Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 242 metus, galingosios Sasanidų imperijos širdyje (Mesopotamijoje) pasigirdo balsas, skelbiantis save „paskutiniuoju pranašu“ ir „Jėzaus Kristaus apaštalu“. Tai buvo Manis (Mani, apie 216–277 m.), kurio mokymas – manichėjizmas – per kelis dešimtmečius tapo viena didžiausių pasaulinių religijų, nusidriekusia nuo Šiaurės Afrikos pakrančių iki pat Kinijos sienų. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 66 skyriuje) manichėjams skiria didžiausią dėmesį, vadindamas šį judėjimą „visų erezijų nuodų rinkiniu“ ir „pabaisa su daugybe galvų“.
Manis: Pranašas tarp dviejų pasaulių
Manis gimė netoli Ktesifono, elkesajų bendruomenėje, tačiau būdamas 12-os ir 24-erių metų patyrė regėjimus, kuriuose jam pasirodė jo dvasinis „Dvynys“ (Syzygos). Šis dangiškas vedlys jam apreiškė, kad visos ankstesnės religijos (zoroastrizmas, judaizmas, krikščionybė, budizmas) buvo tik dalinės tiesos, o dabar atėjo laikas galutiniam apreiškimui.
Manis buvo ne tik mąstytojas, bet ir talentingas dailininkas bei rašytojas. Jis pats užrašė septynias savo knygas (pavyzdžiui, „Šapurakaną“ ar „Gyvąją Evangeliją“), kad išvengtų savo mokymo iškraipymų, kuriais kaltino kitus pranašus. Jo judėjimas nebuvo tik krikščioniška erezija – tai buvo savarankiška, sinkretinė religija, turėjusi savo raštą, liturgiją ir hierarchiją.
Dualizmo ašis: Amžinasis karas
Manichėjų teologija rėmėsi absoliučiu dualizmu. Jie mokė, kad nuo pat pradžių egzistavo dvi visiškai priešingos ir lygiavertės karalystės:
- Šviesos karalystė: Valdoma Didingojo Tėvo (Pater Magnitudinis), kupina ramybės, kvapų ir proto.
- Tamsos karalystė: Valdoma Tamsos kunigaikščio, kurioje viešpatauja chaosas, geismas ir nepasotinamas rijimas.
Pasak manichėjų mito, Tamsa užpuolė Šviesą, ir šio susidūrimo metu Šviesos dalelės buvo įkalintos materijoje. Mūsų matomas pasaulis yra milžiniška „mašina“, sukurta tam, kad pamažu išvalytų ir išlaisvintų šias Šviesos daleles iš purvinų kūnų. Žmogus yra šio karo laukas: jo siela priklauso šviesai, o kūnas – tamsos demonams (archontams).
Išrinktieji ir klausytojai: Geležinė hierarchija
Manichėjų bendruomenė buvo padalinta į dvi griežtas grupes, kas darė ją itin atsparią persekiojimams:
- Išrinktieji (Electi): Tai buvo elitas, gyvenęs kraštutine askeze. Jie privalėjo laikytis „trijų antspaudų“:
- Burnos antspaudas: Nedera valgyti mėsos, gerti vyno ar tarti piktų žodžių.
- Rankų antspaudas: Draudžiama žudyti, skinti augalus ar dirbti žemę (nes tai žeidžia joje įkalintą šviesą).
- Įsčių antspaudas: Visiška skaistybė.
- Klausytojai (Auditores): Paprasti tikintieji, kurie galėjo tuoktis ir dirbti, tačiau jų pagrindinė užduotis buvo maitinti ir aptarnauti Išrinktuosius, taip patys „netiesiogiai“ kaupdami dvasinius nuopelnus.
Įdomu tai, kad būsimasis šventasis Augustinas Hiponietis net devynerius metus buvo manichėjų klausytoju, kol nusivylė jų atsakymais į blogio kilmės klausimą ir grįžo į krikščionybę.
Epifanijaus kritika ir Manio mirtis
Epifanijus Salaminietis „Panarione“ smulkiai aprašo manichėjų papročius, tačiau neapsieina be gąsdinančių detalių apie jų neva atliekamas „nešvarias apeigas“ su kūno skysčiais. Nors šiuolaikiniai istorikai į tokius kaltinimus žiūri skeptiškai (tai buvo standartinis heresiologų būdas diskredituoti oponentus), Epifanijus teisingai pastebėjo manichėjizmo pavojų – jis siūlė intelektualiai patrauklų blogio paaiškinimą, nuimantį atsakomybę nuo žmogaus valios.
Maniui gyvenimas baigėsi tragiškai. Zoroastristų dvasininkų kurstomas Persijos karalius Bahramas I įsakė jį įkalinti. Po 26 dienų kančių Manis mirė grandinėse (apie 277 m.). Jo oda, prikimšta šiaudų, buvo pakabinta virš miesto vartų kaip perspėjimas. Tačiau tai tik paskatino judėjimo plėtrą – manichėjai tapo „kankinių bažnyčia“.
| Sritis | Krikščionybė (Epifanijaus laikais) | Manichėjizmas |
| Blogio kilmė | Piktnaudžiavimas laisva valia | Amžina, materiali Tamsos prigimtis |
| Pasaulio kūrimas | Dievas sukūrė pasaulį ir jis yra geras | Pasaulis yra kalėjimas, sukurtas iš demonų kūnų |
| Kristus | Dievas, tapęs tikru žmogumi | Dangiška būtybė, kuri tik atrodė kenčianti |
| Senasis Testamentas | Šventasis Raštas | Piktų archontų ir kūrėjo apgaulė |
Išnykimas: nuo ediktų iki dvasinių šešėlių
Imperatorius Diokletianas 297 metais išleido pirmąjį griežtą ediktą prieš manichėjus, o vėliau juos persekiojo krikščioniškieji imperatoriai (Teodosijus I, Justinianas I). Kinijoje manichėjizmas išliko ilgiausiai – dar XIV amžiuje ten gyvavo jų bendruomenės.
Manichėjai paliko neištrinamą pėdsaką dvasinėje istorijoje. Jų dualistinės idėjos vėliau atgimė viduramžių judėjimuose, tokiuose kaip paulikijonai, bogomilai ir katarai. Epifanijus manė, kad nugalėjo šį „Mesopotamijos slibiną“, tačiau manichėjiškas mąstymas – polinkis skirstyti pasaulį į absoliutų gėrį ir blogį – vis iškyla vėl ir vėl.