Ketvirtojo amžiaus pradžioje krikščionybė iš žiauriai persekiojamos mažumos tapo valstybine religija, tačiau vidinė taika truko neilgai. Didžiausias iššūkis kilo iš pačios Bažnyčios intelektualinio centro – Aleksandrijos. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (69 skyriuje) šią grupę vadina ne tiesiog arijonais, o ariomanitais (Ariomanitae). Šis pavadinimas, sujungiantis Arijaus vardą su graikišku žodžiu mania (beprotybė), atspindėjo ortodoksų požiūrį: jiems Arijaus mokymas atrodė kaip protu nepaaiškinama dvasinė liga, kėsinanti nužmoginti patį Dievą.
Arijaus logika: „Buvo laikas, kai Jo nebuvo“
Viskas prasidėjo apie 318 metus, kai populiarus ir iškalbingas Aleksandrijos presbiteris Arijus viešai paprieštaravo savo vyskupui Aleksandrui. Arijus, pasitelkęs griežtą Aristotelio logiką, iškėlė prielaidą, kuri griovė krikščionybės pamatus: jei Tėvas pagimdė Sūnų, vadinasi, Tėvas egzistavo anksčiau už Sūnų.
Iš šios prielaidos gimė garsioji Arijaus formulė: „Buvo laikas, kai Jo nebuvo“ (En pote hote ouk en). Ariomanitai mokė, kad:
- Kristus (Logosas) nėra amžinas Dievas; Jis yra kūrinys (ktisma), nors ir pirmasis bei tobuliausias iš visų.
- Jis buvo sukurtas iš nieko (ex ouk onton) Dievo valia, kad taptų tarpininku kuriant pasaulį.
- Jis nėra tos pačios prigimties kaip Tėvas, o tik „įvaikintas“ Dievas dėl savo išskirtinės dorybės.
Nikejos susirinkimas ir kova dėl vienos raidės
Ginčas išplito taip plačiai, kad imperatorius Konstantinas Didysis, bijodamas imperijos suskaldymo, 325 metais sušaukė pirmąjį Nikejos visuotinį susirinkimą. Čia susidūrė dvi nesutaikomos stovyklos: arijonai ir ortodoksai, vadovaujami jauno diakono Atanazo.
Susirinkimas pasmerkė Arijų ir įvedė terminą homoousios (vienesmis), patvirtinantį, kad Sūnus yra tos pačios prigimties kaip Tėvas. Tačiau tai buvo tik ilgo karo pradžia. Vėlesni dešimtmečiai tapo terminų mūšiu, kuriame visas krikščioniškas pasaulis pasidalijo į tris stovyklas:
| Grupė | Terminija | Reikšmė |
| Nikejiečiai (Ortodoksai) | Homoousios | Sūnus yra tos pačios prigimties kaip Tėvas. |
| Pusiau arijonai | Homoiousios | Sūnus yra panašios prigimties kaip Tėvas. |
| Anomojai (Radikalūs arijonai) | Anomoios | Sūnus yra visiškai nepanašus į Tėvą (tik kūrinys). |
Skirtumas tarp homoousios ir homoiousios buvo tik viena graikiška raidė „iota“ (i), tačiau už jos slėpėsi bedugnė: ar Kristus yra pats Dievas, ar tik galingas Dievo atspindys.
Ariomanitų sėkmė ir imperatorių palankumas
Epifanijus su pasibaisėjimu aprašo, kaip ariomanitai, nepaisant Nikejos pasmerkimo, sugebėjo užvaldyti imperijos sostus. Imperatorius Konstantijus II ir vėliau Valentas atvirai palaikė arijonus. Atanazas Didysis buvo penkis kartus tremiamas iš savo sosto, o arijonai užėmė didžiausias Rytų vyskupijas.
Arijonizmas tapo itin populiarus tarp kylančių germanų genčių (gotų, vandalų, langobardų). Vyskupas Vulfila išvertė Bibliją į gotų kalbą, tačiau per arijonizmo prizmę. Todėl, kai Vakarų Romos imperija žlugo, ją užėmę barbarai buvo ariomanitai, kas dar šimtmečiams sukūrė įtampą tarp užkariautojų ir vietinių Romos katalikų.
Epifanijaus nuosprendis ir judėjimo saulėlydis
Šventasis Epifanijus „Panarione“ pabrėžia, kad ariomanitai yra pavojingesni už pagonis, nes jie naudoja Biblijos žodžius, kad sunaikintų Biblijos tiesą. Pasak jo, jei Kristus nėra Dievas, tai krikščionys, Jį garbindami, tampa stabmeldžiais, o Jo auka ant kryžiaus neturi galios išpirkti žmonijos nuodėmių.
Ariomanitų dominavimas Rytuose baigėsi 381 metais Konstantinopolio susirinkime, kurį sušaukė imperatorius Teodosijus I. Nikejos tikėjimo išpažinimas buvo galutinai įtvirtintas, o arijonizmas paskelbtas už įstatymo ribų.
Ariomanitai liko istorijoje kaip pavyzdys didžiausio intelektualinio bandymo „supaprastinti“ Dievą. Arijus norėjo, kad Dievas būtų suvokiamas žmogaus protu, tačiau Bažnyčia nusprendė, kad geriau išlaikyti paslaptį, nei prarasti Išganytoją.