Koptų stačiatikių bažnyčia, viena seniausių krikščioniškų bendruomenių pasaulyje, savo dvasinį gyvenimą grindžia nenuilstamu maldos ciklu, kurio širdis yra Agpėja (Agpeya, kopt. Ti Agpia, lot. Liber Horarum – „Valandų knyga“). Pavadinimas kilęs iš koptų kalbos žodžio agp, reiškiančio „valandą“. Tai nėra tiesiog knyga – tai tūkstantmetė tradicija, dvasinis kompasas, kuris kiekvieną koptų tikinčiojo paros akimirką susieja … [Skaityti toliau…]
Kai 1944 metais Londone, krečiamame Antrojo pasaulinio karo baisumų, pasirodė riboto tiražo leidinys „Toto knyga“ (The Book of Thoth), tai nebuvo tiesiog dar viena instrukcija kortų būrėjams. Tai buvo Aleisterio Crowley, tuo metu jau pagyvenusio ir „Meistro Teriono“ (Master Therion) vardu pasirašinėjusio mistiko, dvasinis testamentas. Po penkerius metus trukusio intensyvaus darbo su dailininke Lady Frieda … [Skaityti toliau…]
Kai 1954 metais Londone (leidykla „Rider and Company“), o vėliau ir 1955-aisiais Niujorke („Citadel Press“) pasirodė Henry T. F. Rhodeso knyga „Šėtono mišios“ (The Satanic Mass: A Sociological and Criminological Study), ji sukėlė nemenką šurmulį ne tik okultizmo mėgėjų, bet ir rimtų istorikų gretose. Rhodesas nebuvo eilinis sensacijų ieškotojas – jis buvo teismo ekspertizės chemikas … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Kai 1614 metais popiežius Paulius V patvirtino naująjį „Rituale Romanum“, jame esantis skyrius „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (liet. „Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą“, taip pat verčiamas kaip „Egzorcizmo apeigos apsėstiesiems“, „Apsėstųjų egzorcizavimas“, „Apsėstųjų išlaisvinimo apeigos“ ar „Egzorcizavimas apsėstiesiems“) tapo oficialiu dvasinės karybos standartu beveik keturiems šimtmečiams. Tai nebuvo tiesiog maldynas – tai buvo karinis instruktažas … [Skaityti toliau…]
Jei įsivaizduotume katalikų kunigo tarnystę kaip mozaiką, tai „Rituale Romanum“ būtų tie klijai, kurie sujungia tikėjimo doktriną su konkrečiais žmogaus gyvenimo tarpsniais – nuo pirmojo kūdikio klyksmo iki paskutinio atodūsio. Nors daugelis tikinčiųjų dažniausiai mato kunigą prie altoriaus su Mišiolu, didžioji dalis dvasininko darbo vyksta anapus Mišių aukos: krikštijant, sutuokiant, lankant ligonius ar laiminant namus. … [Skaityti toliau…]
2019 metų vasario 4 diena į istoriją įrašyta kaip momentas, kai tarp dviejų didžiausių pasaulio religijų atsivėrė naujas, vilties kupinas puslapis. Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), vystant Pasaulinei žmonių brolybės konferencijai, katalikų bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus ir Al-Azharo didysis imamas Ahmadas Al‑Tayyebas pasirašė bendrą deklaraciją „A Document on Human Fraternity for World Peace and Living … [Skaityti toliau…]
XIX a. pabaigos Paryžius buvo persmelktas dekadanso, opijaus dūmų ir nenumaldomo troškimo prasiskverbti pro matomo pasaulio uždangą. Šiame fone iškilo viena paslaptingiausių prancūzų okultizmo figūrų – markizas Stanislas de Guaita (1861–1897). Būdamas vos 29-erių, šis aristokratas, poetas ir aistringas Éliphas Lévi mokinys, parašė veikalą, kuris tapo fundamentaliu tamsiųjų menų tyrimu: „Juodosios magijos raktas“ (La Clef … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje nedaug knygų turi tokią grėsmingą ir kartu praktišką reputaciją kaip Grimorium Verum (lietuviškai žinomas kaip „Tikrasis grimoaras“). Jei renesanso mąstytojai, tokie kaip Agrippa, magiją bandė paversti aukštąja filosofija ir intelektualiu siekiu, tai šio kūrinio autoriai pasirinko visiškai kitą kelią. Tai brutalus, tiesmukas ir stebėtinai detalus vadovėlis, skirtas tiems, kurie ieškojo ne dvasinio … [Skaityti toliau…]