Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė sparčiai plėtėsi ir bandė tiksliai apibrėžti savo dogmas, Arabijos provincijos dulkėse kilo ginčas, kuris palietė pačią pamaldumo širdį. Tuo metu atsirado grupė, kurią istorija prisimena kaip antidikomarianitus (Antidicomarianitae). Jų pavadinimas, kilęs iš graikų kalbos žodžio antidikomarianitai (ἀντιδικομαριανῖται), tiesiogiai reiškia „Marijos priešininkus“. Tačiau jie nebuvo Marijos priešai šiuolaikine prasme – jie neteigė, kad ji buvo blogas žmogus. Jų „priešiškumas“ slypėjo radikaliame prieštaravime tuo metu stiprėjančiam mokymui apie Marijos amžinąją mergelystę (Aeiparthenos). Šis judėjimas tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip ankstyvoji bendruomenė kovojo dėl Jėzaus šeimos ir jo motinos vaidmens suvokimo.
Žmogiškoji Marija: Arabijos teologinis maištas
Pagrindinis informacijos šaltinis apie šią grupę yra šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), kuris apie 374–377 metus rašė savo monumentalų darbą „Panarion“. Epifanijus pastebėjo, kad Arabijoje (tuometinėje Romos provincijoje Arabia Petraea) plinta mokymas, teigiantis, jog Marija po Jėzaus gimimo gyveno įprastą santuokinį gyvenimą su Juozapu. Antidikomarianitai rėmėsi pažodiniu kai kurių Evangelijų vietų aiškinimu, kuriose minimi „Jėzaus broliai ir seserys“.
Jų logika buvo paprasta ir pragmatiška:
- Marija buvo mergelė tik iki Jėzaus gimimo.
- Po stebuklingo gimdymo ji ir Juozapas susilaukė kitų vaikų natūraliu būdu.
- „Jėzaus broliai“, minimi raštuose, buvo tikri jo broliai iš tos pačios motinos.
- Bandymas Mariją paversti „amžina mergele“ jiems atrodė kaip nukrypimas nuo pradinio paprastumo ir žmogiškumo.
Šis požiūris kirtosi su tuo metu stiprėjančiu asketiniu idealu, kuris Mergelę Mariją laikė aukščiausiu skaistumo pavyzdžiu. Antidikomarianitai manė, kad pripažįstant jos vėlesnę motinystę, niekaip nesumenkinama Kristaus dievystė, tačiau Bažnyčios tėvams tai atrodė kaip šventvagystė ir bandymas pažeminti „Išganymo indą“.
Epifanijaus atkirtis: Mergelystė kaip neliečiama šventovė
Epifanijus į šį iššūkį reagavo itin aštriai. Jis parašė ilgą laišką Arabijos krikščionims (žinomą kaip Epistola ad Arabas), kuriame išdėstė argumentus prieš antidikomarianitus. Epifanijui Marija buvo tarsi „užantspauduotas šaltinis“ arba „uždaryti vartai“, per kuriuos praėjo Dievas, ir kurie niekada nebegalėjo būti atverti žmogiškam prisilietimui. Jis teigė, kad „Jėzaus broliai“ iš tiesų buvo Juozapo vaikai iš pirmosios santuokos, o pats Juozapas buvęs garbaus amžiaus našlys, paskirtas Marijos globėju, o ne vyru tradicine prasme.
Įdomu tai, kad antidikomarianitai Arabijoje veikė kartu su kitu kraštutinumu – koliridianais (Collyridiani). Jei antidikomarianitai Mariją „žmogino“, tai koliridianės (daugiausia moterų grupė) ją garbino kaip deivę, aukodamos jai duonos papločius (collyrida). Epifanijus kritikavo abi grupes: vienus už pagarbos trūkumą, kitus – už stabmeldystę. Jis siekė vidurio kelio: Mariją reikia gerbti (honor), bet ne garbinti (adoratio), ir ji privalo išlikti amžina mergelė.
Pagrindiniai konflikto taškai buvo:
- Biblijos interpretacija: Ar žodis „brolis“ graikų tekste reiškia kraujo brolį, ar giminaitį?
- Skaistumo teologija: Ar santuokinis gyvenimas po Kristaus gimimo suterštų Marijos šventumą?
- Tradicijos autoritetas: Kiek svarbi yra bendruomenės perduodama pagarba Marijai, lyginant su rašto raide?
Sprendimai ir istoriniai atgarsiai
Nors antidikomarianitai neturėjo vieno centrinio lyderio ar formalios struktūros, jų idėjos buvo oficialiai pasmerktos. 431 metų Efezo susirinkimas (Concilium Ephesinum), paskelbdamas Mariją Dievo Gimdytoja (Theotokos), netiesiogiai užbaigė diskusiją apie jos statusą – ji tapo tiek aukšta figūra, kad bet kokios diskusijos apie jos „įprastą žmogišką gyvenimą“ tapo nebeįmanomos. Vėliau, 553 metais, Penktasis visuotinis susirinkimas Konstantinopolyje galutinai įtvirtino terminą „amžina mergelė“.
Antidikomarianitų pėdsakai pamažu išnyko, tačiau jų kelti klausimai apie Jėzaus šeimą išliko dvasinių diskusijų paraštėse. Jonas Damaskietis savo erezijų sąraše juos mini kaip perspėjimą apie dvasinį aklumą, kuris nesugeba pamatyti Dievo veikimo paslaptingumo žmogaus kūne. Jų istorija yra priminimas apie tai, koks jautrus ir sudėtingas buvo kelias formuojant pagarbą Marijai, kurią šiandien laikome savaime suprantama.
Štai kokią įtaką antidikomarianitai padarė krikščioniškajai minčiai:
- Paskatino Bažnyčios tėvus detaliai pagrįsti Mergelės Marijos amžino skaistumo doktriną.
- Iškėlė „Jėzaus brolių“ tapatybės klausimą, kuris tebėra diskusijų objektas tarp skirtingų krikščioniškų konfesijų.
- Padėjo aiškiau atskirti Marijos gerbimą nuo dieviškojo garbinimo, brėžiant ribą tarp antidikomarianitų ir koliridianų kraštutinumų.