Paieškos rezultatai (240) pagal: gyvybes sekla

Pseudo-Metodijaus Apokalipsė (Apocalypse of Pseudo‑Methodius)

„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]

Šventybė (Das Heilige)

Rudolfo Otto veikalas „Das Heilige“ (1917), lietuviškai verčiamas kaip „Šventybė“, o angliškai žinomas pavadinimu „The Idea of the Holy“, yra XX a. religijotyros tekstas, kuriame Otto siekia apibrėžti tai, ką vadina šventybės patirtimi, ir parodyti, kad religijos esmė slypi ne doktrinose ar moralinėse normose, bet ypatingoje žmogaus reakcijoje į tai, kas pranoksta kasdienę tikrovę. Otto … [Skaityti toliau…]

Tikėjimo paskaitos

„The Lectures on Faith“ („Tikėjimo paskaitos“) – tai ankstyvosios Pastarųjų Dienų Šventųjų judėjimo teologijos tekstas, kuriame tikėjimas pristatomas kaip pirmasis ir esminis Dievo pažinimo bei dvasinio gyvenimo principas. Šios paskaitos buvo skirtos mokyti bendruomenę, kaip suprasti tikėjimo prigimtį, jo objektą ir jo veikimą žmogaus gyvenime. Tekstas parašytas aiškiai, logiškai ir nuosekliai, todėl iki šiol išlieka … [Skaityti toliau…]

Apie pasaulio niekinimą (De contemptu saeculi)

„De contemptu saeculi“ („Apie pasaulio niekinimą“) yra vienas ankstyviausių ir ryškiausių Petro Damiano tekstų, rodantis XI amžiaus dvasinės reformos įtampą ir idealus. Šis traktatas gimė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė apsivalyti nuo pasaulietinės įtakos, sustiprinti vienuolinę drausmę ir grąžinti dvasininkiją prie asketiškų šaknų. Damianas, vienas iš griežčiausių ir įtakingiausių to meto reformatorių, šiame veikale formuluoja aiškią … [Skaityti toliau…]

Raganų evangelija (Aradia)

1899 metais Londono leidėjas Davidas Nuttas išleido neilgą, tačiau Vakarų ezoterikos istoriją negrįžtamai pakeitusią knygą. Jos autorius, amerikiečių folkloristas Šarlis Godfris Lelandas (Charles Godfrey Leland), leidiniui suteikė pilną pavadinimą Aradia, or the Gospel of the Witches (lietuviškai verčiama kaip „Aradija, arba Raganų evangelija“). Šis tekstas, sujungęs senovės romėnų mitus apie deivę Dianą su XIX amžiaus … [Skaityti toliau…]

Psalmių knyga (Liber Psalmorum)

Psalmių knyga (Liber Psalmorum), dar vadinama Psalmynas, Psaltėris (Psaltérion) arba hebrajiškuoju pavadinimu Tehilim, yra viena seniausių ir labiausiai atpažįstamų Senojo Testamento dalių, sudaranti išskirtinį poezijos, maldos ir teologinės refleksijos rinkinį. Ši knyga, sudaryta iš 150 atskirų psalmių, per tūkstantmečius tapo neatsiejama žydų ir krikščioniškosios tradicijos dalimi. Psalmių tekstai jungia asmeninę maldą, bendruomeninį šlovinimą, istorinę atmintį … [Skaityti toliau…]

Raganų kūjis (Malleus Maleficarum)

Malleus Maleficarum (lot. „Raganų kūjis, Raganų plaktukas“), išleistas 1487 m., yra vienas kontroversiškiausių ir liūdnai pagarsėjusių teologinių veikalų Vakarų istorijoje. Ši knyga, iš pradžių skirta inkvizitoriams kaip raganų atpažinimo ir persekiojimo vadovas, tapo raganų medžioklės simboliu, prisidėjusi prie tūkstančių nekaltų žmonių, dažniausiai moterų, kankinimų ir egzekucijų. Parašyta dominikonų vienuolių Heinricho Kramerio (lot. Henricus Institoris) ir, … [Skaityti toliau…]

Pranašo Muhamedo biografija (Sīra)

Sīra (arabų kalba السيرة النبوية – Sīrat an-Nabawiyya, „Pranašo kelias“ arba „Pranašo biografija“) – tai klasikinis žanras islamo literatūroje, skirtas pranašo Muhamedo gyvenimui, žodžiams, darbams ir charakteriui. Tai ne viena knyga, o visas žanras – nuo trumpų užrašymų iki didžiulių tomų, parašytų per kelis šimtmečius po Muhamedo mirties (632 m.). Svarbiausi ir įtakingiausi kūriniai: Sīra … [Skaityti toliau…]

Pradžios knyga

Pradžios knyga (Genesis, hebrajiškai בְּרֵאשִׁית – Bĕrēšît, „Pradžioje“) yra pirmoji Senojo Testamento ir Toros knyga, atverianti biblinį pasakojimą apie pasaulio, žmonijos ir Dievo tautos pradžią. Jos tekstas jungia seniausius Izraelio tikėjimo sluoksnius ir formuoja teologinius pamatus, kurie persmelkia visą Šventąjį Raštą. Hebrajiškas pavadinimas Bĕrēšît kyla iš pirmųjų žodžių „Pradžioje“, o graikiškas Genesis reiškia „kilmę“ ar … [Skaityti toliau…]

Išėjimo knyga

Išėjimo knyga (Exodus, hebrajiškai שְׁמוֹת – Šemot, „Vardai“) yra antroji Senojo Testamento ir Toros knyga, tęsianti pasakojimą, pradėtą Pradžios knygoje. Jos pavadinimas hebrajų tradicijoje kyla iš pirmųjų žodžių – „Šie yra vardai“, o graikiškas Exodus reiškia „išėjimą“ arba „išvadavimą“. Šis pavadinimas tiksliai nusako pagrindinę knygos temą: Dievo veikimą išlaisvinant Izraelio tautą iš Egipto vergijos ir … [Skaityti toliau…]

Pakartoto Įstatymo knyga

Pakartoto Įstatymo knyga (Deuteronomy, hebrajiškai דְּבָרִים – Devarim, „Žodžiai“) yra penktoji Senojo Testamento ir Toros knyga, užbaigianti Mozės penkiaknygę. Hebrajiškas pavadinimas Devarim kyla iš pirmųjų knygos žodžių – „Štai žodžiai“, o graikiškas Deuteronomion reiškia „antrasis įstatymas“ arba „pakartotas įstatymas“. Šis pavadinimas atspindi knygos esmę: joje pateikiami Mozės pamokymai ir įstatymų pakartojimas naujai kartai, kuri ruošiasi … [Skaityti toliau…]

Pilypo evangelija

1945 metais Egipto smėlis atidavė vieną labiausiai intriguojančių krikščioniškojo gnosticizmo tekstų – Pilypo evangeliją (ne Filipo), dar vadinamą Evangelija pagal Pilypą (angl. The Gospel of Philip, kopt. Ⲉⲩⲁⲅⲅⲉⲗⲓⲟⲛ ⲕⲁⲧⲁ ⲫⲓⲗⲓⲡⲡⲟⲥ, gr. Evangelion Philipou, lot. Evangelium Philippi). Rasta tame pačiame Nag Hamadžio ąsotyje kaip ir garsioji Tomo evangelija, ji iš karto patraukė tyrinėtojų dėmesį ne tiek … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: gyvybes sekla?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Gyvybės sėklos sąvoka teologijoje dažniausiai siejama su dieviškojo kūrybinio prado buvimu kiekviename žmoguje. Šis terminas nurodo į vidinę dvasinę kibirkštį, kurią Kūrėjas įdiegė į žmogaus prigimtį sukūrimo akimirką. Krikščioniškoje tradicijoje tai suprantama kaip Dievo atvaizdas, glūdintis giliausiuose sielos kloduose. Nors nuodėmė aptemdo šią sėklą, ji niekada visiškai neišnyksta ir laukia malonės lietaus, kad galėtų išsiskleisti. Šventajame Rašte sėklos įvaizdis naudojamas kalbant apie Dievo žodį, kuris krenta į žmogaus širdies dirvą ir duoda vaisių. Dvasinis gyvenimas tampa šios sėklos puoselėjimu per maldą, sakramentus bei sąmoningą apsisprendimą rinktis gėrį. Tokiu būdu kiekvienas tikintysis tampa bendradarbiu su Dievu, siekiančiu atskleisti savo tikrąjį pašaukimą. Ši idėja primena, jog žmogus yra neatsiejamas nuo savo Kūrėjo, o jo egzistencija turi gilią prasmę. Gyvybės sėkla simbolizuoja amžinybės viltį, kuri nuolat auga ir stiprėja žmogaus viduje.