Ebionitų evangelija

Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai kanoninės evangelijos dar tik pradėjo įsitvirtinti, egzistavo tekstai, kurie bandė sujungti griežtą judaizmo tradiciją su naujuoju tikėjimu į Jėzų. Vienas tokių kūrinių – Ebionitų evangelija (Evangelium Ebionitarum). Nors ši evangelija iki mūsų dienų neišliko kaip savarankiškas tekstas, jos fragmentus kruopščiai (nors ir polemiškai) savo veikale „Panarion“ (Πανάριον, 30 skyrius) užfiksavo šventasis Epifanijus Salaminietis apie 374–377 metus. Šie ištraukų rinkiniai yra vienintelis šaltinis, leidžiantis rekonstruoti Ebionitų evangelijos turinį. Tai liudijimas apie Ebionitų – ankstyvosios žydų-krikščionių bendruomenės – mokymą, kuriame Jėzus buvo laikomas ne Dievu, bet tobulu žmogumi, Dievo išrinktu Mesiju, atėjusiu nutraukti kraujo aukų praktiką ir atstatyti prigimtinį, Mozės Įstatymu grįstą pamaldumą.

Kas buvo ebionitai ir jų „Geroji naujiena“?

Pavadinimas „ebionitai“ kyla iš hebrajiško žodžio ebyonim, reiškiančio „vargšai“. Tai buvo žydų-krikščionių bendruomenė, gyvenusi Palestinoje ir Transjordanijoje (ypač aplink Pelą). Jie save laikė tikraisiais Jėzaus pasekėjais, nes, kaip ir Mokytojas, laikėsi Mozės įstatymo, tačiau atmetė apaštalo Pauliaus mokymą, vadindami jį „atskalūnu“.

Epifanijus teigia, kad ebionitai naudojosi viena evangelija, kurią jie vadino „pagal Matą“, tačiau ji gerokai skyrėsi nuo tos, kurią skaitome šiandien. Tai buvo savotiška sintezė (harmonija), sukurta naudojantis Mato ir Luko tekstais, tačiau pritaikyta jų specifinei teologijai.

Pagrindiniai bruožai: Vegetarizmas ir aukų pabaiga

Ebionitų evangelija pasižymėjo radikaliais pakeitimais, kurie atspindėjo grupės gyvenimo būdą:

• Jonas Krikštytojas – vegetaras: Kanoninėse evangelijose sakoma, kad Jonas dykumoje valgė skėrius (akris). Ebionitų tekste šis žodis pakeistas į egkris – „aliejinį paplotėlį“. Tai nebuvo atsitiktinė klaida; ebionitai griežtai draudė valgyti mėsą ir tikėjo, kad Jėzaus misija buvo panaikinti bet kokį gyvūnų žudymą.
• Aukų sistemos atmetimas: Viename iš išlikusių fragmentų Jėzus sako: „Aš atėjau panaikinti aukų; ir jei nenustosite aukoti, rūstybė nuo jūsų nepasitrauks“. Ebionitams Jėzus buvo ne „auka už nuodėmes“, o pranašas, kuris išlaisvino žmones nuo šventyklos ritualų.
• Gimimo istorijos nebuvimas: Evangelija prasidėjo ne nuo Jėzaus gimimo iš mergelės, bet nuo Jo krikšto Jordane. Ebionitai netikėjo dieviška Jėzaus kilme nuo gimimo – jie buvo adopcionistai.

Jėzaus krikštas: Akimirka, kai jis tapo „Sūnumi“

Svarbiausias Ebionitų evangelijos momentas yra krikšto scena. Epifanijus cituoja, kad kai Jėzus išbrido iš vandens, pasigirdo balsas iš dangaus: „Tu esi mano mylimas Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“.

Ši detalė – žodis „šiandien“ – ebionitams buvo esminė. Jie tikėjo, kad Jėzus buvo paprastas žmogus, Marijos ir Juozapo sūnus, kurį Dievas pasirinko dėl jo nepaprasto dorumo. Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nužengė į Jį krikšto metu, ir tik tą akimirką jis tapo Mesiju.

Ebionitų evangelija prieš kanoninę krikščionybę

Likimas ir istoriografinė vertė

Apie IV amžiaus pabaigą ebionitai pamažu išnyko iš istorijos puslapių, o kartu su jais ir jų evangelija. Epifanijus ją citavo tik tam, kad parodytų, kaip toli ebionitai nuklydo nuo ortodoksijos, tačiau paradoksalu, kad būtent jo kritika išsaugojo mums šiuos unikalius fragmentus.

Mokslininkams ši evangelija yra neįkainojamas įrodymas, kad ankstyvoji krikščionybė nebuvo vientisa. Ebionitų evangelija reprezentuoja tą krikščionybės šaką, kuri niekada nenorėjo nutraukti ryšių su judaizmu ir kuri krikščionybę matė ne kaip naują religiją, o kaip apvalytą, vegetarišką ir aukų neturinčią hebrajų tikėjimo formą.

Ebionitų evangelija

Apie Ebionitų evangeliją žinoma tik iš Epifanijaus citatų šiose jo „Panarion“ („Vaistinė“) ištraukose: 30.13.1-8, 30.14.5, 30.16.4-5 ir 30.22.4.

Toliau pateikta ištrauka paimta iš Montague Rhode James knygos The Apocryphal New Testament (Oxford: Clarendon Press 1924), p. 8-10.

Visos mūsų žinios apie šį kūrinį gautos iš Epifanijaus, o jis apie jį (kaip ir apie daugelį kitų dalykų) kalba labai painiai. Ištraukos yra šios:

Ir jie (ebionitai) pripažįsta Evangeliją pagal Matą. Ją jie, kaip ir Cerinto bei Merinto pasekėjai, vartoja išskirtinai, atmesdami kitas. Ir vadina ją „pagal hebrajus“, nes tiesa ta, kad Matas vienintelis iš Naujojo Testamento autorių savo Evangelijos išdėstymą ir skelbimą atliko hebrajų kalba ir hebrajų rašmenimis.

Epifanijus toliau pasakoja girdėjęs apie hebrajiškas Jono ir Apaštalų darbų versijas, laikomas privačiai saugyklose (genizoje?) Tiberiadoje, ir tęsia:

Jų turimoje Evangelijoje, vadinamoje „pagal Matą“, kuri nėra visiškai pilna, bet suklastota ir iškraipyta (jie vadina ją Hebrajų evangelija), rašoma: „Buvo toks žmogus, vardu Jėzus, ir buvo jam apie trisdešimt metų, kuris išsirinko mus. Atėjęs į Kafarnaumą, jis įžengė į Simono, praminto Petru, namus, atvėrė burną ir tarė: ‘Eidamas pro Tiberiados ežerą, aš pasirinkau Joną ir Jokūbą, Zebediejaus sūnus, ir Simoną bei Andriejų, ir <Pilypą bei Baltramiejų, Jokūbą, Alfiejaus sūnų, ir Tomą>, Tadą ir Simoną Uolųjį, ir Judą Iskarijotą; ir tave, Matai, sėdintį muitinėje, pašaukiau, ir tu nusekei paskui mane. Todėl noriu, kad jūs būtumėte dvylika apaštalų liudijimui Izraeliui.’“

Ir:

„Jonas krikštijo, ir ėjo pas jį fariziejai ir buvo krikštijami, ir visa Jeruzalė. Jonas vilkėjo kupranugario vilnos apdarą ir strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu; ir jo maistas (sako ji) buvo lauko medus, kurio skonis – kaip manos, kaip paplotėlio su aliejumi.“ Tai, be abejo, tam, kad iškraipytų tiesos žodį į melą ir vietoje skėrių įrašytų paplotėlį su medumi (sic).

Šie ebionitai buvo vegetarai ir prieštaravo minčiai valgyti skėrius. Graikiškai skėrys yra akris, o žodis, kurį jie vartojo paplotėliui – enkris, taigi pakeitimas nedidelis. Su šia tendencija dar susidursime.

O jų Evangelijos pradžioje sakoma: „Erodo, Judėjos karaliaus, dienomis, <kai vyriausiasis kunigas buvo Kajafas>, atėjo <vienas žmogus, vardu> Jonas, krikštydamas atgailos krikštu Jordano upėje; buvo sakoma, kad jis iš kunigo Aarono giminės, Zacharijo ir Elzbietos vaikas, ir visi ėjo pas jį.“

Skolinys iš šv. Luko čia labai akivaizdus. Jis tęsia:

Ir po to dar daug kas parašyta: „Žmonėms pasikrikštijus, atėjo ir Jėzus bei buvo Jono pakrikštytas. Jam išlipant iš vandens, atsivėrė dangus, ir jis pamatė Šventąją Dvasią balandžio pavidalu, kuri nusileido ir įėjo į jį. Ir pasigirdo balsas iš dangaus, sakantis: ‘Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’; ir vėl: ‘Šiandien aš tave pagimdžiau’. Ir staiga tą vietą nušvietė didelė šviesa. Tai pamatęs (sako ji), Jonas jam tarė: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ Ir vėl pasigirdo balsas iš dangaus, sakantis jam: ‘Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’. Ir tada (sako ji) Jonas parpuolė prieš jį ir tarė: ‘Maldauju tave, Viešpatie, pakrikštyk mane’. Bet jis jį sulaikė, sakydamas: ‘Palik tai, nes taip dera viskam išsipildyti’.“

Dėl šios priežasties jie sako, kad Jėzus buvo pradėtas iš žmogaus sėklos ir buvo išrinktas; ir taip, per Dievo pasirinkimą, jis buvo pavadintas Dievo Sūnumi dėl Kristaus, kuris iš aukštybių nužengė į jį balandžio pavidalu. Ir jie neigia, kad jis buvo pradėtas Dievo Tėvo, bet sako, kad jis buvo sukurtas kaip vienas iš arkangelų, tik didesnis, ir kad jis yra angelų bei visų Visagalio sukurtų dalykų Viešpats. Ir kad jis atėjo ir mokė, kaip rašoma tarp jų paplitusioje (taip vadinamoje) Evangelijoje: „Aš atėjau panaikinti aukų, ir jei nenustosite aukoti, Dievo rūstybė nuo jūsų nepasitrauks“.

(Kalbėdamas apie Paschą ir vengimą minties, kad Jėzus valgė mėsą:)

Jie pakeitė posakį, kaip visiems aišku iš frazių derinio, ir privertė mokinius klausti: „Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą?“, o jį, be abejo, atsakyti: „Argi aš troškte troškau valgyti šią Paschos mėsą su jumis?“

Šie fragmentai aiškiai rodo, kad Evangelija buvo sukurta paremti tam tikras pažiūras. Jie taip pat leidžia mums atskirti ją nuo Evangelijos pagal hebrajus, nes, be kita ko, Krikšto aprašymai šiose dviejose knygose visiškai skiriasi. Epifanijus tik painioja reikalą vadindamas ją Hebrajų evangelija – arba veikiau dėl šios painiavos kalti ebionitai, nes jis šį pavadinimą priskiria jiems.

Evangeliją pagal Dvylika, arba „Dvylikos“, kurią mini Origenas (taip pat Ambraziejus ir Jeronimas), Zahnas tapatina su Ebionitų evangelija. Jis pateikia svarių argumentų šiam tapatinimui. Jei jos nėra identiškos, galima tik pasakyti, kad apie Evangeliją pagal Dvylika mes nieko nežinome.

Prancūzų egiptologas Eugène Revillout, tiesa, šį pavadinimą priskiria tam tikriems koptiškiems Kančios pasakojimų fragmentams, aprašytiems atitinkamoje šio rinkinio vietoje, tačiau neatsirado nė vieno tyrėjo, kuris pasektų jo pavyzdžiu.