Ketvirtojo amžiaus krikščioniškoje Mesopotamijoje, kai Bažnyčia po imperatoriaus Konstantino atsivertimo mėgavosi naujai įgyta prabanga ir politine galia, atsirado balsas, kuris rėžė tiesą į akis. Tai buvo Audis (lot. Audaeus, gr. Αὐδαῖος), žmogus, kurio vardu pavadintas judėjimas – audianai (arba liaudiškai audijonai) – tapo viena labiausiai provokuojančių ir kartu nuoširdžiausių to meto bendruomenių. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo „Panarione“ (70 skyriuje) audianus aprašo ne kaip piktavalius klaidatikius, o kaip „per daug pažodžiui viską suprantančius“ krikščionis, kurie savo dvasinį tyrumą saugojo net ir tremtyje tarp barbarų.
Audis: dvasinis maištininkas prieš vyskupų auksą
Audis nebuvo sisteminis teologas. Jis buvo Mesopotamijos krikščionis, pasižymėjęs itin griežta askeze ir tiesmukumu. Jam kėlė pasibjaurėjimą tai, ką jis matė aplinkui: vyskupus, gyvenančius kaip didžiūnai, godžius dvasininkus ir Bažnyčios suartėjimą su valstybės aparatu. Audis viešai kritikavo hierarchiją, primindamas, kad Kristus ir apaštalai gyveno skurde.
Už šią drąsą jis buvo ne kartą muštas, kol galiausiai, pavargęs nuo persekiojimų, apie 325 m. atsiskyrė nuo oficialios Bažnyčios. Audianai įkūrė savo bendruomenes, kurios rėmėsi dvasininkų darbu savo rankomis – jie atsisakė imti bet kokius mokesčius ar dešimtines iš tikinčiųjų, teigdami, kad Dievo tarnas turi išsilaikyti pats.
Antropomorfizmas: Dievas sukurtas pagal žmogų?
Svarbiausias teologinis ginčas, susijęs su audianais, kilo dėl jų pažodinės Pradžios knygos eilutės („Sukurkime žmogų pagal mūsų paveikslą…“) interpretacijos. Audianai teigė, kad kadangi žmogus turi rankas, kojas ir veidą, tai ir Dievas privalo turėti tokį patį fizinį pavidalą.
Jų logika buvo paprasta: jei Šventasis Raštas sako, kad esame panašūs į Dievą, vadinasi, Dievo „paveikslas“ yra materialus. Epifanijus pastebi, kad audianai šį požiūrį gynė su vaikišku užsispyrimu, atmesdami bet kokias filosofines abstrakcijas apie Dievą kaip „grynąją dvasią“. Jiems Dievas nebuvo nepasiekiama idėja – Jis buvo dangiškasis Tėvas su regimu pavidalu.
Velykų tradicijos ir atsiskyrimas nuo Nikėjos
Audianai taip pat atmetė Nikėjos visuotinio susirinkimo sprendimą dėl Velykų datos nustatymo. Jie liko ištikimi senajai tradicijai Velykas švęsti kartu su žydų Pascha (nisano 14-ąją). Audis teigė, kad Bažnyčia pakeitė datą tik tam, kad įtiktų imperatoriui ir atsiribotų nuo judaizmo, tačiau audianams senoji tvarka buvo šventas apaštalų palikimas, kurio negalima keisti politiniais dekretais.
Tremtis į Skitiją: misija už imperijos ribų
Dėl savo užsispyrimo Audis buvo ištremtas į Skitiją (dabartinės Rumunijos, Moldovos ir Ukrainos stepes). Tačiau tai, kas turėjo būti bausmė, tapo audianų judėjimo aukso amžiumi. Skitijoje Audis ir jo mokiniai pradėjo aktyvią misiją tarp gotų.
Jų griežtas gyvenimo būdas, manualinis darbas ir paprastas mokymas apie žmogaus pavidalo Dievą padarė gotams didžiulį įspūdį. Audianai įsteigė daugybę vienuolynų ir bendruomenių toli už Romos imperijos ribų, tapdami vienais pirmųjų krikščionybės skleidėjų tarp šiaurės barbarų. Epifanijus pripažįsta, kad jų moralė buvo nepriekaištinga, o tvarka bendruomenėse – pavyzdinė.
Išnykimas ir istorinė pamoka
Audianų judėjimas pradėjo nykti V a. pradžioje. Hunų invazija į Skitiją išblaškė jų bendruomenes, o likučius pamažu nustelbė Vulfilos skleidžiamas arijonizmas, kuris buvo politiškai parankesnis gotų vadams. Jonas Damaskietis savo raštuose audianus mini kaip grupę, kuri klydo dėl savo naivumo, bet buvo gerbiama dėl savo uolumo.
Audianai (arba audijonai) liko istorijoje kaip tie, kurie bandė išlaikyti krikščionybę paprastą, asketišką ir nepriklausomą nuo valdžios. Nors jų antropomorfizmas teologiškai buvo atmestas, jų pasiryžimas dirbti savo rankomis ir ginti savo tiesą net tremtyje išlieka vienu ryškiausių ankstyvosios askezės pavyzdžių.