Antifonas (V a. pr. Kr. pabaiga) – viena paslaptingiausių ir radikaliausių figūrų sofistų judėjime. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar Antifonas Sofistas ir Antifonas iš Ramnunto (garsus oratorius ir politikas) yra tas pats asmuo, ar du skirtingi žmonės. Jei tai vienas asmuo, turime reikalą su genialiu teisininku, kuris slapta rašė traktatus apie tai, kaip teisingai… apeiti įstatymus.
Prigimties tiesa prieš visuomenės melą
Svarbiausias Antifono darbas – traktatas „Apie tiesą“ (Alētheia). Jame jis išplėtojo bene aštriausią Physis (prigimties) ir Nomos (įstatymo) priešpriešą visoje antikos filosofijoje.
Antifono filosofinė logika buvo negailestinga:
- Įstatymai yra dirbtiniai: Visuomenės taisyklės yra tik susitarimas, dažnai prieštaraujantis prigimtiniams poreikiams.
- Prigimtis yra tikra: Prigimties dėsniai yra būtini ir nekintami. Skausmas ir malonumas yra prigimtiniai indikatoriai, o įstatymai dažnai verčia mus kenčia be jokios prigimtinės naudos.
- Slapta laisvė: Antifonas pateikė provokuojantį patarimą: žmogus turėtų gerbti įstatymus tada, kai yra liudininkų, tačiau sekti prigimtimi (savo interesais), kai jo niekas nemato. Tai ankstyvoji etinio egoizmo ir teisinio nihilizmo forma.
Pirmasis „psichoterapeutas“
Antifonas pasižymėjo ne tik politine teorija, bet ir unikaliu praktiniu metodu. Pasakojama, kad Korinte jis įkūrė savotišką „sielvarto kliniką“.
Ant durų kabėjo iškaba, skelbianti, kad jis gali išgydyti bet kokią dvasinę kančią vien žodžiais. Jis išklausydavo kenčiančiojo bėdas, nustatydavo jų priežastį ir logiškai įrodydavo, kodėl tas sielvartas yra nepagrįstas arba kaip jį numalšinti. Tai buvo pirmasis žinomas bandymas taikyti racionaliąją terapiją psichologinėms problemoms spręsti.
Matematika: Apskritimo kvadratūra
Antifonas paliko pėdsaką ir tiksliuosiuose moksluose. Jis bandė išspręsti garsiąją apskritimo kvadratūros problemą.
Jo metodas buvo genialiai paprastas, nors matematiškai netikslus: jis į apskritimą įbrėžė kvadratą, tada daugiakampį, vis didindamas jo kraštinių skaičių, kol daugiakampio kraštinės „susiliejo“ su apskritimo lanku. Nors teorinė geometrija vėliau tai atmetė, tai buvo ankstyvasis išsėmimo metodo (integralinio skaičiavimo protėvio) pavyzdys.
Politinis likimas: Oratorius ir sąmokslininkas
Jei priimsime versiją, kad sofistas ir oratorius yra tas pats asmuo, Antifono gyvenimas baigėsi tragiškai. Jis buvo laikomas intelektualiniu 400-tūjų oligarchinio perversmo (411 m. pr. Kr.) smegenimis. Atėnuose atkūrus demokratiją, jis pasakė, pasak Tukidido, galingiausią visų laikų gynybos kalbą, tačiau vis tiek buvo nuteistas mirti.
Trumpa Antifono vizitė kortelė
| Sritis | Pagrindinė mintis |
| Etika | Įstatymas yra tironas; prigimtis yra tiesa. |
| Teisė | Teisingumas yra tiesiog susitarimas nepažeisti kito teisių, kol tave mato. |
| Žmogus | Visi žmonės (graikai ir barbarai) yra prigimtinai lygūs, nes visi vienodai kvėpuoja per nosį. |
| Psichologija | Žodis gali gydyti sielą taip pat, kaip vaistas kūną. |
Mažai kas žino, kad Antifonas buvo vienas pirmųjų, kurie filosofijoje pavartojo tai, ką šiandien vadintume kaštų ir naudos analize. Jo fragmentuose aptinkama mintis, kad žmogus turėtų rinktis veiksmus pagal tai, kiek jie kainuoja pastangų ir kiek duoda naudos prigimčiai. Tai ne hedonizmas, o racionalus skaičiavimas: prigimtis reikalauja malonumo ir vengia skausmo, todėl įstatymai, kurie verčia kentėti be jokios naudos, yra „nuostolingi“. Ši mintis vėliau atgimė pas Epikūrą, o dar vėliau — pas utilitaristus, tačiau Antifonas ją suformulavo pirmasis, ir tai darė ne moralės, o politinių institucijų kritikos kontekste.
Dar vienas retas faktas: Antifonas parašė veikalą „Apie sapnus“, kuris neišliko, bet minimas antikiniuose kataloguose. Tai buvo vienas ankstyviausių bandymų aiškinti sapnus ne kaip dievų ženklus, o kaip psichologinius reiškinius. Jis teigė, kad sapnai kyla iš sielos judesių ir dienos įspūdžių, o ne iš antgamtinių pranešimų. Ši pozicija buvo revoliucinė, nes griovė tradicinę pranašysčių sistemą. Galima sakyti, kad Antifonas buvo vienas pirmųjų, kurie sapnus traktavo kaip vidinį žmogaus pasaulį, o ne kaip išorinę dievų valią.
Antifonas taip pat parašė veikalą „Apie laiką“ (Peri Chronou), kuriame pateikė vieną ankstyviausių laiko apibrėžimų graikų filosofijoje. Jis teigė, kad laikas nėra kosminė substancija ar dieviškas ciklas, bet žmogaus matavimo įrankis, atsirandantis iš mūsų pačių poreikio tvarkyti patirtį. Tai buvo radikalus posūkis nuo mitologinio laiko prie subjektyvaus, žmogiško laiko supratimo. Aristotelis vėliau išplėtojo šią idėją, bet Antifonas buvo pirmasis, kuris laiko sąvoką atskyrė nuo kosmologijos.