Krikštynos (lot. Baptismus) yra pirmasis krikščionių sakramentas, kuriuo žmogus priimamas į Bažnyčią ir tampa jos nariu. Tai nėra vien simbolinė šventė ar tradicija – krikštas turi aiškią formą, nustatytus žodžius ir konkrečią eigą, kurios laikomasi visame pasaulyje. Krikštynos paprastai atliekamos kūdikiams, tačiau gali būti teikiamos ir vyresniems vaikams ar suaugusiesiems. Krikštynų tradicija atsirado ankstyvojoje krikščionybėje, … [Skaityti toliau…]
Troparas yra trumpa, poetinė ir teologiškai gilios prasmės giesmė, naudojama Rytų krikščionių (ortodoksų ir rytų apeigų katalikų) liturgijoje. Troparai dažniausiai yra maldos, skirtos konkrečioms šventėms, šventiesiems arba ypatingoms progoms, ir rodo pagrindinę dienos arba šventės teologinę mintį. Troparai gali būti laikomi liturginiais šūkiais arba teminiais giesmės akcentais, kurie perteikia šventės esmę arba garbina Dievą, Dievo … [Skaityti toliau…]
Apaštališkoji įpėdinystė yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios Bažnyčios sampratų, kuri užtikrina Bažnyčios tęstinumą nuo apaštalų laikų iki šių dienų. Tai reiškia, kad Bažnyčios vadovų – vyskupų – tarnystė ir autoritetas kyla tiesiogiai iš apaštalų, o jų įgaliojimai perduodami per rankų uždėjimą, vadinamą konsekracija. Ši praktika remiasi tiek Šventojo Rašto mokymu, tiek Bažnyčios tradicija, kuri buvo … [Skaityti toliau…]
Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolis, suformuluotas pirmųjų ekumeninių Susirinkimų metu, yra pagrindinė krikščionybės tikėjimo taisyklė, apibrėžianti pagrindines doktrinas apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Bažnyčią. Šį simbolį aiškina penkių vėlesnių ekumeninių Susirinkimų apibrėžimai, kurie gilino ir gynė tikėjimo tiesas prieš kylančias erezijas. Apibrėžimai išliko pamatiniai krikščionių ortodoksų tikėjime. Penki susirinkimai padėjo tiksliai išaiškinti Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolio mokymą … [Skaityti toliau…]
Soli Deo Gloria, arba „Vien Dievui šlovė“, yra vienas iš svarbiausių Reformacijos principų, kuris akcentuoja, kad visa šlovė priklauso tik Dievui. Šis principas išreiškia mintį, kad kiekviena žmogaus gyvenimo sritis – tikėjimas, darbas, kūryba, ar kasdieniai veiksmai – turi būti skirta Dievo garbei, o ne žmogaus pasididžiavimui ar kitų sukurtų autoritetų išaukštinimui. Šio principo šaknys … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji akis – universalus simbolis, naudojamas daugelyje religinių ir dvasinių tradicijų, reiškiantis dieviškąją viską matančią ir viską suprantančią sąmonę. Šis simbolis dažnai vaizduojamas kaip akis, apsupta spinduliuojančios šviesos arba trikampyje, kuris simbolizuoja šventąją Trejybę krikščionybėje. Tai vienas iš galingiausių metafizinių įvaizdžių, atspindinčių aukštesnės jėgos buvimą, stebėjimą ir vedimą. Biblijoje dieviškosios akies idėja susijusi su Dievo … [Skaityti toliau…]
Trys dieviškosios dorybės – tai krikščioniškoje teologijoje apibrėžtos dvasinės vertybės, kurios kyla iš Dievo ir nukreipia žmogų į amžinąjį gyvenimą. Šios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – yra laikomos svarbiausiomis krikščioniškojo gyvenimo savybėmis, kurios ne tik veda žmogų Dievo link, bet ir ugdo jo santykį su kitais žmonėmis. Šių dorybių reikšmė aptarta Šventajame Rašte, … [Skaityti toliau…]
„Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau vadinta Divina Commedia) – italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurtas epinis kūrinys, laikomas vienu didžiausių pasaulio literatūros šedevrų. Parašytas XIV a. pradžioje (1308–1320 m.), jis jungia viduramžių teologiją, filosofiją ir poetinę vaizduotę, tapdamas kertiniu Vakarų kultūros tekstu. Dantė Aligjeris (1265–1321) buvo Florencijos poetas, filosofas ir politikas, kurio gyvenimą ženklino tremtis … [Skaityti toliau…]
Jeano Bodino „Demonomanija“ (De la démonomanie des sorciers), pirmą kartą išleista 1580 m., yra vienas šiurpiausių ir įtakingiausių vėlyvojo renesanso tekstų. Paradoksalu tai, kad šią „raganų medžioklės instrukciją“ parašė žmogus, laikomas vienu moderniosios politikos mokslo tėvų ir teisinio racionalumo šalininkų. Knyga turi keistą savybę, kurią turi tik keli ankstyvosios modernybės tekstai: ji yra siaubingai klaidinga, … [Skaityti toliau…]
Origenas (185–254), vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų ir Biblijos egzegetų, savo homilijose apie „Giesmių giesmę“ pateikė dvasinę ir alegorinę šio Senojo Testamento teksto interpretaciją. „Giesmių giesmė“ – tai poetiškas ir simboliais persmelktas kūrinys, dažnai suvokiamas kaip meilės dialogas tarp jaunikio ir nuotakos. Origenas, sekdamas ankstyvąja krikščionių tradicija, aiškino, kad ši knyga nėra vien apie žmogiškąją … [Skaityti toliau…]
Kova su nuodėme yra viena iš pagrindinių temų krikščioniškoje tikėjimo kelionėje. Tai klausimas, kuris liečia kiekvieną tikintįjį, nepriklausomai nuo jo dvasinio amžiaus ar patirties. Apaštalas Paulius savo laiškuose atvirai kalba apie asmeninę kovą su nuodėme, rašydamas: „Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu … [Skaityti toliau…]
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas yra pagrindinė krikščionių tikėjimo santrauka, apibrėžianti pagrindinius doktrinos principus. Šis tikėjimo išpažinimas buvo suformuotas Nikėjos I susirinkime (325 m.) ir papildytas Konstantinopolio I susirinkime (381 m.). Jis yra plačiai naudojamas krikščionių liturgijoje ir laikomas pagrindiniu tikėjimo išreiškimu Rytų Ortodoksų, Romos Katalikų ir daugelio protestantų tradicijose. Toliau pateikiamos pagrindinės ištraukos iš Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo … [Skaityti toliau…]