„Solus Christus“ – vienas iš penkių pagrindinių Reformacijos šūkių, išreiškiančių pagrindinę protestantų teologijos nuostatą, kad vien Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Šis šūkis kilo Reformacijos kontekste kaip atsakas į viduramžių katalikybės praktiką, kurioje, protestantų manymu, Kristaus vaidmuo buvo sumenkintas dėl įvairių papildomų tarpininkų – Marijos, šventųjų, Bažnyčios hierarchų ir apeigų – sureikšminimo. … [Skaityti toliau…]
Žodis eretikas lietuvių kalboje yra senesnė forma, kilusi iš lotyniško haereticus, kuris reiškė „tas, kuris nukrypsta nuo tikėjimo“. Pats lotyniškas terminas atėjo iš graikų kalbos žodžio haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis graikų filosofijoje turėjo neutralią prasmę – pasirinkti tam tikrą mąstymo kryptį ar mokyklą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą atspalvį: … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji šviesa yra dvasinė ir simbolinė sąvoka, reiškianti dieviškosios tiesos, meilės, išminties ir palaimos skleidimą į žmogaus gyvenimą bei pasaulį. Šviesa nuo seniausių laikų laikoma universaliu simboliu, susijusiu su aukščiausiomis vertybėmis, dieviškais apreiškimais ir žmogaus siekiu priartėti prie tobulumo. Biblijoje šviesa dažnai minima kaip Dievo prigimties ir Jo veikimo simbolis. Pradžios knygoje sakoma: „Tebūna šviesa!“ … [Skaityti toliau…]
Dviejų Apreiškimų problema kyla siekiant suprasti ir apibrėžti santykį tarp „bendrojo” apreiškimo, kuris pasireiškia visose religijose, ir „ypatingo” apreiškimo, būdingo specifinėms tradicijoms, tokioms kaip krikščionybė. Ši problema išryškėja religijotyros ir teologijos sąveikoje, kuri istoriškai buvo kupina įtampos dėl abiejų disciplinų skirtingų tikslų ir metodologijų. Religijotyros vystymasis, ypač Nathano Soderblomo teorijos, ženklino bandymus sujungti religines sistemas … [Skaityti toliau…]
Mistika – tai unikalus ir pirmapradis religinis reiškinys, kurio metu žmogus patiria tiesioginį ir intuityvų ryšį su Dievu ar metafizine tikrove. Šis potyris, anot Tomo Akviniečio, apibūdinamas kaip „eksperimentinis Dievo pažinimas“ (cognitio Dei experimentalis). Mistika peržengia intelekto ribas, suteikdama galimybę dvasinei vienovei su dieviškumu. Tai ne teorinis pažinimas, o tiesioginis išgyvenimas, kuris dažnai būna intensyvus, … [Skaityti toliau…]
Jėzaus prisikėlimas yra vienas iš pagrindinių krikščionybės tikėjimo slėpinių, atspindintis ne tik pergalę prieš mirtį, bet ir dieviškosios tvarkos triumfą prieš chaosą. Šis įvykis simbolizuoja naujos pradžios galimybę, amžinąjį gyvenimą ir harmonijos atstatymą ten, kur buvo sutrikimas. Kalbant apie entropiją – terminą, apibūdinantį tendenciją sistemoms pereiti į netvarką – Jėzaus prisikėlimas galėtų būti suprantamas kaip … [Skaityti toliau…]
Ninivė, senovės Asirijos sostinė, yra svarbus simbolis Biblijoje, ypač senajame testamente, kur ji atstovauja didžiuliam ir galingam miestui, kuris, kaip teigiama, turės patirti Dievo bausmę dėl savo nuodėmių. Pirmą kartą apie Ninivės sunaikinimą pranašavo pranašas Jonos knygoje, kai Dievas pasiuntė Joną į šį miestą, kad jis įspėtų jo gyventojus apie artėjančią Dievo bausmę, jeigu jie … [Skaityti toliau…]
Origenas (185–254), vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų ir Biblijos egzegetų, savo homilijose apie „Giesmių giesmę“ pateikė dvasinę ir alegorinę šio Senojo Testamento teksto interpretaciją. „Giesmių giesmė“ – tai poetiškas ir simboliais persmelktas kūrinys, dažnai suvokiamas kaip meilės dialogas tarp jaunikio ir nuotakos. Origenas, sekdamas ankstyvąja krikščionių tradicija, aiškino, kad ši knyga nėra vien apie žmogiškąją … [Skaityti toliau…]
Straipsnio pavadinimas: „Kuo Tu Mane Laikai?” Evangelijų istorija, besisukanti apie klausimą: „O kuo jūs mane laikote?” (Mk 8, 29), yra esminė krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Šis klausimas, užduotas Jėzaus mokiniams, nuolat skamba ir istorijos tėkmėje bei kviečia kiekvieną asmeniškai atsakyti. Atsakymas į jį atskleidžia ne tik mūsų tikėjimo gilumą, bet ir tai, kaip suvokiame Dievo atskleidimą … [Skaityti toliau…]
„Apie lavonų kramtymą kapuose“ (lot. De masticatione mortuorum in tumulis, 1728) – tai ne fantastinis romanas, o Leipcigo universitete apginta disertacija, kurios autorius – liuteronų pastorius ir istorikas Michaelis Ranftas (vok. Michael Ranfft). Šis traktatas tapo pirmuoju rimtu akademiniu bandymu racionaliai paaiškinti tuo metu Europą apėmusią „vampyrų epidemiją“, pasitelkiant ne šventintą vandenį ar egzorcizmą, bet … [Skaityti toliau…]
Bažnyčios reformatoriai yra istorinės figūros, kurios inicijavo ir įgyvendino Bažnyčios reformos judėjimus, siekdamos pertvarkyti religinį gyvenimą, Bažnyčios struktūras ir mokymą. Jų veikla buvo atsakas į viduramžių pabaigoje susiklosčiusias problemas, tokias kaip moralinis Bažnyčios autoritetų nuosmukis, pernelyg didelis pasaulietinis įsitraukimas į religiją ir atotrūkis tarp dvasininkų bei paprastų tikinčiųjų. Reformatorių pastangos pakeitė krikščioniškojo tikėjimo istoriją ir … [Skaityti toliau…]
1872 metais airių rašytojo Josepho Sheridano Le Fanu išleista apysaka „Karmila“ (angl. Carmilla) yra vienas įtakingiausių kūrinių gotikinės literatūros istorijoje. Nors šiandien dauguma žmonių vampyro archetipą sieja su 25 metais vėliau pasirodžiusiu „Drakula“, būtent Le Fanu sukūrė pamatą, ant kurio stovi visa modernioji vampyrizmo mitologija. Veiksmas vyksta nuošaliame Štrijos (Austrija) regione, tirštų miškų ir apgriuvusių … [Skaityti toliau…]