Luperkalijos (lot. Lupercalia) – viena seniausių, keisčiausių ir, šiuolaikinio žmogaus akimis, „fiziškiausių“ senovės Romos švenčių. Tai buvo kasmetinis ritualas, skirtas apsivalymui, vaisingumui užtikrinti ir piktosioms dvasioms atbaidyti. Šventė vykdavo vasario 15 dieną.
Šventės pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio lupus (vilkas). Ji buvo glaudžiai susijusi su legenda apie Romos įkūrėjus Romulą ir Remą, kuriuos neva išmaitino vilkė. Pagrindinės apeigos prasidėdavo Luperkalo urve (Palatino kalvos papėdėje) – toje pačioje vietoje, kur, tikėta, vilkė rado brolius dvynius.
Šventė buvo skirta Luperkui – piemenų dievui (dažnai tapatinamam su Panu), kuris saugojo kaimenes nuo vilkų.
Ritualo eiga: Kraujas ir bėgimas
Luperkalijų apeigos pasižymėjo archajišku brutalumu, kuris romiečiams atrodė būtinas dvasiniam miesto „perkrovimui“:
- Aukojimas: Luperkų brolijos kunigai urve paaukodavo ožkas (vaisingumo simbolis) ir šunį (apsaugos simbolis).
- Kraujo ženklas: Dviejų jaunų kilmingų jaunuolių kaktos būdavo paliečiamos kruvinu peiliu, o tada kraujas nuvalomas vilnos gabalėliu, sumirkytu piene. Pagal tradiciją, tuo momentu jaunuoliai turėdavo garsiai nusijuokti.
- Puota ir bėgimas: Po apeiginės puotos luperkai iš paaukotų ožkų odų prisipjaustydavo rėžių, vadinamų februa. Beveik nuogi, prisidengę tik ožkų kailiais, jie bėgdavo aplink Palatino kalvą.
Vaisingumo rykštės
Bėgdami luperkai tais pačiais ožkų odos rėžiais (februa) švelniai plakdavo sutiktus žmones, ypač moteris.
- Tikėjimas: Moterys pačios tiesdavo rankas po rykštėmis, nes tikėjo, kad šis prisilietimas garantuoja lengvą gimdymą ir vaisingumą.
- Pavadinimas: Būtent iš šių rykščių pavadinimo (februa) ir paties apsivalymo ritualo kilo vasario mėnesio pavadinimas – Februarius.
Luperkalijos trumpai
| Kategorija | Informacija |
| Data | Vasario 15 d. |
| Tikslas | Apsivalymas (purificatio) ir vaisingumas |
| Pagrindiniai veikėjai | Luperkai (kunigų brolija) |
| Simboliai | Vilkas, ožka, ožkų odos rykštės (februa) |
| Likimas | Uždrausta V a. pabaigoje popiežiaus Gelasijaus I |
Luperkalijų pabaiga ir Šv. Valentinas
Šventė buvo tokia populiari, kad išliko net krikščionybei tapus oficialia religija. Tik 494 m. popiežius Gelasijus I ją uždraudė kaip pagonišką ir amoralią.
Yra teorijų, kad Luperkalijos buvo „pakeistos“ Šv. Valentino diena, norint suteikti vasario vidurio šventei krikščionišką prasmę, nors tiesioginių įrodymų, kad tai buvo tiesioginis perėmimas, istorikai vis dar ginčijasi. Tačiau abiejų švenčių siejimas su meile, vaisingumu ir porų kūrimusi išliko iki šių dienų.
Šis bėgimas turėjo labai konkrečią prasmę. Tikėta, kad šios odos juostelės prisilietimas prie moterų atnešė greitą pastojimą ir lengvą gimdymą. Tai buvo tarsi magiškas palaiminimas. Moterys pačios stovėdavo kelyje ir norėdavo būti „nubaustos“ šiuo odos prisilietimu, nes tai buvo laikoma didžiule sėkme.
Įdomu tai, kad Luperkalijos buvo viena iš nedaugelio švenčių, kurioje dalyvavo Romos elitas, nors ritualas atrodė labai laukinis. Šventės metu buvo valgomi aukojamų gyvulių likučiai, o Luperkų broliai po apeigų kurį laiką vaikščiodavo pusnuogiai po miestą. Ši šventė buvo tokia galinga, kad net vėliau, Romai tapus krikščioniška, popiežiams prireikė daug pastangų ją išnaikinti, nes jos populiarumas tarp paprastų žmonių buvo didžiulis. Ji buvo susijusi su pačiomis Romos gimimo legendomis, todėl jos išrauti buvo sunku.