Terminas „arijai“ savo kilme nėra rasinė sąvoka. Jis atsirado kalbotyroje XIX amžiaus pradžioje, kai mokslininkai tyrinėjo indoeuropiečių kalbų ryšius. Lingvistai pastebėjo, kad sanskritas, senovės persų kalba, graikų, lotynų, germanų ir slavų kalbos turi bendrą struktūrą ir žodyną, todėl buvo ieškoma bendro pavadinimo šiai kalbų šeimai. Sanskrito žodis ārya, reiškiantis „kilnus“ ar „garbingas“, tapo vienu iš terminų, vartotų apibūdinti indoms ir iranėnams, kurie jį naudojo kaip kultūrinį savivardį. Tai buvo kalbinė ir kultūrinė, o ne biologinė kategorija.
XIX amžiuje Europoje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, kilo didelis susidomėjimas tautų kilme ir civilizacijų raida. Šiame kontekste atsirado bandymų kalbines kategorijas perkelti į antropologiją. Prancūzų diplomatas Joseph Arthur de Gobineau savo veikale Esė apie žmonių rasių nelygybę mėgino aiškinti istorijos raidą remdamasis tautų kilme ir jų tarpusavio maišymusi. Gobineau teigė, kad Europos kultūros šaknys glūdi senovės indoeuropiečių tradicijose, kurias jis vadino arijais, ir kad šios kultūros turėjo didelę įtaką žemyno formavimuisi. Jo interpretacijos buvo kultūrinės ir istorinės, o ne biologinės, tačiau jos padėjo pamatus vėlesniems bandymams šį terminą susieti su žmonių grupių klasifikacija.
Gobineau idėjas išplėtojo britų kilmės vokiečių mąstytojas Houston Stewart Chamberlain. Jo knyga XIX amžiaus pagrindai tapo vienu įtakingiausių tekstų, kuriame arijų sąvoka buvo susieta su germanų tautomis. Chamberlain teigė, kad germanai yra tiesioginiai senovės indoeuropiečių kultūrų paveldėtojai ir kad jų kultūrinė įtaka nulėmė Europos istorijos kryptį. Šios idėjos buvo patrauklios nacionalistiniuose sluoksniuose, nes suteikė istorinį pagrindą mintims apie tautų tęstinumą ir kultūrinį paveldą.
XX amžiaus pradžioje „arijų rasės“ sąvoka įgijo naują reikšmę. Ji buvo pradėta vartoti ne tik kalbiniam ar kultūriniam paveldui apibūdinti, bet ir kaip bandymas sukurti žmonių grupių klasifikaciją pagal fizinius, kultūrinius ir istorinius bruožus. Ši interpretacija ypač išpopuliarėjo Vokietijoje, kur buvo ieškoma teorinio pagrindo tautinei tapatybei ir valstybės ideologijai. Arijų sąvoka buvo susieta su germanų tautomis, o jų kultūrinė istorija buvo interpretuojama kaip tiesioginis senovės indoeuropiečių tradicijų tęsimas.
Hitlerio perimtas terminas ir jo interpretacija
Adolfas Hitleris „arijų“ terminą perėmė jau susiformavusioje intelektinėje aplinkoje, kurioje šis žodis buvo vartojamas daug platesne prasme nei jo lingvistinė kilmė. Hitleris nenaudojo termino kalbotyros prasme – jam „arijai“ reiškė kultūrinę ir istorinę kategoriją, kurią jis siejo su germanų tautomis. Ši interpretacija buvo artima Chamberlaino idėjoms, kurias Hitleris gerai žinojo ir vertino.
Hitleris „arijų rasę“ apibrėžė kaip žmonių grupę, kuri, jo manymu, sukūrė didžiąsias Europos kultūras, valstybingumą ir techninę pažangą. Ši sąvoka jam tapo būdu aiškinti istorijos raidą: jis teigė, kad civilizacijos klesti tada, kai vadovauja „kūrybinga“ tauta, ir silpsta tada, kai ši tauta esą susimaišo su kitomis. Tokiu būdu „arijų“ terminas buvo panaudotas kaip istorinio pasakojimo struktūra, o ne kaip mokslinė kategorija.
Hitlerio vartojime „arijai“ tapo politinės tapatybės simboliu. Jis šį terminą naudojo apibrėžti žmonių grupę, kuri, jo manymu, turėjo teisę vadovauti valstybei ir formuoti jos ateitį. Tai buvo ideologinis konstruktas, kuriuo Hitleris rėmėsi kurdamas savo politinę programą. Ši sąvoka jam leido susieti tautinę tapatybę su istorine misija ir pateikti savo politinius tikslus kaip tam tikrą kultūrinio tęstinumo formą.
Hitlerio interpretacija taip pat turėjo praktinių pasekmių. „Arijų“ terminas tapo kriterijumi, pagal kurį buvo vertinamos žmonių grupės, jų vieta valstybėje ir jų teisės. Tai buvo ne tiek mokslinė, kiek politinė kategorija, kurią Hitleris naudojo kaip atramos tašką savo valstybės vizijai. Šiame kontekste „arijų rasė“ tapo ne tik istorine ar kultūrine sąvoka, bet ir politinės tvarkos elementu. Ši kategorija buvo įrašyta į įstatymus, administracines taisykles ir kasdienį gyvenimą, o žmonių kilmė tapo pagrindu nustatyti jų teisinį statusą. Žydai, romai ir kitos grupės buvo priskirtos „ne-arijams“, todėl jų teisės buvo sistemingai ribojamos: jiems buvo draudžiama dirbti tam tikrus darbus, tuoktis su vokiečiais, dalyvauti viešajame gyvenime ar naudotis pilietinėmis laisvėmis.
Ši teisinė ir administracinė sistema sudarė pagrindą vėlesniems veiksmams, kai valstybė pradėjo organizuotą žydų persekiojimą ir deportacijas. Žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo grindžiamas būtent tuo, kad jie buvo laikomi „ne-arijais“ – žmonių grupe, kuri, pagal tuometinę politinę doktriną, neturėjo vietos planuojamoje valstybės struktūroje. Tokiu būdu „arijų rasės“ samprata tapo ne tik ideologiniu simboliu, bet ir praktiniu mechanizmu, kuris leido įgyvendinti politiką, nulėmusią vienos bendruomenės sistemingą sunaikinimą.