Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Feuerbach, 1804–1872) – vokiečių filosofas, kuris sudrebino XIX a. intelektualinį pasaulį, apversdamas tuo metu vyravusį religijos ir žmogaus santykį aukštyn kojomis. Jei Hegelis viską matė per „Absoliučios dvasios“ prizmę, tai Fojerbachas sugrąžino filosofiją ant žemės, teigdamas, kad tikroji realybė yra ne idėja, o kūniškas, jaučiantis žmogus.
Religija kaip žmogaus savęs projekcija
Fojerbacho vardas neatsiejamas nuo religijos kritikos. Jo svarbiausias veikalas „Krikščionybės esmė“ (Das Wesen des Christentums, 1841) tapo manifestu, pakeitusiu tai, kaip Vakarų mąstymas suvokia dievybę. Pagrindinė jo mintis paprasta, bet radikali: ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, o žmogus sukūrė Dievą pagal savąjį.
Pasak Fojerbacho, religija yra žmogaus dvasios projekcija. Žmogus paima savo geriausias savybes – meilę, išmintį, galią, teisingumą – išgrynina jas iki begalybės ir perkelia į išorinį, įsivaizduojamą objektą, kurį pavadina Dievu. Tokiu būdu:
- Žmogus susvetimėja su savimi: Atiduodamas visas savo dorybes Dievui, žmogus pats sau lieka „nuodėmingas“, „menkas“ ir „ribotas“.
- Teologija virsta antropologija: Fojerbachas teigė, kad norėdami pažinti Dievą, mes iš tiesų turime tirti žmogų. Dievo paslaptis yra ne kas kita, kaip žmogaus prigimties paslaptis.
Materializmas ir kūniškumas
Fojerbachas atmetė bet kokį idealizmą. Jis tikėjo, kad žmogus yra gamtos dalis, o jo protas – neatsiejamas nuo kūno. Jis išgarsėjo fraze: „Žmogus yra tai, ką jis valgo“ (Der Mensch ist, was er isst). Nors tai skamba kaip dietologinis patarimas, filosofiniame kontekste tai reiškė, kad dvasinės žmogaus būsenos tiesiogiai priklauso nuo jo fizinės egzistencijos ir aplinkos.
Jo filosofija perkelia dėmesį nuo „anapusinio“ pasaulio į „šiapusinį“:
- Meilė kaip religijos pakaitalas: Vietoj meilės Dievui, Fojerbachas ragino puoselėti meilę kitam žmogui (I-Thou santykis). Tikra bendrystė tarp žmonių jam buvo vienintelė šventa patirtis.
- Juslumas: Tikra yra tik tai, ką galime pajusti. Mintis be juslinio pagrindo jam atrodė tuščia spekuliacija.
Įtaka Marksui ir vėlesniam mąstymui
Fojerbachas tapo tiltu tarp Hegelio idealizmo ir Markso materializmo. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo stipriai paveikti Fojerbacho religijos analizės. Marksas perėmė „susvetimėjimo“ idėją, tačiau ją perkėlė iš religijos į ekonomiką (darbininko susvetimėjimas su savo darbo produktu).
Nors vėliau Marksas kritikavo Fojerbachą už tai, kad jis per daug dėmesio skiria „abstrakčiam žmogui“ ir per mažai – socialinei kovai, Fojerbachas išlieka istorijoje kaip žmogus, kuris išdrįso pasakyti, kad žmogus yra aukščiausioji būtybė žmogui.
„Religija yra žmogaus sąmonės skilimas į „aš“ ir „tu“; Dievas yra tai, kuo žmogus norėtų būti, o žmogus yra tai, kas jis yra iš tikrųjų.“
Fojerbacho darbas padėjo pamatus ne tik ateizmui, bet ir moderniajai psichologijai bei egzistencializmui, pabrėždamas, kad mes patys esame atsakingi už tas vertes, kurias anksčiau priskirdavome dangui.
Citatos
- „Teologijos paslaptis yra antropologija.“ | Krikščionybės esmė, Įžanga | Dievas yra tik sistemingai suformuluota ir suprojektuota žmogiškosios prigimties idėja.
- „Religija yra žmogaus dvasios projekcija, o Dievas – žmogaus esmės idealizuotas atvaizdas.“ | Das Wesen des Christentums | Religija kyla iš žmogaus troškimų ir idealų, kurie iškeliami į antgamtinį pavidalą.
- „Religija yra žmogaus sąmonės skilimas į „aš“ ir „tu“.“ | Krikščionybės esmė, 1 sk. | Žmogus savo geriausias savybes atskiria nuo savęs ir priskiria jas įsivaizduojamam Dievui.
- „Dievas yra tai, kuo žmogus norėtų būti, o žmogus yra tai, kas jis yra iš tikrųjų.“ | Krikščionybės esmė, 2 sk. | Dievybė tarnauja kaip žmogaus troškimų, tobulybės siekio ir idealų veidrodis.
- „Paneigti Dievą reiškia patvirtinti žmogų.“ | Krikščionybės esmė, Pabaiga | Atsisakydamas antgamtinių iliuzijų, žmogus susigrąžina savo vertę, orumą ir energiją šiam gyvenimui.
- „Žmogus yra tai, ką jis valgo.“ | Mitybos mokslas: liaudies mokymas, 1850 | Garsioji materialistinė mintis, pabrėžianti, kad dvasinė būtis priklauso nuo fizinių, materialių sąlygų.
- „Žmogaus objektas nėra niekas kitas, kaip jo paties objektizuota esmė.“ | Krikščionybės esmė, 1 sk. | Viskas, ką žmogus garbina išorėje kaip Dievą, yra jo paties vidinių savybių atspindys.
- „Meilė yra tikrasis žmogaus ir rūšies vienybės dėsnis.“ | Ateities filosofijos pagrindai | Tikrasis dvasinis ir moralinis ryšys vyksta tarp žmonių (Aš ir Tu), o ne tarp žmogaus ir abstrakcijos.
- „Gamta yra pirminis, begalinis šaltinis, iš kurio viskas kyla.“ | Paskaitos apie religijos esmę | Atmetama antgamtinė kūryba, akcentuojant, kad žmogus yra visiškai priklausomas nuo gamtos pasaulio.
- „Krikščionybė paaukojo žmogų Dievui.“ | Krikščionybės esmė, 26 sk. | Religinė sistema slopina žmogiškąjį potencialą ir laisvę, visą vertę perkeldama į anapusybę.
- „Tikrasis ateistas yra ne tas, kuris neigia Dievą, o tas, kuriam Dievo savybės yra niekas.“ | Krikščionybės esmė, Įžanga | Svarbiausia ne formali deklaracija, o tai, ar žmogus pripažįsta meilę, išmintį ir teisingumą kaip žmogiškas dorybes.
- Štai dar 10 autentiškų Liudviko Fojerbacho citatų, kuriose jis toliau narpsto žmogaus psichologiją ir religinių vaizdinių kilmę:
- Liudviko Fojerbacho mintys apie tiesą, stebuklus ir vaizduotę
- „Pirmasis žmogaus objektas yra pats žmogus.“ | Krikščionybės esmė, Įžanga | Žmogus negali suvokti nieko išorėje, kas nebūtų jo paties prigimties ar patirties atspindys.
- „Stebuklas yra ne kas kita, kaip žmogaus troškimų išsipildymas vaizduotėje.“ | Krikščionybės esmė, 17 sk. | Tikėjimas stebuklais kyla iš noro, kad gamtos dėsniai nusileistų subjektyviems žmogaus poreikiams.
- „Kas šiandien yra ateizmas, rytoj bus vadinama religija.“ | Apie dvasinį krikščionybės esmės turinį | Tai, kas dabar atrodo kaip šventvagystė, vėliau tampa nauju, gilesniu tiesos supratimu.
- „Pradėti filosofiją nuo Dievo reiškia pradėti ją nuo fantazijos.“ | Ateities filosofijos pagrindai | Tikrasis pažinimas turi prasidėti nuo apčiuopiamos realybės, o ne nuo abstrakčių, neįrodytų prielaidų.
- „Dievas yra išreikšta žmogaus savastis, jo paties išsakytas „Aš“.“ | Krikščionybės esmė, 2 sk. | Religinės dogmos yra tik garsiai įvardintos vidinės žmogaus būsenos ir viltys.
- „Būti reiškia būti juslinio suvokimo objektu.“ | Ateities filosofijos pagrindai | Tikra egzistencija neatsiejama nuo materialumo; tai, ko negalima pamatyti ar pajusti, yra tik minties šešėlis.
- „Tik kenčianti būtybė yra tikra būtybė.“ | Krikščionybės esmė | Kančia ir pažeidžiamumas yra pamatas, skiriantis realų žmogų nuo tobulo, bet negyvo dieviško idealo.
- „Mano filosofija nėra filosofija; tai yra tiesa apie žmogų.“ | Paskaitos apie religijos esmę | Autorius siekė ne kurti naują spekuliacinę sistemą, o paprasčiausiai aprašyti žmogaus esmę.
- „Dievo paslaptis slypi žmogaus paslaptyje.“ | Krikščionybės esmė, 1 sk. | Norėdami suprasti religines mįsles, privalome tyrinėti žmogaus troškimus ir baimes.
- „Tiesa randama ne mąstyme, o jautime.“ | Ateities filosofijos pagrindai | Intelektualūs išvedžiojimai yra tušti, jei jie nesiremia gyva, jusline žmogaus patirtimi.