Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai kanoninės evangelijos dar tik pradėjo įsitvirtinti, egzistavo tekstai, kurie bandė sujungti griežtą judaizmo tradiciją su naujuoju tikėjimu į Jėzų. Vienas tokių kūrinių – Ebionitų evangelija (Evangelium Ebionitarum). Nors ši evangelija iki mūsų dienų neišliko kaip savarankiškas tekstas, jos fragmentus kruopščiai (nors ir polemiškai) savo veikale „Panarion“ (Πανάριον, 30 skyrius) užfiksavo šventasis … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje egzistuoja dokumentas, kurio niekas nėra matęs savo akimis, tačiau kurio „šešėlis“ krenta ant svarbiausių Naujojo Testamento puslapių. Tai Q evangelija (iš vokiečių k. Quelle – „šaltinis“), dar vadinama Q šaltiniu, Q dokumentu, Q tradicija arba The Gospel of Q (lot. Evangelium Q, gr. rekonstr. Εὐαγγέλιον τοῦ Q). Nors senovinių šio kūrinio rankraščių nėra … [Skaityti toliau…]
1945 m. gruodį Aukštutiniame Egipte, netoli Nag Hamadžio gyvenvietės, vietinis valstietis Muhammadas ‘Alī al-Sammān, kasdamas trąšas, rado užkastą molinį ąsotį. Jame buvo trylika odiniais viršeliais įrištų papiruso kodeksų. Tarp jų buvo ir tekstas, kuris amžiams pakeitė biblistikos pasaulį – Tomo evangelija, dar vadinama Evangelija pagal Tomą (angl. The Gospel of Thomas, kopt. Ⲉⲩⲁⲅⲅⲉⲗⲓⲟⲛ ⲕⲁⲧⲁ ⲑⲱⲙⲁⲥ, … [Skaityti toliau…]
Daugiau nei šešiolika šimtmečių Egipto smėlyje, netoli El Minijos miesto esančiame urve, dūlėjo papiruso kodeksas, kurio turinys turėjo sudrebinti tradicinį krikščionybės supratimą. Tai nebuvo pasakojimas apie atpirkimą per kraują ar prisikėlimą, o balsas iš praeities, teigiantis, kad didžiausias visų laikų išdavikas – Judas Iskarijotas – iš tiesų buvo vienintelis Jėzaus mokinys, supratęs tikrąją Jo misiją. … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Šventasis Epifanijus Salaminietis savo grandiozinį aštuoniasdešimties erezijų žinyną „Panarion“ (80 skyriuje) užbaigia viena mįslingiausių grupių – eufemitais (Euphemitai). Nors jie dažnai tapatinami su jau aptartais mesalijonais ar euchitais, Epifanijus eufemitus išskiria kaip pirminę, dar pusiau pagonišką šio judėjimo šaknį. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio euphemia („geras kalbėjimas“, „šlovinimas“), nes jų pagrindinis dvasinis užsiėmimas buvo … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis, baigdamas savo kovą su erezijomis, susidūrė su reiškiniu, kuris jam pasirodė kaip absoliutus krikščionybės ir pagonybės susiliejimas. Tai buvo kolyridianai (Kollyridianoi), mįslinga, daugiausia moterų sudaryta grupė, veikusi Trakijoje, Skitijoje ir Arabijoje. Jei jų amžininkai antidikomarianitai Mariją „nužemino“, tai kolyridianai nuėjo į kitą kraštutinumą – jie ją sudievino. Savo veikale … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščionių Bažnyčia karštligiškai bandė apsiginti nuo arijonų klaidų, atsirado mąstytojas, kuris taip aistringai gynė Dievo vienybę, jog pats peržengė ortodoksijos ribas. Tai buvo Marcelis Ankyrietis (Marcellus Ancyranus), Ankyros (dabartinė Ankara, Turkija) vyskupas. Jo sekėjai, vadinami marcelianais (Marcelliani), sudarė vieną tragiškiausių ankstyvosios Bažnyčios grupių – jie buvo ištikimi Nikejos tikėjimo gynėjai, kurie … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas … [Skaityti toliau…]