Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Feuerbach, 1804–1872) – vokiečių filosofas, kuris sudrebino XIX a. intelektualinį pasaulį, apversdamas tuo metu vyravusį religijos ir žmogaus santykį aukštyn kojomis. Jei Hegelis viską matė per „Absoliučios dvasios“ prizmę, tai Fojerbachas sugrąžino filosofiją ant žemės, teigdamas, kad tikroji realybė yra ne idėja, o kūniškas, jaučiantis žmogus. Religija kaip žmogaus savęs projekcija Fojerbacho … [Skaityti toliau…]
Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) – anglų filosofas, kurio idėjos tapo moderniosios politikos mokslo pamatu. Gyvendamas Anglijos pilietinio karo (1642–1651) fone, Hobsas matė didžiausią visuomenės baimę – visišką tvarkos žlugimą. Tai suformavo jo pesimistinę, bet griežtai logišką sistemą: žmogus iš prigimties nėra „socialus gyvūnas“, o veikiau būtybė, vedama baimės ir savisaugos instinkto. Karas prieš visus … [Skaityti toliau…]
Kritijas (apie 460–403 m. pr. Kr.) – pati kontraversiškiausia figūra sofistų rate. Jei kiti tavo nagrinėti sofistai (Hipijas ar Antifonas) buvo intelektualūs provokatoriai, tai Kritijas buvo žmogus, savo radikalias idėjas pavertęs kruvina politine realybe. Jis buvo Platono dėdė (arba pusbrolis), Sokrato mokinys ir pagarsėjęs „Trisdešimties tironų“ režimo lyderis. Garsiausias Kritijui priskiriamas tekstas yra „Sizifo fragmentas“ … [Skaityti toliau…]
Antifonas (V a. pr. Kr. pabaiga) – viena paslaptingiausių ir radikaliausių figūrų sofistų judėjime. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar Antifonas Sofistas ir Antifonas iš Ramnunto (garsus oratorius ir politikas) yra tas pats asmuo, ar du skirtingi žmonės. Jei tai vienas asmuo, turime reikalą su genialiu teisininku, kuris slapta rašė traktatus apie tai, kaip teisingai… apeiti … [Skaityti toliau…]
Hipijas (Ἱππίας, Hippias) labiausiai garsėjo savo polimatija (polymathia) – visapusišku žinojimu. Jis teigė, kad nėra srities, kurios jis nebūtų įvaldęs: nuo sudėtingiausios matematikos ir astronomijos iki gramatikos, muzikos bei istorijos. Maža to, Hipijas demonstravo radikalų savipakankamumą (autarkeia): pasakojama, kad kartą į Olimpines žaidynes jis atvyko vilkėdamas drabužius, avėdamas batus ir ryšėdamas juostą, kuriuos visus pasigamino … [Skaityti toliau…]
Gorgijas iš Leontinų (apie 485–380 m. pr. Kr.) buvo vienas įtakingiausių senovės Graikijos sofistų, kurio pasirodymas Atėnuose 427 m. pr. Kr. sukėlė tikrą intelektualinę revoliuciją. Jis nebuvo tiesiog mokytojas; jis buvo žmogus, parodęs, kad sumaniai valdoma kalba gali sukurti savą realybę, nepriklausomą nuo objektyvios tiesos. Skirtingai nei Protagoras, kuris tiesą laikė susitarimo reikalu, Gorgijas žengė … [Skaityti toliau…]
V a. pr. Kr. vidurys Atėnuose buvo vadinamas „apšvietos amžiumi“, tačiau net ir šioje laisvamanystės lopšyje egzistavo ribos, kurių peržengti nebuvo valia. Protagoras iš Abderos (apie 490–420 m. pr. Kr.), artimas Periklio draugas ir įtakingiausias sofistas, tapo pirmuoju mąstytoju, kuris moksliškai ir metodiškai apibrėžė žmogaus pažinimo ribas religijos atžvilgiu. Jo traktatas „Apie dievus“ (Περὶ θεῶν, … [Skaityti toliau…]
Temura (hebr. „sukeitimas“ arba „pasikeitimas“) – tai trečiasis fundamentalus hebrajų hermeneutikos ir Kabalos metodas, skirtas paslėptų prasmių paieškai per sistemingą raidžių sukeitimą. Jei Gematrija dirba su skaičiais, o Notarikonas – su santrumpomis, tai Temura operuoja pačia teksto struktūra, keisdama raides pagal griežtas kriptografines taisykles arba kuriant anagramas. Žodis kilęs iš hebrajų šaknies m-u-r (keisti, mainyti). … [Skaityti toliau…]
Notarikonas – tai vienas iš trijų pagrindinių hebrajų hermeneutikos ir Kabalos metodų (kartu su Gematrija ir Temura), naudojamas šventųjų tekstų interpretacijai. Šis metodas remiasi principu, kad žodžio raidės gali būti traktuojamos kaip santrumpos, sudarančios naujas frazes, arba, priešingai, ištisų sakinių pirmosios raidės gali suformuoti vieną prasminį žodį. Sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio notarius (greitojo … [Skaityti toliau…]
Gematrija – tai egzegezės ir hermeneutikos metodas, pagrįstas skaitmeninių verčių priskyrimu abėcėlės raidėms. Tai tikėjimas, kad kalba nėra tik bendravimo įrankis, bet ir matematinė visatos struktūra, kurioje žodžiai, turintys vienodą skaitmeninę sumą, atskleidžia paslėptus dvasinius ryšius. Nors pati praktiką naudoti raides kaip skaičius galima aptikti dar senovės Asirijoje ar Graikijoje (izopsefija), terminas גמטריא (gematriya) į … [Skaityti toliau…]
1928-ųjų Londonas buvo intelektualinių kontrastų katilas. Kol miestas modernėjo, leidykla Rider & Co (garsėjusi okultine literatūra) išleido C. W. Ollivier veikalą „Magijos ir raganavimo analizė“ (An Analysis of Magic and Witchcraft). Ši knyga pasirodė tuo metu, kai vakarų visuomenė bandė suderinti Viktorijos laikų okultizmą su naujai gimstančia psichologija ir mokslo progresu. Ollivier savo darbe nesiekia … [Skaityti toliau…]
„Apie paslėptas daiktų priežastis“ (De abditis rerum causis) – vienas svarbiausių XVI amžiaus medicinos ir natūralios filosofijos traktatų, parašytas karaliaus Henriko II gydytojo Jeano Fernelio. Šis mokslininkas, įvedęs į mokslą terminą fiziologija, mėgino suprasti reiškinius, kurių tradicinė Galeno medicina nebegalėjo paaiškinti. Kodėl žmonės suserga ir miršta nuo ligų, kurių priežastys nematomos nei kūne, nei aplinkoje? … [Skaityti toliau…]