„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis kūrinys nėra vieno žmogaus darbas: jis susiformavo iš įvairių legendų, laiškų, liaudies pasakojimų ir politinių mitų, kurie buvo sujungti į vientisą nuotykių istoriją. Vėliau romanas buvo išverstas į daugybę kalbų ir įgijo savas formas: į armėnų (Ալեքսանդրի վեպ), sirų (Ktābā d‑Alexandros), koptų, etiopų (Fətha Nägäśt tradicijos šakos), arabų (Sīrat al‑Iskandar), persų (Iskandarnāmeh), gruzinų, slavų (Александрия), lotynų (Historia de Preliis Alexandri) ir daugelį viduramžių Europos kalbų. Kiekviena tradicija perdirbo pasakojimą savaip, todėl romanas tapo ne tik literatūriniu kūriniu, bet ir kultūriniu reiškiniu, formavusiu skirtingų tautų mitologiją ir religines vizijas.

Romano populiarumas buvo pribloškiantis. Jis išplito po visą senovės ir viduramžių pasaulį, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų, tarp jų armėnų, sirų, arabų, persų, slavų, etiopų, lotynų ir daugelį Europos kalbų. Tai buvo tikras viduramžių „bestseleris“, kurį skaitė tiek vienuoliai, tiek karaliai, tiek paprasti žmonės. Kiekviena kultūra jį perrašė savaip, todėl atsirado dešimtys versijų, kartais labai nutolusių nuo graikiško originalo. Ši lanksti, nuolat kintanti forma padėjo romanui tapti universaliu pasakojimu apie karalių, kuris keliauja iki pasaulio kraštų, susiduria su stebuklais ir bando peržengti žmogaus ribas.

Religinė ir apokaliptinė įtaka

Nors „Aleksandro romanas“ nėra religinis tekstas, jo įtaka religinei vaizduotei buvo milžiniška. Bizantijos pasaulyje jis tapo vienu iš pagrindinių šaltinių apokaliptinei literatūrai. Pseudo‑Metodijus, rašęs VII amžiuje, perėmė iš romano vieną svarbiausių motyvų – Aleksandro pastatytus geležinius vartus, kuriais jis užmūrija Gogą ir Magogą, laukines šiaurės tautas. Šis motyvas tapo kertiniu krikščioniškos pasaulio pabaigos vizijos elementu: tikėta, kad paskutiniais laikais šios tautos išsiverš ir užlies pasaulį.

Islamo tradicijoje Aleksandras virto Dhul‑Qarnayn – „Dviejų ragų valdovu“, minimu Korane. Ten jis taip pat keliauja į pasaulio kraštus ir pastato sieną, sulaikančią Ya’džūdž ir Ma’džūdž (Gogą ir Magogą). Tai rodo, kad romanas tapo bendru mitiniu šaltiniu tiek krikščionims, tiek musulmonams.

Žydų tradicijoje Aleksandras pasirodo įvairiuose midrašuose ir legendose, kur jis vaizduojamas kaip karalius, susiduriantis su paslaptingomis tautomis ir Dievo stebuklais. Krikščioniškoje Europoje romanas buvo skaitomas kaip moralinis pasakojimas apie valdovo išmintį, drąsą ir ribas, kurias žmogus negali peržengti. Taigi šis kūrinys tapo savotišku kultūriniu tiltu tarp religijų, kurios perėmė jo simbolius ir pritaikė juos savo pasaulėžiūrai.

Pasakojimo esmė ir svarbiausi įvykiai

Romano siužetas yra daug platesnis ir turtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne tik nuotykių grandinė, bet ir savotiška pasaulio mitologija, kurioje Aleksandras tampa figūra, jungiančia istoriją, fantaziją ir religines vizijas. Pasakojimas prasideda nuo jo kilmės, kuri romane pateikiama kaip stebuklinga ir beveik dieviška. Egipto magas Nektanebas, apsimetęs dievu Ammonu, suviliodamas Olimpiją, tampa tikruoju Aleksandro tėvu. Ši scena suteikia herojui ne tik kilmingą, bet ir antgamtinę prigimtį – jis gimsta kaip žmogus, kuriam lemta peržengti įprastas ribas.

Toliau romanas virsta nuotykių ir fantazijos kaleidoskopu. Aleksandras keliauja po pasaulį ne kaip istorinis karvedys, o kaip mitinis herojus. Jis kovoja su persais, bet kartu susiduria su keistomis tautomis, išminčiais, pranašais ir pabaisomis. Vienas įspūdingiausių epizodų – jo pakilimas į dangų. Aleksandras prisiriša prie grifų, laikydamas mėsos gabalus ant iečių, kad paukščiai jį pakeltų vis aukščiau. Iš dangaus jis mato pasaulį kaip mažą ratą, suvokia savo valdžios ribotumą ir Dievo didybę. Tai viena iš tų scenų, kuriose romanas įgauna beveik mistinį atspalvį.

Kitas garsus epizodas – nusileidimas į jūros gelmes. Aleksandras įlipa į stiklinę kapsulę, kurią nuleidžia į vandenį. Ten jis stebi jūros pabaisas, keistas būtybes ir tamsos karalystę. Ši scena vėliau įkvėpė daugybę viduramžių pasakojimų apie jūros monstrus ir pasaulio gelmes. Aleksandras romane tampa tarsi žmogus, kuris privalo pamatyti viską – dangų, žemę ir požemį.

Tačiau svarbiausia romano dalis, turėjusi didžiausią įtaką religinei vaizduotei, yra kelionė į šiaurę kur vaizduojami ubera aquilonis, Šiaurės krūtų kalnai. Tai mitinis dviejų iškilusių viršūnių kalnynas, kurio pavadinimas kilo iš graikiško žodžio mazoi („krūtys“), o viduramžių autoriai jį suvokė kaip dvi identiškas, apvalias kalnų viršūnes, žyminčias pasaulio ribą. Tai vieta, kur gyvena laukinės, nežmoniškos tautos, dažnai vadinamos Gogais ir Magogais. Romane jos aprašomos kaip milžiniškos, barbariškos, ėdančios žalią mėsą, gyvenančios tamsiose žemėse už kalnų. Aleksandras, pasiekęs šiuos kraštus, nusprendžia apsaugoti pasaulį nuo jų įsiveržimo. Jis pastato milžiniškus geležinius vartus tarp dviejų kalnų, užmūrija šias tautas ir užantspauduoja vartus Dievo vardu. Ši scena tapo vienu iš svarbiausių motyvų vėlesnėje apokaliptikoje.

Bizantijos rašytojai, ypač Pseudo‑Metodijus, perėmė šią istoriją ir pavertė ją pasaulio pabaigos pranašyste. Gogas ir Magogas tapo paskutiniaisiais priešais, kurie išsiverš iš savo kalnų kalėjimo prieš pat Kristaus sugrįžimą. Islamo tradicijoje ši scena atgimė kaip Dhul‑Qarnayno pasakojimas Korane – ten jis taip pat pastato sieną, sulaikančią Ya’džūdž ir Ma’džūdž. Žydų midrašuose Aleksandras keliauja į pasaulio kraštus ir susiduria su paslaptingomis tautomis, o krikščioniškoje Europoje vartų istorija tapo vienu iš populiariausių pasaulio geografijos ir istorijos aiškinimų.

Romane šiaurės vartai yra ne tik fizinė siena, bet ir simbolinė riba tarp civilizacijos ir chaoso. Aleksandras tampa pasaulio tvarkos saugotoju, žmogumi, kuris sustabdo tamsą. Ši scena taip giliai įsišaknijo kultūroje, kad iki pat viduramžių žmonės tikėjo, jog kažkur Kaukaze ar Kaspijos regione iš tiesų stovi Aleksandro vartai, saugantys pasaulį nuo barbarų.

Aleksandro romano šiaurėje gyvenančios tautos sudaro tikrą viduramžių vaizduotės bestiariumą – groteskišką, deformuotą žmonijos parodiją, kurioje kiekviena grupė įkūnija tam tikrą civilizacijos iškrypimą ar jos visišką nebuvimą. Čia sutinkami Gogai – ne tiek tauta, kiek chaoso vardas, grėsmės funkcija, ir jų pora Magogai, pabrėžiantys blogio dvigubumą. Greta jų gyvena anthropophagoi, žmogėdros, kurios valgydamos žmones pačios iškrenta iš žmonijos ribų, ir cynocephali, šunagalviai, kurių lojimas vietoj kalbos reiškia žmogiškumo praradimą. Blemmyes neturi galvų, o akys yra krūtinėje – kūnas be proto centro; sciapodes yra vienakojai, gyvenantys savo pačių šešėlyje, tarsi be pusiausvyros; panotii turi milžiniškas ausis, girdi viską, bet nieko nesupranta. Greta jų stovi gigantes, milžinai, jėga be išminties, ir amyctyrae, nebyliai, negalintys kurti bendruomenės. Troglodytae gyvena urvuose, tarsi požemio žmonės, o astomi, neturintys burnos ir mintantys kvapu, tampa groteskiška dvasingumo parodija. Androphagi Scythae – skitiškos žmogėdros, barbarai barbarų akimis; pygmaei – mažieji žmonės, kurių infantilumas svarbesnis už ūgį; macrocephali – didžiagalviai, deformuoti aplinkos; monocoli – vienakojai kariai, kovinės anomalijos. Greta jų gyvena amazones septentrionales, šiaurinės amazonės, apverčiančios lyties vaidmenis, ir homines silvestres, laukiniai žmonės, sąmoningai atmetantys civilizaciją. Viduramžių rasinės vaizduotės produktas – canibales nigri, „juodieji žmogėdros“, o seres feri – laukiniai rytų žmonės, kuriuose egzotika reiškia pavojų. Šį sąrašą užbaigia trys apokaliptiniai tipai: populi sine lege – tautos be įstatymo, populi sine rege – be valdovo, ir populi sine Deo – be Dievo, kurie kartu sudaro galutinį civilizacijos priešingybę, tamsos masę, kurią Aleksandras turi užrakinti už Šiaurės krūtų kalnų, kad pasaulis galėtų išlikti.

Romano pabaiga kontrastuoja su jo didingumu. Aleksandras, užkariavęs pasaulį, pakilęs į dangų ir nusileidęs į jūros gelmes, galiausiai miršta Babilone. Mirtis pateikiama įvairiai – kartais kaip nuodai, kartais kaip likimo smūgis, kartais kaip dievų pavydas. Tačiau visose versijose jis suvokia, kad žmogaus galia yra ribota. Jo imperija subyra, o pats jis tampa legenda. Ši pabaiga suteikia romanui moralinį branduolį: net didžiausias karalius negali pabėgti nuo žmogiškosios lemties.

Aleksandro pastatyti vartai Pseudo-Metodijaus rankose iš paprastos karinės legendos virsta kosminiu „istorijos stabdžiu“. Autorius su vaizdingu šiurpu aprašo dvidešimt dvi „netyrąsias tautas“, kurios už šių vartų laukia savo valandos: jos minta kirmėlėmis, šunimis, pelėmis ir net žmogiena, įkūnydamos viską, kas civilizuotam krikščioniui yra fiziškai ir dvasiškai atgrasu. Šis aktas paverčia Aleksandrą ne tik užkariautoju, bet ir tiesioginiu dieviškojo plano vykdytoju, kuris fiziškai atskiria tvarką nuo pirmykščio chaoso. Tai, kas romane buvo pateikiama kaip herojiškas nuotykis, čia įgyja egzistencinį svorį – kol stovi Aleksandro vartai tarp Šiaurės krūtų kalnų, tol krikščioniškasis pasaulis yra saugus nuo galutinio nusiaubimo. Jų griūtis Pseudo-Metodijui reiškia ne paprastą karinį pralaimėjimą, o ontologinę katastrofą, pranašaujančią Antikristo eros pradžią.

Ši „Aleksandro romano“ ir krikščioniškosios eschatologijos sintezė viduramžių Europoje suformavo unikalų geografinį ir politinį mąstymą. Tikėjimas, kad kažkur Kaukazo kalnų masyvuose ar ties Kaspijos jūra stovi realūs geležiniai vartai, vertė to meto kartografus juos žymėti žemėlapiuose greta realių miestų ir upių. Tai nebuvo tik literatūrinė detalė – tai buvo dvasinis saugiklis, leidęs vėlesniems kronikininkams bet kokią netikėtą klajoklių invaziją interpretuoti kaip pranašystės pildymąsi. Galiausiai ši tradicija Aleksandrą pavertė Paskutiniojo krikščionių imperatoriaus prototipu: kaip antikos karalius kadaise sutramdė netyrąsias tautas, taip būsimasis mistinis valdovas turės stoti į paskutinę kovą su išsilaisvinusiu blogiu. Taip antikos didvyris galutinai inkorporuotas į krikščioniškąją istorijos schemą, tapdamas tiltu tarp senovės imperinės šlovės ir apokaliptinės pabaigos vilties.

Knygos

Pats romanas yra suskirstytas į kelias knygas, kurių kiekviena apima vis kitą Aleksandro gyvenimo ir legendinių žygių etapą.

Pirmoji knyga pasakoja apie Aleksandro kilmę ir jaunystę, kuri romane pateikiama kaip stebuklinga ir mitologizuota. Čia atsiranda garsioji istorija apie Egipto magą Nektanebą, apsimetusį dievu Ammonu ir tapusį tikruoju Aleksandro tėvu. Tai suteikia herojui pusiau dievišką prigimtį ir išskirtinę lemtį. Toliau knygoje aprašomas Aleksandro išsilavinimas, jo santykiai su Aristoteliu, pirmieji žygiai ir ankstyvieji karo žygdarbiai. Šioje dalyje dar išlaikoma tam tikra istorinė linija: kovos su persais, Egipto užėmimas, susitikimas su žyniais ir pranašais. Tačiau jau čia įsiterpia fantastiniai elementai – pranašystės, sapnai, ženklai, kurie rodo, kad Aleksandro gyvenimas bus nepaprastas.

Antroji knyga yra pati fantastiškiausia ir labiausiai nutolusi nuo istorijos. Joje Aleksandras keliauja į pasaulio kraštus, susiduria su stebuklingomis tautomis ir būtybėmis, kurios vėliau taps viduramžių geografijos pagrindu. Čia aprašomas jo pakilimas į dangų, kai grifai jį neša aukštyn, ir nusileidimas į jūros gelmes stiklo kapsulėje, kur jis stebi jūros pabaisas ir tamsos karalystę. Šioje knygoje Aleksandras susitinka su išminčiais, pranašais, keistomis tautomis, tokiais kaip šunagalviai, žmogėdros, vienakojai, beburniai, milžinai ir kiti mitiniai žmonių tipai. Būtent čia atsiranda ir garsiausia romano scena – kelionė į šiaurę, į ubera aquilonis, Šiaurės krūtų kalnus, kur Aleksandras užmūrija Gogą ir Magogą už geležinių vartų. Ši scena taps kertine Bizantijos, islamo ir žydų apokaliptikos dalimi. Antroji knyga iš esmės sukuria visą viduramžių pasaulio mitologinę geografiją.

Trečioji knyga grąžina pasakojimą į labiau žemišką, bet vis dar simboliškai įkrautą toną. Joje Aleksandras grįžta iš savo fantastinių kelionių ir tęsia žygius Azijoje, tačiau jaučiasi pavargęs, išsekęs ir suvokiantis savo žmogiškas ribas. Šioje dalyje daug dėmesio skiriama jo vidiniam pasauliui, valdovo savivokai, likimo neišvengiamybei. Galiausiai Aleksandras miršta Babilone – kartais nuo nuodų, kartais nuo ligos, kartais nuo dievų pavydumo, priklausomai nuo versijos. Jo mirtis pateikiama kaip moralinė pamoka: net didžiausias pasaulio užkariautojas negali pabėgti nuo likimo. Knyga baigiasi imperijos subyrėjimu ir Aleksandro kūno kelione, kuri virsta naujų legendų pradžia.

Pastaba. Svarbu pabrėžti, kad dauguma šiame knygos aprašyme minimų „šiaurės tautų“ – Gogas ir Magogas, šunagalviai, blemijos, sciapodai, pygmėjai, žmogėdros ir kitos groteskiškos būtybės – pačiame graikiškajame „Aleksandro romane“ dar nėra įvardijamos. Originalus Pseudo‑Kalisteno kūrinys Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος, sukurtas II–III a. po Kr., mini tik „laukinę šiaurės barbarų minią“, kurią Aleksandras užmūrija tarp dviejų kalnų, tačiau nepateikia jokio tautų sąrašo ir nesieja jų su bibliniu Gogu ir Magogu. Konkrečios monstrų tautos, jų vardai, moralinės interpretacijos ir pats Gogo bei Magogo tapatinimas su Aleksandro užrakintomis tautomis atsiranda tik gerokai vėliau – VII a. Pseudo‑Metodijaus Apokalipsėje, kuri jau priklauso krikščioniškajai eschatologinei tradicijai. Būtent ten Aleksandro vartai pirmą kartą perinterpretuojami kaip kosminis barjeras, sulaikantis paskutiniųjų laikų priešus. Todėl šiandien dažnai atrodantis ryšys tarp Aleksandro romano ir Gogo bei Magogo yra ne originalaus kūrinio dalis, o vėlesnis teologinis papildymas, sujungęs dvi atskiras tradicijas – Aleksandro vartų legendą ir biblinius pranašavimus. Žemiau pateikiamas vertimas remiasi ankstyvesniu, mažiau iškraipytu graikiškuoju Pseudo‑Kalisteno tekstu, todėl jame dar neminimi ar kitaip vadinami personažai, kurie atsirado tik vėlesniuose krikščioniškuose perdirbiniuose.

Aleksandro romanas

PSEUDO-KALISTENAS

ALEKSANDRO ROMANAS

IŠVERTĖ Į ANGLŲ KALBĄ KEN DOWDEN

Įvadas

„Aleksandro romanas“, kaip jis dažniausiai vadinamas, buvo sėkmingiausias antikos romanas. Jo autorius nežinomas, data neaiški, literatūrinė kokybė abejotina; tačiau aštuoniasdešimt versijų dvidešimt keturiomis kalbomis liudija apie populiarumą ir paplitimą, kurį pranoksta tik Biblija.

Autorius buvo labiau kompiliatorius nei kūrėjas. Graikiškai kalbantis, gyvenęs Aleksandrijoje kažkada tarp 140 ir 340 m. po Kr., jis, atrodo, daugiausia naudojosi dviem knygomis, sujungdamas jas į „Makedonijos Aleksandro gyvenimą ir žygius“, kurie mūsų rankraščiuose dažnai klaidingai priskiriami Kalistenui, Aleksandro dvaro istorikui. Pirmoji iš dviejų knygų buvo įvairių prasimanymų apie Aleksandrą rinkinys. Ji apėmė savotišką apie 100 m. pr. Kr. epistolinį romaną, kurį daugiausia sudarė Aleksandro susirašinėjimas su priešininkais, ypač Darijų ir Porą, ir kuris atskleidė korespondentų charakterius, kaip ir turėjo daryti senovės epistolinė grožinė literatūra (pavyzdžiai prasideda nuo 1.36). Šioje knygoje taip pat buvo kitokio pobūdžio laiškas, kuriame Aleksandras siuntė stebuklų ir pabaisų pasaulio pakraščiuose aprašymą savo motinai Olimpijai (2.23–41) ir savo mokytojui Aristoteliui (3.17, nors mūsų konkrečioje versijoje tai nebėra pateikiama kaip laiškas). Kiti kūriniai šiame rinkinyje galėjo būti Aleksandro pokalbis su Indijos „nuogaisiais filosofais“ (3.5–6); romantiška novelė apie Aleksandrą ir Kandakę, Etiopijos karalienę (3.18–23 – viduramžiais tapusi dar romantiškesne ir „dvariškesne“); ir pamfletas – galbūt net šiuolaikinės propagandos dalis – apie tai, kaip Aleksandras mirė, įskaitant jo paskutinę valią ir testamentą.

Kitas pagrindinis romano šaltinis buvo istorija, kilusi iš Kleitarcho (apie 300 m. pr. Kr.), kuris, pasak Cicerono, rašė „retoriškai ir dramatiškai“ – ne, kaip pastebima, teisingai. Sukrečia suvokimas, kaip greitai istorikai sukuria fikciją apie Aleksandrą: Onesikritas, kuris iš tikrųjų lydėjo Aleksandrą, pasakojo, kaip Aleksandras susitiko su (mitinių) amazonių karaliene (plg. 3.25–26). Istorikai galėjo susikoncentruoti į charakterį, reikšmingus incidentus ir poveikį: net ir šiame istoriniame romane reikėtų vadovautis Plutarcho pastebėjimu (pačioje jo paties „Aleksandro gyvenimo“ pradžioje), kad nereikšmingas veiksmas, pastaba ar juokelis biografijoje gali būti naudingesnis nei didelis mūšis. Didieji mūšiai romane ypač nuvilia.

Autorius galėjo turėti ir kitų šaltinių – ypač populiaresnių egiptietiškių pasakojimų, prieinamų graikų kalba, apie Nektanebą ir Sesonchosį – nors mokslininkai nebemanė, kad žodinė tradicija atliko reikšmingą vaidmenį.

Lengva nuvertinti autoriaus kūrinį skubotais sprendimais apie jo ketinimus. Jo stilius yra silpnas ir retai pakyla aukščiau vidutiniško; chronologija ir geografija yra visiškai supainiotos; faktai ir nevykę prasimanymai yra be atrankos sujungti. Tačiau stilius gali būti sąmoningai paprastas: tokį stilių naudoja Ksenofontas Efesietis bei Daresas ir Diktys, fikcinių Trojos istorijų autoriai, ir tokį stilių krikščionys rekomendavo savo neelitinei auditorijai. Teisinga chronologija ir geografija autoriui buvo lengvai prieinama iš jo istoriko, jei jis jų norėjo. O „faktcijos“ (faktų ir fikcijos mišiniai) yra atpažįstamas skonis, kurį galbūt per griežta tiesiog atmesti R. Merkelbacho nuosprendžiu, kad „vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais žmonija vėl tapo vaikiška“. Nereikėtų manyti, kad autorius ar jo auditorija šaltoje dienos šviesoje nesugebėjo atpažinti fikcijos. Jo tema buvo ne tai, koks Aleksandras buvo, bet ką Aleksandras reiškė praėjus pusei tūkstantmečio po jo mirties. Nes šiame trumpame ir paprastame kūrinyje, kad ir kaip neadekvačiai išsilavinusiam skoniui, glūdi tikro žmogaus, ir didžio žmogaus, pastangos žmogaus prigimties ribose, kažkas svarbesnio nei faktas ar paprasta fikcija. Šioje koncepcijoje glūdi kitaip gluminančios romano sėkmės pagrindas.

Būtų lengviau vertinti kūrinį, jei žinotume, kaip atrodė autoriaus originalas. Neturime autoriaus rankraščio jokio senovės literatūros kūrinio, tik kopijų kopijų kopijas; tačiau kai daugelyje kitų kūrinių raštininkai bando daryti tikslias ir kruopščias kopijas, Aleksandro romane tema – Aleksandro gyvenimas ir žygiai – yra tokia dominuojanti formos, kuria ji išreikšta, atžvilgiu, kad raštininkai kartais keičia jos pavidalą: epizodai gali būti pridėti, atimti ar perkelti, o jų raiška sutrumpinta ar išplėtota. Vertimo procesas taip pat gali susilpninti jo pastovumą. Trumpai tariant, kūrinys pasirodė esąs unikalus lankstumu tenkinant skirtingų rašytojų ir auditorijų poreikius. Kita vertus, jo lankstumas gali būti pervertintas: senesnės versijos yra pakankamai artimos viena kitai, kad galėtume priartėti prie autoriaus originalo.

Graikų tradicijoje yra keletas pasakojimo redakcijų. Redakcija A, nors pati apgadinta ir sutrumpinta, yra arčiausiai originalo. Kiek labiau sutrumpinta yra redakcija B, kuri apima rankraštį L, kurio pagrindu H. van Thiel parengė teksto leidimą, kurį naudoju šiam vertimui. Ji apima, ypač, įtakingą laišką Olimpijai (2.23–41), kurio trūksta A; ir ji rodo vieną iš daugybės būdų, kuriais Aleksandro romanas galėjo būti realizuotas – būdą, kurį pasirinko Girardas iš Patrų, parašęs rankraštį L penkioliktojo amžiaus pradžioje. Kita vertus, aš priėmiau mažiau puristinį požiūrį nei van Thielas: pataisiau kai kurias vietas, kurios nebeturi daug prasmės dėl klaidų, atsiradusių kopijuojant ir trumpinant. Taip darydamas bandžiau grįžti prie autoriaus originalo (paprastai kaip A). Be to, kiek įmanoma pataisiau tikrinius vardus.

Įvairioms senovės graikų redakcijoms naudojami tie patys knygų ir skyrių numeriai. Taigi, kai mūsų rankraštyje praleidžiamas epizodas, randamas kitoje senovės graikų redakcijoje, trūksta atitinkamų skyrių numerių (pvz., 2.1–5). Šiose vietose trumpai nurodžiau trūkstamo epizodo pobūdį, nors jis ne visada gali būti autoriaus originalaus teksto dalis.

Laiškas Olimpijai (2.23–41), nors ir praleistas A, buvo įtrauktas, bent iš dalies, į autoriaus originalą. Forma, kuria jį randame L, rodo registro pasikeitimą nuo ankstesnio pasakojimo, nuo istorinio prie fantastinio. Tikrojo Aleksandro nerimastingas smalsumas yra perkeičiamas per mito prizmę, kai jis per tamsą siekia žemės pakraščių ir Palaimintųjų šalies, kai jis tiria jūros gelmes ir stebi iš dangaus aukštybių viso pasaulio, kurį užkariauja, menkumą. Šis fantazijos ir apreiškimo mišinys romano šerdyje turi kažką iš Apulėjaus „Kupidono ir Psichės“ pasakos „Auksiniame asile“ ar net Enėjo nusileidimo į požemio pasaulį Vergilijaus „Eneidoje“. Nuostabu, kad žmogaus būklės apribojimas per fantastiškas didžiausio karaliaus paieškas randa artimiausią paralelę senovės šumerų „Gilgamešo epe“.

Graikų kalba Aleksandro romanas buvo nuolat skaitomas ir taisomas per senovės, Bizantijos ir šiuolaikines graikiškas versijas nuo jo sukūrimo iki šių dienų (Lolosas cituoja 1980 m. filmą kaip naujausią jo realizaciją). Rytuose penktojo amžiaus armėniškas vertimas buvo jo vartai į daugelį kalbų; jis padarė įtaką didžiajam persų poetui Firdousi ir persų rankraščių iliuminacijoms; per arabų kalbą jis pasiekė net Indiją ir Indoneziją. Tarp slavų plitimą pradėjo bulgariškas B redakcijos vertimas. Tačiau Europos literatūrai svarbūs buvo lotyniški vertimai: dar ketvirtajame amžiuje Julijus Valerijus Polemijus, konsulas 338 m., padarė stilingą vertimą Apulėjaus stiliumi, kurio sutrumpinta versija buvo gerai žinoma viduramžiais. Tačiau pagrindinis šaltinis europiečiams buvo „Historia de Preliis Alexandri“, išplėstas vertimo leidimas, kurį apie 960 m. atliko Leonas, Neapolio archipresbiteris. Išliko daugiau nei šimtas šio leidimo rankraščių. Be to, „Laiškas Aristoteliui“ (3.17 pagrindas) ir „Aleksandras ir Dindimas, brahmanų karalius“ (plg. 3.5–6) cirkuliavo atskirai.

Jau senąja anglų kalba tokie tekstai buvo žinomi. 781 m. Alkuinas Jorke nusiuntė Karoliui Didžiajam „Aleksandro ir Dindimo“ kopiją. Pagrindiniame „Beovulfo“ rankraštyje (apie 1000 m. po Kr.) taip pat yra „Laiško Aristoteliui“ vertimas. O vėlyvo vienuoliktojo amžiaus angliškame rankraštyje yra sutrumpintas Julijus Valerijus, „Laiškas Aristoteliui“ ir „Aleksandras ir Dindimas“. Tačiau didžioji Aleksandro romano svarba prasidėjo vėlyvame dvyliktame amžiuje, kai tapo madingas prancūzų riterinis epas. Aleksandras buvo viena iš nedaugelio rinktinių mėgstamų temų, įskaitant Troją (kaip pas Daresą ir Diktį), Artūrą ir Karolį Didįjį – visos „faktcijos“. Maždaug tuo metu Tomas iš Kento daugiausia naudojosi sutrumpintu Julijumi Valerijumi, kad sukurtų „le roman de toute chevalerie“, kaip vadinama anglo-normaniška Aleksandro poema, kuri netrukus buvo išplėsta iš prancūziško „roman d’Alexandre“, kurį parengė jo amžininkas Aleksandras de Bernė (arba de Pari) remdamasis „Historia de Preliis“. Per kitus du šimtmečius cirkuliavo daugybė Aleksandro poemų, daugiau nei išliko dabar, padariusių Aleksandrą visiems žinomu vardu. Tomas iš Kento buvo pagrindinis šaltinis ankstyvojo keturioliktojo amžiaus „Karaliui Aleksandrui“ ir epizodui Džono Gowerio „Confessio Amantis“. Tame pačiame amžiuje Aleksandras pasirodė įvairiais metrais, pavyzdžiui, aliteracinėmis baltosiomis eilėmis neprastoje „Aleksandro karai“ ir herojiniais dvieiliais sero Gilberto Hėjaus „Aleksandre“. Iš pradžių prancūziškose „Sero Džono Mandevilio kelionėse“ „Laiškas Aristoteliui“ pateikia, pavyzdžiui, kalbančių medžių stebuklą (3.17); o Škotijoje prancūzų poezija tiekė žaliavą „Aleksandro knygai“ (galbūt Džono Barboro). Čoseris galėjo tai lengvai apibendrinti:

Istorija Aleksandro tokia bendra,
Kad kiekvienas, turintis nuovoką,
Yra girdėjęs šiek tiek ar viską apie jo likimą.
(Vienuolio pasakojimas, 7.2631–33).

Bibliografija

TEKSTAS

Merkelbach, R. Die Quellen des griechischen Alexanderromans. 2-asis leid. Miunchenas, 1977.

Van Thiel, H., red. Leben und Taten Alexanders von Makedonien. Darmštatas, 1974. Pakartotinis leidimas, 1983.

BENDRA

Hägg, Tomas. The Novel in Antiquity. Oksfordas ir Berklis, 1983. 125–40 puslapiuose nagrinėjamas Aleksandro romanas.

ALEKSANDRO ROMANAS

Pirma knyga

Laikoma, kad nebuvo puikesnio ar drąsesnio žmogaus už Aleksandrą, Makedonijos karalių. Jis turėjo ypatingą būdą viską daryti ir atrado, kad jo savybėms Apvaizda visada buvo partnerė. Tiesą sakant, jo karai ir mūšiai su bet kuria viena tauta baigdavosi anksčiau, nei istorikai spėdavo surinkti visą informaciją apie jos miestus. Aleksandro darbai, jo kūno ir sielos pranašumai, jo sėkmė veiksmuose, jo narsa yra mūsų dabartinė tema. Pradedame nuo jo šeimos – ir jo tėvo tapatybės. Žmonės paprastai klaidingai mano, kad jis buvo karaliaus Pilypo sūnus. Tai visiškai neteisinga. Jis buvo ne Pilypo vaikas, o greičiau, kaip tvirtina išmintingiausi egiptiečiai, Nektanebo sūnus, pradėtas po to, kai šis buvo nuvarytas nuo sosto.

Šis Nektanebas buvo magijos meno žinovas, ir kadangi magija jam suteikė pranašumą prieš visas tautas, naudodamasis šia galia jis gyveno taikoje. Jei kada nors priešo pajėgos jį užpuldavo, jis nepradėdavo rengti armijų, konstruoti karo mašinų, ruošti ginklų transporto ar varginti savo karininkų dėl kovos išdėstymo. Vietoj to jis pastatydavo dubenį ir užsiimdavo dubens būrimu. Į dubenį jis įpildavo šaltinio vandens, rankose suformuodavo vaškinius laivų ir žmonių modelius ir įdėdavo juos į dubenį. Tada apsivilkdavo pranašo apdarus, rankoje laikydamas juodmedžio lazdą; ir, stovėdamas, jis šaukdavosi savo kerų „dievų“ – oro dvasių ir demonų iš po žemių – ir nuo jo kerų modeliai atgydavo. Taip jis nuskandindavo modelių laivus dubenyje, ir tuojau pat, jiems skęstant, jūroje esantys priešo, puolančio jį, laivai būdavo sunaikinami per vyro magijos meistriškumą. Taigi, jo karalystė išliko taiki.

Praėjus šiek tiek laiko, pas Nektanebą atvyko keletas exploratores (taip romėnai vadina šnipus) ir pranešė jam, kad didelis karo debesis, nesuskaičiuojamų karių armijos, artinasi prie Egipto. Nektanebo generolas atėjo pas jį ir tarė: „O Karaliau, gyvuok ilgai! Mesk dabar visus savo taikos būdus ir ruoškis karo veiksmams: didelis barbarų debesis puola mus. Tai ne tik viena tauta, kuri žygiuoja prieš mus, bet milijonai žmonių. Prieš mus žygiuoja indai, nokimai, oksidrakai, iberai, kauchonai, lelapai, bosporai, bastranai, azanai, chalibai ir visos kitos didžiosios Rytų tautos, nesuskaičiuojamų karių armijos, žengiančios prieš Egiptą. Tad atidėk kitus savo reikalus ir apsvarstyk savo padėtį.“

Išgirdęs šiuos generolo žodžius, karalius Nektanebas ilgai juokėsi ir tarė jam: „Žiūrint iš tavo pareigų vykdymo taško, tai, ką sakai, yra puiku ir protinga; bet tai vis tiek bailus ir nekariniškas pareiškimas. Galia nėra skaičių klausimas; karas yra veržlumo klausimas. Juk užtenka vieno liūto, kad įveiktų daugybę elnių, ir vieno vilko, kad išpjautų daugybę avių bandų. Taigi eik su tavo vadovaujamomis armijomis ir laikykis savo pozicijos! Vienu žodžiu aš paskandinsiu jūroje nesuskaičiuojamą barbarų ordu.“ Ir su tuo Nektanebas atleido generolą.

Tačiau pats jis atsistojo ir nuėjo į rūmus. Kai liko visiškai vienas, jis panaudojo tą patį užkalbėjimą ir pažvelgė į dubenį. Ir ten jis pamatė Egipto dievus, vairuojančius jo užsienio priešų laivus, ir jų armijas, vedamas pačių dievų. Nektanebas buvo žmogus, turintis daug patirties magijoje ir pratęs kalbėtis su savo dievais, ir, sužinojęs iš jų, kad Egipto karalystės pabaiga arti, jis įsidėjo į kišenę didelį kiekį aukso, nusiskuto plaukus ir barzdą, pakeitė išvaizdą ir pabėgo per Pelusijų. Po kelionės jis pasiekė Pelą Makedonijoje ir įsikūrė ten konkrečioje vietoje kaip egiptiečių pranašas, turintis klestintį astrologijos verslą.

Tuo tarpu egiptiečiai klausinėjo savo „dievų“, kas nutiko Egipto karaliui (iki to laiko visas Egiptas buvo nuniokotas svetimšalių), ir jų „dievas“ Sarapiono šventovėje paskelbė jiems orakulą šiais žodžiais.

Šis pabėgęs karalius vėl sugrįš į Egiptą, ne senas, bet jaunas, ir mūsų priešus persus jis pavergs.

Jie svarstė jiems pasakytų žodžių prasmę, bet, neradę sprendimo, užrašė jiems duotą orakulą ant Nektanebo statulos pjedestalo.

Atvykęs į Makedoniją, Nektanebas tapo visiems gerai žinomas. Jo skaičiavimai buvo tokie tikslūs, kad net karalienė Olimpija išgirdo apie jį ir atėjo pas jį naktį, kol jos vyras Pilypas buvo kare. Ji sužinojo iš jo tai, ko ieškojo, ir išėjo. Po kelių dienų ji nusiuntė jam kvietimą ir liepė atvykti pas ją. Pamatęs, kokia ji graži, Nektanebas užsidegė geismu jos grožiui ir, ištiesęs ranką, tarė: „Sveika, makedoniečių karaliene!“

„Sveikas ir tu, puikiausiasis pranaše!“ – atsakė ji. „Eikš čia ir sėskis.“ Ji tęsė: „Tu esi egiptietis mokytojas, kurio visišką patikimumą patvirtino tie, kurie tave išbandė. Net mane tu įtikinai. Kokiu metodu tu gali pateikti teisingas pranašystes?“

Jis atsakė: „Yra platus metodų pasirinkimas, o Karaliene. Yra horoskopų sudarytojai, ženklų aiškintojai, sapnų specialistai, pilvakalbiai pranašautojai, paukščių stebėtojai, gimimo datų tyrinėtojai ir tie, kurie vadinami magais, turintys pranašystės dovaną.“ Ir tai taręs jis skvarbiai pažvelgė į Olimpiją.

Olimpija jam tarė: „Pranaše, ar tavo žvilgsnis sustingo mane pamatęs?“

„Taip, valdove, – atsakė jis. – Prisiminiau orakulą, kurį man davė mano paties dievai, kad manęs patarimo klaus karalienė, ir, štai, tai išsipildė. Tad dabar sakyk man, ko trokšti.“

Įkišęs ranką į kišenę, jis ištraukė nedidelę lentelę, kurios paprastais žodžiais neįmanoma apibūdinti. Ji buvo pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo, su septyniomis žvaigždėmis ir ascendentu. Saulė buvo iš krištolo, Mėnulis iš deimanto, Jupiteris iš oro spalvos jaspio, Marsas iš kraujo raudonumo hematito, Saturnas iš serpentino, Venera iš safyro, Merkurijus iš smaragdo, o ascendentas iš balto marmuro. Olimpija, susižavėjusi tokia brangia lentele, atsisėdo šalia Nektanebo ir, atleidusi visus tarnus, tarė jam: „Pranaše, sudaryk mano ir Pilypo horoskopą“; mat apie ją sklandė gandas, kad jei Pilypas grįš iš karo, jis išsiskirs su ja ir ves kitą.

Nektanebas atsakė: „Pasakyk man savo gimimo datą ir pasakyk Pilypo.“

Ir ką gi toliau darė Nektanebas? Jis pridėjo savo paties gimimo datą prie Olimpijos ir, baigęs skaičiavimus, tarė jai: „Gandas, kurį girdėjai apie save, nėra klaidingas; bet, kaip egiptiečių pranašas, aš galiu padėti tau išvengti Pilypo skyrybų.“

„Kaip tu gali?“ – paklausė ji.

Jis atsakė: „Tu turi suartėti su dievu žemėje, pastoti nuo jo, pagimdyti sūnų ir jį užauginti, kad jis atkeršytų už skriaudas, kurias Pilypas tau padarė.“

„Koks dievas?“ – paklausė Olimpija.

„Libijos Amonas“, – pasakė jis jai.

„O kaip šis dievas atrodo?“ – paklausė jo Olimpija.

„Vidutinio amžiaus, – atsakė jis, – su auksiniais plaukais ir barzda, ir su ragais, augančiais iš kaktos – šie taip pat tarsi iš aukso. Taigi tu turi pasiruošti jam kaip karalienė, nes šiandien sapne pamatysi šį dievą suartėjantį su tavimi.“

Ir ji tarė jam: „Jei pamatysiu šį sapną, garbinsiu tave ne kaip magą, bet kaip dievą.“

Taigi Nektanebas paliko karalienę ir pririnko dykvietėje žolelių, kurias žinojo sapnams sukelti, ir išspaudė jų syvus. Tada jis nulipdė vaškinį moters pavidalo modelį ir užrašė ant jo Olimpijos vardą. Jis uždegė lempas ir, šlakstydamas žolelių syvus ant jų, su priesaikomis šaukėsi demonų, paskirtų šiai funkcijai, kad Olimpija išvystų viziją. Ir tą naktį ji pamatė dievą Amoną ją apkabinantį, ir kai jis pakilo nuo jos, tarė jai: „Moterie, tu nešioji įsčiose vyriškos lyties kūdikį, kuris bus tavo keršytojas!“

Olimpija pabudo iš miego apstulbusi ir visu greičiu pasiuntė pakviesti Nektanebą, o kai jis atvyko, tarė jam: „Aš mačiau sapną ir dievą Amoną, apie kurį man pasakojai. Meldžiu tave, Pranaše, suvesk mane su juo dar kartą. Ir būk atidus dėl to, kada jis ateis pas mane, kad galėčiau geriau pasiruošti savo jaunikiui.“

Jis atsakė: „Visų pirma, valdove, tai, ką matei, buvo sapnas. Kai dievas ateis asmeniškai tavo akivaizdon, jis pasirūpins tavo poreikiais. Bet jei Jūsų Didenybė liepia, duokite man kambarį miegoti, kad galėčiau tarpininkauti jam tavo vardu.“

„Štai, – tarė ji, – gauk kambarį mano apartamentuose. Ir jei man pavyks pastoti nuo šio dievo, aš tave labai pagerbsiu, kaip gali karalienė, ir elgsiuosi su tavimi taip, lyg būtum vaiko tėvas.“

Nektanebas tarė jai: „Yra kai kas, ką privalai žinoti, valdove. Prieš įžengiant dievui, bus toks ženklas: kai vakare sėdėsi savo kambaryje, jei pamatysi gyvatę, šliaužiančią link tavęs, atleisk tarnus, bet negesink lempų, kurias aš tau dabar duodu, meistriškai paruošęs jas uždegti dievo garbei. Vietoj to grįžk į savo karališką lovą ir pasiruošk: užsidenk veidą ir nežiūrėk tiesiai į dievą, kurį matei ateinantį pas tave sapnuose.“

Tai taręs, Nektanebas išėjo, o kitą dieną Olimpija davė jam miegamąjį visai šalia savojo.

Nektanebas pasiruošė sau labai minkštą avino vilną kartu su ragais ant smilkinių, juodmedžio skeptrą, baltus drabužius ir apsiaustą, tiksliai tokios spalvos kaip gyvatė, ir įėjo į miegamąjį, kur Olimpija gulėjo užsiklojusi lovoje. Bet ji žiūrėjo akies krašteliu: ji pamatė jį ateinantį ir neišsigando, nes tikėjosi, kad jis bus toks, koks pasirodė sapne. Lempos užsidegė, ir Olimpija užsidengė veidą. Nektanebas, padėjęs savo skeptrą, įlipo į jos lovą ir gulėjo su ja. Ir jis tarė jai: „Būk stipri, moterie! Tu nešioji įsčiose vyriškos lyties kūdikį, kuris bus tavo keršytojas, karalius ir viso pasaulio valdovas.“ Tada Nektanebas paėmė savo skeptrą, išėjo iš miegamojo ir paslėpė visą rekvizitą, kurį turėjo.

Ryte Olimpija pabudo, nuėjo į Nektanebo kambarį ir pažadino jį iš miego. Jis atsikėlė ir tarė: „Sveika, Karaliene! Kokių naujienų man atneši?“

„Stebiuosi, Pranaše, – atsakė ji, – kad tu dar nežinai. Ar šis dievas sugrįš pas mane? Aš patyriau tokį malonumą iš jo.“

„Klausyk manęs, Karaliene, – tarė jis jai. – Aš esu šio dievo pranašas. Todėl, kai norėsi, suteik man šią vietą miegoti netrukdomam, kad galėčiau atlikti jam deramą apsivalymą. Tada jis ateis pas tave.“

Ji atsakė: „Turėk šią vietą nuo šiol“, ir davė nurodymus, kad jam būtų duoti miegamojo raktai.

Jis pasidėjo savo rekvizitą į slaptą vietą ir eidavo pas ją taip dažnai, kaip Olimpija norėdavo – jai manant, kad jis yra dievas Amonas.

Diena iš dienos jos pilvas didėjo, ir Olimpija paklausė Nektanebo: „Jei Pilypas grįš namo ir ras mane nėščią, ką aš turėsiu sakyti?“

„Nebijok, valdove, – atsakė jai Nektanebas. – Dievas Amonas padės tau šiuo klausimu, pasirodydamas Pilypui jo sapnuose ir leisdamas jam sužinoti, kas įvyko. Dėl to Pilypas negalės tavęs kaltinti.“

Šiuo būdu, taigi, Olimpija buvo apgauta Nektanebo, dėka jo magiškų galių.

Netrukus Nektanebas paėmė jūrinį vanagą ir užbūrė jį. Jis pasakė jam viską, ką norėjo, kad būtų pasakyta Pilypui sapne, naudodamas juoduosius magijos menus jam paruošti. Ir jūrinis vanagas, paleistas Nektanebo, skrido per naktį į vietą, kur buvo Pilypas, ir kalbėjo jam sapne. Pilypas, matydamas vanagą kalbantį su juo, pabudo labai sunerimęs. Todėl nedelsdamas jis pasiuntė pakviesti sapnų aiškintoją, žymų babilonietį, ir papasakojo jam stebuklą, sakydamas: „Mačiau dievą sapne. Jis buvo labai gražus, žilais plaukais ir barzda, ir jis turėjo ragus ant smilkinių, abu tarsi iš aukso; o rankoje jis laikė skeptrą. Buvo naktis, ir jis ėjo pas mano žmoną Olimpiją, gulinčią, ir santykiavo su ja. Tada, kildamas, jis tarė jai: „Moterie, tu pradėjai vyriškos lyties kūdikį, kuris tavimi rūpinsis ir atkeršys už savo tėvo mirtį.“ Ir man pasirodė, kad aš naudojau papiruso giją jai užsiūti ir kad uždėjau ant jos savo antspaudą. O antspaudo žiedas buvo auksinis, su akmeniu, kuriame buvo reljefas, vaizduojantis saulę, liūto galvą ir ietį. Kol aš regėjau šiuos vaizdinius, man atrodė, kad matau vanagą, tupintį virš manęs ir žadinantį mane iš miego savo sparnais. Ką visa tai man reiškia?“

Tad sapnų aiškintojas jam tarė: „Karaliau Pilypai, gyvuok ilgai! Tai, ką matei savo sapne, yra tiesa. Tavo žmonos įsčių užantspaudavimas rodo tavo įsitikinimą, kad tavo žmona iš tikrųjų pastojo: žmonės užantspauduoja pilną indą, ne tuščią. Dėl to, kad užsiuvi ją papirusu – papirusas gaminamas niekur kitur, tik Egipte. Taigi sėkla yra egiptietiška, ir ne prasta, bet akinanti ir šlovinga, kaip rodo aukso žiedas: kas gi yra šlovingiau už auksą, priemonę, per kurią žmonės garbina dievus? Dėl antspaudo su saule, liūto galva apačioje ir ietimi: šis vaikas, kuris gims, pasieks kylančią saulę, kariaudamas su visais – kaip liūtas – ir jėga užimdamas miestus – dėl apačioje esančios ieties. O dėl to, kad matei dievą su avino ragais ir žilais plaukais, tai Libijos dievas, Amonas.“ Tai buvo eksperto interpretacija, ir Pilypui nepatiko tai, ką jis išgirdo.

Dabar Olimpija buvo sielvarte, nes mažai pasitikėjo Nektanebo planu susitvarkyti su Pilypu, ir kai Pilypas grįžo iš karo, pamatė, kad jo žmona nusiminusi, ir tarė jai: „Žmona, kodėl esi nusiminusi dėl to, kas įvyko? Tai kažkieno kito kaltė – tai man buvo parodyta sapne – todėl tu negali būti kaltinama. Mes, karaliai, turime galią viskam, bet neturime galios dievams. Tavo romanas buvo ne su vienu iš žmonių, bet su viena didingiausių būtybių.“ Šiais žodžiais Pilypas pradžiugino Olimpiją, ir ji padėkojo pranašui, kuris leido jai iš anksto sužinoti apie Pilypo patyrimus.

Po kelių dienų Pilypas buvo su Olimpija ir tarė jai: „Tu apgavai mane, žmona: tu pastojai ne nuo dievo, bet nuo kažko kito – ir jis paklius man į rankas!“ Nektanebas tai išgirdo. Rūmuose vyko didelė puota, ir visi vaišinosi su karaliumi Pilypu, švęsdami jo sugrįžimą. Tik karalius Pilypas buvo nusiminęs – nes Olimpija, jo žmona, buvo nėščia. Taigi, visų akivaizdoje, Nektanebas pasivertė į gyvatę, didesnę už pradinę, atšliaužė į pokylių salės vidurį ir taip bjauriai sušnypštė, kad sudrebėjo rūmų pamatai. Karaliaus svečiai pašoko apimti panikos, pamatę gyvatę; tačiau Olimpija atpažino savo jaunikį ir ištiesė jam dešinę ranką. Ir gyvatė pasistiebė, kad padėtų galvą jai ant rankos, ir susirangė ant Olimpijos kelių bei, iškišusi savo dvišakį liežuvį, pabučiavo ją – savo meilės ženklas stebėtojų labui. Ir kol Pilypas tuo pat metu protestavo ir visgi nenumaldomai žvelgė apimtas nuostabos, gyvatė pasivertė ereliu; o kur jis nuskridio, beprasmiška sakyti.

Atgavęs savitvardą, Pilypas tarė: „Žmona, mačiau dievą, ateinantį tau į pagalbą pavojuje, ir tai įrodo jo rūpestį tavimi. Bet šiuo metu nežinau dievo tapatybės: jis man parodė dievo Amono, ir Apolono, ir Asklepijo pavidalus.“

Olimpija atsakė: „Kaip jis man asmeniškai atskleidė, kai atėjo pas mane, jis yra visos Libijos dievas, Amonas.“

Pilypas laikė save laimingu dėl to, ką pamatė: vaikas, kurį nešiojo jo žmona, bus žinomas kaip dievo sėkla.

Po keleto dienų Pilypas sėdėjo viename iš karališkųjų sodų, kur maitinosi daugybė įvairių paukščių. Tada, staiga, vienas paukštis įšoko karaliui Pilypui į sterblę ir padėjo kiaušinį; bet jis nuriedėjo nuo jo kelių ir sudužo krisdamas ant žemės. Iš jo iššoko mažytė gyvatė, kuri apsivijo aplink lukštą ir tada bandė vėl įlįsti ten, iš kur išlindo; bet, įkišusi galvą vidun, ji numirė. Karalius Pilypas buvo tuo sunerimęs, pasiuntė pakviesti aiškintojo ir nupasakojo jam, kas įvyko. Aiškintojas, įkvėptas Dievo, tarė: „Karaliau, tu turėsi sūnų, kuris apkeliaus visą pasaulį, pajungdamas visus savo valdžiai. Bet, pasukęs atgal link savo karalystės, jis mirs jaunas; nes gyvatė yra karališkas žvėris, o kiaušinis, iš kurio gyvatė atsirado, yra kaip pasaulis. Taigi, apjuosęs pasaulį ir norėdamas grįžti ten, iš kur atvyko, jis to nepasieks, bet vietoj to mirs.“ Taigi aiškintojas, išsprendęs problemą, buvo deramai apdovanotas karaliaus Pilypo ir išvyko.

Kai atėjo laikas Olimpijai gimdyti, ji atsisėdo ant gimdymo kėdės ir kentė sąrėmius. Nektanebas stovėjo šalia jos ir, skaičiuodamas dangaus kūnų eigą, atitraukė ją nuo per greito gimdymo. Naudodamas savo magiškas galias, kad smarkiai pakoreguotų dangaus kūnus, jis sužinojo, kokia yra situacija, ir tarė jai: „Moterie, susilaikyk ir nugalėk situaciją, kurią pateikia gamta. Jei pagimdysi dabar, pagimdysi vergišką kalinį arba pabaisą.“

Kai moteris vėl buvo kančiose dėl gimdymo ir nebegalėjo ištverti sąrėmių stiprumo, Nektanebas tarė: „Pakentėk dar šiek tiek, moterie. Jei pagimdysi dabar, tavo palikuonis bus eunuchas ir nevykėlis.“ Be to, su padrąsinimu ir maloniais žodžiais jis instruktavo Olimpiją, kaip laikyti rankas virš gamtos takų, ir pats naudojo savo magiją, kad sulaikytų moters gimdymą.

Dabar dar kartą stebėdamas dangaus kūnų eigą danguje, jis suprato, kad visas kosmosas yra savo zenite; ir pamatė spindesį, šviečiantį iš dangaus, kaip nuo saulės zenite, ir tarė Olimpijai: „Dabar išleisk gimdymo šauksmą!“ Iš tiesų, jis pats ragino jos gimdymą ir sakė jai: „Tu tuoj pagimdysi karalių, kuris valdys pasaulį.“ Ir Olimpija, baubdama garsiau nei karvė, su gera lemtimi pagimdė vyriškos lyties kūdikį. Vaikui krentant ant žemės, buvo nuolatiniai griaustinio trenksmai ir žaibų blyksniai, sujudinę visą pasaulį.

Ryte Pilypas pamatė Olimpijos naujagimį ir tarė: „Norėjau jo neauginti, nes tai nebuvo mano palikuonis; bet kadangi matau, kad sėkla atėjo iš dievo ir kad gimimas buvo specialiai paženklintas dangaus, jis bus auginamas atminimui mano sūnaus nuo ankstesnės žmonos, kuri mirė; ir jis bus vadinamas Aleksandru.“ Taip pasakė Pilypas, ir vaikui buvo skiriamas visokeriopas dėmesys. Ir visoje Makedonijoje, Peloje ir Trakijoje buvo dėvimi vainikai.

Nenoriu ilgai užtrukti ties Aleksandro auklėjimu: jis buvo nujunkytas ir paaugo. Kai tapo vyru, jo išvaizda nebuvo panaši į Pilypo ir, tiesą sakant, net nepanaši į jo motinos Olimpijos ar jo tikrojo tėvo – jis buvo savitas tipas. Iš tiesų, jis turėjo žmogaus pavidalą, bet turėjo liūto karčius ir skirtingų spalvų akis – dešinė akis juoda, kairė pilka – ir dantis aštrius kaip gyvatės; jis demonstravo liūto energiją. Ir nebuvo abejonės, kokia taps jo prigimtis.

Jo auklėtoja buvo Lanikė (Kleito Juodojo sesuo); jo mokyklos prižiūrėtojas ir valdytojas Leonidas; jo pradžios mokytojas Polyneikas; jo muzikos mokytojas Leukipas iš Lemno; jo geometrijos mokytojas Menipas iš Peloponeso; retorikos – Anaksimenas iš Lampsako, Aristoklio sūnus; filosofijos – Aristotelis iš Stageiros, Nikomacho sūnus.

Išklausęs visą kursą, net astronomiją, ir atleistas nuo mokslų, Aleksandras savo ruožtu pradėjo mokyti savo bendramokslius. Jis treniravo juos karui ir, stovėdamas nuošalyje, statė juos į kovą; ir kai matydavo vieną pusę pralaimint prieš kitą, jis pereidavo į pralaiminčiąją pusę ir padėdavo jiems; ir ji vėl pradėdavo laimėti – tad buvo aišku, kad jis yra pergalė. Toks, taigi, buvo Aleksandro auklėjimas.

Vieną dieną Pilypo žirgų augintojai atvedė išskirtinio dydžio kumeliuką iš jo kaimenių ir pristatė jį karaliui Pilypui su žodžiais: „Valdove Karaliau, radome šį žirgą, gimusį karališkose kaimenėse, kurio grožis pranoksta Pegaso. Tad atvedame jį tau, šeimininke.“ Žvelgdamas į jo dydį ir grožį, karalius Pilypas buvo apstulbęs. Reikėjo jų visų jėgos jį sulaikyti, ir žirgų augintojai pridūrė: „Valdove Karaliau, jis yra žmogėdra!“ „Tai tikrai parodo, – atsakė karalius Pilypas, – graikų patarlės „Šalia gėrio stovi blogis“ tiesą. Bet kadangi jau atvedėte jį, aš jį paimsiu.“ Ir jis nurodė savo patarnautojams pagaminti geležinį narvą ir uždaryti žirgą ten be žąslų, „ir visi, kurie nepaklusnūs mano valdžiai ir reikalauja bausmės po nepaklusimo įstatymui arba nuteisti už piratavimą, bus įmesti jam.“ Ir karaliaus nurodymai buvo įvykdyti.

Aleksandras augo, ir kai jam buvo dvylika, jis pradėjo lydėti tėvą kariuomenės manevruose: jis apsiginkluodavo, žygiuodavo kartu su armijomis, šokdavo ant žirgų. Dėl to Pilypas, matydamas jį, sakydavo: „Aleksandrai, mano berniuk, man patinka tavo charakteris ir tavo narsa, jei ne tavo išvaizda – nes ji nepanaši į manąją.“

Visa tai kėlė nerimą Olimpijai; tad ji pasikvietė Nektanebą ir tarė jam: „Ištirk, ką Pilypas ketina daryti su manimi.“ Jis išsidėliojo savo lentelę ir tyrinėjo jos žvaigždes, Aleksandrui sėdint šalia. Ir Aleksandras tarė jam: „Pone, argi šios žvaigždės, apie kurias kalbate, negali būti matomos danguje?“ „Žinoma, gali, berniuk!“ – atsakė jis. Ir Aleksandras tarė jam: „Ar aš negaliu apie jas žinoti?“ „Taip, berniuk, – atsakė jis, – galėsi, kai ateis vakaras.“

Taigi vakare Nektanebas pasiėmė Aleksandrą ir nusivedė jį už miesto į nuošalią vietą ir, žvelgdamas į dangų, rodė Aleksandrui žvaigždes danguje. Bet Aleksandras paėmė jį už rankos, atvedė prie duobės žemėje ir leido jam įkristi. Nektanebas krisdamas patyrė baisų smūgį į pakaušį ir sušuko: „Ak, Aleksandrai, mano berniuk, kodėl nusprendei taip pasielgti?“

Aleksandras atsakė: „Kaltink save, astrologe!“

„Kodėl, berniuk?“ – paklausė jis.

„Todėl, – tarė Aleksandras, – kad tu tyrinėji dangų, nežinodamas dalykų žemėje.“

„Berniuk, – tarė jam Nektanebas, – aš sunkiai sužeistas. Bet joks mirtingasis niekaip negali įveikti savo likimo.“

„Kodėl?“ – paklausė Aleksandras.

„Nes aš buvau perskaitęs savo paties likimą, – tarė jam Nektanebas. – Aš turėjau būti nužudytas savo paties vaiko, ir aš neišvengiau savo likimo: buvau nužudytas tavęs.“

„Tai aš tavo sūnus?“ – paklausė Aleksandras.

Tada Nektanebas papasakojo jam, kaip jis buvo karalius Egipte, pabėgo iš Egipto, atvyko gyventi į Pelą, sutiko Olimpiją ir sudarė jos horoskopą, ir kaip jis ėjo pas ją kaip dievas Amonas ir santykiavo su ja. Su šiais žodžiais jis iškvėpė savo dvasią.

Aleksandras, išgirdęs jį tai sakant ir būdamas įsitikinęs, kad nužudė savo tėvą, buvo sugniuždytas ir nepaliko jo duobėje, bijodamas, kad jis gali tapti maistu žvėrims (buvo naktis, ir tai buvo nuošali vieta). Vedamas sūniškos meilės, jis susijuosė ir drąsiai užsikėlė jį ant pečių; tada nunešė jį savo motinai Olimpijai. Tai pamačiusi Olimpija tarė Aleksandrui: „Kas tai, mano vaike?“ O jis atsakė: „Aš esu kitas Enėjas ir nešu savo Anchizą“, ir ėmėsi detaliai pasakoti jai viską, ką išgirdo iš Nektanebo. Ji buvo apstulbusi ir kaltino save, kad buvo apgauta jo ir jo piktų magiškų įgūdžių svetimavimui. Bet vedama meilės, ji palaidojo jį, kaip derėjo Aleksandro tėvui, ir, pastačiusi kapą, liepė jį ten padėti. Tai vienas iš žymių Apvaizdos stebuklų, kad Nektanebas, egiptietis, gavo laidotuves graikišku stiliumi Makedonijoje, o Aleksandras, makedonietis, gavo laidotuves egiptietišku stiliumi.

Grįžęs iš užsienio, Pilypas nuvyko į Delfus pasiklausti orakulo, kas taps karaliumi po jo. Ir Pitija Delfuose paragavo Kastalijos šaltinio ir su žemės orakulu atsakė taip:

Pilypai, tas bus karalius visame pasaulyje ir pajungs visus savo valdžiai, kas tik užšoks ant žirgo Bucefalo ir prajos per Pelos centrą.

(Jis buvo vadinamas Bucefalu, nes jo blauzda buvo įdaginta jaučio [bus] galva [cephale].) Pilypas, išgirdęs orakulą, tikėjosi kito Heraklio.

Aleksandras turėjo Aristotelį kaip savo vienintelį mokytoją. Daug kitų vaikų mokėsi su Aristoteliu, tarp jų karalių sūnūs, ir vieną dieną Aristotelis paklausė vieno iš jų: „Jei paveldėsi savo tėvo karalystę, ką duosi man, savo mokytojui?“ Jis atsakė: „Tu užimsi unikalią galios poziciją kaip mano bendražygis, ir aš padarysiu tave garsų visur.“

Jis paklausė kito: „Jei tu, berniuk, perimsi savo tėvo karalystę, kaip elgsiesi su manimi, savo mokytoju?“ Jis atsakė: „Aš padarysiu tave ministru ir tarsiuosi su tavimi visais klausimais, kuriems reikia mano sprendimo.“

Ir jis taip pat paklausė Aleksandro: „Jei tu, Aleksandrai, berniuk, perimsi savo tėvo Pilypo karalystę, kaip elgsiesi su manimi, savo mokytoju?“

Aleksandras atsakė: „Ar klausi manęs dabar apie ateities dalykus, nors neturi jokio tikrumo dėl rytojaus? Aš duosiu tau tavo atlygį, kai ateis laikas ir galimybė.“ Ir Aristotelis tarė jam: „Sveikas, Aleksandrai, pasaulio valdove: tu būsi didžiausias karalius.“

Visi mėgo Aleksandrą, nes jis buvo protingas ir geras karys. Tik Pilypas turėjo dviprasmiškų jausmų: jam teikė malonumą matyti tokią karingą dvasią berniuke, bet jam skaudėjo matyti, kad berniukas nepanašus į jį.

Aleksandrui buvo penkiolika, kai atsitiktinai vieną dieną jis ėjo pro vietą, kur buvo uždarytas žirgas Bucefalas. Jis išgirdo siaubingą žvengimą ir, atsisukęs į prižiūrėtojus, paklausė: „Koks tai žvengimas?“ Atsakydamas generolas Ptolemėjas tarė: „Šeimininke, tai žirgas Bucefalas, kurį tavo tėvas uždarė, nes jis buvo žmogėdra.“ Bet žirgas, išgirdęs Aleksandro balso skambesį, vėl sužvengė, ne siaubingai, kaip visais ankstesniais atvejais, bet saldžiai ir aiškiai, tarsi instruktuotas Dievo. Ir kai Aleksandras priėjo prie narvo, tuojau pat žirgas ištiesė savo priekines kojas Aleksandrui ir laižė jį, parodydamas, kas yra jo šeimininkas. Aleksandras stebėjo įspūdingą žirgo išvaizdą ir daugybės sudraskytų žmonių liekanas prie jo kojų, bet pastūmė į šalį žirgo sargybinius ir atidarė narvą. Jis sugriebė jo karčius; šis jam pakluso, ir jis užšoko ant jo be kamanų, tada prajojo per Pelos miesto centrą. Vienas iš žirgų augintojų nubėgo ir informavo karalių Pilypą, kuris buvo už Pelos miesto ribų, ir Pilypas, prisiminęs orakulą, nuėjo pasitikti Aleksandro ir pasveikino jį žodžiais: „Sveikas, Aleksandrai, pasaulio valdove.“ Ir nuo tada mintis apie vaiko ateitį džiugino Pilypą.

Vieną dieną Aleksandras rado savo tėvą laisvą ir, pabučiavęs jį, tarė: „Tėve, prašau, ar leisi man plaukti į Pizą į Olimpines žaidynes – nes norėčiau jose dalyvauti.“

„Tu nori vykti?“ – paklausė Pilypas. – „Tad kokioje sporto šakoje treniravaisi?“

„Noriu dalyvauti vežimų lenktynėse“, – atsakė Aleksandras.

„Mano berniuk, – tarė jis, – aš dabar pat parūpinsiu tau tinkamus žirgus iš savo arklidžių. Taigi jais bus pasirūpinta; bet tu, mano berniuk, privalai treniruotis rimčiau – tai prestižinės varžybos.“

Aleksandras atsakė: „Tėve, tu tiesiog leisk man vykti į varžybas: aš turiu žirgus, kuriuos pats auginau nuo mažens.“

Pilypas pabučiavo Aleksandrą ir, apstulbintas jo ryžto, tarė jam: „Berniuk, jei to nori, tad keliauk su mano palaiminimu.“

Aleksandras nuvyko į uostą ir davė nurodymus pastatyti visiškai naują laivą ir į jį pakrauti žirgus kartu su vežimais. Aleksandras įlipo į laivą kartu su savo draugu Hefaistionu ir po kelionės pasiekė Pizą. Išsilaipinęs jis gavo daugybę dovanų ir nurodė vaikinams nušveisti žirgus. Pats jis išėjo pasivaikščioti su draugu Hefaistionu, ir jie susidūrė su Nikolajumi, Akarnanijos karaliaus Andrėjo sūnumi, vyru, kuris didžiavosi savo turtais ir sėkme – dviem nepastoviais dievais – ir pasitikėjo savo fizine jėga. Jis priėjo prie Aleksandro ir pasveikino jį žodžiais: „Sveikas, jaunuoli!“

„Sveikas ir tu, – atsakė jis, – kas bebūtum ir iš kur beateitum.“

Nikolajus tarė Aleksandrui: „Aš esu Nikolajus, Akarnanijos karalius.“

Bet Aleksandras jam atsakė: „Nesididžiuok taip, karaliau Nikolajau, ir nesipūsk manydamas, kad esi gerai pasirengęs rytojaus gyvenimui: Fortūna nestovi vienoje vietoje, o pokyčiai parodo pagyrūnų menkumą.“

Nikolajus atsakė: „Tai, ką sakai, yra teisinga, bet tai, ką turi omenyje – ne. Kodėl tu čia? Kaip žiūrovas ar kaip dalyvis? Suprantu, kad esi Makedonijos Pilypo sūnus.“

„Gal aš ir jaunas, – atsakė Aleksandras, – bet esu čia tam, kad varžyčiausi su tavimi žirgų lenktynėse.“

„Verčiau, – tarė Nikolajus, – būtum atvykęs į imtynes, boksą ar pankrationą.“

Aleksandras atsakė: „Aš noriu dalyvauti vežimų lenktynėse.“

Tada Nikolajus užvirė iš pykčio ir paniekos Aleksandrui, matydamas, koks jis jaunas, bet nesupratęs jo sielos galybės, ir spjovė jam į veidą sakydamas: „Teneneša tai tau nieko gero! Žiūrėkit, iki ko nusirito Pizos stadionas!“

Tačiau Aleksandras, gamtos išmokytas valdyti savo jausmus, nusišluostė jį įžeidusį spjūvį ir su šypsena, reiškiančia mirtį, tarė: „Nikolajau, aš tave tuojau pat nugalėsiu, o tavo tėvynėje Akarnanijoje paimsiu tave į nelaisvę.“ Ir jie išsiskyrė kaip priešai.

Po kelių dienų atėjo varžybų laikas. Į vežimų lenktynes užsiregistravo devyni vyrai, keturi iš jų – karalių sūnūs: pats Nikolajus Akarnanietis, Ksantijas Bojotietis, Kimonas Korintietis ir Aleksandras Makedonietis. Likusieji buvo satrapų ir generolų sūnūs. Viskas varžyboms buvo paruošta, įskaitant urną, iš kurios dabar buvo traukiami burtai. Nikolajus ištraukė pirmą vietą, Ksantijas – antrą, Kimonas – trečią, Kleitomachas – ketvirtą, Aristipas iš Olinto – penktą, Pieras iš Fokėjos – šeštą, Kimonas iš Lindo – septintą, Aleksandras iš Makedonijos – aštuntą, Nikomachas iš Lokrų – devintą. Tada jie užsiėmė pozicijas lenktynėms. Trimitas davė signalą pradėti. Gardų starto vartai buvo atidaryti. Visi milžinišku greičiu šoko į priekį – pirmas ratas, antras, trečias ir ketvirtas. Dabar esantys gale sulėtėjo, nes jų žirgai pavargo; bet Aleksandras važiavo ketvirtoje pozicijoje, o už jo buvo Nikolajus, kuris stengėsi ne tiek laimėti, kiek nužudyti Aleksandrą: Nikolajaus tėvą kare nužudė Pilypas. Aleksandras buvo pakankamai protingas, kad tai suprastų, ir kai pirmaujantys važnyčiotojai privertė vienas kitą griūti, jis leido Nikolajui pravažiuoti. O Nikolajus, nepastebėjęs spąstų, aplenkė jį, galvodamas apie pergalės vainiką. Dabar jis važiavo pirmoje pozicijoje, bet po dviejų ratų dešinysis Nikolajaus žirgas suklupo užkliudęs vežimo priekį, ir priekiniai žirgai krito kartu su juo, o Nikolajus iškrito. Aleksandras, dėka savo žirgų greičio, praskriejo pro šalį ir pravažiuodamas sugriebė Nikolajaus užpakalinių žirgų dišlių, ir visas Nikolajaus vežimas subyrėjo kartu su važnyčiotoju, o Nikolajus žuvo. Dabar liko Aleksandras ir niekas kitas, o žuvusysis patyrė tai, ką sako patarlė: „Kas kitam kasa duobę, pats į ją įkrenta.“

Tada Aleksandras buvo karūnuotas ir, dėvėdamas laukinio alyvmedžio pergalės vainiką, nuėjo į Olimpinio Dzeuso šventyklą. Ir Dzeuso pranašas jam tarė: „Aleksandrai, Olimpinis Dzeusas tau skelbia šią pranašystę: „Būk džiugus! Kaip nugalėjai Nikolajų, taip nugalėsi daugelį savo karuose.“

Aleksandras, gavęs šį ženklą, grįžo pergalingas į Makedoniją ir rado, kad jo motina Olimpija buvo išskirta karaliaus Pilypo ir kad Pilypas vedė Lisijo seserį, vardu Kleopatra. Pilypo vestuvės vyko būtent tą dieną, ir Aleksandras, dėvėdamas savo Olimpinės pergalės vainiką, įžengė į pokylį ir tarė karaliui Pilypui: „Tėve, priimk mano pirmųjų pastangų pergalės vainiką. O kai aš savo ruožtu atiduosiu savo motiną Olimpiją kitam karaliui, pakviesiu tave į Olimpijos vestuves.“ Tai taręs, Aleksandras atsigulė priešais savo tėvą Pilypą, bet Pilypą įskaudino Aleksandro žodžiai.

Tada Lisijas, juokdarys, gulėjęs prie stalo, tarė Pilypui: „Karaliau Pilypai, visų miestų valdove, dabar švenčiame tavo vestuves su Kleopatra, garbinga dama, su kuria susilauksi teisėtų vaikų, ne svetimavimo vaisių – ir jie bus panašūs į tave.“ Išgirdęs Lisiją tai sakant, Aleksandras supyko ir sureagavo akimirksniu, sviedęs savo taurę į Lisiją; ji pataikė jam į smilkinį ir jį užmušė. Pilypas, matydamas, kas įvyko, atsistojo su kardu rankoje – nukreiptu įniršyje į Aleksandrą – ir pargriuvo, užkliuvęs už gulto kojūgalio.

Aleksandras nusijuokė ir tarė Pilypui: „Štai vyras, trokštantis užimti visą Aziją ir pajungti Europą iki pat pamatų – o pats nepajėgia žengti nė vieno žingsnio.“ Ir šiais žodžiais Aleksandras atėmė kardą iš Pilypo, savo tėvo, ir paliko visus svečius pusiau išžudytus. Tai buvo lygiai kaip stebint kentaurų istoriją: vieni slėpėsi po gultais, kiti dangstėsi stalais, treči ir slėpėsi tamsiuose kampuose. Rezultatas buvo toks, kad galėjai matyti Aleksandrą kaip kitą, šių dienų Odisėją, žudantį Penelopės jaunikius.

Tada Aleksandras nuėjo ir atvedė savo motiną Olimpiją į rūmus, tapdamas keršytoju už jos santuoką, o Lisijo seserį Kleopatrą išvijo į tremtį. Asmens sargybiniai pakėlė karalių Pilypą ir paguldė jį ant gulto – itin prastos būklės.

Dešimt dienų vėliau Aleksandras atėjo pas Pilypą ir, atsisėdęs šalia jo, tarė jam: „Karaliau Pilypai – vadinsiu tave vardu, kad nepatirtum nemalonumo būti vadinamas tėvu mano lūpomis – atėjau pas tave ne kaip sūnus, bet kaip draugas, kad įsikiščiau dėl tavo neteisingo elgesio su žmona.“

Pilypas tarė jam: „Tu pasielgei blogai, Aleksandrai, nužudydamas Lisiją už netinkamus žodžius, kuriuos jis ištarė.“

„O tu, – atsakė Aleksandras, – pasielgei puikiai, atsistodamas su pakeltu kardu prieš savo vaiką, norėdamas mane nužudyti, ir norėdamas vesti kitą, nors tavo ankstesnė žmona Olimpija nepadarė tau nieko blogo? Tad kelkis ir susiimk – aš žinau, kas daro tavo kūną vangų – ir pamirškime šias klaidas. Aš dabar kreipsiuosi į Olimpiją, savo motiną, kad ji susitaikytų su tavimi: ji bus įtikinta savo sūnaus – net jei tu nesi pasiruošęs būti vadinamas mano tėvu!“

Su šiais žodžiais Aleksandras išėjo ir, nuėjęs pas savo motiną Olimpiją, tarė jai: „Motina, nepyk dėl to, ką padarė tavo vyras. Jis nežino apie tavo neištikimybę, tuo tarpu aš, egiptiečio tėvo sūnus, esu gyvas įrodymas prieš tave. Tad eik ir kreipkis į jį, kad susitaikytumėte: žmonai yra padoru užimti antrą vietą po vyro.“ Ir jis nuvedė savo motiną pas karalių Pilypą, savo tėvą, ir tarė: „Tėve, atsisuk į savo žmoną – dabar vadinsiu tave tėvu, nes tu savo ruožtu klausai savo vaiko patarimo. Mano motina stovi šalia tavęs dėl daugybės mano raginimų jai ateiti pas tave ir pamiršti tai, kas buvo padaryta. Dabar apkabinkite vienas kitą: nėra gėdos jums tai daryti mano akivaizdoje – juk aš gimiau iš jūsų.“ Taip sakydamas jis sutaikė savo tėvus, ir visi makedoniečiai stebėjosi juo. Ir nuo tada žmonės, kurie tuokėsi, vengė minėti Lisijo vardą, kad paminėjus jo vardą jie nebūtų išskirti.

Metonės miestas sukilo prieš Pilypą. Taigi Pilypas pasiuntė Aleksandrą su didele kariuomene vadovauti karui. Bet Aleksandras, atvykęs į Metonę, protingais argumentais įtikino juos atnaujinti ištikimybę.

Grįžęs iš Metonės ir nuėjęs pas savo tėvą Pilypą, jis stovėjo ir pamatė priešais save vyrus, vilkinčius svetimšalių drabužiais. Jis paklausė apie juos: „Kas šie žmonės?“ ir gavo atsakymą: „Darijaus, Persijos karaliaus, satrapai.“

Aleksandras paklausė jų: „Ko čia atvykote?“

„Reikalauti iš tavo tėvo įprasto mokesčio“, – atsakė jie jam.

„Kieno vardu, – paklausė jų Aleksandras, – reikalaujate mokesčio?“

Darijaus satrapai atsakė jam: „Darijaus, Žemės karaliaus, vardu.“

„Jei dievai, – tarė jiems Aleksandras, – davė žmonėms žemę kaip dovaną jų pragyvenimui, argi Darijus ima procentą nuo dievų dovanos?“ Ir vėl jis tarė, bandydamas juos: „Ką norėtumėte paimti?“

„Šimtą auksinių kiaušinių, – pasakė jie jam, – pagamintų iš dvidešimties svarų aukso.“

Atsakydamas Aleksandras tarė jiems: „Nedera Pilypui, makedoniečių karaliui, mokėti duoklę barbarams: niekam, kas to užsigeidžia, nėra leista paversti graikus savo pavaldiniais.“ Taigi Aleksandras pasakė Darijaus satrapams: „Grįžkite ir pasakykite Darijui: „Aleksandras, Pilypo sūnus, šiuo praneša tau: „Kai Pilypas buvo vienas, jis mokėjo tau duoklę. Bet dabar jis susilaukė sūnaus Aleksandro, jis nebe moka tau duoklės, ir, tiesą sakant, duoklę, kurią esi paėmęs iš jo, aš atvyksiu asmeniškai ir atsiimsiu.“ Ir su šiais žodžiais jis išsiuntė pasiuntinius, net nesiteikdamas parašyti karaliui, kuris juos atsiuntė. Pilypas, graikų karalius, džiaugėsi tuo, matydamas Aleksandro drąsos stilių.

Pasiuntiniai, tačiau, paėmė šiek tiek pinigų ir davė juos vienam savo draugui graikui, kuris buvo tapytojas, ir jis jiems padarė miniatiūrinį Aleksandro portretą, kurį jie nunešė Darijui į Babiloną, kai pranešė jam viską, ką Aleksandras jiems pasakė.

Dabar kitas miestas Trakijoje sukilo prieš Pilypą, ir jis pasiuntė Aleksandrą su dideliu skaičiumi karių kariauti su juo.

Peloje buvo vyras, vardu Pausanijas, svarbus ir labai turtingas žmogus, kuris buvo visų tesalonikiečių vadas. Šis vyras buvo įsimylėjęs Olimpiją, Aleksandro motiną, ir siuntė pas ją žmones, kad įtikintų ją palikti Pilypą, savo vyrą, ir ištekėti už jo, siųsdamas jai daugybę dovanų. Bet Olimpija atsisakė; tad Pausanijas patraukė į vietą, kur buvo Pilypas, sužinojęs, kad Aleksandras išvykęs į karą, ir atvyko tuo metu, kai vyko sceninės varžybos. Pilypas vadovavo renginiui Olimpijos teatre, kai Pausanijas pasirodė teatre su kardu rankoje ir būriu kitų drąsių vyrų, ketindamas nužudyti Pilypą, kad galėtų pagrobti Olimpiją. Jis užpuolė jį ir smogė kardu į šoną, bet nepajėgė jo nužudyti. Teatre kilo sąmyšis. Ir Pausanijas nuskubėjo į rūmus pagrobti Olimpijos.

Atsitiko taip, kad Aleksandras tą pačią dieną grįžo pergalingas iš karo ir pamatė didžiulį sambrūzdį mieste. Jis paklausė, kas atsitiko, ir jam buvo pasakyta: „Pausanijas yra rūmuose ir ketina pagrobti Olimpiją, tavo motiną.“ Ir tuojau pat jis įėjo vidun su tais sargybiniais, kuriuos turėjo su savimi, ir rado Pausaniją smurtu laikantį rėkiančią Olimpiją. Aleksandras norėjo smogti jam ietimi, bet bijojo, kad gali pataikyti ir į motiną: jis laikė ją su didele jėga. Bet Aleksandras atplėšė Pausaniją nuo motinos ir smogė jam ietimi, kurią laikė. Sužinojęs, kad Pilypas vis dar gyvas, jis nuėjo pas jį ir paklausė: „Tėve, ką nori daryti su Pausaniju?“ „Atvesk jį čia pas mane“, – atsakė jis. Ir kai jie atvedė jį, Aleksandras paėmė durklą, įdėjo jį į Pilypo, savo tėvo, ranką ir privedė Pausaniją prie jo. Ir Pilypas sugriebė jį ir perpjovė jam gerklę. Ir Pilypas tarė Aleksandrui:

„Aleksandrai, mano berniuk, man ne sielvartas mirti: aš atkeršijau, šitaip nužudydamas savo priešą. Taigi Amonas, Libijos dievas, buvo teisus, kai sakė Olimpijai, tavo motinai: „Tu turėsi įsčiose vyriškos lyties kūdikį, kuris atkeršys už savo tėvo mirtį.“ Tai taręs, Pilypas mirė. Jam buvo surengtos karališkos laidotuvės, ir jose dalyvavo visa Makedonija.

Kai Peloje buvo atkurta ramybė, Aleksandras priėjo prie savo tėvo Pilypo statulos ir visu balsu sušuko: „Pelos ir Makedonijos sūnūs, ir graikai, ir amfiktionai, ir spartiečiai, ir korintiečiai, junkitės prie manęs, savo ginklo draugo, ir prisiekite man žygiuoti prieš barbarus ir išlaisvinti mus iš vergovės persams, kad mes, būdami graikai, nustotume būti barbarų vergais.“ Ir pasakęs šią kalbą, Aleksandras išleido karališkus ediktus kiekviename mieste. Tada vyrai susirinko iš visų valstybių ir atvyko į Makedoniją – visi savanoriai, tarsi pašaukti dievo siųsto balso – prisijungti prie žygio. Aleksandras atidarė savo tėvo ginklinę ir išdavė jauniems vyrams pilną karinę įrangą. Ir be to, jis atvedė visus savo tėvo Pilypo sargybinius, jau senus vyrus, ir tarė jiems: „Veteranai ir galingi ginklo draugai, sutikite pridėti savo pasižymėjimą prie Makedonijos žygio ir žygiuokite su mumis į karą!“

„Karaliau Aleksandrai, – atsakė jie, – mes pasenome žygiuodami su tavo tėvu, karaliumi Pilypu, ir mūsų kūnai nebėra pakankamai stiprūs prilygti mūsų priešininkams. Todėl prašome būti atleisti nuo tarnybos tau vadovaujant.“

„Bet aš dar labiau trokštu, – atsakė jiems Aleksandras, – žygiuoti su jumis, jei esate seni: senatvė dažnai yra stipresnė už jaunystę. Iš tiesų, dažnu atveju jaunystė, pasitikėdama kūno veiksmingumu, nukrypsta į neapgalvotus veiksmus, randa svarstykles nusvirusias jos nenaudai ir susiduria su staigiu pavojumi, tuo tarpu senas žmogus pirmiausia pagalvoja ir tik tada veikia, naudodamasis nuovoka, kad išvengtų pavojaus. Tad jūs, ponai, žygiuokite su mumis; jūs nebūsite rikiuojami prieš priešą, bet parodysite savo ryžtą drąsindami jaunus vyrus. Abiejų indėlis yra būtinas; tad paremkite armiją savo protu: karo vedimui taip pat reikia intelekto. Faktas tas, kad jei apsvarstysite mūšį, taps aišku, jog jūsų pačių saugumas taip pat priklauso nuo tėvynės pergalės: jei mes būsime nugalėti, priešas nesulauks jokio pasipriešinimo, išskyrus tuos, kurie netinkami dėl amžiaus; o jei mes laimėsime, pergalė atspindės patarėjų nuovoką.“ Taip kalbėdamas Aleksandras savo žodžiais įtikino visus veteranus sekti paskui jį.

Taigi Aleksandras paveldėjo savo tėvo Pilypo karalystę būdamas aštuoniolikos metų. O neramumus, kilusius dėl Pilypo mirties, numalšino Antipatras, protingas ir greitai mąstantis žmogus. Jis nusivedė Aleksandrą, ginkluotą krūtinšarviais, į teatrą ir išdėstė daugybę argumentų, ragindamas makedoniečius paremti Aleksandrą.

Aleksandras, atrodo, buvo sėkmingesnis už savo tėvą Pilypą ir nedelsdamas ėmėsi didžių reikalų. Jis surinko visus savo tėvo karius, suskaičiavo juos ir rado, kad yra 20 000 raitelių (įskaitant 8 000 ginkluotų krūtinšarviais), 15 000 pėstininkų, 5 000 trakiečių, 30 000 amfiktionų, spartiečių, korintiečių ir tesalonikiečių. Jis nustatė, kad visų esančiųjų bendras skaičius buvo 70 000, bei 6 590 lankininkų.

Kadangi ilyrai, pajonai ir tribalai sukilo, jis žygiavo prieš juos, bet kol jis kovojo su šiomis tautomis, sukilo Graikija. Pasklido gandas, kad Aleksandras, makedoniečių karalius, buvo nužudytas kare, ir sakoma, kad Demostenas atvedė sužeistą vyrą prieš Atėnų susirinkimą, kuris tvirtino matęs Aleksandrą gulintį negyvą. Kai tėbiečiai tai sužinojo, jie išpjovė įgulą, kurią Pilypas buvo įkurdinęs Kadmėjoje po Chaironėjos mūšio. Pasakojama, kad Demostenas įtikino juos tai padaryti. Aleksandras įniršęs užpuolė tėbiečius. Ir tėbiečiai gavo ženklų apie nelaimes, kurios jų laukė: voras nuaudė tinklą virš Demetros šventyklos, o šaltinio „Dirkė“ vanduo tapo kruvinas.

Karalius užėmė ir sugriovė visą miestą, pasigailėdamas tik Pindaro namų. Taip pat manoma, kad jis privertė fleitininką Ismeniją groti griaunant miestą. Taigi graikai išsigando: jie išrinko Aleksandrą savo vadu ir perdavė jam Graikijos valdymą.

Grįžęs į Makedoniją, jis viską paruošė ekspedicijai per Aziją, pastatydamas liburnų kreiserius ir triremas bei labai didelį skaičių karo laivų. Jis susodino visus savo karius ir sukrovė vežimus kartu su visokiais ginklais. Ir, pasiėmęs 50 000 talentų aukso, jis davė įsakymą ir atvyko į Trakijos regioną, kur paėmė 5 000 rinktinių vyrų ir 500 talentų aukso. Ir visi miestai jį priėmė su vainikais.

Prie Helesponto jis paėmė laivus ir iš Europos pasiekė Aziją. Ten jis įsmeigė savo ietį į žemę ir pareiškė teises į Aziją užkariavimo teise. Iš ten Aleksandras atvyko prie Graniko upės, kaip ji vadinama: Darijaus satrapai ją gynė. Po galingo mūšio Aleksandras buvo pergalingas. Jis paėmė grobį ir nusiuntė jį atėniečiams bei savo motinai Olimpijai kaip dovaną. Jis nusprendė pirmiausia pajungti pakrančių sritis, tad užėmė Joniją, po to Kariją, po kurios paėmė Lidiją ir turtus Sarduose. Ir jis užkariavo Frigiją, Likiją ir Pamfiliją – kur įvyko kažkas nuostabaus: Aleksandras su savimi neturėjo laivų, bet dalis jūros atsitraukė, kad leistų jo pėstininkams pereiti.

Spausdamas tolyn, jis susitiko su savo laivynu ir persikėlė į Siciliją. Pajungęs keletą žmonių, kurie jam priešinosi, jis persikėlė į Italijos žemę. Ir romėnų generolai atsiuntė Marką, vieną iš savo generolų, su perlų vainiku ir kitu brangakmenių vainiku, sakydami jam: „Mes pridedame prie tavo karūnų, Aleksandrai, romėnų ir kiekvienos žemės karaliau“, atnešdami jam taip pat penkis šimtus svarų aukso. Aleksandras, priimdamas jų dovanas, pažadėjo padaryti juos didžius ir galingus ir paėmė iš jų du tūkstančius lankininkų ir keturis šimtus talentų.

Iš ten jis persikėlė į Afriką. Ir Afrikos generolai pasitiko jį ir maldavo laikytis atokiau nuo jų miesto, Kartaginos. Bet Aleksandras paniekino jų silpnumą ir tarė jiems: „Arba tapkite stipresni, arba mokėkite duoklę stipresniems už jus.“

Išvykęs iš ten, jis perėjo visą Libiją ir pasiekė Amono šventyklą. (Jis įlaipino didžiąją dalį savo karių į laivus ir nurodė jiems plaukti į Protėjo salą ir laukti jo ten, kol jis pats nuvyko aukoti Amonui, manydamas, kad buvo pradėtas Amono.) Jis meldėsi jam šiais žodžiais: „Tėve Amonai, jei ta, kuri mane pagimdė, sako tiesą teigdama, kad aš buvau pradėtas tavęs, duok man orakulą!“ Ir Aleksandras pamatė Amoną, apkabinantį jo motiną Olimpiją ir sakantį jam: „Aleksandrai, mano vaike, tu esi mano sėkla.“ Sužinojęs tikrąją Amono galią, Aleksandras atnaujino jo šventyklą, paauksavo jo stabą ir pašventino jį šiuo įrašu:

ALEKSANDRO PASKYRIMAS SAVO TĖVUI, DIEVUI AMONUI.

Jis taip pat paprašė gauti iš jo orakulą apie tai, kur galėtų įkurti miestą, pavadintą savo vardu, kad jis išliktų amžinai jo atminimui. Ir jis pamatė Amoną, senyvą, auksaplaukį, su avino ragais ant smilkinių, sakantį jam:

O Karaliau, į tave kreipiasi avino ragais pasipuošęs Febas:
Jei nori per amžius nesuteptas išlaikyti savo jaunystę,
Įkurk savo miestą, labai garsų, priešais Protėjo salą,
Kuriai vadovauja Laikas, Turto sūnus, pats jos viešpats,
Sukantis beribį pasaulį ant savo penkių viršūnių gūbrių.

Gavęs šį orakulą, Aleksandras bandė išsiaiškinti, kokia sala turėta omenyje sakant „Protėjo sala“ ir kas buvo tas dievas, kuris jai vadovavo. Ir kol Aleksandras bandė tai išsiaiškinti, jis paaukojo dar vieną auką Amonui ir nukeliavo į kaimą Libijoje, kur leido savo kariams pailsėti.

Kai Aleksandras ten vaikščiojo, prabėgo milžiniškas elnias ir įlindo į brūzgynus. Aleksandras pašaukė lankininką ir nurodė jam nušauti žvėrį. Lankininkas įtempė lanką, bet nepataikė į elnią, ir Aleksandras tarė jam: „Bičiuli, tai buvo nepataikymas [paratonon]“; ir dėl to ta vieta buvo pavadinta Paratone dėl Aleksandro sušukimo. Taigi jis pastatė ten nedidelį miestelį ir, pakvietęs tam tikrus vietinius geros kilmės žmones, davė jiems ten namus, pavadindamas vietą Paratone.

Keliaudamas toliau iš ten, jis atvyko į Tafosirioną. Tada jis paklausė vietinių apie šio pavadinimo priežastį, ir jie jam pasakė, kad šventykla buvo Ozyrio kapas [taphos]. Taigi, paaukojęs ir ten, jis pasiekė savo kelionės pabaigą ir atvyko į dabartinės Aleksandrijos žemę ir pamatė didžiulį plotą, besidriekiantį tiek, kiek akys užmato, kuriame buvo dvylika kaimų. Aleksandras pažymėjo miesto ilgį nuo Pandisio, kaip jis vadinamas, iki Herakleotikos žiočių; o plotį nuo Mendeso rajono iki mažojo Hormupolio (jis buvo vadinamas Hormupoliu, ne Hermupoliu, nes visi, plaukiantys žemyn Nilu, ten prisišvartuodavo [pros-hormein]). Taigi iki tos vietovės karalius Aleksandras pažymėjo miestą, ir iki šios dienos ji registruojama kaip aleksandriečių teritorija.

Karaliui Aleksandrui Kleomenas iš Naukračio ir Deinokratas iš Rodo patarė nekurti miesto tokiu dideliu mastu, „nes nesugebėsi rasti pakankamai žmonių jam užpildyti; ir net jei rasi, administracija nepajėgs tiekti maisto, kurio jam reikėtų. Be to, miesto gyventojai kariaus vieni su kitais dėl jo pernelyg didelio ir beribio dydžio: tai maži miestai konstruktyviai mąsto kartu ir kuria konstruktyvius planus miesto labui; tuo tarpu, jei pastatysi jį milžinišku mastu, kurį suplanavai, tarp gyventojų kils nesutarimų ir nesantaikos, nes gyventojų skaičius bus beribis.“ Aleksandras buvo įtikintas ir pavedė architektams išplanuoti miestą tokiu mastu, kokio jie norėjo, ir jie, vadovaujami karaliaus Aleksandro nurodymų, pažymėjo miesto ilgį nuo Drakono upės prie sausumos nerijos su Tafosirionu ant jos iki Agatodaimono upės prie Kanobo, o plotį nuo Mendeso rajono iki Eurilochiono ir Melantiono. Ir Aleksandras įsakė tiems, kurie gyveno šioje teritorijoje trisdešimties mylių atstumu nuo miesto, persikelti į miesto rajonus, suteikdamas jiems žemės plotus ir teisę vadintis aleksandriečiais. Vyriausieji rajonų pareigūnai buvo Eurilochas ir Melantas – iš kur ir kilo pavadinimai.

Aleksandras dėl miesto tarėsi ir su kitais meistrais statytojais, įskaitant akmentašį Numeniją, inžinierių Kleomeną iš Naukračio ir Kraterą iš Olinto. Numenijas turėjo brolį, vardu Hiponomas: šis vyras patarė Aleksandrui statyti miestą ant tinkamų pamatų ir įrengti vandens kanalus bei nuotekų vamzdžius, išleidžiančius į jūrą – ir tai vadinama hiponomu, nes jis tai sugalvojo.

[Nuo kranto jis pamatė salą jūroje ir paklausė, kaip ji vadinasi. „Faras“, – atsakė vietiniai. – „Ten gyveno Protėjas. Ir mes taip pat turime jo kapą, kurį garbiname, ant aukšto kalno.“ Jie nuvedė jį į tai, kas dabar vadinama Herojaus šventykla, ir parodė jam karstą. Jis paaukojo herojui Protėjui ir, matydamas, kad kapas laikui bėgant sunyko, davė nurodymus greitai jį atstatyti.]

Aleksandras įsakė pažymėti miesto perimetrą, kad galėtų jį apžiūrėti. Taigi darbininkai pažymėjo miestą kvietiniais miltais, bet atskrido visokių paukščių, sulese miltus ir nuskrido. Aleksandras labai sunerimo, ką šis ženklas galėtų reikšti; tad jis pasiuntė pakviesti aiškintojų ir papasakojo jiems, kas nutiko. Jų atsakymas buvo: „Miestas, kurį tu, Karaliau, įsakei pastatyti, maitins visą pasaulį, ir jame gimusių žmonių bus randama visur: paukščiai skraido aplink visą pasaulį.“

Taigi jis davė nurodymus miesto statybai. Kai jis paklojo pamatus didžiajai miesto daliai ir jį pažymėjo, Aleksandras įrašė penkias raides – A B G D E – A reiškė „Aleksandras“, B – „Karalius“ [Basileus], G – „Giminės“ [Genos], D – „Dzeuso“ [Dios], E – „Įkūrė [Ektisen] nepakartojamą miestą“. Asilai ir mulai dirbo. Bet kai buvo statomi šventyklos vartai, staiga nukrito milžiniška ir labai sena plokštė, padengta raidėmis, ir iš jos išlindo daugybė gyvačių bei sušliaužė į namų, kurių pamatai jau buvo pakloti, įėjimus. (Aleksandras vis dar dalyvavo įkuriant miestą Tybi mėnesio – tai yra sausio – jaunatį, įskaitant pačią šventyklą.) Ir štai kodėl durininkai garbina šias gyvates kaip Gerąsias Dvasias, įeinančias į namus (jos nėra nuodingos); ir jie vainikuoja savo darbinius gyvulius ir leidžia jiems pailsėti. Štai kodėl iki šios dienos aleksandriečiai išlaikė paprotį švęsti šventę dvidešimt penktąją Tybi dieną.

Aleksandras rado kulto statulą, pastatytą ant aukštų kalvų, kartu su Heliono stulpais ir Herojaus šventykla. Be to, jis ieškojo Sarapejono, pagal orakulą, kurį jam davė Amonas. (Jis kalbėjo jam orakule taip:

O Karaliau, į tave kreipiasi avino ragais pasipuošęs Febas:
Jei nori per amžius nesuteptas išlaikyti savo jaunystę,
Įkurk savo miestą, labai garsų, priešais Protėjo salą,
Kuriai vadovauja Laikas, Turto sūnus, pats jos viešpats,
Sukantis beribį pasaulį ant savo penkių viršūnių gūbrių.

Taigi Aleksandras ieškojo to, kuris viską mato.) Priešais Herojaus šventyklą jis pastatė didelį aukurą, dabar vadinamą Aleksandro aukuru, prie kurio atšventė brangią auką. Ir jis sukalbėjo šią maldą: „Tu esi dievas, kuris rūpinasi šia žeme ir stebi beribį pasaulį – tai aišku. Pats dabar priimk mano auką ir būk mano pagalbininkas karuose.“ Tai taręs, jis padėjo aukas ant aukuro. Tada staiga nusileido didžiulis erelis ir pagriebė atnašos vidurius, nusinešė juos oru ir numetė ant kito aukuro. Aleksandras, stebėdamas tą vietą, greitai ten nuėjo ir pamatė vidurius gulinčius ant aukuro. Aukurą, kaip jis pamatė, buvo pastatę senovės žmonės. Ten buvo aptvaras, kurio viduje pirmininkavo medinis stabas. Dešine ranka jis glostė daugiabriaunį žvėrį; kairėje rankoje laikė skeptrą. O šalia stabo buvo didžiulė mergelės statula. Tad jis paklausė ten gyvenančių žmonių, koks tai vietos dievas. Jie atsakė, kad nežino, bet iš protėvių paveldėjo tradiciją, jog tai buvo Dzeuso ir Heros šventykla.

Čia jis pamatė ir obeliskus, kurie iki šios dienos stovi Sarapejone, už dabartinio aptvaro ribų. Ant jų buvo įrašytos hieroglifų raidės tokio turinio:

[Aš, Sesonchosis, Egipto karalius ir pasaulio valdovas, pastačiau ir paskyriau tai Sarapiui, pirmajam dievui, apsireiškusiam šiai žemei. (Sarapis tada pasirodo sapne Aleksandrui, išpranašauja, kad Aleksandrija iš tiesų įamžins Aleksandro atminimą ir jos vardas nebus pakeistas, bei pasakoja apie jos būsimą klestėjimą.)] Tikrojo miesto atlygis [bus]: …turintis puikių šventyklų, išskirtinis milžinišku gyventojų skaičiumi, pranašesnis savo sveiku klimatu. Ir aš būsiu jo gynėjas ir sulaikysiu nelaimes, ar tai badą, ar žemės drebėjimą, kad jos neįsigalėtų: vietoj to jos greitai praeis pro miestą, kaip sapnas. Daugybė karalių ateis į jį ne kariauti, bet pagerbti. Ir kai tapsi dievu, tavo kūnas nuolat gaus pagarbą ir dovanas iš daugybės karalių, ir tu gyvensi mieste, miręs ir visgi ne miręs: nes tu turėsi miestą, kurį įkuri, kaip savo kapą.

Priimk dabar, Aleksandrai, glaustą mano tapatybės įrodymą: pridėk dukart šimtą [S] ir vieną [A]; tada dar šimtą [R] ir vieną [A]; tada keturis kartus dvidešimt [P] ir dešimt [I]; ir, paėmęs pirmąją raidę, padėk ją į galą – tada suprasi, kas tau pasirodė.

Pateikęs šį orakulą, jis pasitraukė. Aleksandras, prisiminęs orakulą, suprato, kad tai buvo SARAPIS. Miesto išplanavimas yra toks, kokį surengė Aleksandras, ir miestas buvo įkurtas, stiprėdamas diena iš dienos.

Aleksandras paėmė savo armijas ir nuskubėjo į Egiptą. Kai jis atvyko į Memfio miestą, egiptiečiai vainikavo jį Egipto karaliumi Hefesto soste. Memfyje Aleksandras pamatė aukštą juodo akmens statulą su šiuo įrašu ant pjedestalo:

ŠIS PABĖGĘS KARALIUS VĖL SUGRĮŠ Į EGIPTĄ,

NE SENAS, BET JAUNAS, IR MŪSŲ PRIEŠUS PERSUS

JIS MUMS PAJUNGS.

Aleksandras paklausė, kieno tai statula, ir pranašai jam pasakė: „Ši statula yra paskutinio Egipto karaliaus Nektanebo. Kai persai atėjo nuniokoti Egipto, jis savo magiškomis galiomis pamatė Egipto dievus, vedančius priešo armijas link mūsų, ir Egiptą naikinamą jų. Tada jis suprato gresiančią išdavystę ir pabėgo. Bet kai mes surengėme jo paiešką ir paklausėme dievų, kur pabėgo mūsų karalius Nektanebas, jie mums davė šį atsakymą:

Šis pabėgęs karalius vėl sugrįš į Egiptą, ne senas, bet jaunas, ir jūsų priešus persus jis jums pajungs.“

Kai Aleksandras tai išgirdo, jis užšoko ant statulos ir apkabino ją, sakydamas: „Tai mano tėvas – aš esu jo sūnus. Tai, ką orakulas jums pasakė, nebuvo melas. Bet mane stebina tai, kad buvote užimti barbarų, nors turite nenugalimas sienas, kurių priešas negalėjo nugriauti. Tai turi būti Apvaizdos iš aukščiau veikimas ir dievų teisingumas, kad jūs, turintys derlingą žemę ir natūralią upę jai tręšti, esate pajungti ir valdomi žmonių, kurie neturi šių privalumų; kitaip, neturėdami jų, barbarai žūtų.“ Ir taip sakydamas, jis pareikalavo iš jų duoklės, kurią jie mokėdavo Darijui, sakydamas jiems: „Ne tam, kad surinkčiau ją į savo iždą, bet tam, kad išleisčiau ją jūsų miestui, Egipto Aleksandrijai, pasaulio sostinei.“ Kai jis tai pateikė tokiu būdu, egiptiečiai džiaugsmingai davė jam didelius kiekius pinigų; ir su pagarba bei visa šlove jie palydėjo jį išvykstantį prie Pelusijo.

Jis pasiėmė savo armijas ir žygiavo į Siriją. Ten jis užverbavo du tūkstančius šarvuotų raitelių ir atvyko prie Tyro. Tyriečiai išsirikiavo prieš jį, kad neleistų jam praeiti per jų miestą, dėl senovinio orakulo, kuris jiems buvo duotas, skambančio taip:

Kai karalius ateis prieš jus, Tyro vyrai, jūsų miestas bus sulygintas su žeme.

Štai kodėl jie priešinosi jo įžengimui į jų miestą. Taigi jie išsirikiavo prieš jį, apjuosę siena visą miestą, ir smarkiame mūšyje tarp jų tyriečiai nužudė daug makedoniečių. Aleksandras pasitraukė, nugalėtas, į Gazą. Atgavęs jėgas, jis bandė sugalvoti, kaip nusiaubti Tyrą. Tada sapne Aleksandras pamatė kažką sakantį jam: „Aleksandrai, nesvarstyk pats eiti kaip pasiuntinys į Tyrą.“ Taigi pabudęs iš miego, jis pasiuntė pasiuntinius į Tyrą su tokio turinio laišku:

Karalius Aleksandras, Amono ir karaliaus Pilypo sūnus, aš, kuris esu Didžiausias Europos ir visos Azijos, Egipto ir Libijos Karalius, tyriečiams, kurie daugiau nebeegzistuoja:
Keliaudamas į Sirijos regionus taikoje ir teisėtume, norėjau įžengti į jūsų žemę. Bet jei jūs, tyriečiai, esate pirmieji, kurie priešinasi mūsų įžengimui mums keliaujant, tuomet tik iš jūsų pavyzdžio kiti sužinos apie makedoniečių jėgą jūsų beprotiško veiksmo akivaizdoje ir gūžsis paklusdami mums. Ir galite pasikliauti orakulu, kuris jums buvo duotas: aš pereisiu per jūsų miestą.
Likite sveiki, protingi vyrai – arba, kitu atveju, likite sveiki, nelaimės vyrai!

Perskaitę karaliaus laišką, jų valdžia įsakė nuplakti pasiuntinius, kuriuos atsiuntė karalius Aleksandras, klausdami jų: „Kuris iš jūsų yra Aleksandras?“ Ir kai jie atsakė, kad nė vienas iš jų nėra, jie nukryžiavo juos.

Taigi Aleksandras bandė sugalvoti, kokiu keliu įžengti ir kaip smogti tyriečiams – jis atmetė savo pralaimėjimą. Ir jis pamatė miege satyrą, vieną iš Dioniso palydovų, siūlantį jam sūrį [tyros], pagamintą iš pieno; jis paėmė jį ir sumindė kojomis. Pabudęs Aleksandras papasakojo sapną sapnų aiškintojui, ir šis jam tarė: „Tu būsi viso Tyro karalius, ir jis bus tavo valdžioje, nes satyras [sa Tyros, „tavo Tyras“] davė tau sūrį [tyros arba „Tyrą“], ir tu jį sumindei kojomis.“

Po trijų dienų Aleksandras surinko savo karius ir, kartu su trimis kaimyniniais kaimais, kurie narsiai kovėsi kartu su Aleksandru, naktį atidarė sienų vartus, įeidami ir nužudydami sargybinius. Aleksandras nusiaubė visą Tyrą ir sulygino jį su žeme, o posakis „Tyro negandos“ išlieka iki šių dienų. O tuos tris kaimus, kurie kovėsi kartu su juo, jis sujungė į vieną miestą ir pavadino jį Tripoliu [„trigubu miestu“].

Paskyręs Finikijos satrapą Tyre, Aleksandras pakėlė stovyklą ir keliavo Sirijos pakrante. Darijaus pasiuntiniai atvyko jo pasitikti, atnešdami jam laišką, diržą, kamuolį ir aukso skrynią. Aleksandras priėmė Persijos karaliaus Darijaus laišką ir, perskaitęs jį, rado tokį turinį:

Karalių Karalius, dievų giminaitis, aš, kuris kylu į dangų su Saule, pats būdamas dievas, aš, Darijus, savo tarnui Aleksandrui duodu šiuos įsakymus:
Nurodau tau grįžti pas savo tėvus, būti mano vergu ir miegoti savo motinos Olimpijos sterblėje: štai kokio amžiaus tu esi – tave reikia drausminti ir žindyti. Todėl nusiunčiau tau diržą, kamuolį ir aukso skrynią, ir tu gali pirmiausia pasiimti ką nori. Nusiunčiau diržą, kad žinotum, jog tau vis dar reikia drausmės. Nusiunčiau kamuolį, kad galėtum žaisti su savo amžiaus vaikais ir neklaidintum tiek daug jaunuolių tokiame arogantiškame amžiuje, vaikščiodamas su jais kaip plėšikų vadas ir drumzdamas miestų ramybę: net jei visas šis pasaulis būtų suburtas vieno žmogaus, jis nepajėgtų nuversti persų karalystės. Turiu tokią daugybę karių, kad, kaip smėlio kruopelių, niekas negalėtų jų net suskaičiuoti; ir turiu pakankamai aukso bei sidabro, kad užpildyčiau visą žemę. Taip pat nusiunčiau tau aukso skrynią, kad, jei pritrūktum maisto savo bendrams plėšikams, galėtum duoti kiekvienam lėšų grįžti į savo tėvynę.
Bet jei nepaklusi mano nurodymams, aš pasiųsiu pajėgas paskui tave, ir rezultatas bus toks, kad būsi suimtas mano kareivių – ir būsi ne auklėjamas kaip Pilypo sūnus, bet nukryžiuotas kaip maištininkas.

Aleksandras perskaitė tai visų savo karių akivaizdoje, ir jie visi išsigando. Aleksandras pastebėjo jų išgąstį ir tarė jiems: „Makedonijos vyrai ir ginklo draugai, kodėl esate nusiminę dėl to, ką parašė Darijus, tarsi jo pagyrūniškas laiškas turėtų realią galią? Yra šunų, kurie savo mažumą kompensuoja garsiu lojimu, tarsi lojimu galėtų sukurti iliuziją, kad yra galingi. Toks yra Darijus: praktiškai jis bejėgis, nors rašydamas atrodo esąs kažkas, su kuo reikia skaitytis, visai kaip šunys su savo lojimu. Bet net pripažinkime, kad tai, ką jis sako, yra tiesa: tai mums nušviečia, su kuo turime narsiai kovoti dėl pergalės, kad išvengtume pralaimėjimo gėdos.“

Tai taręs, jis davė nurodymus surišti Darijaus laiškininkų rankas už nugarų ir išvesti juos nukryžiuoti. Jie tarė: „Kokią skriaudą mes tau padarėme, Karaliau Aleksandrai? Mes esame pasiuntiniai: kodėl duodi nurodymus mus apgailėtinai nužudyti?“

Aleksandras atsakė: „Kaltinkite karalių Darijų, ne mane: Darijus atsiuntė jus su tokiu laišku, tarsi pas plėšikų vadą, o ne pas karalių. Todėl žudau jus taip, lyg būtumėte atvykę pas negailestingą žmogų, o ne pas karalių.“

„Darijus, – tarė jie, – nieko nematė, kai rašė tau tokį laišką. Bet mes matome prieš save tokią rikiuotę ir suprantame, kad karaliaus Pilypo sūnus yra labai didis ir protingas karalius. Maldaujame tave, Didžiausiasis Karaliau ir Valdove, dovanok mums gyvybę!“

Aleksandras tarė jiems: „Dabar, kai parodėte bailumą savo bausmės akivaizdoje ir maldaujate nemirti, aš – dėl tos priežasties – jus paleisiu. Aš neketinu jūsų žudyti, o tik parodyti skirtumą tarp graikų karaliaus ir barbarų karaliaus. Taigi nesitikėkite jokio blogo elgesio iš mano pusės: karalius nežudo pasiuntinio.“

Taip su jais pakalbėjęs, Aleksandras liepė jiems, ruošiant vakarienę, prisijungti prie jo prie stalo. Laiškininkai norėjo pasakyti Aleksandrui, kaip, kilus karui su Darijumi, jis galėtų sučiupti Darijų pasaloje; bet jis tarė jiems: „Nieko man nesakykite: jei negrįžtumėte pas jį, aš norėčiau tai sužinoti iš jūsų. Bet kadangi keliaujate atgal pas jį, nesu pasirengęs tam, kad, jei kuris nors iš jūsų praneštų Darijui tai, kas buvo pasakyta, aš būčiau pripažintas nusipelniusiu bausmės tiek pat, kiek ir jūs. Taigi tylėkite ir ramiai praleiskime šį punktą.“ Darijaus laiškininkai kalbėjo daug jam pagiriamųjų žodžių, ir visa karių masė jį sveikino.

Po trijų dienų Aleksandras parašė laišką Darijui, kurį taip pat visą perskaitė savo kariams nesant Darijaus laiškininkams. Jo turinys buvo toks:

Karalius Aleksandras, karaliaus Pilypo ir jo motinos Olimpijos sūnus, Karalių Karaliui, sėdinčiam soste su dievais, kylančiam į dangų su Saule, Didžiajam Dievui, Persų Karaliui, siunčia linkėjimus:
Gėda, jei kas nors, besididžiuojantis tokia didžia galia ir „kylantis su Saule“, galiausiai patenka į žemą vergovę žmogui, Aleksandrui. Dievų titulai, kai jie patenka į žmonių valdas, nesuteikia jiems didelės galios ar proto. Nes kaip nemirtingų dievų vardai gali apsigyventi naikiuose kūnuose? Atkreipk dėmesį, kaip mes tave pasmerkėme ir dėl to: tu neturi mums galios, bet pasisavini dievų titulus ir priskiri jų galias žemėje sau. Aš kariausiu su tavimi manydamas, kad esi mirtingas, o į kurią pusę pakryps pergalė, priklauso nuo Apvaizdos aukštybėse.
Kodėl taip pat parašei mums pasakyti, kad valdai visą šį auksą ir sidabrą? Kad, sužinoję šį faktą, mes kariautume narsiau, norėdami jį užgrobti? Aš, savo ruožtu, būsiu garsus, kai tave nugalėsiu, ir būsiu didis karalius tarp graikų ir barbarų, nes nužudžiau Darijų, tokį galingą karalių. Bet jei tu nugalėsi mane, nebūsi pasiekęs nieko ypatingo: būsi nugalėjęs plėšiką – pagal tavo laišką man; bet aš būsiu nugalėjęs „Karalių Karalių, didįjį dievą, Darijų“.
Tu taip pat atsiuntei man diržą, kamuolį ir aukso skrynią, laidydamas juokelius mano sąskaita. Ką gi, aš juos priėmiau, laikydamas tai gerais ženklais. Pasiėmiau diržą, kad galėčiau vanoti barbarus savo ietimis ir ginklais ir savo rankomis paversti juos vergais. Dėl kamuolio – tu man rodai, kad aš įgysiu valdžią visam pasauliui: pasaulis yra sferinis ir apvalus. Aukso skrynia, kurią man atsiuntei, yra svarbus simbolis: tu būsi mano nugalėtas ir mokėsi man duoklę!

Perskaitę tai savo kariams ir užantspaudavę, karalius Aleksandras atidavė laišką Darijaus laiškininkams ir padovanojo jiems auksą, kurį jie buvo atnešę. Patyrę Aleksandro didžiadvasiškumą, jie pasitraukė ir grįžo pas Darijų.

Darijus perskaitė Aleksandro laišką ir suprato jame glūdinčią jėgą. Ir jis detaliai klausinėjo apie Aleksandro intelektą ir jo pasiruošimą karui. Tai jį suneramino, ir jis parašė savo satrapams tokio turinio laišką:

Karalius Darijus generolams anapus Tauro siunčia linkėjimus:
Gavau pranešimą, kad Aleksandras, Pilypo sūnus, sukilo prieš mane. Suimkite jį ir atveskite pas mane, nedarydami jam jokios fizinės žalos, kad galėčiau nuplėšti nuo jo purpurą ir nuplakti, prieš išsiųsdamas jį atgal į jo tėvynę, Makedoniją, pas jo motiną Olimpiją, su barškučiu ir kauliukais (taip žaidžia makedoniečių vaikai). Ir aš nusiųsiu su juo vyrus, kurie moko visų tinkamo elgesio aspektų. O jo laivus nuskandinkite jūros gelmėse, jį lydinčius generolus sukaustykite grandinėmis ir atsiųskite mums. Likusius kareivius nusiųskite prie Raudonosios jūros, kad ten įsikurtų. Žirgus ir visus nešulinius gyvulius dovanoju jums.
Būkite sveiki.

Satrapai taip pat parašė Darijui šiais žodžiais:

Didžiajam Dievui, karaliui Darijui, siunčiame linkėjimus:
Tokia didelė armija žygiuoja prieš mus, kad stebimės, jog tu apie tai nežinojai iki šiol. Mes nusiuntėme tau tuos iš jų, kuriuos radome paklydusius, bet neišdrįsome jų tardyti prieš tave. Todėl atvyk greitai su didele jėga, kad mes netaptume karo grobiu.

Darijus gavo šį laišką Babilone, Persijoje, ir, perskaitęs jį, parašė jiems šį atsakymą:

Karalių Karalius, Didysis Dievas Darijus, visiems savo satrapams ir generolams siunčia linkėjimus:
Nesitikėkite jokios pagalbos iš manęs – tiesiog parodykite savo garsiąją narsą! Koks gi žvėris užpuolė jus ir sukėlė paniką – jus, kurie galite užgesinti žaibus, bet negalite pakelti žemos kilmės žmogaus riaumojimo? Ką turite pasakyti savo naudai? Ar vienas iš jūsų krito mūšyje? Kokią politiką turiu taikyti su jumis, kurie valdote mano karalystę ir ieškote pasiteisinimų plėšikui, nes nesate pasirengę jo suimti? Bet dabar, kaip sakėte, aš atvyksiu ir suimsiu jį pats.

Sužinojęs, kad Aleksandras netoliese, Darijus įsirengė stovyklą prie Pinaro upės ir parašė Aleksandrui tokį laišką:

Karalių Karalius, Didysis Dievas Darijus ir Tautų Valdovas, Aleksandrui, kuris nusiaubė miestus:
Tu, matyt, nežinai Darijaus vardo, kurį dievai pagerbė ir nusprendė, kad jis turi dalytis jų sostais. Be to, nelaikei laime likti nepastebėtam kaip Makedonijos valdytojui be mano leidimo: vietoj to perėjai per neaiškias šalis ir svetimus miestus, skelbdamasis ten karaliumi ir rinkdamas tokius pat kaip tu pramuštgalvius. Ir tu kariauji karus prieš nepatyrusius miestus, kurių valdžios aš visada susilaikydavau prisiimti ir kuriuos laikiau nesvarbiais dėl jų izoliacijos; tuo tarpu tu reikalavai iš jų duoklės, tarsi rinktum aukas. Ar esi įsitikinęs, kad mes esame tokie kaip tu? Bet tu nesigirsi užimtų vietų valdymu. Taigi tu blogai įvertinai situaciją. Visų pirma turėjai ištaisyti savo kvailas klaidas ir ateiti pas mane, savo valdovą Darijų, o ne toliau kaupti plėšikų pajėgas. Parašiau tau, kad atvyktum ir nusilenktum karaliui Darijui – ir prisiekiu tau Dzeusu, didžiausiu dievu ir mano tėvu, kad nelaikysiu pykčio dėl to, ką padarei. Bet tu atkakliai laikaisi kito, kvailo kurso; todėl aš nubausiu tave neapsakoma mirtimi; o tie, kurie yra su tavimi ir nesugebėjo įdiegti tau sveiko proto, kentės labiau nei tu.

Kai Aleksandras gavo Darijaus laišką ir jį perskaitė, jo nesupykdė išdidūs Darijaus žodžiai.

Darijus surinko didelę jėgą ir nusileido žemyn su savo vaikais, žmona ir motina; o aplink jį buvo dešimt tūkstančių „Nemirtingųjų“ (jie buvo vadinami Nemirtingaisiais, nes jų skaičius buvo palaikomas, ir žuvusius pakeisdavo nauji vyrai).

Aleksandras prasiskynė kelią per Kilikijos Tauro kalnus ir atvyko į Tarsą, Kilikijos sostinę. Ten jis pamatė Kidno upę, kuri teka žemiau, ir, kadangi nuo žygio sruvo prakaitu, nusiėmė krūtinšarvius ir išsimaudė upėje. Bet jis pasigavo peršalimą, labai sunkiai susirgo ir tik sunkiai buvo išgydytas. Žmogus, kuris jį išgydė, buvo Pilypas, garsus gydytojas. Atgavęs jėgas, jis spaudė tolyn prieš Darijų. O Darijus buvo įsirengęs stovyklą vietoje, vadinamoje Isu, Kilikijoje.

Išprovokuotas Aleksandras nuskubėjo stoti į mūšį lygumoje ir išrikiavo savo pajėgas priešais Darijų. Bet kai Darijaus karininkai pamatė Aleksandrą nukreipiantį savo armijos galią prieš juos toje vietoje, kur jis galėjo girdėti Darijų, jie išstatė vežimus ir surengė visą kovos rikiuotę. Iš tiesų, abiem pusėms stovint pasiruošusioms stoti į mūšį, Aleksandras nebuvo pasirengęs leisti jiems prasiveržti į falangos vidų ar prajoti ir užpulti jo užnugarį (dauguma vežimų, prispaustų iš visų pusių, buvo sunaikinti ir išsklaidyti). Užsėdęs ant žirgo, Aleksandras davė įsakymą trimitininkams groti karo signalą, ir su didžiuliu armijų riaumojimu prasidėjo nuožmus mūšis.

Kraštuose vyko ilgas susirėmimas svaidomaisiais ginklais, kur jie naudojo ietis ir, vieni kitų veikiami, buvo blaškomi šen ir ten. Tada jie išsiskyrė, abiem pusėms skelbiant pergalę. Bet Aleksandro kuopa spaudė Darijaus pajėgas ir pagrindine jėga jas pralaužė, tad jos buvo priverstos bėgti ir klupinėjo vieni per kitus dėl kareivių gausos. Ten nieko nesimatė, tik žirgai, gulintys negyvi ant žemės, ir užmušti vyrai; ir dėl dulkių debesų buvo neįmanoma atskirti perso nuo makedoniečio, sąjungininkų nuo satrapų, pėstininkų nuo raitelių; nes dangaus nesimatė, o žemės nebuvo galima įžiūrėti dėl viso kraujo. Net saulė pajuto užuojautą dėl to, kas vyksta, ir, atsisakydama stebėti visą tą purvą, apsiniaukė. Bet būtent persai, jėga stumiami atgal, pradėjo bėgti. Su jais buvo Amintas iš Antiochijos, kuris buvo pabėgęs pas Darijų, prieš tai buvęs Makedonijos diktatoriumi. Vakare Darijus, išsigandęs, sunkiai paspruko ir bėgo toliau. Tačiau karališkasis vežimas buvo labai pastebimas; todėl, palikęs savo vežimą, jis užsėdo ant žirgo ir pabėgo. Aleksandras troško sučiupti Darijų ir vijosi jį, kad neleistų kam nors jo nužudyti. Persekiojęs jį septynias mylias, Aleksandras užgrobė Darijaus vežimą, lanką ir strėles, jo žmoną, dukteris ir motiną; bet pats Darijus buvo išgelbėtas tamsos; be to, jis gavo šviežią žirgą ir pabėgo.

Aleksandras užėmė Darijaus palapinę ir panaudojo ją sau. Jis nugalėjo priešą ir susikūrė didžiulę reputaciją, bet nedarė nieko ekstravagantiško: tiesiog davė nurodymus palaidoti drąsiausius ir kilmingus persus, kurie žuvo. Darijaus motiną, žmoną ir vaikus jis pasiėmė su savimi ir elgėsi su jais garbingai. Taip pat jis kalbėjo ir su kitais belaisviais bei juos drąsino. Žuvusių persų skaičius buvo milžiniškas; žuvusių makedoniečių rasta 500 pėstininkų ir 160 raitelių, su 308 sužeistaisiais; barbarų buvo 20 000, o apie 4 000 vyrų paimti kaip vergai.

Darijus, saugiai pasprukęs, pradėjo rinkti daugiau pajėgų. Ir jis parašė savo valdomoms tautoms, kad atvyktų pas jį su didele jėga. Vienas iš Aleksandro šnipų sužinojo, kad Darijus renka armijas, ir parašė Aleksandrui apie situaciją. Tai išgirdęs, Aleksandras parašė savo generolui Skamandrui šiais žodžiais:

Karalius Aleksandras mūsų generolui Skamandrui siunčia linkėjimus:
Paimk tavo vadovaujamas falangas bei visas savo pajėgas ir visu greičiu atvyk pas mus: sakoma, kad barbarai netoli.

Pats Aleksandras paėmė turimas pajėgas ir žygiavo toliau. Kertant Taurą, jis įsmeigė į žemę masyvią ietį ir tarė: „Jei koks nors galingas karalius, graikas, barbaras ar kitoks, iškels šią ietį, tai jam bus blogas ženklas: jo miestas bus iškeltas iš pamatų.“

Toliau jis atvyko į Pierijos miestą Bebrikijoje, kur buvo šventykla ir Orfėjo statula, taip pat Pierijos mūzos ir gyvūnai, stovintys šalia jo statulos. Aleksandrui žiūrint į ją, Orfėjo stabas visas išpylė prakaitu. Aleksandras bandė sužinoti šio ženklo prasmę, ir aiškintojas Melampas jam tarė: „Tau teks sunkiai dirbti, Karaliau Aleksandrai, su prakaitu ir vargu, kad pajungtum barbarų tautas ir graikų miestus savo valdžiai. Lygiai kaip Orfėjas grodamas lyra ir dainuodamas palenkė graikus, atvertė barbarus ir prisijaukino žvėris, taip ir tu, vargdamas su savo ietimi, pajungsi visus savo valdymui.“ Tai išgirdęs, Aleksandras gausiai apdovanojo aiškintoją ir jį paleido.

Ir jis pasiekė Frigiją. Atvykęs prie Skamandro upės, kur buvo įšokęs Achilas, jis pats taip pat įšoko. Pamatęs septynių sluoksnių skydą, nelabai didelį ir ne tokį įspūdingą, kaip aprašė Homeras, jis tarė: „Laimingi esate jūs, vyrai, kurie radote tokį šauklį kaip Homeras: jo poemose tapote didūs, bet iš to, ką matome, nesate verti to, ką jis parašė.“ Ir vienas poetas priėjo prie jo ir tarė: „Karaliau Aleksandrai, mes aprašysime tavo darbus geriau nei Homeras.“ Bet Aleksandras atsakė: „Aš verčiau būčiau Tersitas pas Homerą nei Agamemnonas tavo raštuose.“

Iš ten jis atvyko į Piles, kur surinko Makedonijos kariuomenę kartu su belaisviais, kuriuos paėmė mūšyje su Darijumi, ir žygiavo į Abderą. Bet Abderos gyventojai uždarė savo miesto vartus. Aleksandras, įsiutęs dėl to, nurodė savo generolui sudeginti miestą. Jie atsiuntė jam atstovus, sakydami: „Mes uždarėme vartus ne tam, kad priešintumėmės tavo valdžiai, bet iš baimės Persijos karalystei: jei Darijus liks valdžioje, jis gali nusiaubti mūsų miestą už tai, kad tave priėmėme. Taigi ateik, kai nugalėsi Darijų, ir atidaryk miesto vartus: mes būsime stipresniojo karaliaus pavaldiniai.“

Aleksandras nusišypsojo išgirdęs tai ir pasakė atstovams, kurie buvo pas jį atsiųsti: „Jūs bijote Darijaus karališkosios galios – kad jis liks karaliumi ir vėliau nusiaubs jūsų miestą? Grįžkite, atidarykite vartus ir gyvenkite netrukdomi! Aš neįžengsiu į jūsų miestą, kol nenugalėsiu Darijaus, karaliaus, kurio bijote; tada aš paimsiu jus kaip savo pavaldinius.“ Šiais žodžiais kreipęsis į atstovus, jis žygiavo savo keliu.

Per dvi dienas jis pasiekė Botėją ir Olintą, nusiaubė visą Chalkidikės žemę ir išžudė tuos, kas buvo apylinkėse. Iš ten jis atvyko prie Juodosios jūros ir pajungė visus šalia jos esančius miestus. Tačiau makedoniečių maisto atsargos seko, tad jie visi buvo bemaž mirtinai išbadėję. Aleksandras sugalvojo nepaprastai protingą sprendimą. Jis surinko visus kavalerijos žirgus, papjovė juos, nudyrė kailius ir davė nurodymus juos iškepti ir suvalgyti. Tai juos pasotino, ir jie atsigavo nuo alkio. Bet kai kurie iš jų sakė: „Kodėl Aleksandras nusprendė išžudyti mūsų žirgus? Žiūrėk, šiuo metu esame sotūs maisto, bet esame nepasirengę mūšiui su kavalerija.“ Aleksandras tai išgirdo, nuėjo į stovyklą ir tarė: „Ginklo draugai, mes išpjovėme žirgus, nepaisant fakto, kad jie gyvybiškai svarbūs karui, tam, kad pasisotintume maistu: kai blogybė pakeičiama mažesne blogybe, ji mažiau skausminga. Kai atvyksime į kitą kraštą, lengvai rasime kitų žirgų; bet jei mirsime iš bado, tuoj pat nerasime kitų makedoniečių.“ Nuraminęs karius, jis žygiavo į kitą miestą.

O iš ten jis žygiavo pas tėbiečius. Jis prašė iš jų vyrų prisijungti prie jo kampanijos, bet jie uždarė sienų vartus ir net neatsiuntė pas jį atstovų; vietoj to, jie išsirikiavo ir apsiginklavo, pasiruošę kovoti su Aleksandru. Ir jie atsiuntė jam 500 vyrų pasakyti: „Arba kovok, arba laikykis atokiau nuo mūsų miesto.“ Aleksandras nusišypsojo ir tarė jiems: „Drąsūs tėbiečiai, kodėl užsirakinote už savo vartų ir kviečiate karalių Aleksandrą kovoti su jumis? Iš tiesų aš kovosiu, bet tai bus ne prieš drąsius vyrus, turinčius karo patirties, o prieš mėgėjus ir moteris, kupinas bailumo: užsidarę kaip moterėlės už savo sienų, kalbate tiems, kurie yra išorėje.“

Tai taręs, jis nurodė 1 000 raitelių joti skersai už sienų ir šaudyti stovinčius ant sienų, o kitiems 1 000 naudoti dvigubus kirvius ir rąstus sienos pamatams iškasti, padegti vartus ir naudoti taranus sienoms griauti (tai prietaisai ant ratų, energingai stumiami kareivių komandos – jie paleidžiami į sienas iš tolo ir sugriauna net geriausiai pastatytą mūrą). Aleksandras nuskubėjo skersai su dar 1 000 svaidyklių ir ietininkų. Ugnis buvo visur; ir akmenys, sviediniai bei ietys buvo mėtomi. Tėbiečiai krito sužeisti nuo sienų, negalėdami išsirikiuoti prieš Aleksandrą.

Tris dienas visas Tėbų miestas buvo apgultas. Pirmieji vartai, kurie buvo pralaužti, buvo Kadmėjos, prie kurių stovėjo Aleksandras; ir be dvejonių Aleksandras pirmasis įsiveržė vidun, darydamas jiems žaizdas, keldamas jiems paniką ir sąmyšį. Bet masės kareivių sekė paskui jį pro kitus vartus – visa orda buvo apie 4 000 vyrų. Jie žudė visus ir griovė sienas: būtent su didžiausiu greičiu Makedonijos kareiviai vykdydavo visus Aleksandro įsakymus. Didžiuliai kiekiai žmogaus kraujo mirkė žemę. Daug tėbiečių krito ant žemės kartu su bokštais. Ir kai jų miestas įnirtingai degė ugnyse, tėbiečiai buvo žudomi makedoniečių rankomis.

Tada atsitiko taip, kad vienas iš tėbiečių, profesionalus fleitininkas ir protingas žmogus, pamatė Tėbus parblokštus ant žemės ir visokio amžiaus žmones žudomus. Jis dejavo dėl savo gimtojo miesto, bet suprato, kad išsiskiria savo meistriškumu groti fleita; tad nusprendė pulti prieš Aleksandrą ir atsiduoti jo malonei. Jis atėjo prie Aleksandro kojų ir, klupdamas ant kelių, grojo melancholišką, baimingą ir gailią melodiją. Tokiu būdu, grodamas raudą ir maldavimą fleita, jis sugebėjo numaldyti Aleksandrą savo gausiomis ašaromis. Ir jis pradėjo kalbėti taip:

Didysis Karaliau Aleksandrai, dabar patiriame, tavo dievišką galvą garbinti…

Antra knyga

Nedelsdamas Aleksandras paėmė savo armijas ir iškeliavo per Kilikiją į barbarų žemę.

Darijus surinko persų vadus ir tarėsi su jais klausimu, ką jie turėtų daryti. Darijus tarė: „Kaip matau, karas tampa vis rimtesnis. Maniau, kad Aleksandras turi plėšiko ambicijų, bet jis imasi karalių verslo. Ir mes, persai, galime manyti, kad esame didūs vyrai, bet Aleksandras yra didesnis dėl savo nemenko intelekto – o mes nusiuntėme jam diržą ir kamuolį jo žaidimams ir pataisymui! Tad apsvarstykime, kas padėtų pataisyti padėtį, kad nurašydami Aleksandrą kaip bevertį (nes esame pakylėti šios didžios Persijos karalystės), nebūtume nugalėti visame žemės paviršiuje. Mano nerimas yra tas, kad didesnysis gali pasirodyti esąs prastesnis už mažesnįjį, jei aplinkybės ir Apvaizda leis karūnai pakeisti savininką. Dabar mūsų interesas yra valdyti savo pačių barbarų tautas, o ne, siekiant atpirkti Graikiją, dar ir prarasti Persiją.“

Oksiatras, Darijaus brolis, kreipėsi į jį: „Tai reiškia, kad darai Aleksandrui didelę paslaugą ir suteiki jam pasitikėjimo žygiuoti į Persiją, užleisdamas jam Graikiją. Tu pats turėtum lygiuotis į Aleksandrą – tokiu būdu išlaikysi savo karalystės kontrolę. Jis neperleido karo generolams ir satrapams, kaip tu: jis pirmas puola į mūšius ir kovoja savo karių priešakyje, ir kovodamas nusišalina nuo savo karalystės; o kai laimi, vėl pasiima savo karūną.“

Darijus paklausė jo: „Kodėl turėčiau į jį lygiuotis?“

Kitas generolas atsakė: „Darydamas tai, Aleksandras yra aukščiausias visame kame, nieko neatidėlioja, viską daro su ryžtu, nes turi drąsos. Jis netgi atrodo tiksliai kaip liūtas.“

„Iš kur tai žinai?“ – paklausė Darijus.

„Kai buvau tavo, Karaliau, pasiųstas pas Pilypą, – atsakė jis, – mačiau pagarbą, kurioje Aleksandras buvo laikomas Makedonijoje, ir jo išvaizdą, intelektą bei charakterį. Tad tu savo ruožtu, Karaliau, turėtum pasiųsti pakviesti savo satrapus ir visas tautas, kurias valdai – persus, partus, medus, elamitus ir babiloniečius Mesopotamijoje bei Odynų kraštą, neminint baktrų ir indų vardų (tu valdai daug tautų) – ir surinkti iš jų karius. Jei tau įmanoma turėti dievus kaip sąjungininkus, padedančius nugalėti graikus, tuomet puiku; vis dėlto mes priblokšime savo priešus masiniu savo pajėgų dydžiu.“

Darijus, tai išgirdęs, tarė: „Tavo patarimas geras, bet netinkamas: viena graikiška idėja sutrikdo barbarų ordas, lygiai kaip vienas vilkas nuveja avių bandą.“ Ir su tuo Darijus davė įsakymus surinkti jo ordas.

Aleksandras, prasiskynęs kelią per Kilikiją, atvyko prie upės „Okeanas“. Vanduo buvo skaidrus, ir Aleksandras, pamatęs jį, užsimanė išsimaudyti upėje. Jis nusirengė ir įšoko į ją, bet vanduo buvo labai šaltas, ir tai jam neatnešė palengvėjimo. Šaltis sukėlė jam galvos skausmą ir vidaus skausmus, ir jam buvo labai blogai. Aleksandrui gulint ir kenčiant, patys makedoniečiai susirgo sieloje, nerimaudami, kad Darijus gali sužinoti apie Aleksandro ligą ir juos užpulti. Taip atsitiko, kad viena Aleksandro siela palaužė tiek daug jo karių sielų.

Šiuo momentu vyras, vardu Pilypas, kuris buvo gydytojas, paskyrė Aleksandrui vaistų, kurie išgydytų jo ligą. Aleksandras troško juos išgerti, ir Pilypas ruošė receptą, bet Aleksandrui buvo įteiktas laiškas, atsiųstas Parmeniono, karaliaus Aleksandro generolo, kuriame buvo rašoma:

Darijus liepė gydytojui Pilypui tave nunuodyti, kai turės progą, žadėdamas atiduoti jam į žmonas savo seserį ir padaryti jį savo karalystės partneriu; ir Pilypas sutiko tai padaryti. Tad būk budrus, Karaliau, dėl Pilypo.

Aleksandras paėmė laišką, bet skaitymas jo nenuliūdino: jis žinojo Pilypo požiūrį į jį. Tad jis pakišo laišką po pagalve. Gydytojas Pilypas priėjo ir padavė karaliui Aleksandrui vaistų taurę gerti, su žodžiais: „Gerk, Valdove Karaliau, ir atsikratyk savo ligos.“ Aleksandras paėmė taurę ir tarė: „Žiūrėk, aš geriu“, ir išgėrė ją vienu ypu. Išgėręs tada davė jam laišką. Pilypas perskaitė laišką vienas ir tarė: „Karaliau Aleksandrai, nerasi, kad tai tikslus mano paveikslas.“

Kai pasveiko nuo ligos, Aleksandras apkabino Pilypą ir tarė jam: „Dabar tu žinai mano nuomonę apie tave, Pilypai. Gavau laišką prieš vaistus ir tada išgėriau vaistus, patikėdamas save tavo vardui: žinojau, kad Pilypas neplanavo jokio blogio prieš Aleksandrą.“

„Valdove Karaliau, – atsakė Pilypas, – dabar turėtum nubausti tą, kuris atsiuntė tau laišką – Parmenioną – kaip jis nusipelnė. Faktas tas, kad jis pats daugybę kartų bandė įtikinti mane nunuodyti tave, su sąlyga, kad gausiu į žmonas Darijaus seserį Dadifartą. Ir kai atsisakiau, matai, į kokią baisią padėtį jis bandė mane įstumti.“ Aleksandras ištyrė reikalą ir, radęs Pilypą nekaltą, atleido Parmenioną iš vadovaujančių pareigų.

Iš čia Aleksandras paėmė savo armijas ir pasiekė medų žemę. Jis skubėjo užimti Didžiąją Armėniją. Pajungęs ją, jis gana daug dienų žygiavo bevandene teritorija, pilna tarpeklių, ir, perėjęs Arijų žemę, pasiekė Eufrato upę. Ją jis perdengė arkomis ir geležiniais stipinais, ir tada įsakė savo kariams keltis. Bet pamatęs, kad jie bijo, davė nurodymus pirmiausia perkelti gyvulius, vežimus ir visų maistą, ir tik tada karius. Tačiau jie bijojo, matydami upės srovę, kad arkos gali atsiskirti. Kadangi jie neišdrįso keltis, Aleksandras pasiėmė savo sargybinius ir perėjo pirmas. Ir taip visa jo armija nusekė iš paskos.

Nedelsdamas jis įsakė sugriauti tiltus per Eufrato upę. Visa armija tai priėmė neigiamai, ir jie dar labiau išsigando, sakydami: „Karaliau Aleksandrai, jei atsitiktų taip, kad mums kovojant būtume barbarų nugalėti ir priversti bėgti, kaip mes saugiai paspruksime ir persikelsime per upę?“

Aleksandras, matydamas jų paniką ir girdėdamas murmėjimą tarp jų, surinko visus savo karius ir paskelbė jiems pareiškimą: „Ginklo draugai, puoselėdami pralaimėjimo ir atsitraukimo mintis, jūs rodote prastas pergalės viltis. Būtent dėl šios priežasties aš įsakiau sugriauti tiltą – kad kovotumėte ir laimėtumėte, o jei pralaimėsite, nebėgtumėte: karas skirtas ne tiems, kurie bėga, bet tiems, kurie vejasi! Galų gale, grįžkime į Makedoniją kartu ir grįžkime pergalingi. Stoti į mūšį mums tėra žaidimas!“

Po šio Aleksandro pareiškimo kariai jį pasveikino šūksniais, pasitikėdami stojo į karą ir įsirengė stovyklą.

Taip pat ir Darijaus armija buvo įsirengusi stovyklą aukščiau Tigro upės. Jie susitiko mūšyje, ir abi pusės narsiai kovėsi viena prieš kitą. Vienas iš persų priėjo iš užnugario prie Aleksandro – jis buvo gavęs makedonietiškus šarvus ir atrodė kaip vienas iš makedoniečių sąjungininkų – ir smogė Aleksandrui į galvą, praskeldamas šalmą. Jis buvo akimirksniu suimtas Aleksandro kareivių ir atvestas pas jį grandinėmis. Aleksandras, manydamas, kad jis makedonietis, tarė jam: „Mano geras žmogau, kas privertė tave tai padaryti?“

„Karaliau Aleksandrai, – atsakė jis, – neleisk mano makedonietiškiems šarvams tavęs apgauti: aš esu persas, Darijaus satrapas. Buvau nuėjęs pas jį ir pasakęs: „Jei atnešiu tau Aleksandro galvą, kokią malonę man suteiksi?“ Ir jis pažadėjo man karalystę ir savo dukterį į žmonas. Tad atėjau pas tave įsigijęs makedonietišką kostiumą ir, nepavykus, stoviu grandinėmis prieš tave.“

Tai išgirdęs, Aleksandras sušaukė visą savo armiją ir, visiems stebint, išlaisvino jį. Ir tarė savo armijai: „Makedonijos vyrai, tokie turi būti kareiviai: drąsūs kare.“

Barbarai dabar buvo be maisto atsargų ir pasuko į Baktriją, bet Aleksandras pasiliko ten ir perėmė visos teritorijos kontrolę. Kitas Darijaus satrapas atėjo pas Aleksandrą ir tarė: „Aš esu Darijaus satrapas ir pasiekiau keletą didelių laimėjimų jam karuose, bet negavau iš jo jokios padėkos. Tad duok man dešimt tūkstančių ginkluotų karių, ir aš atiduosiu tau savo karalių Darijų.“

Aleksandras jam atsakė: „Eik ir padėk savo karaliui Darijui: aš nepatikiu kitų žmonių vyrų tau, kuris bandai išduoti savuosius.“

Dabar tų regionų satrapai pranešė Darijui apie Aleksandrą štai ką:

Darijui, Didžiajam Karaliui, siunčiame linkėjimus:
Anksčiau skubiai informavome tave apie užpuolimą, kurį Aleksandras rengė mūsų žmonėms. Dabar savo ruožtu informuojame, kad jis atvyko. Jis apgulė mūsų teritoriją; nužudė daugybę mūsų persų, ir mes patys esame mirtiname pavojuje. Tad skubėk su didele jėga pasiekti čia, kol jis neatvyko, ir nesuteik jam progos žygiuoti prieš tave: makedoniečių armija yra galinga ir milžiniška, ir stipresnė už mus.
Likite sveiki.

Darijus gavo ir perskaitė jų laišką, o tada nusiuntė laišką Aleksandrui tokio turinio:

Šaukiuosi didžiojo dievo Dzeuso paliudyti, ką tu man padarei. Savo motiną laikau iškeliavusia pas dievus; žmoną laikau niekada neturėjęs; vaikus laikau negimusiais. Aš pats niekada nenustosiu persekioti už man padarytą skriaudą. Laiške man sakoma, kad tavo elgesys su mano šeima yra teisingas ir pagarbus. Bet jei iš tiesų elgtumeisi teisingai, elgtumeisi teisingai mano atžvilgiu. Gali būti negailestingas mano šeimai: skriausk juos ir atkeršyk – jie yra priešo vaikai. Būdamas malonus jiems, netapsi mano draugu, o būdamas jiems žiaurus, netapsi mano priešu.

Aleksandras gavo ir perskaitė Darijaus laišką: jis nusišypsojo ir parašė jam šį atsakymą:

Karalius Aleksandras Darijui siunčia linkėjimus:
Tavo beprasmio kvailumo, tavo vapėjimo ir neveiksmingų kalbų dievai visiškai ir visiškai nekenčia. Ar nesigėdi tokių piktų žodžių ir beprasmių minčių? Ne iš baimės tau aš elgiausi su tais, kurie anksčiau buvo tavo, mandagiai, ir ne tikėdamasis, kad galėsiu susitarti su tavimi, jog atvykęs parodytum mums dėkingumą. Ir neik pas mus: mano karūna nėra tos pačios vertės kaip tavo. Tu tikrai nesutrukdysi pagarbos, kurią rodau visiems – aš parodysiu dar didesnį gerumą tiems, kurie kažkada buvo tavo.
Tai mano paskutinis laiškas tau.

Parašęs šį laišką Darijui, Aleksandras pasiruošė karui ir parašė visiems savo satrapams:

Karalius Aleksandras visiems jam pavaldiems satrapams – Frigijos, Kapadokijos, Paflagonijos, Arabijos ir visiems kitiems – siunčia linkėjimus:
Noriu, kad parūpintumėte tunikų labai didelei armijai ir išsiųstumėte jas mums į Antiochiją Sirijoje. Ir atsiųskite mums ginklų atsargas, kurias sukaupėte. Tarp Eufrato upės ir Antiochijos Sirijoje buvo parūpinti trys tūkstančiai kupranugarių, kad padėtų vykdyti mūsų nurodymus ir darbai vyktų pagal grafiką. Tad skubėkite prisijungti prie mūsų.

Darijaus satrapai taip pat parašė:

Darijui, Didžiajam Karaliui:
Mes dvejojame rašyti tau tokiu būdu, bet esame priversti aplinkybių. Žinok, Karaliau, kad makedoniečių lyderis Aleksandras nužudė du iš mūsų lordų ir kad kai kurie lordai perėjo į Aleksandro pusę kartu su savo haremais.

Sužinojęs apie tai, Darijus parašė artimiausiems generolams ir satrapams pasiruošti ir įsirengti stovyklą. Jis taip pat parašė artimiausiems karaliams:

Darijus, Karalių Karalius, siunčia linkėjimus:
Mes turime kovoti su apgailėtina tauta, makedoniečiais, ir tai bus tarsi prakaito nubraukimas.

Persų armijai jis taip pat nurodė būti parengtyje, ir parašė Porui, Indijos karaliui, prašydamas jo pagalbos. Karalius Poras, gavęs Darijaus laišką, perskaitė apie nelaimes, kurios jį ištiko, ir nuliūdo. Jis jam atsakė taip:

Poras, Indijos Karalius, Darijui, Persijos Karaliui, siunčia linkėjimus:
Labai nuliūdau skaitydamas, ką rašai, bet esu neįmanomoje padėtyje, nes nors noriu prisijungti prie tavęs ir patarti, kas galėtų padėti, man trukdo liga, kuri mane apėmusi. Tad neprarask ūpo, lyg mes būtume su tavimi, negalėdami pakęsti šios skriaudos. Rašyk mums dėl visko, ko nori: mano pajėgos tavo paslaugoms – net tolimesnės tautos vykdys mano nurodymus.

Sužinojusi apie tai, Darijaus motina nusiuntė Darijui laišką, rašydama slapta taip:

Darijui, mano vaikui, siunčiu linkėjimus:
Girdžiu, kad renki tautas ir nori stoti į dar vieną mūšį su Aleksandru. Nesukelk pasauliui chaoso, vaike: ateitis neaiški. Atsisakyk savo vilčių pagerinti situaciją ir, kai abejoji, nesielk nelanksčiai, kad neprarastum gyvybės. Juk mes gauname didžiausią pagarbą iš karaliaus Aleksandro: jis elgėsi su manimi ne kaip su priešo motina, bet labai mandagiai, ir dėl to tikiuosi, kad bus pasiektas padorus susitarimas.

Darijus skaitė ir verkė, prisimindamas savo šeimos ryšius; bet tuo pačiu metu jis buvo sutrikęs ir nusprendė kariauti.

1. Aleksandras atvyko su didele jėga į Persiją. Miesto sienos buvo aukštos ir matomos makedoniečiams iš tolo. Dabar protingasis Aleksandras sugalvojo planą. Paėmęs ožkas, kurios ten ganėsi, ir nukirtęs šakas nuo medžių, jis pririšo šakas ožkoms prie nugarų, ir ožkos sekė paskui kareivius. Joms tempiant šakas žeme, kilo dulkės, ir debesis kilo iki Olimpo, todėl persai, žiūrėdami nuo sienų, manė, kad kareivių masė yra nesuskaičiuojama. Vakare jis davė nurodymus pritvirtinti deglus ir žvakes prie ožkų ragų ir juos uždegti – regionas buvo lygus – ir visa lyguma atrodė kaip deganti ugnis, ir persai išsigando.

Taigi jie atsidūrė maždaug už penkių mylių nuo Persidės miesto, ir Aleksandras ieškojo, ką nusiųsti pas Darijų pranešti, kada jie stos į mūšį. Tą naktį Aleksandras miegojo ir sapne pamatė Amoną, stovintį šalia jo Hermio pavidalu, su jo šauklio lazda, apsiaustu, lazda ir makedonietiška kepure ant galvos, sakantį jam: „Aleksandrai, mano berniuk, kai ateis laikas pagalbai, aš būsiu šalia tavęs. Jei nusiųsi pasiuntinį pas Darijų, jis tave išduos: tu pats turi tapti pasiuntiniu ir keliauti apsirengęs taip, kaip matai mane.“

„Tai pavojinga, – atsakė jam Aleksandras, – man, karaliui, būti savo paties pasiuntiniu.“

Amonas tarė: „Bet su dievo pagalba tau nieko blogo nenutiks.“

Aleksandras, gavęs šią dievišką žinią, atsikėlė geros nuotaikos ir pasidalijo ja su savo satrapais; bet jie patarė jam to nedaryti.

1. Pasiėmęs satrapą, vardu Eumelas, ir surinkęs tris žirgus, jis nedelsdamas iškeliavo ir pasiekė Strangos upę. Ši upė apledėja esant šaltam orui tiek, kad susidaro akmens kietumo paviršius, ir per jį keliauja žvėrys bei vežimai. Tada, po kelių dienų, ji atitirpsta ir tampa pakankamai gili, kad srove nuneštų tuos, kurie bando pereiti. Ką gi, Aleksandras rado upę užšalusią ir, apsivilkęs drabužius, kuriuos matė dėvintį Amoną savo sapne, sėdo ant žirgo ir perėjo vienas. Ir kai Eumelas ragino jį keltis kartu su juo, jei jam prireiktų pagalbos, Aleksandras tarė: „Lik čia su dviem žirgais. Turiu pagalbą to, kuris davė man orakulą apsivilkti šiuos drabužius ir keliauti vienam.“ Upė buvo apie dviejų šimtų jardų pločio. Kitoje pusėje Aleksandras keliavo toliau ir priėjo tiesiai prie Persidės vartų. Sargybiniai, pamatę jį taip apsirengusį, pamanė, kad jis dievas, bet sulaikė jį ir paklausė, kas jis toks. „Nuveskite mane pas karalių Darijų, – atsakė Aleksandras. – Aš jam pranešiu, kas esu.“

Darijus buvo už miesto ant kalvos, tiesdamas kelius ir treniruodamas savo karius falangos rikiuotėje, tarsi jie būtų makedoniečiai. Aleksandras patraukė visų dėmesį dėl savo keistos išvaizdos, ir Darijus vos nenupuvo prieš jį, manydamas, kad jis dievas, nusileidęs nuo Olimpo, ir kad jis pasipuošęs barbarų drabužiais. Darijus sėdėjo su brangakmenių karūna, šilko rūbu su babilonišku aukso siuvinėjimu ir karališkuoju purpuru, bei auksiniais batais su inkrustuotais brangakmeniais iki pat blauzdinių. Ir jis turėjo skeptras abiejose pusėse bei tūkstančius tūkstančių vyrų aplink save.

Darijus paklausė jo, kas jis galėtų būti, stebėdamas jį dėvintį kostiumą, kokio niekada nebuvo matęs. Aleksandras atsakė: „Aš esu karaliaus Aleksandro pasiuntinys.“

Karalius Darijus paklausė jo: „O kodėl atvykai pas mus?“

Aleksandras atsakė: „Pareiškiu tau, kad Aleksandras yra čia, ir klausiu, kada ketini stoti į mūšį. Turi suprasti, Karaliau Darijau, kad karalius, kuris lėtai stoja į mūšį, jau atskleidė savo priešininkui, kad jo kovos dvasia silpna. Tad nebūk nerūpestingas, bet pranešk man, kada nori stoti į mūšį.“

Darijus supyko ir paklausė Aleksandro: „Ar su tavimi aš stoju į mūšį, ar su Aleksandru? Tu demonstruoji pakankamai įžūlumo būti pačiu Aleksandru ir atsakinėji drąsiai, tarsi būtum mano bendražygis. Bet aš eisiu savo įprastos vakarienės, ir tu vakarieniausi su manimi, atsižvelgiant į tai, kad pats Aleksandras taip pat vaišino mano laišknešius.“ Ir taip sakydamas, Darijus paėmė Aleksandrą už rankos ir nuėjo į savo rūmus. Šį veiksmą Aleksandras priėmė kaip gerą ženklą, būdamas vedamas paties tirono. Įėjęs į rūmus, Aleksandras tuojau pat pirmasis atsigulė prie Darijaus pokylio stalo.

Persai su nuostaba žiūrėjo į Aleksandro nedidelį ūgį, nesuprasdami, kad mažame inde telpa dangiškosios Fortūnos šlovė. Gėrimams vis dažniau keliaujant ratu, Aleksandras sugalvojo tokį planą: visas taures, kurias gaudavo, dėjosi į kišenę. Žmonės tai pamatė ir pasakė Darijui, ir Darijus atsistojo ir paklausė: „Mano geras žmogau, kodėl dediesi jas į kišenę, būdamas pokylyje?“ Tada Aleksandras panaudojo savo išradingumą ir tarė: „Didžiausiasis Karaliau, taip daro Aleksandras, kai rengia vakarienę savo karininkams ir sargybiniams – jis dovanoja taures – ir aš maniau, kad esi panašus į jį.“ Persai nustebo ir stebėjosi tuo, ką pasakė Aleksandras: nes kiekviena istorija, jei ji įtikinama, visada sužavi auditoriją.

Stojo gili tyla, ir vyras, vardu Pasargas, kuris buvo lyderis Persidėje, apžiūrėjo Aleksandrą. Iš tiesų jis pažinojo Aleksandrą iš matymo: kai pirmą kartą nuvyko į Pelą Makedonijoje, pasiųstas kaip Darijaus pasiuntinys reikalauti duoklės, ir buvo sustabdytas Aleksandro, jis įsidėmėjo jį. Ir gana ilgai pažiūrėjęs į Aleksandrą, jis tarė sau: „Tai Pilypo sūnus, net jei jis pakeitė savo išvaizdą: daugelį vyrų galima atpažinti iš balso, net jei jie lieka tamsoje.“ Įsitikinęs savo žinojimu, kad tai pats Aleksandras, jis pasilenkė prie Darijaus ir tarė jam: „Didžiausiasis Karaliau Darijau ir visų žemių valdove, šis Aleksandro pasiuntinys yra pats Aleksandras, Makedonijos karalius, velionio Pilypo sūnus, demonstruojantis savo narsą.“

Darijus ir puotautojai buvo labai girti. Taigi Aleksandras, išgirdęs, ką Pasargas pasakė Darijui prie stalo, ir supratęs, kad buvo atpažintas, pergudravo juos visus, pašoko su auksinėmis taurėmis kišenėse ir slapta pasišalino. Užsėdęs ant žirgo, kad išvengtų pavojaus, ir radęs persų sargybinį prie vartų su deglais rankose, jis jį nužudė ir paėmė deglus, palikdamas Persidės miestą. Kai Darijus sužinojo, jis pasiuntė ginkluotus persus suimti Aleksandro. Bet Aleksandras ragino savo žirgą, apšviesdamas sau kelią: buvo gili naktis, ir tamsa nusileido nuo Olimpo. Labai didelis skaičius jį persekiojo, bet jie jo nepavijo: jam pavyko išsilaikyti ant kelio paviršiaus, bet kiti tamsoje suklupo prie skardžių kraštų. Aleksandras buvo tarsi spindinti žvaigždė danguje, kuri kyla viena, ir bėgdamas jis vedė persus į pražūtį.

Darijus sėdėjo ant savo gulto nelaimingas ir be to pamatė ženklą. Karaliaus Kserkso portretas, kurį Darijus ypač mėgo (nes tai buvo labai puikus tapybos kūrinys), staiga nukrito nuo stogo.

Aleksandras paspruko ir, keliaudamas tą naktį, auštant pasiekė Strangos upę. Jis vos spėjo pereiti, žirgui pasiekus krantą ir padėjus priekines kojas ant sausumos, kai upė ištirpo nuo saulės spindulių. Žirgą pagriebė vanduo ir nunešė, bet jis išmetė Aleksandrą ant kranto. Persai, besivydami Aleksandrą, atvyko prie upės, kai jis jau buvo perėjęs, ir, negalėdami pereiti, pasuko atgal – joks žmogus negalėjo pereiti upės. Taigi persai apsisuko ir pranešė Darijui apie Aleksandro sėkmę.

Darijus, priblokštas netikėto ženklo, buvo labai nuliūdęs.

Aleksandras, eidamas pėsčiomis nuo upės, rado Eumelą sėdintį su dviem žirgais, kuriuos jis buvo palikęs, ir papasakojo jam viską, ką padarė.

1. Grįžęs į savo karių stovyklą, jis nedelsdamas įsakė graikų falangoms pagal vardus griebtis ginklų ir ruoštis pulti Darijų. Jis pats stovėjo tarp jų, drąsindamas juos. Surinkęs visus karius, jis rado, kad skaičius yra 120 000. Stovėdamas aukštoje vietoje, jis ragino juos šiais žodžiais: „Ginklo draugai, net jei mūsų skaičius mažas, vis tiek turime didelį protą, dvasią ir galią – daugiau nei persai, mūsų priešininkai. Todėl tegul niekieno mintys neįsileidžia jokio silpnumo, kai matote barbarų masę: vienas iš jūsų, apnuoginęs kardą, nužudys tūkstančius priešų. Tenebijo niekas: milijonai musių spiečiasi pievoje, bet kai vapsvos ima dūgzti, jos išbaido jas savo sparnais. Lygiai taip pat masiniai skaičiai negali lygintis su intelektu: kai ateina vapsvos, musės nieko nereiškia.“ Taip kalbėdamas Aleksandras drąsino savo karius, ir jo kariai parodė esą geri vyrai ir sveikino Aleksandrą.

Keliaudamas toliau, jis atvyko į Strangos upės regioną, tai yra, prie jos krantų. Darijus, surinkęs savo jėgas, taip pat atvyko prie Strangos; ir pamatęs, kad ji labai sekli ir užšalusi, perėjo ją ir spaudė tolyn, verždamasis per dykumos vidurį. Jo tikslas buvo užklupti Aleksandro karius netikėtai, kad rastų juos nepasiruošusius ir sutriuškintų. Ir šaukliai ėjo į jų tarpą ir šaukė geriausius kovotojus mūšiui, ir visa Darijaus armija užsidėjo pilną ginkluotę. Darijus buvo aukštame vežime, o jo satrapai sėdėjo vežimuose su dalgiais; kiti atgabeno siaubingus ginklus ir artileriją. Makedonijos kariams vadovavo Aleksandras, sėdintis ant žirgo Bucefalo – ir niekas negalėjo prisiartinti prie šio žirgo.

Kai abi pusės davė signalą mūšiui, vieni mėtė akmenis, kiti šaudė strėles kaip liūtis, krintanti iš dangaus, vieni svaidė ietis, kiti naudojo svaidykles su švininiais sviediniais, kad užtemdytų dienos šviesą. Įsivyravo sumaištis, vyrams kertant ir krentant. Daugelis, sužeisti sviediniais, mirė; kiti gulėjo pusgyviai. Oras buvo tamsus ir pilnas kraujo. Kai daugybė persų sutiko savo niūrią pabaigą, Darijus supanikavo ir pasuko dalgiais ginkluotų vežimų vadžias, ir jiems sukantis, jis šienavo didžiules persų ordas, kaip ūkio darbininkai pjauna javus lauke.

Kai bėgdamas Darijus atvyko prie Strangos upės, jis pats ir jo bendražygiai perėjo, radę upę užšalusią. Bet persų ir barbarų ordos, norėdamos pereiti upę ir pasprukti, užlipo ant jos visa savo gausybe, ir ji įlūžo, nusinešdama visus, kuriuos rado. Likusieji persai buvo išžudyti makedoniečių.

Darijus, bėglys, atvyko į savo paties rūmus ir parkrito ant grindų, dejuodamas ir ašaromis apraudodamas save, praradęs tokį milžinišką kareivių skaičių ir ištuštinęs visą Persiją. Apimtas tokių nelaimių, jis gedėjo sau, sakydamas: „Darijus, toks didis karalius, su tiek daug tautų mano valdžioje ir visais man pavaldžiais miestais, aš, kuris dalijausi dievų sostais ir kilau su Saule – dabar esu vienišas bėglys. Faktas tas, kad niekas negali saugiai planuoti ateities: Fortūnai tereikia nežymaus posvyrio, ir ji iškelia žemuosius virš debesų, o tuos, kurie aukštybėse, nutempia į pragarą.“

Taigi Darijus gulėjo netekęs vyrų, jis, kuris buvo tiek daugybės tautų karalius. Šiek tiek atsigavęs, atsistojęs ir atgavęs savitvardą, jis parašė laišką ir nusiuntė jį Aleksandrui. Jo turinys buvo toks:

Darijus mano valdovui Aleksandrui siunčia linkėjimus:
Tas, kuris parodė man šlovės šviesą, proto išdidume užsidegė didele aistra įsiveržti į Graikiją, nepatenkintas auksu ir kitais turtais, kuriuos paveldėjome iš protėvių. Jis mirė praradęs daug aukso ir sidabro bei daug palapinių, nors buvo turtingesnis už Lidijos Krezą, ir neišvengė mirties, kuri jo laukė. Taigi, Aleksandrai, tu savo ruožtu, stebėjęs sėkmę ir jos atpildą, atidėk į šalį grandiozines mintis. Pasigailėk mūsų, kurie ateina pas tave prieglobsčio, vardan Maldautojų Dzeuso ir mūsų bendros kilmės iš Persėjo, ir grąžink man mano žmoną, motiną ir vaikus, prisimindamas viltis, kurias turi tėvas.
Mainais už tai įsipareigoju atiduoti tau turtus, kuriuos mūsų protėviai paslėpė žemėje Minajos žemėje, Sūzuose ir Baktrijoje. Taip pat įsipareigoju, kad tu būtum persų, medų ir kitų tautų žemių valdovas visiems laikams.
Lik sveikas.

Sužinojęs šio laiško turinį, Aleksandras surinko visą savo armiją ir savo lordus ir įsakė perskaityti jiems Darijaus laišką. Ir kai šis laiškas buvo perskaitytas, vienas iš generolų, vardu Parmenionas, tarė: „Karaliau Aleksandrai, aš būčiau paėmęs pinigus ir žemę, kurią jis tau pasiūlė; ir būčiau grąžinęs Darijui jo motiną, vaikus ir žmoną, permiegojęs su jomis.“

Aleksandras nusišypsojo ir tarė jam: „Aš, Parmenionai, imu iš jo viską. Stebiuosi, kad Darijus manė galįs išpirkti savo paties šeimą, naudodamas mano pinigus, bet dar labiau stebiuosi, kad jis įsipareigoja perduoti man mano paties žemę. Darijus nesupranta, kad jei jis nenugalės manęs mūšyje, visa tai yra mano, kartu su jo šeima. Tačiau gėda, visiška gėda vyrui, kuris vyriškai nugalėjo vyrus, būti apgailėtinai nugalėtam moterų. Mūšis, kurį jam primetame, yra dėl to, kas yra mūsų: aš nebūčiau atėjęs į Aziją pirmiausia, jei nebūčiau manęs, kad ji mano. Ir jei jis valdė ją pirmas, jis turėtų tai laikyti savo laimėjimu, kad tiek ilgai laikė kažkieno kito žemę ir dėl to nekentėjo.“

Tai pasakė Aleksandras, ir jis liepė Darijaus pasiuntiniams grįžti ir patiems pranešti tai Darijui, neduodamas jiems laiško. Tada Aleksandras davė nurodymus rūpestingai slaugyti mūšyje sužeistus karius, o žuvusiuosius apraudoti ir palaidoti. Likęs ten žiemai, jis įsakė sudeginti Kserkso rūmus, puikiausius toje žemėje; bet netrukus apsigalvojo ir nurodė jiems sustoti.

Jis taip pat pamatė persų kapus, papuoštus dideliais kiekiais aukso. Ir jis taip pat pamatė Nebukadnecaro (kuris graikiškai vadinamas Nabuchodonosoru) kapą ir žydų aukas, kurios ten buvo laikomos, ir auksinius maišymo dubenis, išvaizda panašius į herojų. Netoliese jis pamatė ir Kyro kapą: tai buvo dvylikos aukštų akmeninis bokštas, o jis gulėjo auksiniame sarkofage viršutiniame aukšte, apgaubtas stiklu, kad jo plaukai ir visas kūnas būtų matomi per stiklą.

Čia buvo graikų, su sužalotomis pėdomis, nosimis ar ausimis, surakintų grandinėmis ir prikaltų prie Kserkso kapo, Atėnų vyrų, ir jie šaukė Aleksandrui, kad juos išgelbėtų. Aleksandras, pamatęs juos, verkė: tai buvo baisus vaizdas. Tad jis buvo giliai sukrėstas ir įsakė juos išlaisvinti bei duoti tūkstantį didrachmų ir grąžinti kiekvieną į jo šalį. Bet jie paėmė pinigus ir paprašė Aleksandro suteikti jiems žemės plotą toje vietoje ir nesiųsti jų namo – dabartinės būklės jie užtrauktų gėdą savo giminaičiams. Tad jis davė nurodymus suteikti jiems žemės plotą ir duoti dovanų: grūdų, sėklų, po šešis jaučius ir avių bei visko, kas naudinga ūkininkavimui, be kitų dalykų.

Darijus ruošėsi stoti į dar vieną mūšį su Aleksandru. Ir jis parašė Porui, Indijos karaliui, taip:

Karalius Darijus Porui, Indijos Karaliui, siunčia linkėjimus:
Nelaimė ištiko mano namus šiomis dienomis, ir dabar informuoju tave apie tai – Makedonijos karalius užpuolė mane ir, su laukinio žvėries jausmais, nėra pasirengęs grąžinti man mano motinos, žmonos ir vaikų. Pasiūliau jam turtus ir daug ką kita, bet jis jų neima. Todėl, norėdamas jį sunaikinti už tai, ką padarė, ruošiu dar vieną kampaniją prieš jį, kol atkeršysiu jam ir jo tautai.
Tad teisinga, kad tu pasipiktintum tuo, ką iškentėjau, ir kad žygiuotum atkeršyti už man padarytą skriaudą, prisimindamas mūsų tradicinius įsipareigojimus vienas kitam. Todėl surink kuo daugiau tautų prie Kaspijos Vartų ir aprūpink surinktus vyrus daugybe aukso, grūdų ir pašaro. Ir aš atiduosiu tau pusę viso grobio, kurį paimsiu iš priešo, ir žirgą Bucefalą, kartu su karališkosiomis žemėmis ir jo sugulovėmis.
Gavęs mūsų laišką, surink savo ordas labai skubiai ir atsiųsk jas mums.
Lik sveikas.

Aleksandras sužinojo apie tai iš vieno Darijaus žmogaus, kuris pabėgo pas jį, ir vos perskaitęs, paėmė visas savo pajėgas ir žygiavo į Mediją. Jis išgirdo, kad Darijus yra Ekbatanoje prie Kaspijos Vartų, ir padarė savo persekiojimą intensyvų ir drąsesnį.

Darijaus satrapai Besas ir Ariobarzanas suprato, kad Aleksandras arti, ir, beprotiškai pakeitę nuomonę, šie vyrai suplanavo nužudyti Darijų. Jie sakė vienas kitam: „Jei nužudysime Darijų, gausime daug pinigų iš Aleksandro už tai, kad nužudėme jo priešą.“ Taigi, suformavę savo piktą planą, su kardais rankose jie užpuolė Darijų. Ir kai Darijus pamatė šiuos vyrus puolančius jį su kardais, tarė jiems: „Mano šeimininkai, kurie anksčiau buvote mano vergai, kokią skriaudą aš jums padariau, kad žudote mane su barbarišku įžūlumu? Nedarykite daugiau nei makedoniečiai: palikite mane parblokštą čia mano rūmuose apraudoti Fortūnos nepastovumo; nes jei Aleksandras, Makedonijos karalius, ateis dabar ir ras mane nužudytą, kaip karalius jis atkeršys už karaliaus kraują.“ Bet jie nekreipė dėmesio į Darijaus maldavimą ir atsilygino jam žmogžudyste. Darijus naudojo abi rankas: kaire sugriebė Besą ir smogė keliu jam į kirkšnį; dešine sulaikė Ariobarzaną ir laikė jį taip, kad šis negalėjo nuleisti kardo ant jo. Taigi jų smūgiai nepataikė. Ir kadangi nusikaltėliai nebeturėjo jėgų jo nužudyti, jie grūmėsi su juo – jis buvo stiprus vyras.

Tuo tarpu makedoniečiai, radę Strangos upę užšalusią, perėjo ją, ir Aleksandras įžengė į Darijaus rūmus. Nusikaltėliai sužinojo apie Aleksandro atvykimą ir pabėgo, palikdami Darijų pusgyvį. Ir atėjęs pas karalių Darijų, Aleksandras rado jį pusgyvį, kraujui liejantis iš jo žaizdų; virš jo jis pakėlė raudą, atitinkančią jo sielvartą, liejo ašaras ant jo ir uždengė Darijaus kūną savo apsiaustu. Ir uždėjęs rankas ant Darijaus krūtinės, kalbėjo virš jo gailesčio kupinus žodžius.

„Kelkis, Karaliau Darijau, valdyk savo žemę ir būk šeimininkas to, kas tavo! Pasiimk savo karūną kaip persų tautos valdovas: išlaikyk savo karalystės didybę. Prisiekiu tau Apvaizda aukštybėse, sakau tau tiesą, ne prasimanymus. Kas tie, kurie tave sužeidė? Įvardink juos man, kad dabar galėčiau suteikti tau ramybę.“

Ir po šių Aleksandro žodžių Darijus sudejavo ir, ištiesęs ranką, pritraukė Aleksandrą prie savęs. Apkabindamas jį, jis tarė: „Karaliau Aleksandrai, niekada nesipuikuok savo karališka padėtimi. Kai tau pasiseka dieviško masto projekte ir nori pasiekti dangų rankomis, pagalvok apie ateitį: Fortūna nepripažįsta jokio karaliaus, nors jis valdytų didžiulę tautą; su beatodairišku protu ji nusileidžia į bet kurią pusę. Matai, kas aš buvau ir kuo tapau.

Kai mirsiu, Aleksandrai, palaidok mane savo rankomis. Tegul makedoniečiai ir persai surengia mano laidotuves. Darijus ir Aleksandras bus viena šeima. Patikiu savo motiną tau, tarsi ji būtų tavo motina; pasigailėk mano žmonos, tarsi ji būtų tavo sesuo. Savo dukterį Roksaną atiduodu tau į žmonas, kad paliktum vaikus atminimui nesibaigiantiems amžiams; ir džiaugdamasis jais, kaip mes džiaugiamės savo vaikais, tu pats įamžinsi Pilypo atminimą, o Roksana įamžins Darijaus, laikui bėgant ir jums kartu senstant.“ Taip kalbėjo Darijus ir, laikydamasis už Aleksandro kaklo, iškvėpė paskutinį atodūsį.

Aleksandras raudojo ir verkė jausdamas užuojautą Darijui, tada davė nurodymus palaidoti jį persišku būdu. Jis įsakė persams vesti procesiją, tada visiems makedoniečiams sekti ginkluotiems. Aleksandras pakišo petį po Darijaus neštuvais ir nešė juos kartu su satrapais. Visi verkė ir raudojo, ne tiek dėl Darijaus, kiek dėl Aleksandro, matydami jį nešantį neštuvus. Surengęs laidotuves pagal persų papročius, jis paleido minias.

Nedelsiant kiekviename mieste buvo paskelbtas ediktas, kuriame buvo rašoma:

Aš, Aleksandras, karaliaus Pilypo ir karalienės Olimpijos sūnus, tiems, kurie gyvena Persijos miestuose ir žemėse, duodu šiuos nurodymus.
Nenoriu, kad tokia daugybė vyrų baigtų blogai. Dangaus palankumas daro mane nugalėtoju prieš persus; tad dėkoju Apvaizdai aukštybėse. Dabar pripažinkite, kad ketinu paskirti satrapus virš jūsų, kuriems privalote paklusti, kaip valdant Darijui. Ir nepripažinkite jokio kito karaliaus, tik Aleksandrą. Laikykitės savo papročių ir įprastų švenčių, aukų ir karnavalų, kaip valdant Darijui. Kiekvienas iš jūsų gyvens savo mieste; bet jei kas nors paliks savo miestą ar žemę ir apsigyvens svetimoje vietoje, jis taps maistu šunims. Kiekvienas iš jūsų valdys savo nuosavybę, išskyrus auksą ir sidabrą: nurodau, kad auksas ir sidabras būtų atnešti į mūsų miestus ir žemes, bet monetas, kurias turite, leidžiame kiekvienam pasilikti kaip nuosavą turtą. Įsakau visus karo ginklus atnešti į mano ginklines. Satrapai liks savo postuose. Jokia tauta nebesiartins prie jūsų, išskyrus prekybą. Ir ketinu atnešti klestėjimą jūsų žemėms ir pasirūpinti, kad Persijos keliai būtų naudojami prekybai ir verslui visiškoje taikoje, kad žmonės iš Graikijos galėtų prekiauti su jumis, o jūs su jais: nuo Eufrato ir perkėlos į Tigro upę iki Babilono nutiesiu kelius ir pastatysiu ženklus, nurodančius, kur kelias veda.
Ne aš nužudžiau Darijų; kas jo žudikai, aš nežinau. Esu jiems skolingas gausiai juos apdovanoti ir suteikti jiems plačias žemes, nes jie nužudė mūsų priešą.

Po šių Aleksandro žodžių persai buvo sutrikę, manydami, kad Aleksandras ketina visiškai sunaikinti Persidę. Bet Aleksandras, suprasdamas minios sielvartą, pasakė jiems: „Kodėl manote, persai, kad ieškau vyrų, kurie nužudė Darijų? Jei Darijus būtų gyvas, jis būtų pradėjęs kampaniją prieš mane, bet, esant tokioms aplinkybėms, karas visiškai liovėsi. Atitinkamai, ar žmogus, kuris jį nužudė, yra makedonietis, ar persas, tegul drąsiai ateina pas mane ir gauna viską, ko paprašys iš manęs; nes prisiekiu Apvaizda aukštybėse ir savo motinos Olimpijos gyvybe, kad pasirūpinsiu, jog jie būtų išskirti ir žymūs prieš visą žmoniją.“

Ir po šios Aleksandro priesaikos minia pratrūko ašaromis, bet Besas ir Ariobarzanas priėjo prie Aleksandro, tikėdamiesi gauti didelių dovanų iš jo, ir tarė: „Valdove, mes esame vyrai, kurie nužudė Darijų.“ Ir tuojau pat Aleksandras įsakė juos suimti ir nukryžiuoti prie Darijaus kapo. Jie sušuko ir tarė: „Argi neprisiekei, kad pasirūpinsi, jog Darijaus žudikai būtų išskirti ir žymūs? Kaip čia yra, kad dabar laužai priesaiką ir įsakai mus nukryžiuoti?“ Į tai Aleksandras atsakė: „Ne dėl jūsų, apgailėtini niekšai, aš teisinsiuosi, bet dėl karių masės. Kitaip nebūtų buvę įmanoma rasti jūsų taip lengvai ar išvilkti į dienos šviesą, jei nebūčiau trumpam paplojęs Darijaus mirties faktui. Štai ko meldžiau: progos nuteisti jo žudikus griežčiausia bausme. Juk kaip vyrai, nužudę savo šeimininką, pasigailės manęs? O kiek tai liečia jus, apgailėtini vyrai, aš nesulaužiau savo priesaikos: prisiekiau, kad pasirūpinsiu, jog būtumėte išskirti ir žymūs prieš visus, tai yra, kad būtumėte nukryžiuoti visiems matant.“ Po šių žodžių visi jį pasveikino šūksniais, ir bjaurūs žudikai buvo nukryžiuoti prie Darijaus kapo.

Aleksandras, sugrąžinęs visai žemei taiką, tarė jiems: „Ką norėtumėte matyti savo miesto vicekaraliumi?“ ir jie atsakė: „Adulitą, Darijaus brolį.“ Ir jis davė įsakymus, kad jis būtų paskirtas.

Jis buvo palikęs Darijaus motiną, žmoną ir dukterį mieste už dviejų dienų kelio ir parašė joms taip:

Karalius Aleksandras Stateirai ir Rodogunei bei mano žmonai Roksanai siunčia linkėjimus:
Nors išrikiavome savo pajėgas prieš Darijų, mes neatkeršijome jam. Buvo priešingai: meldžiau turėti jį gyvą savo valdžioje, bet radau jį mirtinai sužeistą ir iš gailesčio uždengiau jį savo apsiaustu. Bandžiau iš jo sužinoti, kas jam sudavė; tačiau jis nieko man nepasakė, išskyrus tai: „Patikiu tau savo motiną ir žmoną, ir ypač Roksaną, savo dukterį ir tavo žmoną.“ Jam nepavyko man atskleisti, kas jam nutiko. Bet tuos, kurie atsakingi už jo mirtį, nubaudžiau atitinkamai. Jis nurodė mums palaidoti jį prie jo tėvų kapų, ir tai buvo padaryta.
Įsivaizduoju, kad ir jūs visa tai girdėjote. Tad baikite gedėti dėl jo: aš grąžinsiu jums jūsų karališkąsias privilegijas. Bet kol kas likite ten, kur esate, kol viską čia tinkamai sutvarkysime. Ir pagal Darijaus nurodymus ketinu, kad Roksana, mano žmona, dalytųsi mano sostu, jei tik jums tai priimtina. Taip pat noriu ir įsakau, kad ji nuo šiol gautų pagarbą kaip Aleksandro žmona.
Likite sveikos.

Rodogunė ir Stateira gavo Aleksandro laišką ir parašė jam šį atsakymą:

Karaliui Aleksandrui siunčiame linkėjimus:
Meldėme dangiškųjų dievų, kurie nužemino Darijaus vardą ir persų išdidumą, kad jie paskirtų tave amžinuoju pasaulio karaliumi, toks pilnas esi proto, išminties ir galios. Žinome, kad tavo rankose nebuvome traktuojamos kaip belaisvės. Tad meldžiame ir Apvaizdą aukštybėse suteikti tau, be to, visa, kas geriausia, kad valdytum neišmatuojamą laiką. Ir tavo darbai rodo, kad priklausai aukštesnei rasei. Bet dabar mes nebesame kaip belaisvės, ir žinome, kad Aleksandras mums yra kitas Darijus. Mes lenkiamės Aleksandrui, kuris mūsų neapgėdino, ir išsiuntėme laiškus visur sakydamos: „Persijos žmonės, žiūrėkite, kaip Darijus mirdamas rado Aleksandrą, kad šis taptų jo įpėdiniu, Didžiausiuoju Karaliumi: Fortūna atiduoda Roksaną į žmonas Aleksandrui, viso pasaulio karaliui. Tad visi jūs turite reikšti deramą padėką Aleksandrui, nes persų išdidumas dabar iškeltas dar aukščiau. Tad džiaukitės su mumis, skelbdami Aleksandrą Didžiausiuoju Karaliu.“ Tai, taigi, paskelbėme persams.

Lik sveikas.

Aleksandras gavo jų laišką ir parašė šį atsakymą:

Aš pritariu jūsų nuotaikai. Ir aš stengsiuosi elgtis vertas jūsų prielankumo – nes net aš esu mirtingas žmogus.
Likite sveikos.

Kitame laiške jis parašė Roksanai apie savo sprendimus.

Taip pat jis parašė šį laišką savo motinai Olimpijai:

Karalius Aleksandras savo mieliausiai motinai siunčia linkėjimus:
Rašau tau, kad atsiųstum moteriškus papuošalus ir drabužius, priklausančius Darijaus motinai ir žmonai, bei karališką apdarą Roksanai, Darijaus dukteriai ir mano žmonai.

Gavusi jo laišką, motina nusiuntė jam visus savo karališkus drabužius ir papuošalus, pagamintus iš aukso ir brangakmenių. Kai šiuos daiktus gavo, Aleksandras pradėjo vestuvių pasiruošimą Darijaus rūmuose. Kas galėtų tinkamai aprašyti džiaugsmą, kuris ten tuo metu tvyrojo?

Po to Aleksandras parašė šį laišką savo motinai:

Karalius Aleksandras savo labai mylimai motinai ir Aristoteliui, savo labiausiai gerbiamam mokytojui, siunčia linkėjimus:
Maniau, kad būtina parašyti jums apie mūšį, kurį turėjau su Darijumi. Išgirdęs, kad jis yra prie Iso įlankos su daugybe kareivių ir kitų karalių, aš paėmiau didelį skaičių ožkų ir pritvirtinau deglus prie jų ragų, tada iškeliavau ir žygiavau naktį. Jie pamatė deglus tolumoje ir pamanė, kad tai nesuskaičiuojama armija, dėl ko jų mintys pasuko į paniką ir jie buvo nugalėti. Taip aš pasiekiau pergalę prieš juos. Toje vietoje įkūriau miestą, kurį pavadinau Aigai; ir įkūriau kitą miestą prie Iso įlankos, pavadindamas jį Aleksandrija. Darijus buvo apleistas, sučiuptas ir sužeistas savo paties satrapų, ir aš buvau labai nuliūdęs dėl jo: nugalėjęs jį, nenorėjau jo nužudyti, bet turėti jį savo valdžioje. Radau jį dar gyvą, nusiėmiau apsiaustą, kurį vilkėjau, ir uždengiau jį. Tada, pripažindamas Fortūnos netikrumą, kaip parodyta Darijaus atveju, apraudojau jį. Suteikiau jam karališkas laidotuves ir įsakiau nupjauti ausis ir nosis tiems, kurie saugojo jo kapą, laikydamasis vietinių papročių. Ir įsakiau nukryžiuoti Darijaus žudikus prie Darijaus kapo. Išvykęs iš ten, perėmiau Ariobarzano ir Manazako karalystės valdymą; pajungiau Mediją ir Armėniją, Iberiją ir visą Persijos teritoriją, kurią valdė Darijus.

Pasigavęs ten vedlius, norėjau eiti į dykumos gilumą, sekdamas Didžiaisiais Grįžulo Ratais, bet jie patarė man ten neiti dėl daugybės laukinių gyvūnų, kurie gyvena tose vietose. Vis dėlto ignoravau tai, ką jie sakė, ir pradėjau kelionę. Taigi atvykome į regioną, pilną tarpeklių, kur kelias buvo labai siauras, ir keliavome juo aštuonias dienas. Matėme keistų gyvūnų tose vietose, kokių anksčiau niekada nebuvome pažinę. Perėję tą regioną, atvykome į kitą, niūresnį. Ten radome didelį mišką medžių, vadinamų anaphanda, su keistais ir ypatingais vaisiais: tai buvo milžiniški obuoliai, kaip didžiausi melionai. Tame miške buvo ir žmonių, vadinamų Phytoi [„augalžmogiai“], 24 uolekčių ūgio, su pusantros uolekties ilgio kaklais ir panašiai ilgomis pėdomis. Jų rankos ir plaštakos buvo kaip pjūklai. Pamatę mus, jie puolė armiją. Aš netekau žado juos pamatęs. Tad įsakiau vieną iš jų sugauti. Bet kai puolėme juos su šūksniais ir trimitų garsu, jie pabėgo. Nužudėme trisdešimt du iš jų, bet jie nužudė šimtą mūsų karių. Taigi pasilikome ten, valgydami vaisius nuo medžių.

Išvykę iš ten, atvykome į žalią kraštą, kur buvo laukinių žmonių, panašių į milžinus, apvalaus kūno, ugniniais veidais, atrodančių kaip liūtai. Su jais buvo kitų, vadinamų Ochlitai [„miniažmogiai“], kurie visai neturėjo plaukų, keturių uolekčių ūgio ir ieties ilgio pločio. Pamatę mus, jie bėgo į mus. Jie dėvėjo liūto kailius ir buvo nepaprastai stiprūs bei visiškai pasiruošę kovoti be ginklų. Mes smogėme jiems, o jie smogė mums lazdomis, nužudydami nemenką skaičių mūsiškių. Bijojau, kad jie mus sutriuškins; tad daviau nurodymus padegti mišką. Pamatę ugnį, tie puikūs vyrai pabėgo. Jie nužudė 180 mūsų kareivių. Kitą dieną nusprendžiau aplankyti jų urvus. Radome žvėrių, panašių į liūtus, pririštų prie įėjimų – ir jie turėjo tris akis. Ten matėme blusas, šokinėjančias kaip mūsų varlės.

Keliaudami toliau iš ten, atvykome į vietą, kur tryško gausus šaltinis. Įsakiau ten sustabdyti savo vežimą, ir mes pasilikome ten du mėnesius.

Išvykę iš ten, atvykome pas Melophagoi [„obuoliavalgius“]. Ten pamatėme vyrą, kurio visas kūnas buvo apaugęs plaukais, milžinišką vyrą, ir mes išsigandome. Įsakiau jį sučiupti, ir kai jis buvo sučiuptas, jis laukiniai vėrė mus žvilgsniu. Daviau nurodymus atvesti jam nuogą moterį: jis paėmė ją ir pradėjo valgyti. Ir kai kareiviai puolė jos atimti, jis sumarmaliavo savo kalba. Jo kaimynai jį išgirdo ir atėjo prieš mus iš pelkės, galbūt 10 000 vyrų, bet mūsų armija buvo 40 000 stiprumo, ir aš įsakiau padegti pelkę. Pamatę ugnį, jie pabėgo. Mes juos vijomės ir sugavome tris iš jų, kurie neėmė jokio maisto ir mirė po aštuonių dienų. Jie neturėjo žmogiško intelekto, bet lojo kaip šunys.

1. Išvykę iš ten, atvykome prie upės. Tad daviau įsakymus įkurti stovyklą ir kareiviams nusiginkluoti įprastu būdu. Upėje buvo medžių, ir saulei kylant jie augo iki vidurdienio; po vidurdienio jie mažėjo, kol visai nebesimatė. Jie skyrė lašus kaip persiškas miros aliejus, labai saldaus ir puikaus kvapo. Daviau nurodymus įpjauti medžius ir kempinėmis surinkti lašus, bet staiga rinkėjus nuplakė nematoma dievybė. Girdėjome juos plakant ir matėme ant jų nugarų kylančius rėžius, bet negalėjome matyti, kas jiems smogė. Ir pasigirdo balsas, sakantis neipjauti ir nerinkti skysčio, „ir jei nesustosite, armija taps nebyle!“ Aš išsigandau ir uždraudžiau bet kuriam iš jų daryti įpjovas ar rinkti skystį.

Upėje buvo juodų akmenų; kiekvienas, palietęs šiuos akmenis, tapdavo tos pačios spalvos kaip akmenys. Upėje taip pat buvo daug gyvačių ir daugybė žuvų rūšių – kurios virdavo ne virš ugnies, bet šaltame šaltinio vandenyje. Vienas iš kareivių pagavo vieną, nuplovė ją ir įmetė į indą – ir rado žuvį išvirusią. Upėje buvo paukščių, labai panašių į mūsų paukščius, bet jei kas nors juos paliesdavo, iš jų pliūptelėdavo ugnis.

Kitą dieną mes pasiklydome. Vedliai man sakė: „Mes nežinome, kur einame, Valdove Karaliau Aleksandrai. Grįžkime, kad nepakliūtume į blogesnes vietas.“ Bet aš nebuvau pasiruošęs grįžti. Sutikome daug gyvūnų: šešiakojų, triakių, penkiakių dešimties uolekčių ilgio ir daug kitų gyvūnų rūšių. Kai kurie iš jų pabėgo; kiti šoko ant mūsų. Priėjome smėlėtą vietą, iš kurios išlindo gyvūnai, panašūs į laukinius asilus, didesni nei dvidešimties uolekčių. Ir jie turėjo ne po dvi akis, bet po šešias, bet matė tik dviem; jie nebuvo agresyvūs, bet romūs. Daugelį kitų kareiviai nušovė strėlėmis.

Keliaudami toliau iš ten, atvykome į vietą, kur buvo žmonių be galvų, nors jie kalbėjo kaip žmonės savo kalba; jie buvo plaukuoti, dėvėjo kailius, valgė žuvį. Jie gaudė jūros žuvis ir atnešdavo mums jų iš jūros, šalia kurios gyveno. Kiti atnešė trumų iš žemės, sveriančių po dvidešimt penkis svarus. Matėme daugybę didelių ruonių, šliaužiojančių sausuma. Ir mano draugai atkakliai patarė man pasukti atgal, bet aš nenorėjau, nes troškau pamatyti žemės kraštą.

Spausdami tolyn iš ten, keliavome per negyvenamą žemę prie jūros, nebematydami nieko – nei paukščio, nei žvėries – tik dangų ir žemę. Nebematėme saulės; oras buvo tamsus dešimt dienų. Atvykome į vietą pakrantėje, pasistatėme palapines ir įkūrėme stovyklą, pasilikdami labai daug dienų. Tos jūros viduryje buvo sala, ir aš labai norėjau sužinoti apie jos vidų. Įsakiau pastatyti labai daug valčių. Apie tūkstantis vyrų sulipo į tas valtis, ir mes plaukėme į salą, kuri buvo netoli nuo kranto. Ir joje išgirdome žmonių balsus, sakančius graikiškai:

Pilypo sūnau, Egipto sėkla,
Vardas, kurį gavai, nurodo ateitį,
Sėkmę, kurią pasieksi narsiai:
Nuo įsčių buvai vadinamas ALEKSANDRU.
Tu atginti [ALEX-] vyrus [AND.R-] juos nuvydamas
Ir atbaidydamas karalius nuo jų valdų.
Bet tu bet kuriuo atveju greitai tapsi buvusiu žmogumi [EX-ANDR-]
Kai užbaigsi antrąją raidę
Savo vardo, kuri vadinama lambda [=30, t. y. 30 metų amžiaus].

Girdėjome šiuos žodžius, bet nematėme, kas juos tarė. Kai kurie kareiviai rizikavo savo gyvybėmis nerdami ir plaukdami nuo valčių į salą, kad sužinotų apie ją; ir tuojau pat išlindo krabai, įtempdami juos į vandenį ir nužudydami. Mes išsigandome ir pasukome atgal į krantą.

Kai išsilaipinome iš valčių ir vaikščiojome pajūriu, radome krabą, išlipantį iš vandens į sausumą. Jis buvo krūtinšarvio dydžio, o jo priekinės kojos, vadinamosios žnyplės, buvo kiekviena šešių pėdų ilgio. Pamatę jį, griebėmės iečių ir su vargu jį užmušėme, nes geležis negalėjo pradurti jo kiauto, ir jis traiškė mūsų ietis savo priekinėmis kojomis. Kai užmušėme ir išgliaudėme jį, jo kiauto viduje radome septynis didelės vertės perlus – joks žmogus niekada nėra matęs tokių perlų. Matydamas juos, supratau, kad jie turi susiformuoti neplaukiojamos jūros dugne. Tad man kilo mintis paimti didelį geležinį narvą ir įdėti į narvą milžinišką stiklinį indą [didbutelį], pusantros uolekties storio; ir nurodžiau indo dugne padaryti skylę, kad tilptų žmogaus ranka, nes norėjau nusileisti ir sužinoti, kas yra šios jūros dugne. Mano ketinimas buvo laikyti skylę indo dugne uždarytą iš vidaus, bet nusileidus nedelsiant ją atidaryti, iškišti ranką pro skylę ir paimti nuo smėlio šalia tai, ką rasiu šios jūros dugne, tada įtraukti ranką atgal ir tuojau pat užsandarinti skylę. Taip ir padariau. Taigi įsakiau pagaminti 308 sieksnių grandinę ir daviau nurodymus, kad manęs netrauktų atgal į viršų, kol nepatrauksiu grandinės. „Kai pabuvosiu dugne, tuojau pat papurtysiu indą, kad iškeltumėte mane.“

Kai viskas buvo paruošta, įlipau į stiklinį indą bandyti to, kas neįmanoma. Kai įlipau, įėjimas tuojau pat buvo užsandarintas švininiu dangčiu. Buvau nusileidęs 120 uolekčių, kai praplaukianti žuvis sukrėtė narvą savo uodega, ir jie mane iškėlė, nes grandinė buvo patraukta. Nusileidau vėl, ir man nutiko tas pats. Leidžiantis trečią kartą, apie 308 uolektis, mačiau visokių žuvų plaukiojančių aplink mane, kai, štai, didžiausia žuvis iš jų visų atplaukė, sugriebė mane ir mano narvą į nasrus ir nunešė toli į sausumą už mylios. Tuo metu valtyse buvo 360 vyrų, kurie valdė mano nusileidimą: žuvis nusinešė juos visus kartu su savimi ir keturias valtis taip pat. Pasiekusi sausumą, ji sutraiškė narvą dantimis, tada numetė šalin. Aš vos kvėpavau ir buvau mirtinai išsigandęs. Ir parpuoliau žemėn ir garbinau Apvaizdą aukštybėse, kuri išsaugojo mane nuo siaubingo žvėries. Ir pasakiau sau: „Aleksandrai, mesk bandyti tai, kas neįmanoma, kad tyrinėdamas gelmes neprarastum gyvybės.“ Nedelsdamas nurodžiau armijai judėti iš ten ir keliauti tolyn.

Keliaudami vėl, per dvi dienas atvykome į regioną, kur nešviečia saulė. Ten guli Palaimintųjų šalis. Kadangi norėjau sužinoti apie tą regioną ir jį pamatyti, bandžiau paimti savo paties vergus ir žengti ten, bet mano draugas Kalistenas rekomendavo žengti su 40 draugų, 100 vergų ir 1 200 kareivių – tik patikimais. Taigi, palikęs pėstininkus kartu su seniais ir moterimis, paėmiau kareivius, visus jaunus ir rinktinius, ir žygiavau su jais, davęs įsakymus, kad joks senas žmogus nežygiuotų su mumis. Bet vienas smalsus senis, turintis du drąsius sūnus, kurie buvo tikri kariai, tarė jiems: „Vaikai, paklausykite savo tėvo balso ir pasiimkite mane su savimi – aš nebūsiu nenaudingas žygyje. Juk pažiūrėkite, krizės metu karalius Aleksandras ieškos seno žmogaus. Tad jei būsite rasti turintys mane su savimi, būsite gausiai apdovanoti.“

Bet jie atsakė: „Tėve, mes bijome karaliaus grasinimų ir nenorime būti rasti pažeidę jo įsakymus ir prarasti ne tik galimybę dalyvauti šioje ekspedicijoje, bet net ir savo gyvybes.“

Senis atsakė: „Kelkitės, nuskuskite man smakrą ir pakeiskite mano išvaizdą. Aš žygiuosiu su jumis armijos viduryje, ir prireikus būsiu jums didelė pagalba.“ Ir jie padarė tai, ką tėvas jiems liepė.

Taigi, keliaudami toliau iš ten tris dienas, radome miglotą vietą. Negalėjome eiti toliau, nes nebuvo takų ar pėdsakų, ir ten pasistatėme palapines. Kitą dieną pasiėmiau tūkstantį ginkluotų vyrų ir ėjau su jais ištirti, ar čia yra žemės kraštas. Ėjome kairėn (toje pusėje buvo daugiau šviesos) ir keliavome uolėta žeme su stačiais nuolydžiais iki vidurdienio (tai nustačiau ne pagal saulę, o matuodamas virvėmis pagal geodezijos mokslą apskaičiavau atstumą ir laiką). Po to išsigandome ir grįžome, nes maršrutas buvo nepraeinamas. Norėjau išsiruošti vėl ir eiti į dešinę: tai buvo itin lygi lyguma, bet ji buvo tamsi ir niūri. Tačiau buvau neįmanomoje padėtyje, nes visi jauni vyrai patarė man neiti į tą sritį, kad žirgai neatsiskirtų dėl tamsos ir atstumo, ir mes negalėtume grįžti. Tariau jiems: „O drąsūs vyrai, visi jūs, kare! Dabar suprantate, kad nėra tokio dalyko kaip didi drąsa be planavimo ir intelekto. Jei senas žmogus būtų atėjęs su mumis, jis būtų davęs mums patarimą, kaip žengti į šią niūrią sritį. Bet kas iš jūsų yra pakankamai drąsus grįžti į stovyklą ir atvesti man seną žmogų? Aš duosiu dešimties svarų aukso atlygį.“ Niekas neatsirado to padaryti dėl kelionės ilgio ir dėl to, kad atmosfera buvo be šviesos.

Tada senio sūnūs priėjo prie manęs ir tarė: „Jei išklausysi mus su atlaidumu, valdove, mes tau kai ką pasakysime.“

Aš atsakiau: „Sakykite man, ką tik norite – prisiekiu Apvaizda aukštybėse, aš nedarysiu jums nieko blogo.“

Jie tuojau pat paaiškino apie savo tėvą ir kaip jie jį atsigabeno; tada nubėgo ir pristatė patį senį. Pamatęs jį, apkabinau ir paprašiau duoti mums patarimą. Ir senis atsakė: „Karaliau Aleksandrai, turi suprasti, kad jei eisi ten su žirgais, niekada nebematysi šviesos. Tad atrink kumeles su kumeliukais ir palik kumeliukus čia, o pats eik su kumelėmis; tada jos parneš tave atgal dėl kumeliukų.“ Išieškoję visą armiją, radome tik 100 kumelių su kumeliukais. Tad paėmiau jas ir dar 100 rinktinių žirgų, taip pat keletą kitų žirgų nešti tam, ko mums reikėjo, ir išvykau, laikydamasis senio plano, o kumeliukus palikau.

Senis nurodė savo sūnums rinkti viską, ką ras gulinčio ant žemės po to, kai išvyks, ir mesti į savo balnmaišius. Taigi išvyko 360 kareivių, ir aš daviau nurodymus 160 pėstininkų žygiuoti priekyje. Taip keliavome apie penkiolika schoinų [galbūt septyniasdešimt penkias mylias]. Radome vietą, ir joje buvo skaidrus šaltinis, kurio vanduo blyksėjo kaip žaibas, ir labai daug kitų vandens šaltinių. Oras toje vietoje taip pat buvo kvapnus, ir nebuvo visiškai tamsu. Išalkau ir norėjau pavalgyti; pasišaukiau virėją, vardu Andreas, ir tariau jam: „Paruošk mums valgį.“ Jis paėmė sūdytos žuvies ir nuėjo prie skaidraus šaltinio vandens nuplauti maisto. Bet tą akimirką, kai ji buvo panardinta į vandenį, ji atgijo ir paspruko iš virėjo rankų. Iš baimės jis nepranešė man, kas atsitiko, bet pasėmė šiek tiek vandens ir atsigėrė, tada įsipylė į sidabrinį indą ir pasiliko. Visa vieta buvo pilna šaltinių, ir mes visi iš jų gėrėme. Deja, mano nelaimei, man nebuvo lemta atsigerti iš to nemirtingo šaltinio, kuris atnešė gyvybę negyvam ir nebuvo užgintas mano virėjui!

Pavalgę pakilome ir keliavome toliau daugiau ar mažiau 230 schoinų [apie 1 100 mylių!]. Po to keliavome toliau ir pamatėme šviesą, bet ne nuo saulės, mėnulio ar žvaigždžių. Ir aš pamatėu skrendančius du paukščius, ir jie turėjo žmogaus veidus; jie šaukė graikiškai: „Aleksandrai, kodėl mindai žemę, kuri priklauso tik Dievui? Grįžk, vargšas žmogau, grįžk; tu negalėsi žengti į Palaimintųjų salas. Grįžk, žmogau; mindžiok žemę, kuri tau suteikta, ir neužsitrauk sau bėdos!“ Aš sudrebėjau ir greitai paklusau nurodymui, kurį man davė paukščiai. Kitas paukštis savo ruožtu prabilo graikiškai: „Rytai, – tarė jis, – šaukia tave, ir Poro karalystė bus priskirta tau pergalėje.“ Taip taręs, paukštis nuskrido. Man pavyko įtikinti vedlį pasitraukti į šalį ir pastatyti kumeles į mūsų priekį; tada, jų motinoms vedant mus atgal, mes grįžome per dvidešimt dvi dienas pagal kumeliukų šauksmus.

Daugelis pavienių kareivių parsinešė tai, ką buvo radę. Bet ypač senio sūnūs pripildė savo balnmaišius, laikydamiesi tėvo nurodymų. 41. Ir kai grįžome į šviesą, paaiškėjo, kad jie pririnko gryno aukso ir didelės vertės perlų. Tai pamačius kilo apgailestavimas – tarp tų, kurie kažką rinko, kad nepririnko daugiau, ir tarp tų, kurie nerinko, kad nerinko nieko. Ir mes visi išreiškėme gilią padėką seniui, kad davė mums tokį puikų patarimą.

Mums grįžus, virėjas papasakojo, kas jam nutiko prie šaltinio. Išgirdęs tai, buvau apimtas sielvarto ir griežtai jį nubaudžiau. Vis dėlto pasakiau sau: „Kokia tau nauda, Aleksandrai, gailėtis dėl dalyko, kuris praeityje?“ Bet aš nežinojau, kad jis gėrė vandenį ar pasiliko jo; jis tik prisipažino, kad sūdyta žuvis atgijo. Bet virėjas priėjo prie mano dukters nuo sugulovės Ounos, vardu Kalė, ir suviliojo ją, pažadėdamas duoti jai vandens iš nemirtingojo šaltinio – ir tai jis padarė. Sužinojęs apie tai – sakysiu tau tiesą – aš pavydėjau jiems jų nemirtingumo. Pasikviečiau dukterį ir tariau jai: „Pasiimk savo drabužius ir pasitrauk iš mano akivaizdos: tu, juk, akivaizdžiai įgijai nemirtingumą ir tapai dvasia. Ir būsi vadinama Nereide, kadangi gavai amžinybę [aidion] iš vandens [neron].“ Ji pasitraukė iš mano akivaizdos, verkdama ir raudodama, ir nuėjo gyventi su dvasiomis negyvenamuose regionuose. O virėjui aš įsakiau pririšti girnapusę prie kaklo ir įmesti jį į jūrą. Ten jis tapo dvasia ir nuėjo gyventi į jūros dalį, kuri pagal jį buvo pavadinta Andreas. Tiek tad apie virėją ir mano dukterį.

Dėl viso to aš susidariau nuomonę, kad čia buvo žemės kraštas. Ir daviau nurodymus toje vietoje pastatyti didžiulę arką ir užrašyti ant jos taip:

JŪS, KURIE NORITE ĮŽENGTI Į PALAIMINTŲJŲ ŠALĮ,
KELIAUKITE Į DEŠINĘ IR IŠVENGKIT PRAŽŪTIES.

Bet aš suabejojau ir ėmiau svarstyti, ar čia tikrai žemės kraštas ir ar dangus čia nusileidžia žemyn [t. y. susitinka su žeme]. Tad nusprendžiau sužinoti tiesą. Taigi įsakiau sugauti du paukščius iš tos vietos. Tai buvo didžiuliai balti paukščiai, nepaprastai galingi ir jaukūs: jie nenuskrido pamatę mus. Kai kurie kareiviai užlipo jiems ant kaklų, ir jie pakilo nešdami juos. Jie ėda dvėselieną, ir štai kodėl labai daug šių paukščių atskrido pas mus – dėl žirgų, kurie gaišo. Tad įsakiau sugauti du iš jų ir neduoti maisto tris dienas. O trečią dieną daviau nurodymus pagaminti kažką panašus į jungą iš medienos ir pritvirtinti jiems prie kaklų. Tada pasidariau savotišką krepšį iš jaučio odos ir pats įlipau į krepšį, laikydamas apie septynių uolekčių ilgio ietį su arklio kepenimis ant galo. Taigi paukščiai tuojau pat pakilo ėsti kepenų, ir aš buvau pakeltas su jais į orą, kol nusprendžiau, kad esu arti dangaus. Visas drebėjau dėl didelio šalčio ore, kurį plakė paukščių sparnai. Tuo momentu skraidanti būtybė žmogaus pavidalu sutiko mane ir tarė man: „Aleksandrai, ar tyrinėji dangaus dalykus, kai dar nesupratai žemės dalykų? Tad greitai grįžk į žemę ir venk tapti maistu šiems paukščiams!“ Ir vėl jis tarė man: „Aleksandrai, nukreipk žvilgsnį į žemę apačioje.“ Aš su baime tai padariau ir pamačiau ten priešais save didelę susirangiusią gyvatę, ir gyvatės viduryje mažytį diską. Ir būtybė, kuri mane sutiko, tarė man: „Tad pasuk savo ietį į diską – tai pasaulis, nes gyvatė yra jūra, kuri juosia žemę.“

Aš pasukau atgal ir Apvaizdos aukštybėse valia nusileidau į žemę už septynių dienų kelio nuo stovyklos. Buvau visiškai išsekęs ir pusgyvis. Radau ten satrapą savo valdžioje ir su trimis šimtais jo raitelių atvykau į savo stovyklą. Ir nusprendžiau niekada daugiau nebandyti to, kas neįmanoma.

Likite sveiki.

Trečia knyga

Po viso to Aleksandras žygiavo su savo pajėgomis prieš Porą, Indijos karalių. Pražygiavus per daug negyvenamų žemių, per vietoves be vandens ir pilnas tarpeklių, armijos vadai tarė savo kariams: „Mums gana to, kad kariavome iki pat Persidės ir pajungėme Darijų už tai, kad reikalavo duoklės iš graikų. Kodėl gi mes vargingai žygiuojame prieš indus, į laukinių žvėrių buveines, kas nėra Graikijos reikalas? Jei Aleksandras su savo didžia dvasia yra karo žmogus ir nori pajungti barbarų tautas, kodėl mes sekame paskui jį? Tegul jis žygiuoja ir kariauja karus vienas!“ Tai išgirdęs, Aleksandras atskyrė persų karius nuo makedoniečių ir kitų graikų ir tarė makedoniečiams bei graikams: „Ginklo draugai ir sąjungininkai, makedoniečiai ir visi jūs, graikų lordai – šie persai yra jūsų ir mano priešai – tad kodėl dabar niurnate? Jūs nurodėte man žygiuoti į karą ir kovoti su barbarais vienam. Tačiau aš priminsiu jums štai ką: ankstesnius karus aš taip pat laimėjau vienas; ir, pasiėmęs su savimi visus persus, kurių noriu, aš vėl laimėsiu vienas. Viena mano idėja padrąsino jūsų visų sielas mūšiui, kai jau silpote prieš Darijaus ordas. Argi aš nebuvau ten su savo skydu armijos priešakyje mūšiuose? Argi aš nėjau kaip savo paties pasiuntinys pas Darijų? Argi aš neriškiavau savimi pavojuje? Tad pasinaudokite savo pačių patarimu ir žygiuokite į Makedoniją vieni, saugiai grįžkite ir nesiginčykite tarpusavyje – kad suprastumėte, jog armija yra bejėgė be karaliaus intelekto.“ Taip kalbėjo Aleksandras, ir jie maldavo jį atidėti į šalį pyktį ir laikyti juos su savimi iki pat pabaigos.

Kai jis atvyko su visomis pajėgomis prie Indijos sienos, laišknešiai, pasiųsti Poro, Indijos karaliaus, pasitiko jį ir įteikė jam Poro laišką. Aleksandras paėmė jį ir perskaitė savo armijos akivaizdoje. Jo turinys buvo toks:

Karalius Poras iš Indijos Aleksandrui, kuris plėšia miestus:
Nurodau tau pasitraukti. Ką tu, paprastas žmogus, gali pasiekti prieš dievą? Ar dėl to, kad sunaikinai kitų sėkmę, mūšyje susitikęs su silpnesniais vyrais, manai esąs galingesnis už mane? Bet aš esu nenugalimas: aš esu ne tik žmonių karalius, bet net ir dievų – kai Dionisas (kurį jie vadina dievu) atvyko čia, indai panaudojo savo galią jį nuvyti. Tad ne tik patariu tau, bet ir nurodau visu greičiu keliauti į Graikiją. Manęs neišgąsdins tavo mūšis su Darijumi ar visa sėkmė, kurią turėjai kitų tautų silpnumo akivaizdoje. Bet tu manai esąs galingesnis. Tad keliauk į Graikiją. Nes jei mums būtų reikėję Graikijos, mes, indai, būtume ją pajungę daug anksčiau nei Kserksas; bet esant dabartinei padėčiai, mes nekreipėme į ją dėmesio, nes tai nenaudinga tauta, ir tarp jų nėra nieko, verto karaliaus dėmesio – kiekvienas trokšta to, kas geriau.

Taigi Aleksandras, viešai perskaitęs Poro laišką savo kariams, tarė jiems: „Ginklo draugai, vėl nesusierrinkite dėl Poro laiško, kurį perskaičiau. Prisiminkite, ką rašė ir Darijus. Faktas tas, kad vienintelė proto būsena, kurią turi barbarai, yra bukumas. Kaip po jais esantys gyvūnai – tigrai, liūtai, drambliai, kurie didžiuojasi savo drąsa, bet yra lengvai sumedžiojami dėka žmogaus prigimties – taip ir barbarų karaliai didžiuojasi savo armijų skaičiumi, bet yra lengvai nugalimi graikų intelekto.“

Pateikęs šį pareiškimą savo armijai padrąsinti, Aleksandras parašė atsakymą Porui.

Karalius Aleksandras karaliui Porui siunčia linkėjimus:
Tu padarei mus dar labiau trokštančius būti paskatintus mūšiui prieš tave, sakydamas, kad Graikija neturi nieko, verto karaliaus dėmesio, bet kad jūs, indai, turite viską – žemes ir miestus. Ir aš žinau, kad kiekvienas vyras trokšta užgrobti tai, kas geriau, o ne pasilikti tai, kas blogiau. Kadangi, taigi, mes, graikai, neturime šių dalykų, o jūs, barbarai, juos valdote, mes trokštame to, kas geriau, ir norime juos gauti iš jūsų. Tu rašai man, kad esi dievų ir visų žmonių karalius, net iki tokio lygio, kad turi daugiau galios nei dievas. Bet aš stoju į karą su pagyrūnu ir visišku barbaru, ne su dievu. Visas pasaulis negalėtų pasipriešinti dievui su pilna ginkluote – griaustinio dundėjimui, žaibo blyksniui ar žaibo kirčio pykčiui. Taigi tautos, kurias nugalėjau kare, tau nekelia nuostabos, ir lygiai taip pat pagyrūniški žodžiai iš tavo pusės nepadaro manęs bailiu.

Poras, gavęs Aleksandro laišką ir perskaitęs jį, buvo labai paskatintas ir tuojau pat surinko barbarų ordas ir dramblius bei daug kitų gyvūnų, kurie kovojo kartu su indais. Kai makedoniečiai ir persai priartėjo, Aleksandras pamatė Poro liniją ir išsigando ne jo skaičiaus, bet gyvūnų. Jis buvo nustebęs matydamas gyvūnų keistumą: jis buvo pratęs kovoti su žmonėmis, ne su gyvūnais.

Taigi Aleksandras dar kartą tapo savo paties pasiuntiniu ir įžengė į miestą, kur buvo Poras, apsirengęs kaip kareivis, perkantis atsargas. Pamatę jį, indai tuojau pat pristatė jį karaliui Porui, ir Poras paklausė jo: „Kaip laikosi Aleksandras?“

„Jis gyvas ir sveikas, – atsakė jis, – ir trokšta pamatyti tokį karalių kaip Poras.“

Tada jis išėjo su Aleksandru ir parodė jam savo gyvūnų skaičių bei tarė Aleksandrui: „Eik pas Aleksandrą ir pasakyk jam: „Aš atvedu tokius gyvūnus kaip tu kovoti su tavimi.“

Aleksandras atsakė: „Karaliau Porai, Aleksandras išgirdo, ką pasakei, dar man negrįžus pas jį.“

„Iš ko?“ – paklausė Poras.

„Iš Poro, – tarė jis. – Būdamas dievo sūnus, jis negali nežinoti, kas sakoma.“

Taigi Poras išsiuntė jį su dovanomis.

Palikdamas Porą, Aleksandras pamatė gyvūnų rikiuotę ir daug bei sunkiai mąstė. Tad ką protingasis vyras darė toliau? Jis paėmė visas bronzines statulas, kurias turėjo, ir šarvus, laimėtus mūšyje, ir liepė juos atsargiai kaitinti, kol bronza įkaito iki raudonumo, bei įsakė pastatyti juos mūšio linijos priekyje, tarsi sieną. Jie davė signalą mūšiui. Poras tuojau pat įsakė paleisti gyvūnus. Taigi gyvūnai, įsiveržę, šoko ant statulų ir jas sugriebė; tuojau pat jie nusidegino burnas ir po to nieko nelietė. Taip gudrusis Aleksandras eliminavo žvėrių ataką. Persai nugalėjo indus ir persekiojo juos šūviais iš lankų ir kovomis ant žirgų, ir mūšis buvo didžiulis, vyrams žudant ir žūstant. Ir ten krito Aleksandro žirgas Bucefalas, jo nuovokai susilpnėjus. Ir dėl šio įvykio Aleksandras apleido mūšį; dvidešimt dienų jie tęsė kovą vieni su kitais. Ir Aleksandro pusė pradėjo pasiduoti iš baimės.

Taigi suprasdamas, kad jis tuoj bus priverstas pasiduoti, Aleksandras įsakė sustabdyti mūšį ir padarė pareiškimą karaliui Porui, sakydamas: „Tai nėra karališka galia, jei, kad ir kuris iš mūsų laimės, mūsų armijos žus tarp mūsų. Bet tai yra mūsų kūnų kilnumas, jei kiekvienas iš mūsų sustabdys armiją ir stos į dvikovą dėl karalystės.“ Poras apsidžiaugė ir pažadėjo Aleksandrui, kad kovos su juo dvikovoje, matydamas, kad Aleksandro kūnas neprilygsta jo kūnui – Poras buvo penkių uolekčių ūgio, o Aleksandras net ne trijų. Taigi abi pusės užėmė pozicijas stebėti Poro ir Aleksandro. Bet staiga karaliaus Poro stovykloje kilo sąmyšis. Tad Poras atsisuko, susirūpinęs, pažiūrėti, koks tai triukšmas. Bet Aleksandras išmušė jam kojas iš apačios, užšoko ant jo ir įsmeigė kardą jam į šoną, akimirksniu nužudydamas Porą, Indijos karalių.

Abi armijos pradėjo kovoti viena su kita, bet Aleksandras tarė indams: „Vargšai indai, kodėl kovojate, kai jūsų karalius nužudytas?“

Jie atsakė: „Mes kovojame, kad nebūtume paimti į nelaisvę.“

Aleksandras tarė jiems: „Nustokite kovoti; apsisukite ir eikite į savo miestą kaip laisvi žmonės. Ne jūs beatodairiškai užpuolėte mano armiją, bet Poras.“ Jis tai pasakė žinodamas, kad jo armija nebuvo pajėgi kovoti su indais.

Nedelsdamas jis davė nurodymus karaliui Porui suteikti karališkas laidotuves. Tada jis paėmė visus turtus iš jo rūmų ir žygiavo pas brahmanus, arba oksidrakus, ne todėl, kad jie buvo karingi ir gausūs, bet todėl, kad jie buvo gimnosofistai, gyvenantys lūšnose ir urvuose.

Brahmanai, sužinoję, kad karalius Aleksandras ateina pas juos, pasiuntė savo geriausius filosofus pasitikti jį su laišku. Gavęs ir perskaitęs laišką, Aleksandras rado jo turinį tokį:

Gimnosofistai žmogui Aleksandrui rašo šį laišką:
Jei ateini pas mus su karu, tau tai neatneš naudos: neturėsi ką iš mūsų atimti. Bet jei nori paimti tai, ką turime, nereikia karo, tik prašymo – ne mums, bet Apvaizdai aukštybėse. Jei nori žinoti, kas mes esame, atsakymas yra: nuogi žmonės, paskyrę savo gyvenimus filosofijai, suformuoti ne mūsų pačių, bet Apvaizdos aukštybėse. Karas yra tavo palydovas, filosofija – mūsų.

Perskaitęs tai, karalius Aleksandras nuvyko pas juos taikiai. Ir jis pamatė daug miškų ir daug nepaprastai gražių medžių su visokiausiais vaisiais, ir upę, juosiančią visą tą kraštą, kurios vanduo buvo skaidrus, baltas kaip pienas, ir nesuskaičiuojamas palmes, apkibusias vaisiais, ir vynmedžius su tūkstančiu kekių vynuogių, nuostabių ir viliojančių. Ir Aleksandras pamatė išminčius be drabužių, gyvenančius lūšnose ir urvuose. Toli nuo jų jis pamatė jų moteris ir vaikus, ganančius bandas.

Aleksandras paklausė jų: „Ar jūs neturite kapų?“

Jie atsakė: „Ši vieta, kurioje gyvename, yra ir mūsų kapas: čia ilsimės ant žemės ir užkasame save miegui. Žemė mus pagimdo, žemė mus maitina, ir kai mirštame, gulime po žeme amžinu miegu.“

Jis uždavė kitą klausimą: „Kurių yra daugiau, gyvųjų ar mirusiųjų?“

Jie atsakė: „Tų, kurie mirė, yra daugiau, bet kadangi jie nebeegzistuoja, jų negalima suskaičiuoti – tų, kuriuos galima pamatyti, yra daugiau nei tų, kurių negalima.“

Jis uždavė kitą klausimą: „Kas stipresnis, mirtis ar gyvenimas?“

Jie atsakė: „Gyvenimas, nes saulė turi ryškius spindulius, kai kyla, bet yra silpnesnė žvilgsniui, kai leidžiasi.“

Vėl jis paklausė: „Kas didesnis, žemė ar jūra?“

Jie atsakė: „Žemė: net pačią jūrą riboja žemė.“

Jis uždavė kitą klausimą: „Kuris gyvūnas pavojingiausias iš visų?“

Jie atsakė: „Žmogus.“

Jis paklausė: „Kaip?“

Jie atsakė: „Tavo paties atvejis tave įtikins: tu esi gyvūnas, ir pažiūrėk, kiek gyvūnų turi su savimi, kad vienas galėtum atimti gyvybę kitiems gyvūnams.“

Jis nesupyko, bet nusišypsojo. Jis paklausė kai ko kito: „Kas yra karališkoji valdžia?“

Jie atsakė: „Amoralus pranašesnės galios naudojimas, drąsa, palaikoma progos, auksinė našta.“

Jis uždavė kitą klausimą: „Kas atsirado pirmiau, naktis ar diena?“

Jie atsakė: „Naktis: gimstančios būtybės vystosi įsčių tamsoje ir tada yra išleidžiamos, kad gautų dienos šviesą.“

Jis uždavė kitą klausimą: „Kuri pusė geresnė, dešinė ar kairė?“

Jie atsakė: „Dešinė: pati saulė kyla dešinėje ir keliauja į kairiuosius dangaus regionus. Ir moteris pirmiausia žindo iš dešinės krūties.“

Tada Aleksandras ėmė jų klausinėti: „Ar turite valdovą?“

Jie atsakė: „Taip, turime lyderį.“

Jis tarė: „Norėčiau jį pasveikinti.“

Ir jie parodė jam Dandamą, kuris gulėjo ant žemės, apibertas daugybe medžių lapų, ir prieš jį buvo išdėlioti agurkai bei kitos gėrybės. Pamatęs jį, Aleksandras jį pasveikino, o jis savo ruožtu tarė Aleksandrui „Sveikas“, bet neatsistojo ir nesuteikė jam karaliui deramų pagarbos ženklų.

Aleksandras paklausė jo, ar jie turi nuosavybės.

Jis atsakė: „Mūsų nuosavybė yra žemė, medžiai, vedantys vaisius, šviesa, saulė, mėnulis, žvaigždžių grupė, vanduo. Kai esame išalkę, einame prie lapuočių medžių ir valgome vaisius, kurie auga savaime. Mėnuliui pilnėjant, visi mūsų medžiai veda vaisius. Ir mes taip pat turime didžiąją Eufrato upę, ir kai tik esame ištroškę, einame prie jos, geriame vandenį ir džiaugiamės. Kiekvienas iš mūsų turi savo žmoną, ir, pilnėjant mėnuliui, kiekvienas iš mūsų eina ir suartėja su savo partnere, kol ji pagimdo du vaikus. Vieną skiriame pakeisti tėvui, kitą – motinai.“

Tai išgirdęs, Aleksandras tarė jiems visiems: „Paprašykite manęs, ko norite, ir aš jums tai suteiksiu.“

Ir jie visi sušuko: „Duok mums nemirtingumą.“

Aleksandras atsakė: „Aš neturiu tam galios: aš taip pat esu mirtingas.“

„Tad kodėl, – paklausė jie, – jei esi mirtingas, kariauji tiek daug karų? Kad laimėtum viską ir nusineštum kur nors? Argi savo ruožtu nepaliksi šių dalykų kitiems?“

„Tai, – tarė Aleksandras, – tvarko Apvaizda aukštybėse, kad būtume vergai ir tarnai jų [dievų] įsakymams. Jūra nejuda, jei nepučia vėjas, nei medžiai, jei nepučia vėjas. Faktas tas, kad žmogus nerodo jokio aktyvumo, jei ne Apvaizda aukštybėse. Aš taip pat norėčiau nustoti kariauti; tik mano proto šeimininkas man neleidžia. Bet iš tiesų, jei visi būtume vienos nuomonės, pasaulis būtų nuobodi vieta: jūra nebūtų plaukiojama, žemė nedirbama, santuokos nešvenčiamos, vaikai negimtų. Pagalvokite, kiek žmonių patyrė nelaimę karuose, už kuriuos buvau atsakingas, ir prarado tai, ką turėjo! Tačiau kitiems pasisekė iš kitų žmonių nuosavybės. Kiekvienas ima daiktus iš visų kitų ir atiduoda juos kitiems: niekas niekam nepriklauso.“

Tai taręs, Aleksandras atnešė Dandamui aukso, duonos, vyno ir alyvuogių aliejaus. „Paimk tai, seni, mums atminti.“ Bet Dandamas nusijuokė ir atsakė: „Mums tai nenaudinga, bet kad neatrodytume išdidūs, paimsime iš tavęs aliejų.“ Jis sukrovė krūvą malkų, padegė jas ir supylė aliejų į ugnį Aleksandro akivaizdoje.

Po to Aleksandras juos paliko. Taigi jis grįžo palei Hifasio upę, kuri veda į Praziake, kuri laikoma Indijos sostine ir kur karaliavo Poras. Ir visi Poro pavaldiniai priėmė Aleksandrą. Jis sutvarkė visus reikalus palei Hifasį, ir indai noriai rinkosi. Ir kai kurie iš jų tarė Aleksandrui: „Didžiausiasis Karaliau, tu paimsi nuostabius miestus ir karalystes bei kalnus, ant kurių niekada nėra įžengusi gyvo karaliaus koja.“ Ir kai kurie išminčiai atėjo pas Aleksandrą ir tarė: „Karaliau, turime parodyti tau kažką nuostabaus ir verto tavo dėmesio: parodysime augalus, kalbančius žmogaus balsu.“ Taigi jie nuvedė Aleksandrą ten, kur buvo Saulės ir Mėnulio šventykla. Ten buvo aptvaras joms apsaugoti ir du medžiai, panašūs į kiparisus: aplink juos buvo medžiai, panašūs į Egipto mirobalanus – ir jų vaisiai tokie pat. Du medžiai sodo viduryje kalbėjo, vienas vyrišku balsu, kitas moterišku. Vyriškojo vardas buvo Saulė, o moteriškojo – Mėnulis, kuriuos jie savo kalba vadino Mitra ir Mao. Du medžiai buvo aprengti įvairių gyvūnų kailiais, vyriškasis – patinų kailiais, moteriškasis – patelių. Jų kaimynystėje nebuvo jokios geležies, bronzos ar alavo, ir net puodžiaus molio. Kai Aleksandras paklausė, kokių kailių jais apdengti, jie atsakė sakydami, kad tai liūto ir leopardo kailiai.

Aleksandras siekė sužinoti daugiau apie medžius, ir jie jam pasakė: „Ryte, kai saulė kyla, balsas sklinda iš medžio, ir kai ji zenite, ir trečią kartą, kai ji ruošiasi leistis. Ir tas pats vyksta mėnulio atveju.“ Ir vyrai, kurie aiškiai buvo žyniai, priėjo prie Aleksandro ir tarė: „Įženk tyras, pagarbink, ir gausi orakulą.“ Bet žyniai tarė: „Karaliau Aleksandrai, šventykloje neleidžiama geležis.“ Tad jis įsakė kardus padėti už aptvaro ribų. Nemažai vyrų įėjo su Aleksandru, ir jis įsakė jiems sudaryti žiedą ir saugoti vietą. Tada jis pasikvietė keletą indų, kurie jį lydėjo, kad jie galėtų jam vertėjauti. Ir jis jiems prisiekė, kad „jei saulė nusileis ir aš neišgirsiu orakulo balso, sudeginsiu jus gyvus!“

Bet atsitiko taip, kai saulė leidosi: indiškas balsas pasigirdo iš medžio, bet su juo buvę indai išsigando ir nenorėjo versti. Po trumpo pamąstymo Aleksandras pasivedė juos į šalį po vieną. Ir jie sušnibždėjo jam į ausį: „Karaliau Aleksandrai, netrukus mirsi nuo savo paties žmonių rankų.“ Visi esantys buvo priblokšti, bet Aleksandras norėjo gauti dar vieną orakulą. Išgirdęs ateitį, jis įėjo ir paprašė, kad galėtų apkabinti savo motiną Olimpiją. Ir kai mėnulis pakilo, medis pasakė graikiškai: „Karaliau Aleksandrai, tu mirsi Babilone ir būsi nužudytas savo paties žmonių, ir negalėsi grįžti pas savo motiną Olimpiją.“

Aleksandras buvo nustebęs ir norėjo uždėti puikius vainikus ant medžių, bet žyniai jam pasakė: „Tai neleidžiama. Bet jei ketini naudoti jėgą, daryk ką nori: karaliui kiekvienas įstatymas atšauktas.“ Aleksandras buvo labai nusiminęs ir, atsikėlęs auštant, grįžo į šventyklą su žyniais, savo draugais ir indais. Po maldos jis priėjo su žyniu ir, padėjęs ranką ant medžio, paklausė, ar jo gyvenimo metai baigti – nes tai jis norėjo sužinoti. Ir vos tik saulė pradėjo kilti ir mesti savo spindulius ant medžio viršūnės, pasigirdo balsas, aiškiai skelbiantis: „Tavo gyvenimo metai baigti, ir tu negalėsi grįžti pas savo motiną Olimpiją; vietoj to, turi mirti Babilone. Ir netrukus po to tavo motina ir tavo žmona apgailėtinai mirs nuo tavo paties žmonių rankų. Daugiau neklausinėk apie šiuos dalykus: nieko daugiau neišgirsi.“ Tai išgirdęs, jis labai nuliūdo. Ir išvykęs iš ten, jis pakėlė stovyklą ir paliko Indiją. Ir atvyko į Persiją.

Jis nuskubėjo pamatyti Semiramidės rūmų – jie buvo garsūs. Viso to krašto karaliene buvo tapusi didingo grožio vidutinio amžiaus moteris. Taigi Aleksandras nusiuntė jai laišką tokio turinio:

Karalius Aleksandras karalienei Kandakei Meroėje ir jai pavaldiems princams siunčia linkėjimus:
Keliaudamas į Egiptą, iš tenykščių žynių girdėjau apie jūsų būstus ir kapus, ir kad kurį laiką valdei Egiptą. Todėl pasiunčiau pas tave. Pasitark ir atsiųsk tai, kas tau atrodo tinkama.
Lik sveika.

Kandakė atsakė taip:

Karalienė Kandakė iš Meroės ir visi princai karaliui Aleksandrui siunčia linkėjimus:
Negalvok apie mus blogiau dėl mūsų odos spalvos. Mes esame tyresni siela nei balčiausi iš tavo žmonių. Mūsų yra 80 eskadronų, pasirengusių pakenkti agresoriams. Mūsų atsiųsti pasiuntiniai atneša tau 100 luitų gryno aukso, 500 dar nesubrendusių etiopų, 200 šimpanzių, smaragdo karūną iš tūkstančio svarų aukso, 10 užantspauduotų vėrinių iš nepradurtų perlų, 80 dramblio kaulo dėžučių ir įvairių gyvūnų rūšių iš mūsų šalies: 5 dramblius, 10 prijaukintų leopardų, narvuose 30 šunų-žmogėdrų, 30 kovinių jaučių, 300 dramblio ilčių, 300 leopardo kailių, 3 000 juodmedžio lazdų. Tad nedelsdamas atsiųsk mums vyrus, kuriuos nori skirti priimti dovanas. Ir parašyk mums apie save, kai tapsi viso pasaulio karaliumi.
Lik sveikas.

Gavęs karalienės Kandakės laišką ir perskaitęs jį, Aleksandras pasiuntė Kleomeną, egiptietį, priimti dovanų. Kandakė, išgirdusi, kaip Aleksandras nugali tokius svarbius karalius, pasikvietė vieną iš savo žmonių, graikų tapytoją, ir davė jam nurodymus eiti, susitikti su juo ir slapta nutapyti Aleksandro portretą. Ir jis tai padarė. Gavusi jo atvaizdą, Kandakė jį paslėpė.

Po kelių dienų atsitiko taip, kad Kandakės sūnų Kandaulą, kartu su keletu raitelių, užpuolė bebrikų princas; ir Kandaulas, Kandakės sūnus, bėgdamas įjojo į Aleksandro palapines. Sargybiniai jį suėmė ir atvedė pas Ptolemėją, pravarde Soteris, kuris buvo Aleksandro pavaduotojas (karalius Aleksandras miegojo). Ptolemėjas paklausė jo: „Kas tu ir tavo bendražygiai?“

Jis atsakė: „Aš esu karalienės Kandakės sūnus.“

Ptolemėjas paklausė jo: „Tad kodėl atvykai čia?“

Jis atsakė: „Kartu su savo žmona ir keletu kareivių buvau pakeliui švęsti kasmetinę misterijos apeigą pas amazones. Bet bebrikų princas pamatė mano žmoną ir išėjo su didžiule jėga; jis pagrobė mano žmoną ir nužudė daugumą mano kareivių. Tad grįžtu surinkti didesnės jėgos ir sudeginti bebrikų žemę.“

Tai išgirdęs, Ptolemėjas nuėjo pas Aleksandrą, pažadino jį ir nupasakojo jam, ką Kandakės sūnus jam pasakė. Aleksandras išklausė ir tuojau pat atsikėlė. Jis paėmė savo karūną ir uždėjo ją Ptolemėjui, uždėjo jam savo mantiją ir tarė: „Sėsk į sostą, tarsi būtum Aleksandras, ir sakyk sekretoriui: „Pakviesk Antigoną, pagrindinį sargybinį.“ Ir kai ateisiu, papasakok man tai, ką man papasakojai, ir paklausk manęs: „Kokią politiką turime čia taikyti? Duok man savo patarimą.“

Taigi Ptolemėjas atsisėdo į sostą, apsirengęs karališkais drabužiais – ir kariai, matydami jį, susirūpinę aptarinėjo, kokį naują planą sugalvojo Aleksandras. Bet Kandakės sūnus, matydamas jį su karališkais drabužiais, išsigando, kad jis įsakys jį nubausti mirtimi – jis manė, kad tai Aleksandras. Tada Ptolemėjas davė įsakymą: „Pakviesk Antigoną, mano pagrindinį sargybinį.“ Ir kai Aleksandras atėjo, Ptolemėjas jam tarė: „Antigonai, tai karalienės Kandakės sūnus. Jo žmoną pagrobė bebrikų princas. Kokių veiksmų patartum imtis?“

„Aš patarčiau tau, Karaliau Aleksandrai, – atsakė jis, – apginkluoti karius ir kariauti su bebrikais, kad galėtume išlaisvinti jo žmoną ir grąžinti ją jam, iš pagarbos jo motinai.“ Kandaulas, Kandakės sūnus, džiaugėsi tai girdėdamas. Ir Ptolemėjas tarė: „Jei to nori, Antigonai, eik ir daryk tai kaip mano sargybinis. Nurodyk armijai ruoštis.“

Ptolemėjas davė nurodymus Antigonui, tarsi būtų Aleksandras, ir tai buvo padaryta. Antigonas pasiekė princo regioną per vieną dieną kartu su Ptolemėju. Ir Antigonas tarė Ptolemėjui: „Karaliau Aleksandrai, nebūkime pastebėti bebrikų dieną, kad princas nesužinotų ir nenužudytų moters. Tad įsiveržkime į miestą naktį ir padegime namus: tada masės sukils ir grąžins Kandaului jo žmoną. Mūsų mūšis ne dėl karalystės, bet dėl moters susigrąžinimo.“

Antigonui tai sakant, Kandaulas parpuolė prieš jį ir tarė: „Ak, tavo protas, Antigonai! Norėčiau, kad būtum Aleksandras, o ne Aleksandro sargybinis.“

Taigi jie įsiveržė į miestą naktį, kol žmonės miegojo, ir padegė priemiesčius. Ir kai jie pabudo ir klausė, kodėl miestas padegtas, Aleksandras liepė sušukti: „Tai karalius Kandaulas su didžiule jėga, reikalaujantis grąžinti jo žmoną, kol nepadegiau viso jūsų miesto.“ Jie buvo apsupti ir visi pajudėjo link princo rūmų ir jėga juos išlaužė. Kandaulo žmona buvo lovoje su princu: jie nutempė ją šalin ir grąžino Kandaului, o princą nužudė.

Kandaulas padėkojo Antigonui už jo patarimą ir idėją ir, apkabinęs Antigoną, tarė: „Atsiduok į mano rankas, kad galėčiau nuvesti tave pas savo motiną Kandakę ir duoti tau karališkas dovanas, kurių nusipelnei.“ Aleksandras labai apsidžiaugė ir tarė jam: „Paprašyk karaliaus Aleksandro mane išleisti. Aš taip pat norėčiau pamatyti tavo šalį.“ Taigi Aleksandras pasiuntė žinią Ptolemėjui išsiųsti jį su Kandaulu kaip savo pasiuntinį. Ir Ptolemėjas tarė Kandaului: „Noriu pasveikinti tavo motiną laišku. Tad pasiimk mano pasiuntinį Antigoną su savimi ir grąžink jį saugų čia pas mane, taip pat kaip aš grąžinu tave ir tavo žmoną saugius tavo motinai.“

Kandaulas atsakė: „Karaliau, aš priimu šį vyrą, tarsi jis būtų pats Aleksandras. Ir atsiųsiu jį atgal pas tave su karališkomis dovanomis.“

Taigi Kandaulas išvyko ir pasiėmė su savimi Aleksandrą, nemažą skaičių kareivių, žvėrių, vežimų ir daug dovanų. Pakeliui Aleksandras stebėjosi kalnais, išmargintais kvarco gyslomis, siekiančiais dangaus debesis, ir iškilusiais medžiais, apkibusiais vaisiais – ne graikiškais, bet stebuklingais savaime: tai buvo obelys, tviskančios auksu, su vaisiais, Graikijoje citrinų dydžio. Ir ten buvo milžiniškos vynuogių kekės ir riešutai melionų apimties, ir suaugusios beždžionės lokių dydžio, ir kitų įvairių spalvų ir keistų formų gyvūnų. Ir ten buvo uolėtų vietų su žemyn vedančiais praėjimais. Ir Kandaulas tarė: „Antigonai, šie čia vadinami dievų buveinėmis.“ Taigi jie keliavo toliau ir pasiekė rūmus. Jį pasitiko motina ir broliai; bet kai jie ruošėsi jį apkabinti, Kandaulas tarė: „Neapkabinkite manęs, kol nepasveikinote žmogaus, kuris mane išgelbėjo ir buvo toks geras mano žmonai, Antigono, karaliaus Aleksandro pasiuntinio.“ Ir jie paklausė jo: „Kaip jis tave išgelbėjo?“ Tada, kai Kandaulas papasakojo jiems apie bebrikų princą, pagrobusį jo žmoną, ir pagalbą, kurią Aleksandras jam suteikė, broliai ir jų motina Kandakė apkabino jį. Ir rūmuose buvo surengtas puikus pokylis.

Kitą dieną Kandakė pasirodė su karališka karūna, demonstruodama milžinišką stotą ir atrodydama kaip pusdievis, tiek, kad Aleksandras pamanė, jog tai jo paties motina Olimpija. Ir jis žiūrėjo į rūmus, tviskančius auksinėmis lubomis ir marmurinėmis sienomis. Ir ten buvo austo šilko pagalvės su kontrastingais aukso siuvinėjimais ant gultų auksinėmis kojomis ir atlošiamų kėdžių su auksiniu pynimu. Stalai buvo inkrustuoti dramblio kaulu, ir juodmedžio spalvos žvilgėjo nuo midiškų kolonų kapitelių. Ten buvo nesuskaičiuojama daugybė bronzinių statulų ir dalgiais ginkluotų vežimų, iškaltų iš porfyro kartu su žirgais, kad galėtum manyti, jog jie gyvi ir bėga; ir ten buvo drambliai, iškalti iš to paties akmens, trypiantys priešus po kojomis ir šluojantys oponentus straubliais; ir ten buvo ištisos šventyklos su kolonomis, iškaltomis iš vieno akmens. Tai pamatęs, Aleksandras buvo kupinas nuostabos. Ir jis valgė su Kandaulo broliais. Kandaulas pasikvietė motiną ir paprašė jos duoti Aleksandro pasiuntiniui dovanas, kurių jis nusipelnė už savo sveiką protą, ir jį išleisti.

Kitą dieną Kandakė paėmė Antigoną už dešinės rankos ir parodė jam permatomas menes, pagamintas iš neapsakomo akmens, dėl kurio atrodė, kad saulė teka viduje ir šviečia per marmurą. Tarp kambarių ji parodė jam valgomąjį iš nepūvančios medienos ir namą, pastatytą ne tvirtai ant pamatų žemėje, bet pritvirtintą ant masyvių kvadratinių rąstų ir traukiamą ant ratų dvidešimties dramblių. Ir kur tik karalius vykdavo kariauti su miestu, jis jame apsistodavo.

Aleksandras tarė Kandakei: „Visa tai būtų stulbinama, jei būtų pas graikus, o ne jūsų šalyje, kur turite kalnų su tokiu įvairiu akmeniu.“

Kandakė piktai atsakė: „Tu teisus, Aleksandrai.“

Kreiptasis vardu Aleksandras, jis atsisuko ir tarė: „Ponia, mano vardas Antigonas. Aš esu Aleksandro pasiuntinys.“

„Gerai, – atsakė Kandakė, – tavo vardas Antigonas – bet aš tavęs taip nevadinu: tu esi karalius Aleksandras. O dabar parodysiu tau įrodymą.“ Ir ji nusivedė jį už rankos į menę ir atnešė jam jo portretą. Ji paklausė: „Ar atpažįsti savo išvaizdą?“

Aleksandras atpažino savo atvaizdą ir buvo sutrikęs bei drebėjo.

Kandakė paklausė jo: „Aleksandrai, kodėl drebi ir esi sutrikęs? Persijos naikintojas, Indijos naikintojas, tas, kuris nuplėšė medų ir partų trofėjus ir nuvertė visus Rytus, dabar be mūšio ir armijos patekai į Kandakės valdžią. Tad dabar turi suprasti, Aleksandrai, kad kai tik žmogus mano esąs genialus, atsiras kitas žmogus, dar genialesnis už jį. Kandakės protas buvo daugiau nei lygus tavo išradingam planui, Aleksandrai.“

Aleksandras įsiuto ir griežė dantimis. Kandakė tarė jam: „Grieži dantimis? Ką gali padaryti? Toks svarbus karalius, o esi vienos moters valdžioje!“

Aleksandras norėjo nusižudyti ir nužudyti Kandakę kardu, bet Kandakė tarė jam: „Labai drąsu ir karališka! Nesikankink, Aleksandrai, mano berniuk. Lygiai kaip tu išgelbėjai mano sūnų ir jo žmoną nuo bebrikų, aš savo ruožtu apsaugosiu tave nuo barbarų – vadindama tave Antigonu; nes jei jie atpažins tave kaip Aleksandrą, tuojau pat tave nužudys, nes tu nužudei Porą, Indijos karalių. Mano jaunesniojo sūnaus žmona yra Poro duktė. Tad vadinsiu tave Antigonu: aš saugosiu tavo paslaptį.“

Tai pasakiusi, Kandakė išėjo su juo ir tarė: „Kandaulai, mano berniuk, ir tu, mano dukra Marpesa, jei nebūtumėte radę Aleksandro armijos tinkamu laiku, nebūčiau jūsų daugiau mačiusi, ir tu nebūtum radęs savo žmonos. Tad elkimės su Aleksandro pasiuntiniu deramai ir duokime jam dovanų.“ O kitas sūnus, jaunesnysis, tarė jai: „Aleksandras išgelbėjo mano brolį ir jo žmoną. Bet mano žmona sielvartauja, nes jos tėvą Porą nužudė Aleksandras, ir kadangi jis yra čia jos valdžioje, ji nori nužudyti Antigoną, jo pasiuntinį.“ Bet Kandakė tarė: „Ir kokia tau iš to nauda, mano berniuk? Jei jį nužudysi, ar nugalėsi Aleksandrą?“ Ir Kandaulas tarė savo broliui: „Jis išgelbėjo mane ir mano žmoną: aš savo ruožtu išgelbėsiu jį ir nusiųsiu Aleksandrui. Tad argi dėl šio žmogaus turime čia stoti į mūšį vienas su kitu?“ Ir jo brolis tarė: „Aš, broli, savo ruožtu nenoriu; bet jei tu nori, aš pasiruošęs labiau nei tu.“ Su šiais žodžiais jie nuėjo pradėti dvikovos vienas su kitu.

Kandakė sielvartavo dėl perspektyvos, kad jos vaikai kovos vienas su kitu. Ji pasivedė Aleksandrą į šalį ir tarė jam: „Tu esi protingas žmogus ir susitvarkei su tiek daug reikalų – argi negali panaudoti savo intelekto sugalvoti būdą sustabdyti mano vaikus kovoti vienas su kitu dėl tavęs?“

„Aš eisiu, – atsakė Aleksandras, – ir sutaikysiu juos.“ Ir Aleksandras atsistojo tarp jų ir tarė: „Klausykitės, Karagai ir tu, Kandaulai! Jei nužudysite mane čia, Aleksandrui tai nerūpės: žmonių siunčiami pasiuntiniai nėra labai vertingi, palyginti su karalių mūšiais. Tad jei nužudysite mane čia, Aleksandras turi daugiau pasiuntinių. Bet jei per mane norite paimti savo priešą Aleksandrą į nelaisvę, pažadėkite duoti man dalį dovanų čia; tokiu būdu galėsiu pasilikti su jumis ir priversti Aleksandrą atvykti čia, motyvuodamas tuo, kad norite įteikti jam dovanas, kurias paruošėte jam asmeniškai. Tada, turėdami priešą savo valdžioje ir atkeršiję, turėsite savo vaistą.“

Jis įtikino brolius, ir jie susitaikė. Kandakė žavėjosi Aleksandro intelektu ir tarė jam: „Antigonai, norėčiau, kad būtum mano sūnus – per tave būčiau valdžiusi visas tautas: tu būtum nugalėjęs priešus ir jų miestus ne karu, bet savo aštriu protu.“ Aleksandras džiaugėsi jam rodoma pagarba, ir Kandakė ryžtingai saugojo Aleksandro paslaptį. Po dešimties dienų jis išvyko, ir Kandakė davė jam karališkas dovanas: brangią deimantinę karūną, krūtinšarvius su perlais ir berilais, ir purpurinį apsiaustą, žvaigždėtą aukso dirbiniais. Ir ji išleido jį į kelią su didele palyda ir jo paties kariais.

Nukeliavęs nustatytą dienų skaičių, jis atvyko į vietą, kur Kandaulas jam sakė gyvenant dievus. Įėjęs vidun su keletu kareivių, jis pamatė figūrų pavidalus ir ugnies blyksnį. Aleksandras, pagautas priekyje, išsigando, bet pasiliko pamatyti, kas nutiks. Jis pamatė keletą vyrų, gulinčių su savotiška deglo šviesa, sklindančia iš jų akių, ir pamatė vieną iš jų sakant jam: „Sveikas, Aleksandrai! Ar žinai, kas aš esu? Aš esu Sesonchosis, pasaulio valdovas, bet aš neturėjau tavo sėkmės: tu turi nemirtingą vardą dėl to, kad įkūrei tą mylimą miestą Egipte, Aleksandriją.“

Aleksandras paklausė jo: „Kiek metų aš gyvensiu?“

Jis atsakė: „Gyvam žmogui gera nežinoti, kada jis mirs: laukdamas tos valandos, jis miršta nuo tos akimirkos, kai sužino. Bet nežinojimas suteikia gyvam žmogui užmarštį, neturint prote minties, ar jis išvis mirs. Bet dėl miesto, kurį įkūrei, garsaus tarp visos žmonijos, daugybė karalių žengs jo žeme garbindami tave kaip dievą. Ir tu gyvensi jame miręs ir ne miręs: nes tu turėsi miestą, kurį įkuri, kaip savo kapą.“

Kai jis tai pasakė, Aleksandras išėjo. Pasiėmęs savo vyrus, jis žygiavo atgal pas savo armiją. Satrapai jį pasitiko ir atidavė karališkus drabužius. Iš ten jis žygiavo pas amazones; ir kai jas pasiekė, nusiuntė joms laišką tokio turinio:

Karalius Aleksandras amazonėms siunčia linkėjimus:
Manau, būsite girdėjusios apie mūšį su Darijumi. Po to surengiau kampaniją prieš indus ir nugalėjau jų vadus bei pajungiau žmones, dėka Apvaizdos aukštybėse. Po to keliavome pas brahmanus, vadinamuosius gimnosofistus. Paėmę iš jų duoklę, leidome jiems pasilikti savo regionuose, jų prašymu, ir palikome juos ramybėje. Po to žygiuojame pas jus. Pasitikite mus su džiaugsmu; mes neateiname daryti jums blogo, bet pamatyti jūsų šalį ir kartu padaryti jums gera.
Likite sveikos.

Gavusios Aleksandro laišką ir perskaičiusios jį, jos parašė Aleksandrui šį atsakymą:

Vadovaujančios ir galingiausios amazonės Aleksandrui siunčia linkėjimus:
Parašėme tau, kad būtum informuotas prieš įžengdamas į mūsų žemę ir neturėtum gėdingai pasitraukti. Savo laišku paaiškinsime savo šalies ir mūsų pačių, kurių gyvenimo būdas vertas dėmesio, prigimtį.
Mes esame kitoje Amazonės upės pusėje, bet gyvename saloje: mūsų žemės perimetras yra upė be pradžios taško, kurios ratui apkeliauti reikia metų. Į mūsų žemę yra vienas kelias. Mes, mergelės, kurios čia gyvename, esame ginkluotos ir mūsų yra 270 000. Tarp mūsų nėra nieko vyriško: mūsų vyrai gyvena kitoje upės pusėje ir gano žemę. Kiekvienais metais švenčiame šventę ir aukojame žirgą Dzeusui, Poseidonui, Hefestui ir Arėjui, kuri trunka trisdešimt dienų. Visos, kurios norime baigti savo skaistybę, pasiliekame su vyrais. Bet jie atsiunčia visus moteriškos lyties vaikus, kuriuos pagimdo, pas mus, kai šie sulaukia septynerių metų amžiaus. Bet kai priešas žygiuoja prieš mūsų šalį, 120 000 iš mūsų išjoja ant žirgų, o likusios saugo salą. Ir mes vykstame prie sienos jų pasitikti, su vyrais, išsirikiavusiais už mūsų ir sekančiais paskui. Ir bet kuri, kuri sužeidžiama kare, gauna garbinimą iš mūsų išdidžių širdžių, yra vainikuojama ir prisimenama amžinai. Jei kuri nors žūsta mūšyje kovodama už savo šalį, jos artimiausi giminaičiai gauna nemažą pinigų sumą. Jei kuri nors atneša priešo kūną į salą, atlygis už tai yra auksas, sidabras ir išlaikymas visam gyvenimui. Taigi mes varžomės dėl savo individualios reputacijos. Jei nugalime priešą arba jie tiesiog pabėga, baisi gėda lieka su jais visiems laikams; bet jei jie nugali mus, jie bus situacijoje, kai nugalėjo moteris. Taigi, Karaliau Aleksandrai, žiūrėk, kad tas pats nenutiktų tau.
Kai priimsi sprendimą, parašyk mums atsakymą; rasi mūsų stovyklą prie sienos.

Aleksandras perskaitė jų laišką ir su šypsena parašė joms šį atsakymą:

Karalius Aleksandras amazonėms siunčia linkėjimus:
Mes perėmėme trijų ketvirtadalių pasaulio kontrolę ir nenustojome statyti paminklų savo pergalėms prieš kiekvieną tautą. Mums liks gėdos palikimas, jei nesurengsime kampanijos prieš jus. Dabar, jei norite būti išžudytos ir norite, kad jūsų žemė būtų negyvenama, likite prie sienos. Bet jei norite gyventi savo žemėje, o ne bandyti laimę mūšyje, pereikite savo upę ir pasirodykite mums. Vyrai taip pat turi likti lygumoje. Ir jei tai padarysite, prisiekiu savo tėvu ir savo motina Olimpija, kad nedarysiu jums žalos, bet paimsiu iš jūsų duoklės sumą, kurią norite duoti, ir neįžengsiu į jūsų žemę. Atsiųskite, ką pasirinksite, ant žirgų pas mus; ir mes duosime kiekvienam jūsų atsiųstam asmeniui aukso statero per mėnesį išmoką ir išlaikymą. Po metų šios grįš, ir turėsite atsiųsti pamainą.
Kai priimsite sprendimą, parašykite mums atsakymą.
Likite sveikos.

Gavusios ir perskaičiusios Aleksandro laišką, jos surengė susirinkimą ir po debatų parašė jam šį atsakymą:

Vadovaujančios ir galingiausios amazonės karaliui Aleksandrui siunčia linkėjimus:
Duodame tau leidimą atvykti pas mus ir pamatyti mūsų šalį. Ir įsipareigojame duoti tau 100 talentų aukso per metus ir atsiuntėme tau 500 galingiausių iš mūsų tavęs pasitikti, atnešdamos tau pinigus ir 100 grynaveislių žirgų. Tuomet turėsi šias moteris metus. Bet jei kuri nors iš jų praras skaistybę su svetimšaliu, ji liks su tavimi; tu informuosi mus raštu, kiek lieka su tavimi; atsiųsk kitas atgal, ir gausi pamainą. Mes priimame ištikimybę tau, tavo akivaizdoje ir tau nesant – girdėjome apie tavo išskirtines savybes ir tavo drąsą. Mes esame žmonės, gyvenantys pasaulio pakraštyje, bet tu atėjai pas mus kaip mūsų valdovas. Nusprendėme parašyti tau, gyventi savo žemėje ir būti pavaldžios tau kaip valdovui.
Lik sveikas.

Po šio laiškų apsikeitimo Aleksandras parašė savo motinai Olimpijai šį savo darbų aprašymą.

Karalius Aleksandras savo brangiausiai motinai Olimpijai siunčia linkėjimus:
Išrikiavęs savo armiją prieš amazones, žygiavau į Praziake miestą. Atvykęs į priemiesčius, pamatėu ten upę, pilną gyvūnų. Kareiviai tapo labai nusiminę. Nors buvo jau vasaros vidurys, lietus virš žemės nesiliovė, ir daugelio pėstininkų kojos buvo žaizdotos. Taip pat buvo milžiniški griaustinio trenksmai, žaibų blyksniai ir kirtčiai. Mums ruošiantis keltis per upę Pritanį, kaip ji buvo vadinama, atsitiko taip, kad kareiviai nužudė daug vietinių gyventojų.

Tada atvykome prie Termodono upės, kaip ji vadinama, kuri išteka į lygų ir derlingą kraštą, gyvenamą amazonių – moterų, pasižyminčių išskirtiniu ūgiu, daug aukštesnių už kitas moteris, žymių savo patrauklumu ir jėga, dėvinčių ryškius drabužius. Jos naudojo sidabrinius ginklus ir kirvius – jos neturėjo geležies ar bronzos. Bet jos buvo išsirikiavusios protingai ir sumaniai. Kai pasiekėme upę, kur gyveno amazonės – tai didelė upė, kurios negalima pereiti ir kuri pilna gyvūnų – šiaip ar taip, jos persikėlė ir išsirikiavo prieš mus; bet mes įtikinome jas savo laiškais tapti mums pavaldžiomis.

Paėmę iš jų duoklę, pasitraukėme prie Raudonosios jūros ir sąsiaurio. O iš ten atvykome prie Atlaso upės. Ten buvo neįmanoma matyti nei žemės, nei dangaus, bet ten gyveno daugybė visokiausių rasių. Matėme žmonių su šunų galvomis ir žmonių visai be galvų, kurie turėjo akis ir burnas ant krūtinių; ir dar žmonių su šešiomis rankomis, su jaučių veidais; trogloditų, kurie gyveno urvuose, ir laukinių žmonių su diržais vietoj kojų; ir kitų vėlgi gauruotų kaip ožkos ir su liūtų veidais; ir visokiausių gyvūnų, įvairios išvaizdos.

Išplaukėme iš tos upės ir atvykome į didelę salą, 120 stadijų [15 mylių] nuo sausumos. Ir radome ten Saulės miestą. Ten buvo dvylika bokštų, pastatytų iš aukso ir smaragdų, ir to miesto siena buvo indiško stiliaus. Viduryje buvo aukurąs, pastatytas iš aukso ir smaragdo, su šešiasdešimčia laiptelių, o jo viršuje stovėjo vežimas su žirgais, ir vežikas buvo iš aukso ir smaragdų, bet dėl miglos nebuvo lengva jį įžiūrėti. Saulės žynys buvo etiopas, apsirengęs tyru linu. Jis kalbėjo mums barbarų kalba, kad turėtume palikti tą vietą.

Išvykę iš ten, ėjome keliu septynias dienas. Tada radome tamsą, ir tame regione nebuvo matyti net ugnies.

Išvykę iš ten, atvykome į Nisos pievą ir priėjome labai aukštą kalną; nuėjau prie jo ir pamačiau puikius namus, prikrautus aukso ir sidabro. Ir pamačiau didelę aptvaro sieną iš safyro su 108 laipteliais, vedančiais į apvalią šventyklą su 100 safyro kolonų, sudarančių ratą. Viduje ir išorėje buvo figūros, iškaltos reljefe tarsi pusdievių: bakchantės, satyrai, moterys iniciantės, grojančios fleita ir ekstaziškai šokančios. Ir senis Maronas buvo ant asilo. Šventyklos viduryje stovėjo gultas auksinėmis kojomis, paklotas pagalvėmis, ant kurio gulėjo vyras, apsirengęs šilko audeklu. Nemačiau, kaip jis atrodė, nes jis buvo užsiklojęs, bet mačiau jo jėgą ir kūno stambumą. O šventyklos viduryje kabojo šimto svarų auksinė grandinė ir auksinis vainikas. Vietoj ugnies brangakmenis teikė šviesą, kuri apšvietė visą tą vietą. Nuo lubų kabojo auksinis putpelių narvelis, kuriame buvo paukštis karvelio dydžio, ir tarsi žmogaus balsu jis sušuko man graikiškai, sakydamas: „Aleksandrai, nuo šiol nustok lygintis su dievais: grįžk į savo rūmus ir nelek stačia galva kilti į dangaus takus.“ Norėjau jį ir sietyną nukabinti ir nusiųsti tau, bet pamačiau vyrą ant gulto krustelint, akivaizdžiai besikeliant, ir mano draugai tarė man: „Nedaryk to, Karaliau – tai šventa.“ Išėjęs į aptvarą, pamačiau ten du raižyto aukso maišymo indus, kurių talpa šešiasdešimt saikų – mes juos išmatavome per pokylį. Daviau įsakymus visai stovyklai būti ten vaišėms. Ten buvo didelis, gerai įrengtas pastatas ir įspūdingos taurės, tinkančios bet kokiam elegancijos lygiui, išskaptuotos iš akmens. Kai mes ir kariai užėmėme savo vietas vaišėms, staiga pasigirdo tarsi smurtinis nesuskaičiuojamų fleitų, cimbolų, Pano fleitų, trimitų, būgnų ir lyrų griausmas. Ir visame kalne buvo dūmų, tarsi mus būtų ištikusi žaibų audra.

Mes išsigandome ir palikome tą regioną, keliaudami į Kyro rūmus. Radome daug apleistų miestų, įskaitant vieną vertą dėmesio miestą su dideliu pastatu, kur karalius rengdavo audiencijas. Man sakė, kad ten buvo paukštis, kuris kalbėjo žmogaus balsu. Įėjęs į pastatą pamačiau daug nuostabių vaizdų: jis buvo visas iš aukso, ir lubų viduryje kabojo auksinis putpelių narvelis, kaip anas pirmasis, ir viduje buvo auksinis paukštis, panašus į karvelį. Man sakė, kad jis kalbėjo karaliams bet kokia reikalinga kalba. Taip pat ten mačiau didelį raižyto aukso maišymo indą – šie daiktai buvo Kyro rūmų viduje – 160 saikų talpos. Ir jis buvo gana nuostabus savo puošyba: ant krašto turėjo statulėles, o viršutinėje juostoje – jūrų mūšį; jo centre buvo palaiminimas, o išorė buvo iš raižyto aukso. Man sakė, kad tai iš Egipto, iš Memfio miesto, ir buvo atgabenta iš ten, kai persai perėmė valdžią. Pastatas, kur pats karalius rengdavo audiencijas, buvo pastatytas graikišku stiliumi, ir ant jo buvo Kserkso jūrų mūšio reljefas. Taip pat pastate buvo sostas, papuoštas auksu ir brangakmeniais, ir lyra, kuri grojo pati. Ir aplink sostą buvo taurių spinta šešiolikos uolekčių ilgio su aštuoniomis lentynomis, o virš jos stovėjo erelis, savo sparnais metantis šešėlį ant viso rato. Ir ten buvo aukso vijoklinis vynmedis su septyniomis šakomis, ir viskas buvo atlikta auksu. Dėl kitų vaizdų, kokia prasmė man bandyti tiek daug tau pasakoti? Jie tokie, kad jų gausa neleidžia man išreikšti jų išskirtinės kokybės.
Lik sveika.

1. Aleksandras taip pat parašė kitą laišką savo motinai Olimpijai, kai buvo Didžiajame Babilone ir turėjo netrukus palikti žmonių gyvenimą, tokį.

Sako, didelė yra dieviškųjų galių įžvalga. Viena iš vietinių moterų pagimdė vaiką, kurio viršutinė kūno dalis, iki pat šonų, buvo visiškai natūrali ir žmogiška; bet nuo šlaunų žemyn buvo gyvūnų galvos, padariusios vaiką panašų į Scilą – ten buvo liūtų ir laukinių šunų galvos. Ir formos judėjo, ir visi galėjo jas įžiūrėti ir atpažinti, kas kiekviena buvo, bet vaiko galva buvo negyva. Kai moteris pagimdė kūdikį, ji įdėjo jį į audeklą ir, uždengusi, atvyko į Aleksandro rūmus. Ji pasakė jo pranešėjui: „Informuok karalių Aleksandrą, kad atvykau dėl nuostabaus dalyko – noriu jam kai ką parodyti.“ Buvo vidurdienis, ir Aleksandras miegojo pietų miego savo miegamajame, bet kai pabudo, jam buvo pasakyta apie moterį, ir jis įsakė ją atvesti. Kai ji atėjo, karalius atleido visus esančius, ir kai jie visi išėjo, moteris parodė jam gimusį pabaisą, pridurdama, kad ji pati jį pagimdė.

Tai pamatęs, Aleksandras buvo priblokštas ir tuojau pat davė nurodymus atvesti ekspertus aiškintojus ir magus. Kai jie atėjo, jis įsakė jiems pateikti šio gimusio ženklo išaiškinimą, grasindamas jiems mirtimi, jei jie nepasakys jam tiesos. Iš chaldėjų buvo penki, turintys didžiausią reputaciją ir intelektą, ir vienas iš jų buvo daug pranašesnis už visus kitus savo įgūdžiais, bet jis, taip atsitiko, nebuvo mieste. Tie, kurie iš tiesų dalyvavo, sakė, kad Aleksandras bus stipresnis už visus kitus savo karuose ir taps visos žmonijos šeimininku. Gyvūnai, sakė jie, buvo galingiausios tautos, pavaldžios žmogaus kūnui – ir tai jie nurodė.

Po jų tas kitas chaldėjas taip pat atėjo pas Aleksandrą ir, pamatęs, koks tai ženklas, garsiai suklykė ašarodamas ir iš sielvarto perplėšė savo drabužius. Aleksandras nemžai nuliūdo matydamas jį tokį nusiminusį ir liepė jam turėti pasitikėjimo ir pasakyti, ką mato ženkle. Jis jam atsakė: „Karaliau, nebegalima tavęs skaičiuoti tarp gyvųjų.“

Aleksandras spaudė jį pateikti ženklo aiškinimo detales, ir jis atsakė: „Karaliau, galingiausias iš visų žmonių, tu esi žmogaus pavidalas; gyvūnų formos yra tie, kurie aplink tave. Dabar, jei viršutinė dalis būtų buvusi gyva ir judėjusi kaip po ja esantys gyvūnai, tuomet tu būtum toliau valdęs visus žmones. Bet lygiai kaip ji paliko gyvenimą, taip ir tu, Karaliau. O tie aplink tave yra lygiai kaip gyvūnai apačioje: jie neturi proto ir iš tiesų yra žiaurūs žmonėms, ir tie aplink tave yra nusiteikę lygiai taip pat tavo atžvilgiu.“ Su tuo chaldėjas išėjo. Dėl kūdikio, chaldėjas pasakė, kad jį reikia nedelsiant sudeginti. Tai išgirdęs, Aleksandras kasdien tvarkė savo reikalus.

Antipatras sukilo prieš Olimpiją, Aleksandro motiną, ir elgėsi su ja kaip norėjo. Aleksandro motina daug kartų rašė jam apie Antipatrą (kaip Aleksandro motina, ji buvo nusiminusi) ir norėjo persikelti į Epyrą, bet Antipatras jai sutrukdė. Kai Aleksandras gavo savo motinos Olimpijos laiškus ir sužinojo iš jų apie skausmą, kurį ji patiria, jis pasiuntė vyrą, vardu Krateras, pas Antipatrą į Makedoniją būti jos valdytoju. Antipatras suprato, koks buvo Aleksandro planas; jis žinojo, kad Krateras atvyksta ir kad kariai grįžta nuo Aleksandro į Makedoniją ir Tesaliją dėl jo. Jis išsigando ir nusprendė nužudyti Aleksandrą, bijodamas, kad po savo elgesio su Olimpija jis gali būti žeminančiai nubaustas. Jis, tiesą sakant, girdėjo, kad Aleksandras tapo labai išdidus dėl pasiektų laimėjimų. Turėdamas tai omenyje, jis paruošė nuodus, kurių joks indas negalėjo išlaikyti tuojau pat nesudužęs – nei bronza, nei stiklas, nei molis. Taigi Antipatras įdėjo nuodus į švininę dėžutę ir, uždengęs ją kita, geležine dėžute, davė ją savo sūnui ir pasiuntė jį į Babiloną pas Jolą, karaliaus Aleksandro taurininką, papasakojęs jam, kokie baisūs ir mirtini tie nuodai, kad jei jam kas nors nutiktų karuose nuo priešo rankos, jis galėtų juos išgerti ir viską užbaigti.

Atvykęs į Babiloną, Antipatro sūnus slapta papasakojo Jolui, Aleksandro taurininkui, apie nuodų davimą. Dabar Jolas laikė pyktį ant Aleksandro: prieš kelias dienas Jolas padarė klaidą, ir Aleksandras sudavė jam lazda per galvą, sunkiai jį sužalodamas. Taigi dėl to Jolas, pykdamas ant Aleksandro, sutiko padėti Antipatro sūnui įvykdyti nusikaltimą. Jolas įtraukė vyrą, vardu Medijas, su kuriuo taip pat buvo blogai elgiamasi kaip ir su juo. Ir jie susitarė tarpusavyje, kaip duos Aleksandrui išgerti nuodų. Aleksandras vieną dieną ilsėjosi po didelės vakarienės, ir kitą dieną Medijas atėjo pas jį su kvietimu atvykti į jo namus. Aleksandras priėmė Medijo kvietimą ir atvyko pas jį vakarienės. Kiti taip pat vakarieniavo su karaliumi Aleksandru. Sąmokslas nužudyti jį nuodais buvo nežinomas Perdikai, Ptolemėjui, Olkijui, Lisimachui, Eumenijui ir Kasandrui; bet visi kiti, vakarieniavę su Aleksandru, buvo įsitraukę į nusikalstamą veiką ir sudarę susitarimą su Jolu, karaliaus Aleksandro taurininku, prisiekę vieni kitiems; tuo metu jie jau turėjo ambicijų į Aleksandro galias. Kai Aleksandras atsigulė su jais, Jolas atnešė jam paprastą vyno taurę. Vyko pokalbis laikui praleisti, ir gėrimas jau tęsėsi nemažą laiką, kai Jolas padavė jam kitą taurę, kurioje buvo nuodai. Aleksandras, taip lėmė atsitiktinumas, paėmė taurę ir, ją išgėręs, staiga suklykė, tarsi būtų pervertas per kepenis strėle. Jis palaukė trumpą laiką ir pakentė skausmą, bet tada nuėjo į savo namus, nurodęs esantiems tęsti vakarienę.

Bet jie buvo nusiminę ir tuojau pat baigė vakarienę bei laukė lauke pamatyti, kas nutiks. Aleksandras, prarasdamas savitvardą, tarė: „Roksana, padėk man šiek tiek“, ir, jos remiamas, grįžo į savo rūmus ir atsigulė.

Auštant jis įsakė Perdikai, Ptolemėjui ir Lisimachui ateiti pas jį ir pasakė, kad niekas kitas neturi įeiti su jais, kol jis nepadarys savo testamento. Staiga pasigirdo makedoniečių riaumojimas ir antplūdis į Aleksandro rūmų kiemą, grasinant nužudyti jo asmens sargybinius, jei šie neparodys jiems karaliaus. Aleksandras paklausė apie triukšmą; tad Perdika priėjo prie jo ir informavo, ką kalba makedoniečiai. Aleksandras davė nurodymus pakelti jo lovą į vietą, kur visa armija galėtų praeiti pro šalį, pamatyti jį ir išeiti pro kitas duris. Perdika įvykdė karaliaus Aleksandro nurodymus, ir vien tik makedoniečiai praėjo pro šalį ir pamatė jį. Ir nebuvo nė vieno, kuris neverktų dėl Aleksandro, tokio didžio karaliaus, gulinčio arti mirties savo lovoje. Ir vienas iš jų, vyras ne neišsiskiriančios išvaizdos, bet paprastas vyras, priėjo arti Aleksandro lovos ir tarė: „Buvo gera, Karaliau Aleksandrai, kad tavo tėvas Pilypas valdė, ir gera, kad ir tu valdei, mano karaliau. Tu mus palieki; ir mums būtų gera savo ruožtu mirti kartu su tavimi, kuris padarei Makedonijos miestą laisvą.“ Aleksandras verkė ir ištiesė dešinę ranką kaip paguodos ženklą.

1. Jis įsakė ateiti savo raštininkui ir pasakė jam dėl savo žmonos Roksanos: „Jei man gims vyriškos lyties vaikas nuo mano žmonos Roksanos, tegul jis būna makedoniečių karalius. Bet jei gims moteriškos lyties vaikas, tegul jie išsirenka karaliumi ką nori.“ Ir jis nurodė jam parašyti jo motinai taip:

Karalius Aleksandras savo brangiausiai motinai siunčia linkėjimus:
Kai gausi šį, mano paskutinį laišką, paruošk brangų valgį padėkoti Apvaizdai aukštybėse už tai, kad davė tau tokį sūnų. Bet jei nori mane pagerbti, eik viena ir surink visus žmones, didžius ir nuolankius, turtingus ir vargšus, į vaišes, sakydama jiems: „Žiūrėkite, valgis paruoštas! Ateikite ir vaišinkitės! Bet niekas, kas dabar ar praeityje patyrė kančią, neturi ateiti, nes aš paruošiau ne kančios, bet džiaugsmo valgį.“
Lik sveika, Motina.

Olimpija tai padarė, bet niekas neatėjo į vaišes – nei didis, nei nuolankus, nei turtingas, nei vargšas negalėjo būti rastas be kančios. Taigi tuojau pat jo motina pripažino jo išmintį ir suprato, kad Aleksandras ten pasitraukė iš gyvųjų ir parašė tai jai paguosti, remdamasis tuo, kad jam nenutiko nieko keisto, bet tai, kas nutiko ir toliau nutinka visiems.

Kai Aleksandras pasakė tai ir daug daugiau, ore susidarė migla, ir pasirodė didelė žvaigždė, šaunanti iš dangaus į jūrą, ir kartu su ja erelis; ir statula Babilone, kurią jie sakė esant Dzeuso, sujudėjo. Žvaigždė grįžo atgal į dangų, ir erelis taip pat nusekė paskui ją. Ir kai žvaigždė dingo iš akių danguje, tuojau pat Aleksandras nugrimzdo į amžinąjį miegą.

1. Persai kovojo su makedoniečiais, norėdami pasiimti Aleksandro kūną atgal su savimi ir skelbti jį Mitra. Makedoniečiai, kita vertus, norėjo parsigabenti jį į Makedoniją. Ptolemėjas jiems tarė: „Yra Babilono Dzeuso orakulas; tad mes paprašysime orakulo iš jo, kad pasakytų mums, kur turime padėti Aleksandro kūną.“ Ir Dzeuso orakulas davė jiems šį atsakymą:

Pasakysiu tai, kas bus naudinga visiems. Egipte yra miestas, vadinamas Memfiu. Ten jį įsostinkite.

Po orakulo daugiau diskusijų nebuvo; jie pritarė Ptolemėjo pasiūlymui, kad jie turėtų žygiuoti ir nugabenti jo balzamuotą kūną švininiame karste į Memfio miestą. Ptolemėjas užkėlė jį ant vežimo ir atliko kelionę iš Babilono į Egiptą. Ir Memfio žmonės išgirdo apie tai ir atėjo pasitikti Aleksandro kūno bei palydėjo jį į Memfį. Bet šventyklos Memfyje vyriausiasis pranašas tarė: „Nekurdinkite jo čia, bet mieste, kurį jis įkūrė Rakotyje. Nes kur tik šis kūnas bus, tas miestas nuolat bus karų ir mūšių sumaištyje.“ Taigi nedelsdamas Ptolemėjas nunešė jį į Aleksandriją ir pastatė kapą šventykloje, vadinamoje Aleksandro Kūnas, ir ten paguldė Aleksandro palaikus.

Aleksandras gyveno trisdešimt dvejus metus. Jo gyvenimas buvo toks. Nuo dvidešimties metų jis buvo karalius; ir jis kariavo dvylika metų – ir laimėjo karus, kuriuose kovėsi. Jis pajungė dvidešimt dvi barbarų tautas ir keturiolika graikų genčių. Jis įkūrė dvylika miestų, būtent: Aleksandriją Egipte, Aleksandriją prie Horpo, Aleksandriją prie Iso, Skitų Aleksandriją, Aleksandriją prie Graniko upės, Aleksandriją Troadėje, Aleksandriją prie Babilono, Aleksandriją Persijoje, Aleksandriją, pavadintą žirgo Bucefalo vardu, Aleksandriją, pavadintą Poro vardu, Aleksandriją prie Tigro upės, Aleksandriją prie masagetų.

Aleksandras gimė sausio mėnesio jaunatį, saulėtekio metu, ir mirė balandžio mėnesio jaunatį, saulėlydžio metu. Ir jie vadino jo mirties dieną Neomaga, nes Aleksandras mirė jaunas. Aleksandras mirė 5176 pasaulio metais, šimto tryliktosios olimpiados pabaigoje [325–324 m. pr. Kr.] (olimpiada yra ketveri metai, ir pirmoji olimpiada prasidėjo 4-aisiais Ahazo valdymo metais). Nuo Aleksandro mirties iki Dieviškojo Logoso įsikūnijimo per Mergelę yra trys šimtai dvidešimt ketveri metai.

Pabaiga.

Pastabos

Po dvejų metų pasirengimo Aleksandro kūnas buvo siunčiamas į Makedoniją, tačiau Ptolemajas jį nukreipė kitur ir, prieš tai pademonstravęs Memfyje, nugabeno į Aleksandriją.

Aleksandras įkūrė gerokai daugiau nei dvylika miestų. Pateiktas vardų sąrašas yra kiek iškraipytas, todėl atkūriau prasmę ten, kur buvo įmanoma. Aleksandrija prie Iso – tai dabartinis Iskenderunas Turkijoje; Aleksandrija Bucefalas – Jalalpuras Pakistane; Aleksandrija prie masagetų galbūt yra Aleksandrija Eškate („toliausia“) – dabartinis Leninabadas (anksčiau Chodžentas) Turkestane (TSRS).

Neomaga greičiausiai atspindi kokį nors egiptietišką žodį, kuriame graikai manė girdintys savo žodį neos („jaunas“).

Ahazas buvo Judo karalius (733–718 m. pr. Kr.). Pirmoji olimpiada įvyko 776 m. pr. Kr. Aleksandras mirė 323 m. pr. Kr., birželio 10 dieną.