Daugelis tradicinių religijų bando įtikinti, kad žmogus privalo kankintis, laikytis griežto pasninko ir atsisakyti visų žemiškų malonumų vardan kažko, kas laukia po mirties. Šis požiūris paverčia gyvenimą pilku laukiamuoju, kuriame taisyklės svarbiau už patį žmogų. Priešingai šiai kantrybės kultūrai, istorijoje visada egzistavo srovės, kurios rėmėsi hedonizmu (gr. hēdonē – malonumas) – įsitikinimu, kad malonumas yra aukščiausias gėris ir pagrindinis gyvenimo tikslas. Taip pat stiprią įtaką darė epikūrizmas, mokęs siekti ataraksijos (gr. ataraxia – visiška sielos ramybė) bei aponijos (gr. aponia – kūno skausmo nebuvimas). Šias idėjas papildė eudaimonizmas (gr. eudaimonia – laimė, klestėjimas), teigiantis, kad žmogaus prasmė yra pasiekti pilnatvę čia, žemėje, vadovaujantis principu Carpe diem (lot. skink dieną).
Rytų tradicijose panašų vaidmenį atliko kama (sanskrito kāma – meilė, troškimas, malonumas) – vienas iš keturių teisėtų žmogaus gyvenimo tikslų, o daoistinė yangsheng („gyvybės puoselėjimo“) kryptis mokė, kad džiaugsmas, kūno gerovė ir natūralus malonumas yra kelias į ilgą ir harmoningą gyvenimą. Šios kryptys teigė, kad visata nori matyti laimingą, džiaugsmingą ir laisvą būtybę, o ne drebantį asketą ant akmeninių grindų. Jų filosofinis pamatas buvo įsitikinimas, kad malonumas, grožis ir gyvenimo pilnatvė nėra nuodėmė, o natūralus žmogaus kelias į tikrąją būtį.
Verta pastebėti, kad džiaugsmo judėjimai dažnai gimdavo kaip atsakas į akivaizdžią socialinę neteisybę. Istorija rodo, kad kol paprastiems tikintiesiems buvo pamokslaujama apie nuolankumą bei kūno marinimą, aukščiausios hierarchijos viršūnėse sėdintys lyderiai dažnai mėgavosi beribe galia bei prabanga. Pavyzdžiui, Renesanso laikų popiežiai ar aukšto rango dvasininkai tapdavo didžiausiais meno mecenatais, apsistatydavo auksu bei rengdavo prašmatnias puotas, nors tuo pat metu iš savo sekėjų reikalavo asketiško nuolankumo. Matydami šį dvigubą standartą, laisvamaniai, poetai ir filosofai suprato, kad kankinystės taisyklės dažnai tebuvo įrankis masių kontrolei. Todėl jie pasirinko patiems valdyti savo laimę, užuot aklai paklusę nurodymams, kurių nesilaikė net jų kūrėjai.
Žemiau pateikiamos bendruomenės bei judėjimai, kurie per amžius drįso aukštinti gyvenimo džiaugsmą čia ir dabar.
Antikinio pasaulio laisvamaniai
Kirenikai (gr. Kyrenaïkoi) Tai buvo viena radikaliausių senovės Graikijos filosofinių mokyklų, kurią IV a. pr. m. e. įkūrė Aristipas. Jie atvirai skelbė, kad didžiausias gėris yra dabarties akimirkos fizinis malonumas. Kirenikai netikėjo jokiomis ateities vizijomis ar pomirtiniu gyvenimu. Jų nuomone, žmogus privalo valdyti aplinkybes taip, kad jos teiktų maksimalų džiaugsmą šią sekundę. Tai buvo drąsi grupė, kuri atmetė bet kokią kaltę dėl kūniškų poreikių tenkinimo.
Dioniso ir Sabazio kultai Šie senovės kultai rėmėsi ekstaze bei transu. Jų ritualai, vadinami misterijomis, buvo skirti išlaisvinti žmogų iš socialinių pančių per muziką, laukinį šokį bei vyną. Dalyviai tikėjo, kad džiaugsmo viršūnėje jie susijungia su dievybe. Tai nebuvo paprastas lėbavimas, o dvasinė praktika, skatinanti nusimesti kaukes ir pajusti prigimtinę laisvę.
Setitai (Setians). Setitai garbino Sethą kaip dievišką išlaisvintoją. Jie tikėjo, kad žmogus turi išsilaisvinti iš moralinių draudimų ir gyventi pagal vidinę kibirkštį. Sethitų apeigose buvo naudojami simboliniai erotiniai elementai, skirti parodyti, kad kūnas nėra nuodėmingas, o dieviškas.
Peratėjai (Peratae). Peratėjai mokė, kad pasaulis yra nuolatinio judėjimo ir energijos tėkmės vieta. Jie tikėjo, kad žmogus turi įsilieti į šią tėkmę per ritmą, šokį ir kūnišką ekstazę. Jų ritualai buvo orientuoti į transą ir dvasinį pakilimą, kuriame kūnas ir siela susijungia į vieną laisvą būseną.
Kiteriai (hedonistiniai cinikai). Tai mažiau žinoma helenistinio laikotarpio grupė, kuri jungė cinizmo laisvę su kirenikų malonumo siekiu. Jie tikėjo, kad žmogus turi gyventi be jokių socialinių suvaržymų, o tikroji laimė slypi spontaniškume, kūniškume ir visiškame neprisirišime prie normų. Kiteriai atmetė bet kokią kaltę dėl malonumo ir laikė visuomenės taisykles dirbtinėmis grandinėmis, trukdančiomis natūraliai būsenai.
Ofitai (gyvatininkai). Ofitai garbino gyvatę kaip išminties ir gyvybės jėgos simbolį. Jų ritualuose gyvatė reiškė ne nuodėmę, o kūnišką gyvybingumą, prigimtinę energiją ir džiaugsmą, kurio žmogus neturi slopinti. Ofitai tikėjo, kad tikrasis nuopuolis buvo ne malonumas, o žinojimo ir laisvės draudimas. Jie laikė kūną dieviškos kibirkšties nešėju ir atmetė asketizmą kaip dirbtinę priespaudą.
Naasėnai (Naassene). Tai gnostikų grupė, kuri jungė graikų, žydų ir rytų mistiką. Naasėnai mokė, kad žmogaus siela pabunda per ekstazę, muziką ir kūnišką patirtį. Jie tikėjo, kad malonumas yra kelias į „vidinį žmogų“, o ne nuodėmė. Jų apeigose buvo naudojami dainavimai, ritminiai judesiai ir simboliniai erotiniai vaizdiniai, skirti išlaisvinti sielą iš baimės.
Rytų materialistai ir energijos puoselėtojai
Charvaka / Lokajata (Indija) Tai senovės Indijos materialistinė mokykla, kuri šokiravo tuometinius religinius autoritetus. Jie teigė, kad nėra jokių dievų, sielos ar karmos. Vienintelis tikras dalykas yra materija bei juslinis malonumas. Jų pagrindinis patarimas buvo paprastas: kol gyveni, džiaukis gyvenimu, skaniai valgyk ir mėgaukis kūnu, nes po mirties tavęs laukia tik pelenai. Jie laikė religines apeigas apgaule, skirta kontroliuoti žmones.
Daoistinė seksualinė alchemija (fangzhongshu) Kinijos daoistai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra šventovė, o malonumas – galinga energija. Jie sukūrė ištisą sistemą, kurioje lytinis aktas bei fizinis džiaugsmas buvo laikomi priemonėmis sveikatai stiprinti bei ilgaamžiškumui pasiekti. Čia malonumas nebuvo draudžiamas, jis buvo mokslas, vedantis į dvasinę ir fizinę harmoniją.
Ajivika judėjimas. Ajivikų mokymas Indijoje skelbė, kad viskas pasaulyje vyksta pagal natūralų likimo ritmą, todėl žmogus neturi savęs kankinti ar riboti. Jie tikėjo, kad gyvenimo tėkmė pati veda į išsilaisvinimą, todėl geriausia laikysena yra ramus priėmimas, lengvumas ir džiaugsmas. Ajivikų bendruomenėse nebuvo asketinio spaudimo – jie vertino paprastą, malonų gyvenimą, kuriame nėra kaltės dėl kūniškų poreikių.
Viduramžių maištininkai prieš bažnyčią
Karpokratai (gr. Karpokrateioi) Tai buvo II a. gnostikų grupė, kuri tikėjo, kad siela yra įkalinta materialiame pasaulyje. Jų lyderis Karpokratas mokė, kad vienintelis būdas ištrūkti iš reinkarnacijos ciklo yra patirti viską, ką siūlo gyvenimas. Jie skatino laisvą meilę bei visus įmanomus malonumus, nes tikėjo, kad tik per pilną patirtį siela tampa pakankamai stipri sugrįžti į dvasinę tėvynę.
Kainitai (Cainites). Kainitai garbino visus Biblijos „blogiečius“ – Kainą, Ievą, Judasą – kaip tikruosius laisvės nešėjus. Jie tikėjo, kad moraliniai draudimai yra dirbtinė valdžios sistema, todėl žmogus turi patirti viską, ką gyvenimas siūlo. Kainitai praktikavo ritualinį maištą, laisvą meilę ir sąmoningą normų laužymą, nes tikėjo, kad tik taip siela išsilaisvina iš kūno kalėjimo.
Laisvosios dvasios brolija Viduramžių Europoje klestėjęs judėjimas, kurio nariai manė pasiekę tokį dvasinį lygį, jog tapo viena su Dievu. Jie tvirtino, kad tokioje būsenoje žmogus nebegali nusidėti, todėl jam nebegalioja jokie bažnyčios draudimai. Jie laisvai tenkino savo norus, atmetė nuosavybę ir aukštino dvasinę laisvę, kuri pasireiškia per visišką baimės bei gėdos nebuvimą.
Adamitai Ši grupė siekė sugrįžti į rojaus būseną, kurioje Adomas ir Ieva gyveno iki nuopuolio. Jie praktikavo nuogumą, atmetė santuokos suvaržymus bei bažnytinę hierarchiją. Jiems džiaugsmas būti natūraliu savimi buvo aukščiausia religinė išraiška.
Fibionitai (Phibionitae). Tai viena labiausiai Epifanijaus nekenčiamų grupių. Phibionitai tikėjo, kad dvasia yra tokia šventa, jog jokie kūniški veiksmai negali jos sutepti. Jie praktikavo ritualinę seksualinę laisvę, dalijimąsi maistu, vynu ir kūnišku džiaugsmu. Jų tikslas buvo patirti dievišką pilnatvę per bendrą ekstazę ir meilę.
Barbelitai (Barbelo gnostikai). Barbelitai garbino dievišką moterišką principą – Barbelo – kaip džiaugsmo, kūrybos ir gyvybės šaltinį. Jų ritualai buvo orientuoti į kūnišką ir emocinę ekstazę, kurią jie laikė dieviškos energijos pasireiškimu. Barbelitai tikėjo, kad žmogus turi patirti meilę ir malonumą be baimės, nes tai yra Barbelo dovana.
Simoničiai (Simonians). Simono Mago sekėjai mokė, kad pasaulį valdo tamsios jėgos, kurios pavydi žmogaus laisvės. Todėl žmogus turi gyventi drąsiai, džiaugsmingai ir nevaržomai. Simoničiai tikėjo, kad malonumas yra dvasinės galios išraiška, o asketizmas – vergystė. Jie praktikavo laisvą meilę ir sakė, kad tikrasis nuodėmė yra slopinti savo prigimtį.
Nikolaitai. Ankstyvosios krikščionybės laikais egzistavusi grupė, kurią Bažnyčia apkaltino „laisvos meilės“ praktikomis. Nikolaitai tikėjo, kad dvasinė laisvė panaikina moralinius draudimus, todėl kūniškas džiaugsmas nėra nuodėmė. Jie atmetė asketizmą ir skelbė, kad žmogus turi gyventi be baimės, nes Dievas vertina širdies tyrumą, o ne kūno ribojimą.
Stratiotikoi („Kariai prieš įstatymą“). Tai grupė, kuri tikėjo, kad Dievas nori žmogaus laisvės, o ne paklusnumo. Jie sąmoningai laužė moralinius draudimus, nes manė, kad tik taip galima parodyti, jog dvasia yra aukščiau įstatymo. Jų praktikos apėmė laisvą meilę, bendrą nuosavybę ir džiaugsmingą gyvenimo šventimą.
Antitaktai (Antitactae). Antitaktai tikėjo, kad pasaulį valdo bloga jėga, todėl žmogus turi sąmoningai priešintis visoms jos taisyklėms. Jie atmetė asketizmą, pasninką ir moralinius draudimus, nes laikė juos tamsių jėgų įrankiais. Antitaktai skatino laisvą meilę ir džiaugsmą kaip dvasinio pasipriešinimo formą.
Turlupinai. Tai XIV a. Prancūzijos ir Belgijos eretinė grupė, kuri skelbė visišką dvasinę laisvę. Jie tikėjo, kad tikrasis tikėjimas panaikina visas nuodėmes, todėl žmogus turi gyventi be baimės ir be gėdos. Turlupinai praktikavo nuogumą, dalijimąsi turtu ir laisvą meilę, nes manė, kad Dievas nori matyti žmogų natūralų, džiaugsmingą ir nesuvaržytą. Bažnyčia juos persekiojo kaip pavojingus, nes jie griovė moralinės kontrolės sistemą.
Modernios džiaugsmo kryptys
Wicca ir neopagonys Šiuolaikinė Wicca religija akcentuoja gamtos ciklus, kūno natūralumą bei seksualinę laisvę. Jų etika remiasi principu: „Daryk ką nori, jei tai niekam nekenkia“. Jie švenčia gyvenimą per šventes, ritualus po atviru dangumi ir atmeta bet kokią nuodėmės koncepciją, susijusią su kūnišku malonumu.
Diskordianizmas Tai viena keisčiausių modernių krypčių, kuri į religiją žvelgia per žaidimą ir humorą. Jie garbina chaosą bei teigia, kad rimtumas yra didžiausia dvasinė liga. Žaidimas, kūrybiškas chaosas ir džiaugsmas čia laikomi vieninteliais prasmingais atsakymais į gyvenimo sudėtingumą.
SubGenius bažnyčia. Tai satyrinė, bet turinti realių pasekėjų religija, kuri skelbia „slack“ – teisę į tinginystę, malonumą, humorą ir gyvenimo lengvumą. Jie teigia, kad žmogus turi vengti bet kokio rimtumo, nes rimtumas yra valdžios įrankis. SubGenius nariai šlovina absurdišką džiaugsmą, spontaniškumą ir kūrybinį chaosą kaip tikrąją laisvės formą.
Visų Pasaulių Bažnyčia (Church of All Worlds). Tai XX a. atsiradusi neopagoniška bendruomenė, kuri skelbė, kad meilė, džiaugsmas ir kūniškas artumas yra šventi dalykai. Jie atmetė kaltės kultūrą ir teigė, kad žmogus turi gyventi pilnai, mylėti atvirai ir švęsti gyvenimą. Jų ritualai orientuoti į bendrystę, gamtos grožį ir emocinę laisvę, o ne į draudimus ar atgailą.
Šios visos grupės, nors ir veikė skirtingais laikais, dalijosi viena bendra tiesa: gyvenimas yra per trumpas, kad jį švaistytume baimei prieš neegzistuojančius baubus. Jos rinkosi džiaugsmą, nes suprato, kad laimingas žmogus yra kur kas sunkiau valdomas nei tas, kuris nuolat jaučia kaltę.