Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, apie 180–200 metus, klestinčiame Mažosios Azijos mieste Smirnoje (dabartinis Izmiras, Turkija) kilo teologinis sąjūdis, kuris metė iššūkį pačiam krikščionybės pamatui – supratimui apie Šventąją Trejybę. Šio judėjimo pradininkas buvo Noetas Smirnietis (Noetus Smyrnensis). Jo sekėjai, vadinami noetiečiais (Noetiani), uoliai siekė apsaugoti Dievo vienovę, tačiau tai darė taip radikaliai, kad galiausiai … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, apie 101–116 mūsų eros metus, valdant imperatoriui Trajanui, Mesopotamijos ir Partų imperijos pasieniuose pasirodė mįslingas pranašas, vardu Elkasajus (Elxai / Elchasai). Jo įkurtas judėjimas – elkesajai (Elchasaitae / Elcesaioi) – tapo viena keisčiausių religinių sintezių istorijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (ypač 19 ir 53 skyriuose) elkesajus apibūdina … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pabaigoje, Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse, ypač aplink Tiatyrų miestą, kilo keistas ir paradoksalus judėjimas. Kol dauguma eretikų bandė kurti naujus slaptus raštus, ši grupė nusprendė elgtis priešingai – jie norėjo išbraukti iš Bažnyčios kanono vienus svarbiausių tekstų. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (51 skyriuje) jiems suteikė alogų (Alogoi) vardą. … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės istorija Mažojoje Azijoje, ypač mįslingajame Frygijos regione, primena spalvingą ir kartais ekscentrišką dvasinių ieškojimų mozaiką. Ketvirtajame amžiuje, kai didžioji Bažnyčia jau buvo įtvirtinusi savo liturginę tvarką, Frygijos lygumose vis dar gyvavo grupės, kurios tikėjimą išreiškė per ritualus, kitiems kėlusius nuostabą ar net pasibjaurėjimą. Viena tokių grupių buvo askodrugitai (Ascodrugitae arba Ascodrougitae). Jų pavadinimas, … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje, Mažosios Azijos širdyje, dulkėtame Frygijos kaimelyje, vardu Ardabau, prasidėjo judėjimas, kuris sudrebino visą ankstyvąją krikščionybę. Tai buvo katafrigai (Cataphrygae), vėliau geriau žinomi kaip montanistai. Pavadinimas kilo tiesiog iš jų kilmės vietos – Frygijos, tačiau jų pačių skelbiama žinia buvo kur kas ambicingesnė. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo per daug drungna, per daug … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės aušroje, kai apaštalai dar tik skleidė pirmąsias žinias apie prisikėlusį Išganytoją, Samarijos (Samaria) regiono mieste Gitoje pasirodė žmogus, kurio vardas visiems laikams įsirėžė į dvasinę istoriją kaip erezijos ir dvasinės puikybės simbolis. Tai Simonas Magas (Simon Magus). Jo sekėjai, vadinami simoniečiais (Simoniani), sudarė vieną pirmųjų gnostinių grupių, kuri kėlė didžiulį iššūkį besikuriančiai Bažnyčiai. Jonas … [Skaityti toliau…]
„Apie erezijas“ (gr. Περὶ αἱρέσεων, lot. De Haeresibus, angl. On Heresies) yra antroji Jono Damaskiečio didžiojo veikalo „Žinių šaltinis“ (gr. Πηγή Γνώσεως, lot. Fons Scientiae, angl. The Fount of Knowledge) dalis. Ši knyga susideda iš trijų dalių: Dialectica, De Haeresibus ir De Fide Orthodoxa. „Apie erezijas“ eina būtent viduryje — po filosofinių apibrėžimų ir prieš … [Skaityti toliau…]
VII a. viduryje, arabų užkariavimams pasiekus Siriją ir Mesopotamiją, krikščionių bendruomenės susidūrė su nauja politine ir religine realybe. Vienas ankstyviausių šio susidūrimo liudijimų yra tekstas, originalo sirų kalba vadinamas Egarta d‑Mar Yuhannon d‑Sedreh (arba Egarta d‑Yuhannon Patriarqa, taip pat Mamlālā d‑Yoḥannan d‑Sedre). Lotyniškoje mokslinėje tradicijoje jis žinomas kaip Homilia Ioannis Sedrensis, Epistula Ioannis Sedrensis, Disputatio … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Azarijo malda (The Prayer of Azariah) yra vienas iš graikiškosios Danieliaus knygos priedų, įterptas į 3-ąjį skyrių tarp pasakojimo apie tris jaunuolius krosnyje. Hebrajiškame kanone šios maldos nėra, tačiau Septuagintoje ji užima svarbią vietą, nes atskleidžia vidinę tikinčiojo laikyseną persekiojimo akivaizdoje. Malda prasideda tuo metu, kai Azarijas (Azarija), kartu su Ananija ir Mišaeliu įmestas į … [Skaityti toliau…]