęs graikų mokyklose, o vėliau, sužavėtas Biblijos paprastumo, tapęs šventojo Justino Kankinio mokiniu. Tačiau po mokytojo mirties (apie 165 m.) Tatiano dvasinis kelias pasuko radikalios … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus viduryje, Mažosios Azijos širdyje, dulkėtame Frygijos kaimelyje, vardu Ardabau, prasidėjo judėjimas, kuris sudrebino visą ankstyvąją krikščionybę. Tai buvo katafrigai (Cataphrygae), vėliau geriau žinomi kaip montanistai. Pavadinimas kilo tiesiog iš jų kilmės vietos – Frygijos, tačiau jų pačių skelbiama žinia buvo kur kas ambicingesnė. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo per daug drungna, per daug … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, klaidžiojant po dulkėtas Sirijos ir Mažosios Azijos provincijas, buvo galima sutikti žmonių, kurie į pasaulį žvelgė su neapsakoma baime ir įtarumu. Tai buvo severianai (Severiani), nedidelė, bet itin radikali gnostikų ir enkratitų (susilaikytojų) atšaka. Jų judėjimas pavadintas įkūrėjo Severo (Severus) vardu, kuris, pasak Bažnyčios tėvų, pasirodė netrukus po garsiojo Tatiano. … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, kai krikščionių bendruomenės visame Romos imperijos pasaulyje bandė apsibrėžti savo tikėjimo ribas, iškilo figūra, kurią istorikai laiko viena įdomiausių ir savarankiškiausių gnosticizmo krypčių. Tai buvo Apelis (Apelles), garsiausias ir talentingiausias Markiono mokinys. Nors jis mokėsi pas Markioną, jų keliai išsiskyrė dėl esminių dvasinių įžvalgų. Jo sekėjai, vadinami apelininkais (Apellitae), suformavo … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, kai krikščionių bendruomenės visame Viduržemio jūros regione bandė apsiginti nuo Markiono (Marcion) sukeltos teologinės audros, iš šio judėjimo gelmių iškilo dar radikalesnė figūra – Lukianas (Lucianus). Nors istorija jį dažnai nustumia į savo mokytojo šešėlį, jo sekėjai, vadinami lukianistais (Lucianistae), suformavo bendruomenę, kuri krikščionybę pavertė itin griežta, bekūne ir dualistine … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, maždaug 138–142 metais, Romos krikščionių bendruomenė susidūrė su žmogumi, kurio idėjos tapo viena didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Tai buvo Kerdonas (Cerdon), siras, atvykęs į imperijos sostinę iš Rytų, valdant imperatoriui Antoninui Pijui. Jo įkurta grupė – kerdonininkai (Cerdoniani) – tapo tiltu tarp ankstyvojo gnosticizmo ir vėlesnio, kur kas galingesnio … [Skaityti toliau…]

Ketvirtajame mūsų eros amžiuje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė galutinai įtvirtinti savo dogmas, Palestinos pakraščiuose ir Armėnijos kalnuose suvešėjo mįslingas judėjimas, kurį istorija prisimena kaip archontikus (Archontici). Ši grupė, kildinama iš setianų tradicijos, sukūrė itin griežtą ir vizualią kosmoso teoriją, kurioje žmogaus gyvenimas buvo matomas kaip kova su septyniais dangaus valdovais. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės intelektualinėje erdvėje, kurioje gnosticizmas kūrė vis naujas visatos interpretacijas, antrajame mūsų eros amžiuje iškilo viena skandalingiausių ir labiausiai provokuojančių grupių – kainitai (Cainani / Cainitae). Ši sekta apvertė aukštyn kojomis visas tradicines moralines ir biblines vertybes, paskelbdama šventaisiais tuos, kuriuos Šventasis Raštas pasmerkė. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (38 … [Skaityti toliau…]

Prolegomenai – tai įvadinės, parengiamojo pobūdžio pastabos, skirtos paruošti kelią pagrindiniam tekstui, tyrimui ar doktrinai. Šis terminas, kilęs iš senosios graikų kalbos prolegómena, nuo Antikos laikų žymi ne paprastą įvadą, bet savarankišką, konceptualiai svarbią teksto dalį, kurioje autorius apibrėžia metodą, ribas, tikslus ir hermeneutinę laikyseną. Prolegomenai nėra dekoratyvinė įžanga; jie yra struktūrinis raktas, leidžiantis suprasti, … [Skaityti toliau…]

Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas skilo į daugybę smulkių, bet intelektualiai ambicingų srovių, iškilo figūra, kurią Bažnyčios tėvai laikė vienu pavojingiausių savo laiko „burtininkų“. Tai buvo Markas Gnostikas (Marcus Magus), Valentino mokinys, įkūręs markosijų (Markosioi) bendruomenę. Jo mokymas buvo ne tiesiog religinė teorija, o sudėtinga magijos, numerologijos ir raidžių mistikos sintezė. Šventasis Epifanijus Salaminietis … [Skaityti toliau…]