Kankinystė nėra tiesiog tragiška mirtis ar auka dėl idėjos. Krikščionybės kontekste tai – aukščiausia ištikimybės forma, kurioje susilieja teisinis liudijimas, asmeninis tikėjimas ir fizinė egzistencija. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos martys (μάρτυς), kas tiesiogiai reiškia „liudytoją“. Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje šis terminas nustojo būti paprastu teisiniu terminu ir tapo dvasiniu statusu: kankinys yra tas, kuris … [Skaityti toliau…]
„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]
Luperkalijos (lot. Lupercalia) – viena seniausių, keisčiausių ir, šiuolaikinio žmogaus akimis, „fiziškiausių“ senovės Romos švenčių. Tai buvo kasmetinis ritualas, skirtas apsivalymui, vaisingumui užtikrinti ir piktosioms dvasioms atbaidyti. Šventė vykdavo vasario 15 dieną. Šventės pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio lupus (vilkas). Ji buvo glaudžiai susijusi su legenda apie Romos įkūrėjus Romulą ir Remą, kuriuos neva … [Skaityti toliau…]
„Bakchantės“ (sen. gr. Βάκχαι / Bakchai arba Bakkhai) – vienas paskutiniųjų ir stipriausių graikų tragedijos meistro Euripido kūrinių. Tragedija parašyta apie 405 m. pr. Kr., kai autorius gyveno Makedonijoje, karaliaus Archelojaus dvare. Kūrinys buvo pastatytas Atėnuose, Dioniso teatre, jau po Euripido mirties ir laimėjo pirmąją vietą dramų varžybose. Tai kūrinys, kuriame susiduria du priešingi pradai: … [Skaityti toliau…]
Hamurabio kodeksas (Codex Ḫammurapi, apie 1754 m. pr. Kr.) yra vienas geriausiai išlikusių ir išsamiausių senovės Mesopotamijos teisės paminklų. Šį kodeksą sudarė šeštasis pirmosios Babilono dinastijos karalius Hamurabis, valdęs apie 1792–1750 m. pr. Kr. Nors tai nėra seniausias žinomas įstatymų rinkinys (pavyzdžiui, Ur-Namu kodeksas yra senesnis), Hamurabio stela išsiskiria savo apimtimi, sistemingumu ir fiziniu išlikimu. … [Skaityti toliau…]
Evtidemas (apie V a. pr. Kr. pabaigą) tradiciškai minimas kaip graikų sofistas, kilęs iš Chijo salos, vėliau su broliu Dionisodoru apsigyvenęs Turijuose, Pietų Italijoje. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mūsų žinios apie jį yra itin ribotos ir beveik visiškai priklauso nuo Platono kūrybos. Todėl Evtidemas, kurį šiandien žinome, yra ne tiek istorinis asmuo, kiek Platono literatūrinis … [Skaityti toliau…]
Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim, 1858–1917) – prancūzų mąstytojas, kuris pavertė sociologiją akademine disciplina. Jis siekė įrodyti, kad visuomenė yra savarankiška realybė (sui generis), kurią galima tirti tokiais pat griežtais metodais kaip ir gamtos mokslus. Esminis Diurkheimo indėlis – socialinio fakto sąvoka. Jis teigė, kad sociologijos objektas yra reiškiniai, kurie egzistuoja už individo ribų ir daro … [Skaityti toliau…]
Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Feuerbach, 1804–1872) – vokiečių filosofas, kuris sudrebino XIX a. intelektualinį pasaulį, apversdamas tuo metu vyravusį religijos ir žmogaus santykį aukštyn kojomis. Jei Hegelis viską matė per „Absoliučios dvasios“ prizmę, tai Fojerbachas sugrąžino filosofiją ant žemės, teigdamas, kad tikroji realybė yra ne idėja, o kūniškas, jaučiantis žmogus. Religija kaip žmogaus savęs projekcija Fojerbacho … [Skaityti toliau…]
Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) – anglų filosofas, kurio idėjos tapo moderniosios politikos mokslo pamatu. Gyvendamas Anglijos pilietinio karo (1642–1651) fone, Hobsas matė didžiausią visuomenės baimę – visišką tvarkos žlugimą. Tai suformavo jo pesimistinę, bet griežtai logišką sistemą: žmogus iš prigimties nėra „socialus gyvūnas“, o veikiau būtybė, vedama baimės ir savisaugos instinkto. Karas prieš visus … [Skaityti toliau…]
Kritijas (apie 460–403 m. pr. Kr.) – pati kontraversiškiausia figūra sofistų rate. Jei kiti tavo nagrinėti sofistai (Hipijas ar Antifonas) buvo intelektualūs provokatoriai, tai Kritijas buvo žmogus, savo radikalias idėjas pavertęs kruvina politine realybe. Jis buvo Platono dėdė (arba pusbrolis), Sokrato mokinys ir pagarsėjęs „Trisdešimties tironų“ režimo lyderis. Garsiausias Kritijui priskiriamas tekstas yra „Sizifo fragmentas“ … [Skaityti toliau…]
Antifonas (V a. pr. Kr. pabaiga) – viena paslaptingiausių ir radikaliausių figūrų sofistų judėjime. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar Antifonas Sofistas ir Antifonas iš Ramnunto (garsus oratorius ir politikas) yra tas pats asmuo, ar du skirtingi žmonės. Jei tai vienas asmuo, turime reikalą su genialiu teisininku, kuris slapta rašė traktatus apie tai, kaip teisingai… apeiti … [Skaityti toliau…]
Hipijas (Ἱππίας, Hippias) labiausiai garsėjo savo polimatija (polymathia) – visapusišku žinojimu. Jis teigė, kad nėra srities, kurios jis nebūtų įvaldęs: nuo sudėtingiausios matematikos ir astronomijos iki gramatikos, muzikos bei istorijos. Maža to, Hipijas demonstravo radikalų savipakankamumą (autarkeia): pasakojama, kad kartą į Olimpines žaidynes jis atvyko vilkėdamas drabužius, avėdamas batus ir ryšėdamas juostą, kuriuos visus pasigamino … [Skaityti toliau…]