Kas yra kas?

Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 260–272 metus, viename didžiausių Romos imperijos centrų – Antiochijoje – sužibo asmenybė, kurios vardas tapo dvasinės ir politinės galios simboliu. Tai buvo Paulius Samosatietis (Paulus Samosatenus), Antiochijos vyskupas ir kartu aukštas civilinis valdininkas (prokuratorius) Palmyros karalienės Zenobijos dvare. Jo įkurtas judėjimas – paulinistai (Paulianistae) – atstovavo vienai radikaliausių adopcionizmo … [Skaityti toliau…]

Nuo III a. vidurio iki pat VI a. vidurio krikščioniškasis pasaulis gyveno vieno didžiausių intelektualinių milžinų šešėlyje. Tai buvo Origenas (Origenes Adamantius, apie 184–253 m.) – Aleksandrijos mokyklos vadovas, parašęs tūkstančius veikalų ir suformavęs pirmąją išsamią krikščioniškosios filosofijos sistemą. Tačiau jo palikimas tapo tiksinčia bomba: origenistai (Origenistae), jo mokiniai ir vėlesni sekėjai, išplėtojo jo spekuliacijas … [Skaityti toliau…]

Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas … [Skaityti toliau…]

Ketvirtojo amžiaus Mažosios Azijos provincijose – Frygijoje, Pisidijoje ir Kilikijoje – krikščionių bendruomenės susidūrė su grupe, kuri į evangelinį skurdą žvelgė ne kaip į patarimą, o kaip į negailestingą įstatymą. Tai buvo apotaktikai (Apotactici), graikiškai vadinami Apotaktikoi („atsižadėjusieji“). Patys jie mieliau vadinosi apaštalikais (Apostolici), teigdami, kad tik jie vieninteliai ištikimai laikosi apaštalų gyvenimo būdo. Šventasis … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorijoje yra grupių, apie kurias žinome viską – jų maldas, jų ginčus ir net jų valgiaraščius. Tačiau yra ir tokių, kurios primena blėstančius šešėlius senoviniuose rankraščiuose. Viena mįslingiausių tokių grupių – angelikai (Angelici). Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), rašydamas savo garsųjį „Panarion“ (60 skyrių), prisipažino, kad šios sektos laikas jau … [Skaityti toliau…]

Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 251 metus, Romos krikščionių bendruomenė skilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Tai nebuvo ginčas dėl sudėtingų gnostinių sferų ar kosminių mitų – tai buvo kova dėl pačios Bažnyčios sielos: ar ji yra gailestinga ligoninė nusidėjėliams, ar nepriekaištinga šventųjų tvirtovė? Šio sąjūdžio pradininkas buvo Novacijonas (Novatianus), talentingas Romos presbiteris ir pirmasis … [Skaityti toliau…]

Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, atokiuose Transjordanijos regionuose, netoli Filadelfijos miesto (dabartinis Amanas, Jordanija), krikščionių bendruomenės susidūrė su judėjimu, kuris šiurpino net pačius griežčiausius askezės šalininkus. Tai buvo valesijai (Valesii), nedidelė, bet itin radikali grupė, pavadinta jų mįslingo įkūrėjo Valesijaus (Valesius) vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 58 skyriuje) valesijus … [Skaityti toliau…]

Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje Romos dvasiniame pogrindyje susiformavo grupė, kuri krikščioniškąją hierarchiją apvertė aukštyn kojomis. Tai buvo melkizedekianai (Melchizedekiani). Šis judėjimas kilo iš teodotianų terpės, o jo pagrindiniu ideologu laikomas Teodotas Bankininkas (Theodotus Trapezita). Kol dauguma krikščionių visą dėmesį skyrė Jėzaus asmeniui, melkizedekianai teigė, kad Biblijoje užkoduota dar galingesnė figūra – Salemo karalius … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje ir trečiojo pradžioje rytiniame krikščionybės pakraštyje, Edėsos mieste (dabartinėje Pietryčių Turkijoje), iškilo viena ryškiausių ir spalvingiausių ankstyvosios Bažnyčios asmenybių – Bardaisanas (Bardesanes, 154–222 m.). Jis buvo ne tik teologas, bet ir poetas, mokslininkas bei artimas Osroenės karaliaus Abgaro IX draugas. Jo sekėjai, vadinami bardesanistais, suformavo intelektualų judėjimą, kuris bandė suderinti krikščioniškąjį mokymą … [Skaityti toliau…]

Antrojo amžiaus pabaigoje Romos krikščionių bendruomenė, kuri tuo metu buvo margas intelektualų ir paprastų tikinčiųjų derinys, susidūrė su mokymu, kuris kėmėsi fundamentalios tiesos apie Jėzaus asmenį. Šio judėjimo pradininkas buvo Teodotas Bizantietis (Theodotus Byzantinus), pagal profesiją odininkas, todėl istorijoje jis dažnai vadinamas Teodotu Odininku (Theodotus Coriarius). Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės paraštėse, Transjordanijos tyrlaukiuose ir aplink Negyvąją jūrą, IV amžiuje vis dar gyvavo bendruomenė, kurią aplinkiniai gyventojai vadino sampsajais (Sampsaei). Šis pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio shemesh (saulė), tiesiogiai nurodė į jų dvasinę praktiką – ypatingą pagarbą saulei, kurią jie laikė dieviškosios šviesos atspindžiu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ … [Skaityti toliau…]