Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) veikalas „Žydų senovė“ (lot. Antiquitates Iudaicae, gr. Ioudaikē archaiologia) yra vienas ambicingiausių antikinės istoriografijos paminklų, parašytas graikų kalba maždaug 93–94 m. po Kr. Šis monumentalus, iš dvidešimties knygų sudarytas darbas gimė ne Judėjoje, o pačioje Romos imperijos širdyje, valdant imperatoriui Domicianui. Autoriaus asmenybė ir likimas yra tokie pat sudėtingi kaip … [Skaityti toliau…]
1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje 1999 metai žymi esminį lūžį. Po ilgų dešimtmečių rengimo buvo pristatytas atnaujintas egzorcizmo apeigynas „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ (Apie egzorcizmus ir tam tikrus maldavimus). Šis dokumentas iš esmės perrašė senąją tvarką, kuri nuo 1614 metų buvo žinoma pavadinimu „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą). Reformos tikslas buvo … [Skaityti toliau…]
XIX a. pabaigos Paryžius buvo persmelktas dekadanso, opijaus dūmų ir nenumaldomo troškimo prasiskverbti pro matomo pasaulio uždangą. Šiame fone iškilo viena paslaptingiausių prancūzų okultizmo figūrų – markizas Stanislas de Guaita (1861–1897). Būdamas vos 29-erių, šis aristokratas, poetas ir aistringas Éliphas Lévi mokinys, parašė veikalą, kuris tapo fundamentaliu tamsiųjų menų tyrimu: „Juodosios magijos raktas“ (La Clef … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Biblijoje medžiai reiškia gyvybę, Dievo palaiminimą, vaisingumą ir dvasinį augimą. Jie vaizduojami kaip Dievo kūrinijos grožio ir Jo rūpesčio žmogumi ženklai. Medžiai teikė maistą, pavėsį ir medieną, todėl buvo gyvybiškai svarbūs senovės Artimųjų Rytų visuomenėms. Dvasiškai medžiai simbolizuoja teisumą (Ps 1, 3: „Jis yra kaip medis, pasodintas prie vandens srovių“), Dievo karalystę (Mt 13, 31–32, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]