Paieškos rezultatai (240) pagal: gyvybes sekla

Naujai pakrikštytojo Jokūbo mokymas (Doctrina Jacobi nuper baptizati)

„Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (lot. Doctrina Jacobi nuper baptizati) yra VII amžiaus krikščioniškas tekstas, leidžiantis pažvelgti į pirmąsias reakcijas į islamo atsiradimą. Šis graikiškas dialogas, sukurtas maždaug 634–640 metais, atsirado vos keliolika metų po Mahometo veiklos ir pirmųjų arabų užkariavimų, todėl yra nepaprastai vertingas kaip istorinis liudijimas apie epochą, kai krikščioniškasis pasaulis dar neturėjo jokio … [Skaityti toliau…]

Žydų senovė (Antiquities of the Jews)

„Antiquities of the Jews“ (angl. „Žydų senovė“; gr. Ἰουδαϊκὴ Ἀρχαιολογία, Ioudaikē Archaiologia) – tai žydų istoriko Flavijaus Juozapo (Yosef ben Matityahu) veikalas, parašytas apie 93–94 m. po Kr. Romoje. Juozapas buvo Jeruzalės kunigų kilmės žydas, dalyvavęs Pirmajame žydų kare prieš Romą, vėliau tapęs Romos piliečiu ir imperatorių Vespasiano bei Tito globotiniu. Jis rašė graikų kalba, … [Skaityti toliau…]

Maloniausioji knyga (Liber Gratissimus)

„Maloniausioji knyga“ (Liber Gratissimus) – tai Petro Damiano traktatas, parašytas apie 1052 metus, skirtas vienai iš svarbiausių XI a. Bažnyčios problemų: simonijos klausimui. Šis kūrinys pateikiamas kaip Epistola 40 Damiano laiškų rinkinyje ir yra vienas ankstyviausių bei įtakingiausių tekstų, nagrinėjančių, ar simonijos būdu gauti šventimai laikytini galiojančiais. Šventimai čia reiškia sakramentinį įšventinimą į kunigystę ar … [Skaityti toliau…]

Prieš simonistus (adversus simoniacos)

Humberto iš Silva Candida (†1061) traktatas Trijų knygų veikalas prieš simonistus (Humbertus cardinalis Silvae-Candidae – Libri III adversus simoniacos) yra vienas svarbiausių XI a. Bažnyčios dokumentų, skirtų kovai su simonija ir pasaulietine įtaka dvasinėms pareigoms. Parašytas apie 1057–1058 m., šis trijų knygų veikalas tapo kertiniu tekstu, formavusiu vėlesnes Grigaliaus VII reformas ir visą investitūros kovos … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Mistinis Kristaus Kūnas“ (Mystici Corporis Christi)

„Mystici Corporis Christi“ – popiežiaus enciklika apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną Encikliką Mystici Corporis Christi paskelbė popiežius Pijus XII 1943 m. birželio 29 d., šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje. Tai vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie jos prigimtį, paskelbtas II pasaulinio karo metu, kai Europa buvo panirusi į smurtą ir chaosą. Mystici Corporis Christi … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Prie palaimintojo Apaštalo sosto“ (Ad beatissimi Apostolorum)

1914 m. lapkričio 1 d., vos du mėnesiai po išrinkimo popiežiumi, Benediktas XV paskelbė savo pirmąją encikliką Ad beatissimi Apostolorum. Tai įvyko pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, kai Europa skendo kraujo ir griuvėsių jūroje. Enciklika buvo paskelbta Visų Šventųjų dieną, simboliškai primenant apie šventųjų bendrystę ir taiką, kurios tuo metu taip trūko pasauliui. Lotyniškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Amžinojo Tėvo“ (Aeterni Patris)

Encikliką Aeterni Patris paskelbė popiežius Leonas XIII 1879 m. rugpjūčio 4 d. Tai jau trečioji jo pontifikato enciklika. Šiuo dokumentu popiežius kreipėsi į visą katalikiškąjį pasaulį, siekdamas iš naujo atgaivinti krikščioniškąją filosofiją, o ypač – Tomo Akviniečio mąstymą. Enciklikos pavadinimas kilęs iš pirmųjų jos žodžių lotyniškai ir dažniausiai verčiamas taip: XIX a. antroje pusėje Bažnyčia … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Dvasia Guodėja“ (Spiritus Paraclitus)

1920 m. rugsėjo 15 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Spiritus Paraclitus“, skirtą šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukakčiai paminėti. Ši enciklika yra teologinis ir pastoracinis dokumentas, giliai įsišaknijęs tiek katalikų Šventojo Rašto tradicijoje, tiek Bažnyčios mokyme apie įkvėptąjį Dievo žodį. Jos pavadinimas – „Guodžianti Dvasia“ – paimtas iš Evangelijos pagal Joną, kalbant apie Šventąją … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Kur slaptu Dievo sprendimu“ (Ubi arcano Dei consilio)

1922 m. gruodžio 23 d. popiežius Pijus XI paskelbė savo pirmąją encikliką Ubi arcano Dei consilio, kurios pavadinimas reiškia „Dievo slėpiningu nutarimu“. Šis dokumentas pasirodė vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo į Petro Sostą ir tapo aiškiu ženklu, kuria kryptimi ketinama vesti Bažnyčią – tai buvo ne vien doktrininė gairė, bet ir gili politinė bei … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Viešpatį ir Gaivintoją“ (Dominum et vivificantem)

Encikliką Dominum et Vivificantem paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1986 m. gegužės 18 d., per Sekminių iškilmę. Tai buvo penktoji jo pontifikato enciklika ir trečioji, užbaigianti Trinitarinę trilogiją: po Redemptor Hominis (1979 m.), skirtos Kristui, ir Dives in Misericordia (1980 m.), skirtos Dievo Tėvo gailestingumui, ši enciklika skirta Šventajai Dvasiai. Enciklikos pavadinimas Dominum et Vivificantem … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Socialinis rūpestis“ (Sollicitudo rei socialis)

Enciklika „Sollicitudo Rei Socialis“, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Rūpestis dėl visuomeninių reikalų“, buvo paskelbta 1987 gruodžio 30 popiežiaus Jono Pauliaus II. Dokumentas yra skirtas socialiniams iššūkiams ir tarptautinio teisingumo klausimams. Enciklikoje pabrėžiama atsakomybė už visuomenės gerovę, solidarumo ir bendradarbiavimo tarp tautų svarba siekiant spręsti pasaulines problemas. Enciklikoje nagrinėjama, kaip socialinės ir ekonominės sąlygos veikia žmogaus … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Šimtieji metai“ (Centesimus annus)

„Centesimus Annus“ – šimtoji sukaktis – tai socialinės doktrinos enciklika, kurią 1991 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II, minėdamas šimtą metų nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ („Naujieji dalykai“) paskelbimo. Šiame dokumente analizuojami modernios visuomenės iššūkiai, pabrėžiant žmogaus orumo, ekonominės laisvės bei solidarumo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Enciklika susitelkia į darbo ir kapitalo santykį, aiškindama … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: gyvybes sekla?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Gyvybės sėklos sąvoka teologijoje dažniausiai siejama su dieviškojo kūrybinio prado buvimu kiekviename žmoguje. Šis terminas nurodo į vidinę dvasinę kibirkštį, kurią Kūrėjas įdiegė į žmogaus prigimtį sukūrimo akimirką. Krikščioniškoje tradicijoje tai suprantama kaip Dievo atvaizdas, glūdintis giliausiuose sielos kloduose. Nors nuodėmė aptemdo šią sėklą, ji niekada visiškai neišnyksta ir laukia malonės lietaus, kad galėtų išsiskleisti. Šventajame Rašte sėklos įvaizdis naudojamas kalbant apie Dievo žodį, kuris krenta į žmogaus širdies dirvą ir duoda vaisių. Dvasinis gyvenimas tampa šios sėklos puoselėjimu per maldą, sakramentus bei sąmoningą apsisprendimą rinktis gėrį. Tokiu būdu kiekvienas tikintysis tampa bendradarbiu su Dievu, siekiančiu atskleisti savo tikrąjį pašaukimą. Ši idėja primena, jog žmogus yra neatsiejamas nuo savo Kūrėjo, o jo egzistencija turi gilią prasmę. Gyvybės sėkla simbolizuoja amžinybės viltį, kuri nuolat auga ir stiprėja žmogaus viduje.