Altaristas – tai katalikų kunigas, kuris dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų priežasčių nebegali pilnai atlikti pastoracinio darbo. Šis terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti emeritui – kunigui, pasitraukusiam iš aktyvios parapinės tarnystės, tačiau išlaikančiam savo kunigystės šventimus ir atliekant tam tikras liturgines funkcijas. Altaristai paprastai padeda parapijose ar bažnyčiose, kur reikia kunigo pagalbos aukoti Šventąsias Mišias, … [Skaityti toliau…]
Apostolikai – tai krikščionių sekta, veikusi III–IV amžiuje Mažojoje Azijoje. Jie išsiskyrė radikaliomis idėjomis ir griežtu gyvenimo būdu, siekdami atkurti ankstyvosios apaštalinės Bažnyčios idealus. Apostolikų mokymas buvo paremtas asketizmu, savanorišku skurdo pasirinkimu ir visišku atsisakymu pasaulietinio gyvenimo malonumų bei turto. Apostolikai tikėjo, kad tikrieji Kristaus sekėjai turėtų gyventi pagal apaštalų pavyzdį – paprastai, nusižeminusiai ir … [Skaityti toliau…]
Asasinai – tai izmailitų sekta, susiformavusi XI amžiaus pabaigoje Irane. Jos įkūrėju laikomas Hasanas ibn as Sabbahas, charizmatiškas lyderis, kuris savo veikla pakeitė regiono politinį ir religinį peizažą. Ši grupė išgarsėjo ne tik dėl savo mistinių pažiūrų, bet ir dėl itin efektyvios politinės strategijos, kuri apėmė tikslinius politinių priešų pašalinimus – veiksmus, kurie vėliau tapo … [Skaityti toliau…]
„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]
Atžindai, dar vadinami atžinduliais, senovės lietuvių tikėjime buvo žmonės, kuriems priskirta mistinė galia kenkti kitiems savo žvilgsniu, vadinamosiomis „blogomis akimis“. Šis įsitikinimas buvo giliai įsišaknijęs baltų pasaulėžiūroje ir liaudies tradicijose, kur daug dėmesio buvo skiriama ne tik matomai, bet ir nematomai pasaulio sandarai. Manoma, kad atžindai galėjo būti tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi savo galios nešėjai. … [Skaityti toliau…]
Sakrariumas – tai ypatinga liturginė vieta arba įrenginys, naudojamas Katalikų Bažnyčioje ir kai kuriose kitose krikščionių tradicijose. Tai dažniausiai būna specialus praustuvės tipo indas arba kriauklė, įrengta zakristijoje, kuris skirtas šventiems skysčiams pašalinti taip, kad jie nepatektų į įprastą kanalizacijos sistemą. Sakrariumas yra tiesiogiai sujungtas su žeme, o ne su kanalizacija, nes tai užtikrina, kad … [Skaityti toliau…]
Asgardas – tai skandinavų mitologijoje vienas iš devynių pasaulių, kuris laikomas dievų buveine. Jame gyvena pagrindiniai dievai, vadinami asais, kurie vadovauja pasauliui ir prižiūri jo tvarką. Asgardas yra aprašomas kaip dangiškoji tvirtovė, iškilusi virš kitų pasaulių, į kurią patekti galima tik per Bifröstą – stebuklingą vaivorykštės tiltą, jungiantį Asgardą su Midgardu, žmonių pasauliu. Asgardas skandinavų … [Skaityti toliau…]
R. I. P. (angl. Rest in Peace, liet. „Tegul ilsisi ramybėje“) yra frazė, naudojama krikščioniškame kontekste kaip malda ar palinkėjimas mirusiojo sielai. Šis posakis yra glaudžiai susijęs su krikščioniškosios tradicijos tikėjimu amžinuoju gyvenimu, sielos išganymu ir ramybe, kurią tikintieji tikisi pasiekti po mirties. Šios frazės šaknys randamos lotyniškoje maldos formoje – Requiescat in Pace, kas … [Skaityti toliau…]
Anglokatalikybė yra krikščionybės tradicija, susiformavusi Anglijoje kaip judėjimas, siekiantis išlaikyti katalikiškas liturgines, teologines ir sakramentines praktikas Anglikonų Bažnyčios viduje. Ši tradicija kilo XIX amžiuje, Oksfordo judėjimo kontekste, kurio tikslas buvo sugrąžinti į Anglikonų Bažnyčią ankstyvosios Bažnyčios ir katalikybės tradicijas bei stiprinti krikščionišką dvasingumą. Anglokatalikybė pasižymi giliu dėmesiu sakramentų teikimui, liturgijos grožiui ir istorinėms krikščionybės šaknims. … [Skaityti toliau…]
Analojus – tai stačiatikių liturginis reikmuo, dažniausiai naudojamas per pamaldas. Šis pultas turi gilią simbolinę ir praktinę reikšmę stačiatikių bažnyčios tradicijoje. Jis paprastai statomas navos priekyje, matomoje vietoje, kad padėtų tikintiesiems susitelkti į maldą ir kontempliaciją. Ant analojaus per pamaldas dedamas Šventasis Raštas, kryžius, ikonos arba kiti šventi simboliai, atspindintys dienos šventę ar liturginę temą. … [Skaityti toliau…]
Sufraganas – tai terminas, vartojamas krikščionių Bažnyčios hierarchijoje, apibūdinantis vyskupą, kuris yra pavaldus aukštesnio rango dvasininkui, paprastai metropolitui ar arkivyskupui. Sufraganas veikia kaip vyskupijos vadovas, tačiau priklauso didesnei bažnytinei provincijai ir yra jos dalis. Šis terminas plačiai vartojamas Romos Katalikų Bažnyčioje, Rytų Ortodoksų Bažnyčioje ir kai kuriose protestantiškose denominacijose. Žodis „sufraganas“ kilęs iš lotynų kalbos … [Skaityti toliau…]
Arijonizmas – tai krikščionybės srovė, atsiradusi 4 amžiuje ir pavadinta pagal jos pagrindinį skelbėją, Aleksandrijos dvasininką Arijų. Šis mokymas kėlė teologinius ginčus ir turėjo didelę įtaką ankstyvajai krikščionių Bažnyčiai. Arijonizmas išsiskyrė savo požiūriu į Kristaus prigimtį ir santykį su Dievu Tėvu, kas tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis buvo pripažintas erezija. Arijonizmas teigė, kad Kristus … [Skaityti toliau…]