Ankstyvosios krikščionybės mozaikoje nazarėnai (Nazaraioi) užima unikalią, tačiau tragišką vietą. Tai buvo žydų kilmės krikščionys, kurie, įtikėję Jėzų kaip Mesiją, neatsisakė savo protėvių paveldo – Mozės įstatymo. Ši grupė dažnai painiojama su kitomis srovėmis, tačiau Bažnyčios tėvai, ypač Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ ir Šv. Jeronimas (Hieronymus), juos išskiria kaip tiesioginius pirmosios Jeruzalės … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pradžioje, kai krikščionybė dar tik ieškojo savo tvirtų dogminių rėmų, Egipto Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis vandenynas, kuriame virė drąsiausios idėjos. Šiame audringame mieste, maždaug 130–150 metais po Kristaus, iškilo viena kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės figūrų – Karpokratas (Carpocrates). Jis nebuvo tiesiog pamokslininkas; jis buvo filosofas, gnostikas ir radikalus socialinis reformatorius, kurio mokymas krikščionių ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Ketvirtajame amžiuje Egipto dykumos ir miestų pakraščiai knibždėjo nuo keisčiausių bendruomenių, kurios save laikė tikraisiais krikščionimis, nors jų apeigos kitiems kėlė šiurpą. Viena tokių grupių buvo fibionitai (Phibionitai). Jų pavadinimas dažniausiai minimas šventojo Epifanijaus Salaminiečio (Epiphanius Salaminiensis) veikale „Vaistų kraitelė“ (Panarion). Šiame tekste autorius aprašo gausybę erezijų, o fibionitai jame užima ypatingą vietą kaip viena … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės aušroje, kai apaštalai dar tik skleidė pirmąsias žinias apie prisikėlusį Išganytoją, Samarijos (Samaria) regiono mieste Gitoje pasirodė žmogus, kurio vardas visiems laikams įsirėžė į dvasinę istoriją kaip erezijos ir dvasinės puikybės simbolis. Tai Simonas Magas (Simon Magus). Jo sekėjai, vadinami simoniečiais (Simoniani), sudarė vieną pirmųjų gnostinių grupių, kuri kėlė didžiulį iššūkį besikuriančiai Bažnyčiai. Jonas … [Skaityti toliau…]
Religinės motyvacijos muzika – tai tiek liturginiai giesmės, tiek modernūs žanrų mišiniai, kuriuose atsispindi tikėjimo paieškos, dvasiniai klausimai ar tiesioginis garbinimas. Štai esminiai kūriniai, kurie palietė širdis ir liko kultūros pavelde: 1. „Messiah“ (1741) Autorius: Georg Friedrich HändelOratorija, kurioje garsiausias fragmentas – „Hallelujah Chorus“, tapęs simboliu dėkingumui Dievui. Händelio kūrinys perteikia Kristaus gyvenimą nuo gimimo … [Skaityti toliau…]
„Dievas davė rankas – pats dirbk, o ne lauk stebuklo“ – ši lietuviška patarlė primena, kad žmogus yra aktyvus Dievo kūrybos dalyvis, o ne tik pasyvus stebuklų laukiantis stebėtojas. Posakis akcentuoja labai svarbų dvasinį principą – pasitikėjimas Dievu ir Jo malonėmis nereiškia, jog turime atsisakyti pastangų ar veiksmų savo gyvenime. Biblijoje aiškiai atsispindi šis principas: … [Skaityti toliau…]
Aštuntajame amžiuje, karingų permainų draskomame Artimųjų Rytų fone, šventojo Sabo vienuolyne (Laura Sancti Sabas) netoli Jeruzalės gimė vienas svarbiausių krikščioniškosios minties paminklų. Čia gyvenęs ir kūręs Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo didžiajame darbe „Išminties šaltinis“ (Pege gnoseos) skyrė skyrių klaidingiems mokymams aprašyti. Veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) jis išskyrė keturias pamatines klaidas, kurios lydėjo žmoniją … [Skaityti toliau…]
Šv. Jono Damaskiečio palikimas – tai teologiniai tekstai ir ištisa intelektualinė tvirtovė, pastatyta pačiame Arabų kalifato įkarštyje. Jo svarbiausias veikalas, tapęs krikščioniškosios minties ašimi, lotyniškai vadinamas Fons Scientiae, originalo kalba (graikiškai) – Πηγή Γνώσεως (Pēgē gnōseōs), angliškai – The Fount of Knowledge, o lietuviškai paprastai įvardijamas kaip Žinių šaltinis (arba Išminties šaltinis). Šią „teologijos enciklopediją“ … [Skaityti toliau…]
VII a. viduryje, arabų užkariavimams pasiekus Siriją ir Mesopotamiją, krikščionių bendruomenės susidūrė su nauja politine ir religine realybe. Vienas ankstyviausių šio susidūrimo liudijimų yra tekstas, originalo sirų kalba vadinamas Egarta d‑Mar Yuhannon d‑Sedreh (arba Egarta d‑Yuhannon Patriarqa, taip pat Mamlālā d‑Yoḥannan d‑Sedre). Lotyniškoje mokslinėje tradicijoje jis žinomas kaip Homilia Ioannis Sedrensis, Epistula Ioannis Sedrensis, Disputatio … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Sandoros skrynia (hebrajiškai Aron ha‑Brit) yra viena iš paslaptingiausių ir švenčiausių relikvijų, kada nors minėtų religiniuose tekstuose. Judaizmo tradicijoje ji buvo laikoma Dievo buvimo ženklu tarp žmonių, o jos viduje, pagal Senąjį Testamentą, buvo saugomos Dešimt Dievo įsakymų plokštės, Aarono lazda (kunigystės teisėtumo ženklas, stebuklingai pražydusi kaip Dievo pasirinkimo įrodymas) ir mana (dangiškas maistas, kuriuo … [Skaityti toliau…]